35-oji „Lietuvos valsčių“ serijos monografija: 89 autoriai, 115 straipsniai, 1572 puslapiai, 600 egzempliorių.
ISBN 978-609-8148-57-2
 

Knyga skiriama
LIETUVOS TŪKSTANTMEČIUI 1009–2009

LIETUVOS VALSTYBĖS – KARALIAUS MINDAUGO KARŪNAVIMO 750 METŲ JUBILIEJUI 1253–2003

LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO ŠIMTMEČIUI 1918–2018

LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO 25 METŲ SUKAKČIAI 1990–2015

BABTŲ 625-OSIOMS METINĖMS 1394–2019

Babtai – 35-oji „Lietuvos valsčių“ serijos monografija, skiriama Lietuvos valstybės atkūrimo 100-osioms ir Babtų miestelio 625-osioms pirmojo rašytinio paminėjimo
metinėms. Knyga išleista sutelkus „Versmės“ leidyklos ir Babtų seniūnijos bendruomenės kūrybines galias bei lėšas, taip pat gavus Lietuvos kultūros tarybos dalinį finansavimą.
Tai archyvų duomenimis, mokslo tyrimais, memuarine literatūra, amžininkų liudijimais paremtas, fotografijomis, brėžiniais, žemėlapiais gausiai iliustruotas bendras devynių
dešimčių autorių pasakojimas apie dabartinio Kauno rajono Babtų miestelio ir jo apylinkių gamtą, istoriją, materialųjį ir dvasinį paveldą, švietimą, kultūrą, iškilius žmones; apie nacių ir sovietų okupacijų suteiktas skriaudas, aktyvų dalyvavimą tautos Atgimimo įvykiuose, ginant Sitkūnų radijo stotį nuo sovietų kariuomenės, savanorių veiklą.
Atskiras skyrius nušviečia miestelyje įsikūrusio Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filialo Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto veiklą, supažindina su jo mokslininkais.
Rengiant knygą, „Versmės“ leidykla Babtų apylinkėse surengė dvi monografijos autorių kraštotyros ekspedicijas.

Vyriausiasis redaktorius sudarytojas
DAMIJONAS ŠNIUKAS

Atsakingoji redaktorė
ŽIVILĖ DRISKIUVIENĖ

Redaktoriai
PETRAS JONUŠAS, ARTŪRAS JUDŽENTIS, EDITA KORZONAITĖ, JONAS MARDOSA, SIGITA SPRAINAITYTĖ

Kalbos redaktorė
VIDA KASPARAVIČIENĖ

Anglų kalbos redaktorius, vertėjas
ALOYZAS PRANAS KNABIKAS

Korektorė
RASA KAŠĖTIENĖ

Viršelio dailininkė
ONA LIUGAILIENË

Principinio maketo dailininkas
ALVYDAS LADYGA

Kartografė
AIRA DUBIKALTIENĖ (UAB „Žemėlapių artelė“)

Maketuotojos
VIOLETA BARKAUSKAITĖ, SIGRIDA JUOZAPAITYTĖ

Monografijų serijos „Lietuvos valsčiai“ Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisija
Prof. habil. dr. ROMUALDAS APANAVIČIUS (etnologija), prof. habil. dr. VA LENTINAS BALTRŪNAS (geologija), prof. habil. dr. GRASILDA BLAŽIEN Ė (kalbotyra), dr. DANUTĖ BLAŽYTĖ-BAUŽIENĖ (XX a. istorija), dr. ARŪNAS BUBNYS (XX a. istorija), dr. RASA BUTVILAITĖ (menotyra), LMA tikrasis narys prof. habil. dr. A LGIRDAS GAIŽUTIS (kultūrologija), doc. dr. VIRGINIJUS GERULAITIS (geografija), VIDA GIRININKIENĖ (XIX a. istorija), LMA narys emeritas prof. habil. dr. ROMUALDAS GRIGAS (sociologija), doc. dr. ALGIRDAS JAKUBČIONIS (XX a. istorija), doc. dr. A RTŪRAS JUDŽENTIS (kalbotyra), doc. dr. ROBERTAS JURGAITIS (istorija), dr. ZITA MEDIŠAUSKIENĖ (XIX a. istorija), LKMA akademikė prof. habil. dr. IRENA REGINA MERKIENĖ (etnologija), dr. JURGA MOTIEJŪNAITĖ (botanika), prof. habil. dr. STASYS SKRODENIS (tautosaka), dr. DARIUS STONČIUS (biologija), dr. ŽILVYTIS ŠAKNYS (etnologija), IRENA ŠUTINIENĖ (sociologija),
doc. dr. GINTAUTAS ZABIELA (archeologija, komisijos pirmininkas)

Rengėjas ir leidėjas
VšĮ „Versmės“ leidykla (leidyklos vadovas PETRAS JONUŠAS)

Pagrindiniai finansuotojai ir rėmėjai
UAB „Konversita“, Lietuvos kultūros taryba, UAB „Magnolija“, Babtų seniūnijos ūkininkai ir verslininkai, Babtų vietos bendruomenės, Babtų krašto žmonės

Viršelio aplankale ir priešlapiuose
Paminklas lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno žygdarbiui atminti ant Babtų seniūnijos Stabaunyčiaus kalno. 2017 m. Jono Kliučiaus nuotr.

Virðelio aplankalo galinėje pusėje
Babtų ir Muniškių jaunųjų ūkininkų ratelių dalyviai. Apie 1930 m. Isajaus Pilovniko nuotr.

Knyga išleista 2017

Abipus Nevėžio išsidėstęs Babtų kraštas, buvęs to paties pavadinimo valsčius, o dabar seniūnija, turi ilgą ir turiningą istoriją. Keletą amžių čia bendravo, sąveikavo trys – lietuvių, lenkų ir žydų – etninės kultūros.

Kryžiuočių žvalgai Babtų kaimą, savo sodybas apsijuosusį tvora, raportuose pirmąkart paminėjo 1394, o gal net 1386 metais. Kadangi netoliese Nevėžyje būta brastos, galima manyti, kad kaimas regėjo ne tik pakeleivingus ar svečius, bet ir Lietuvą nuožmiai puldinėjusius priešus.

Žemaitija, tad ir Babtų apylinkės su Panevėžiukù, nuo XIV a. pabaigos teisiškai priklausė Kryžiuočių ordinui. Po 1410 m. pergalės Žalgirio mūšyje kairysis Babtų kraštas su Panevėžiuku, nors grįžo į Lietuvos sudėtį, administraciškai liko pavaldus Žemaičių seniūnui. Kairysis krantas su Babtais atsidūrė vienokioje ar kitokioje Kauno jurisdikcijoje.
Tokia padėtis tęsėsi iki 1843 m., kai carinės valdžios įkurtai Kauno gubernijai atiteko ir vakarinis Nevėžio krantas. Ilgametė atskirtis turėjo įtakos šiek tiek skirtingai socialinei, etninės kultūros ir tautinės savimonės raidai abipus Nevėžio. Žemaitijoje istoriškai susiklostė kiek kitokia socialinė ekonominė ir administracinė tvarka, buvo lengvesnė baudžiava, XVIII–XIX a. sparčiau plėtojosi raštija, XIX a. pirmojoje pusėje kilo bajorų demokratinis ir nacionalinis sąjūdis. Rytinėje Nevėžio pusėje nuolat buvo justi Kauno, pradžioje pavieto (apskrities), o vėliau gubernijos centro įtaka, nemažai šio miesto verslininkų, valdininkų, kariškių čia pirko žemės valdas, diegė pavaldiniams rusų, ypač lenkų kalbas. Nors lenkų kalba plito iš abiejų Nevėžio krantų dvarų, rytinėje pusėje šis procesas buvo spartesnis.

Babtų miestelyje susikūrė gausi žydų amatininkų ir verslininkų bendruomenė.
Štai kodėl ne visi Babtų valsčiaus gyventojai 1918 m. Vasario 16-osios aktą sutiko vienodai. Kai kurie lenkų dvarininkai, svajoję apie Abiejų Tautų Respublikos atkūrimą, ir sulenkėję gyventojai nenorėjo pripažinti Lietuvos valdžios, bandė kurti savas Babtų, Vandžiógalos „respublikas“, kai kurie net kovojo Lenkijos legionų eilėse, priklausė Lenkų karinei organizacijai (POW). Lietuviais save laikę, bet lenkiškai kalbėję
žmonės palaipsniui grįžo prie tėvų kalbos, tapo aktyviais pirmosios Respublikos kūrėjais. Vis dėlto trintis tarp lietuviškai ir lenkiškai kalbančių babtiečių išliko iki pat Antrojo pasaulinio karo išvakarių. Ją aitrino lenkų okupuoto Vilniaus krašto klausimas, religiniai fanatikai, radikalūs kai kurių tautininkų veiksmai. Tai lėtino valsčiaus ekonominę ir kultūros raidą.

Karas ir sovietmetis išblaškė lenkų bajorus ir dvarininkus, buvusio lenkiškumo šiandien seniūnijoje nebėra. Nepavyko surasti nei lenkiško etninio paveldo pateikėjų, nei autorių, kurie to paveldo likučių ieškotų. Vienintelė graži išimtis – Panevėžiuko dvarininko ir plytinės savininko Bogdano Korevos rankraštinis palikimas, kuriuo vaisingai šioje monografijoje pasinaudota.

Išskirtinis valsčiaus infrastruktūrinis ir socialinis įvykis tarp dviejų pasaulinių karų – Žemaičių, o vėliau ir Aukštaičių plento tiesimas. Jis apylinkių žmonėms suteikė darbo, iš esmės pakeitė Babtų susisiekimą su Kaunu ir kitais Lietuvos regionais. Jeigu prisiminsime, kad šiandien Babtų kraštą kerta ir magistralė „Via Baltica“, tai vargu ar kuri seniūnija galėtų su juo lenktyniauti kelių tinklo tankumu ir reikšme.

Žemaičių plentas ir tiltas per Nevėžį smarkiai sumažino šios upės svarbą babtiečiams: kasmet menko susisiekimas su Kaunù garlaiviais, išnyko ties Naujåtriobiais, Žema¤tkiemiu, Båbtais, Vilk¸nais veikę keltai.

Tragiškiausia nacių okupacijos metų netektis – sunaikinta Babtų miestelio žydų bendruomenė.

Sovietmetis valsčiui atnešė tremtis, žudynes, lagerius, ideologinį diktatą, tačiau dvi aplinkybės miesteliui ir apylinkei suteikė didelį postūmį, turi įtakos ir šiandieninei jų raidai.

1961 m. į Babtùs pradėta kelti Vytėnų sodininkystės ir daržininkystės bandymo stotis, kuri 1987 m. pertvarkyta į Lietuvos vaisių ir daržovių mokslinio tyrimo institutą. Jo administracinio ir ūkinių pastatų, gyvenamųjų namų, šiltnamių statyba smarkiai pakeitė miestelį. Atsikėlęs didelis mokslininkų būrys skleidė agrotechninę ir buities kultūrą, ženkliai pagyvino kultūros ir švietimo įstaigų veiklą. Iš instituto po apylinkes pasklido ir Sąjūdžio dvasia, atvedusi į „dainuojančią revoliuciją“, į Lietuvos nepriklausomybę.
Kita svarbi sovietmečio Babtų įžymybė – įvairiai vadinta Sitk¿nų radijo stotis. Pradėta statyti nepriklausomos Lietuvos metais, ji buvo išplėtota į galingą komunistinės propagandos užsieniui transliavimo centrą. Čia veikė ir Lietuvos radijo siųstuvai. Šalia antenų išaugo nemažas ryšininkų miestelis su išplėtota infrastruktūra. Sovietų kariškiams Vilniuje užgrobus televizijos bokštą ir Televizijos ir radijo komiteto rūmus, šiai stočiai teko istorinis vaidmuo 1991 m. sausio 13 d. transliuoti pasauliui žinią, kad Lietuva pasiryžusi tolesnei kovai už laisvę. Babtiečiai tais metais du kartus – sausį ir rugpjūtį (per komunistinį pučą Maskvoje) – stotį savo krūtine apgynė nuo rusų desantininkų. Keičiantis ryšių technologijoms, Sitkūnų stotis tampa nebereikalinga, tas pat laukia ir antenų.
Tuoj po Sitkūnų gynybos buvo kalbama apie didingą (labiau utopinį) parką gynėjų garbei. Šiuo metu nesigirdi net koks bus stoties pastato likimas, ar ketinama bent kukliai įamžinti šį laisvės kovų puslapį.

Babtų seniūnija, kaip ir visa Lietuva, po pirmųjų atkurtos laisvės ir nepriklausomybės džiaugsmų, kol perėjo prie laisvosios rinkos ekonomikos, išgyveno nelengvą metą. Nors nepavyko išvengti ūkinio nuosmukio, nedarbo, emigracijos, kraštas šiandien atsigauna, esama ir gražaus proveržio. Geri keliai, Kauno kaimynystė čia skatina verslo įmonių, poilsio industrijos kūrimąsi. Džiugina susikūrę stambūs, mokslo naujoves ir pažangią technologiją taiką žemės ūkiai, šių ūkių savininkų poreikis remti seniūnijos kultūros ir švietimo projektus.

Gražų ir stiprų kraštiečio savimonės impulsą suteikė iškilmingas Babtų 600-ųjų metinių paminėjimas 1994 metais.

Babtiečiai yra aktyvūs visuomenininkai ir kultūrininkai. Veikia Babtų miestelio, Panevėžiuko, Pagynės ir Sitkūnų kaimo bendruomenės. Krašto istorinę atmintį saugo turtingas Kraštotyros muziejus. Kultūros centras turi subūręs gausų meno entuziastų būrį. Liaudiškos muzikos kapela „Šventupys“ yra laimėjusi LRT televizijos konkursą „Duokim garo“, dūdų orkestras „Algupys“ – respublikinių konkursų prizininkas. Seniūnijos praeitį ir dabartį atskleidžia gerai sukomponuota ir nuolat atnaujinama interneto svetainė www.babtai.eu.

Petro Jonušo įkurta ir vadovaujama „Versmės“ leidykla nuo 1994 m. rengia ir leidžia daugiatomę lokalinių monografijų seriją „Lietuvos valsčiai“. Šis didžiulis projektas, kuris remiasi mokslininkų, kraštiečių ir kraštotyrininkų patriotizmu ir pilietine iniciatyva, sudomino ir babtiečius. 2011 m. pavasarį Babtų seniūnas Jonas Praškevičius ir leidykla pradėjo šneką dėl galimybės išleisti serijos formato monografiją „Babtai“. Netrukus babtiečiai specialiu laišku kreipėsi į mane, prašydami būti leidinio sudarytoju ir vyriausiuoju redaktoriumi.

Monografijos iniciatyvinė grupė (iš kairės): S. Švirinas, A. Antanaitis, A. Vaičius, J. Praškevičius, K. Palaima, M. Markauskienė ir J. Danauskienė (nėra R. Prelgauskienės). 2011 m. D. Šniuko nuotr.

Toks babtiečių pasitikėjimas lėmė, kad nuvykęs į Babtus susitikau su leidinio iniciatyvine grupe, kurią sudarė mokytojas, Sibiro tremtinys Algirdas Antanaitis, vietos kraštotyros muziejaus globėja Janina Danauskienė, istorijos mokytoja, kraštotyrininkė Marija Markauskienė, biomedicinos mokslų daktaras Klemensas Palaima, Babtų seniūnas Jonas Praškevičius, mokytoja Regina Prelgauskienė, kraštotyrininkas Antanas Vaičius. Apsikeitus pageidavimais ir pasiūlymais, buvo sukirsta rankomis.

Monografijos rengimo neteko pradėti tuščioje vietoje. Kraštotyra Babtų seniūnijoje – sena ir graži tradicija. Viena jos pradininkių ir puoselėtoja yra istorijos mokytoja Marija Markauskienė. Pradėjusi su mokiniais rinkti senovinius daiktus, glaudusi juos mokyklos kampelyje, per dešimtis metų sukūrė seniūnijos kraštotyros muziejų. Kultūros židinys turi turtingą archeologijos, istorijos ir etninės kultūros ekspoziciją, antikvarinių knygų biblioteką. Gausiame rankraštyne sukaupti krašto žmonių prisiminimai, įvairaus paveldo aprašymai. Seniūnijos praeitį liudija iš esmės jau suskaitmeninta fotografijų kolekcija.
Remiantis šiuo lobynu ir rengiantis Babtų 600 metų jubiliejui, buvo išleistos knygos: M. Markauskienės „Babtai istorijos vingiuose“ (1994) ir E. Barkausko ir T. Stonio „Mažoji Babtų enciklopedija (1994). Žinias apie Babtų kraštą papildo ir kiti leidiniai – A. Marazo „Respublikos vienmetis“ (1980), J. Kazėno „Pagynė“ (1990), „Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas 1938–2008“ (2008), K. Palaimos „Medžiotojų klubo „Antaginė“ istorinė apžvalga“ (2003).

Pradedant darbą Babtų kraštotyros muziejus ir paminėtos knygos buvo rimtas atspirties taškas, jomis remiamasi daugelyje straipsnių.

2011 m. liepos 25–31 d. „Versmės“ leidykla seniūnijoje organizavo pirmąją kraštotyros ekspediciją, kurioje dalyvavo botanikė Renata Bacevičienė, miškininkas Jonas Bacevičius, mokytoja Sigutė Buividienė, kultūros darbuotoja Janina Danauskienė, etnologė Jurgita Kilikauskienė, bibliotekininkė Audronė Kiršinaitė, tautosakininkė hum. m. dr. Edita Korzonaitė, istorijos mokytoja Marija Markauskienė, moksleivė Milda Mezginaitė, studentė Paulina Okunytė, agronomas biomed. m. dr. Vaclovas Stukonis, žurnalistas Damijonas Šniukas (ekspedicijos vadovas), etnologė hum. m. dr. Skaidrė Urbonienė, biologas Giedrius Vaivilavičius, archeologė hum. m. dr. Ilona Vaškevičiūtė, muziejininkė Genovaitė Žukauskienė, fotografas Klaudijus Driskius.

Prisegamoji ekspedicijos dalyvio kortelė su tuo metu naudotu „Versmės“ leidyklos logotipu

Ne visų sričių specialistus tais metais pavyko sukviesti, tad ekspedicija buvo pakartota 2012 m. liepos 9–15 d. Į ją atvyko kalbininkės – prof. habil. dr. Danguolė Mikulėnienė, hum. m. dr. Gintarė Judžentytė, doktorantė Laura Geržotaitė, etnologas hum. m. dr. Jonas Mardosa su studentais.

Leidykla ekspedicijos dalyviams skyrė dienpinigius, apmokėjo jų kelionės išlaidas. Verslininkai Gitana ir Jonas Jegerskai kraštotyrininkus apgyvendino savo turizmo sodyboje. Seniūnas Jonas Praškevičius ir kiti babtiečiai talkino transportu, patarimais.
Monografija „Babtai“ yra 35-oji „Lietuvos valsčių“ serijos knyga ir pirmoji Kauno rajone. Jos struktūra panaši į kitų serijos knygų, – yra Gamtos, Istorijos, Švietimo, Mokslo, Kultūros, Sveikatos ir socialinės apsaugos, Architektūros, infrastruktūros ir gamybos, Etninės kultūros, Kalbos, Tautosakos, Žymių žmonių skyriai, pateikiama krašto istorinių įvykių kronika, seniūnijos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas, žinios apie autorius. Rodyklė skaitytojams padės surasti, kuriame puslapyje minimi reikiami asmenys.
Astkirus skyrius globojo redaktoriai dr. Edita Korzonaitė, dr. Artūras Judžentis, dr. Jonas Mardosa, Sigita Sprainaitytė.

Knygoje – per 1 200 fotografijų, žemėlapių, brėžinių ir dokumentų kopijų.
Medžiaga monografijai rinkta Lietuvos centriniame, Lietuvos istorijos, Kauno regioniniame valstybės archyvuose, Lietuvos ypatingajame archyve, Kauno rajono archyve, Lietuvos nacionaliniame, Babtų krašto muziejuose, enciklopedijose, mokslo ir populiariuose leidiniuose, o ekspedicijų ir vėlesniu metu – iš pateikėjų.
Monografijai 115 straipsnių, atsiminimų parašė 89 autoriai. Babtų kraštas Lietuvai davė daug inžinierių, medikų, sportininkų, mažokai istorikų, o vietinės kilmės etnologų, tautosakininkų, muzikologų, kurie talkininkautų monografijai, apskritai nepavyko rasti. Štai kodėl didelę straipsnių dalį teko rašyti man pačiam. Kai kurie autoriai nebesulaukė knygos pasirodymo – amžiną jiems atilsį, straipsniai nuolat primins juos.

Vienas kitas iš šio krašto kilęs mokslininkas jau praradęs gimtinės jausmą, bendradarbiauti nepanoro. Kaip kontrastą jiems paminėsiu Mariją Markauskienę, kuri, nepaisydama garbingo amžiaus, pirmoji pateikė visus pažadėtus straipsnius. Babtietis Emanuelis Markauskas mielai nubraižė daugybę žemėlapių, planų, schemų. Sunku būtų monografiją įsivaizduoti be Algirdo Ratkelio autorinių ar skaitmenintų nuotraukų. Sodininkystės ir daržininkystės instituto vadovai Česlovas Bobinas ir Audrius Sasnauskas talkino rengiant Mokslo skyrių.

Rengiant monografiją teko sutikti daug patriotiškų, kūrybingų, geranoriškų, nesavanaudiškų ir paslaugių žmonių, ant jų pečių ir laikosi šiandienos Lietuva, jos kultūra, paveldas. Vieną kitą paminėsiu.

Babtų seniūnas Jonas Praškevičius buvo leidinio spiritus movens – vienas iniciatorių, kraštotyros ekspedicijų globėjas, konsultantas, pateikėjų organizatorius, straipsnių autorius ir recenzentas.

Humanitarinių mokslų daktarė Edita Korzonaitė iš šykščių šaltinių, iš pateikėjų trupinių parengė straipsnių Tautosakos skyriui, buvo jo sudarytoja.

Vytautas Koreva ir Antanas Barzda maloniai atvertė savo giminių istorijos puslapius.
Visokeriopai talkino Babtų kraštotyros muziejaus globėjos Janina Danauskienė, Gražina Stonienė ir Edita Gervinė, LSDI bibliotekos vedėja Birutė Olkštinienė, pedagogės Rasa Sasnauskienė ir Sigutė Buividienė, Kauno regioninio archyvo skyriaus vedėja Vilija Girčytė, vyriausioji specialistė Nijolė Ambraškienė, Kauno rajono savivaldybės administracijos archyvo darbuotoja Simona Banionienė, Kaniūkų kaimo gyventoja Magiliona Staliūnienė, mokytoja Aleksandra Ignatavičienė iš Sitkūnų ir daugelis kitų.
Lietuvos katalikų akademija ir Lietuvos istorijos institutas maloniai leido persispausdinti jų skelbtą straipsnį „Babtų parapinės bažnyčios inventorius, surašytas jo malonybės Kauno kunigo dekano 1782 metais“.

Visiems jiems – nuoširdžiausiai ačiū.

„Lietuvos valsčių“ serijos, kaip ir daugelio kitų kultūros ir meno paskirties knygų, leidyba yra nuostolinga. Ją remia Lietuvos kultūros taryba, rajonų savivaldybės, seniūnijos, verslininkai, atskiri žmonės. Labai džiaugiuosi, kad ir šią monografiją leidžiant lėšomis prisidėjo Lietuvos kultūros taryba, Babtų seniūnija, Babtų bendruomenės centras, atskiri babtiečiai, net moksleiviai. Ypač nudžiugino ir maloniai nustebino seniūnijos ūkininkai ir verslininkai, savo dosniais įnašais patvirtinę, kad Lietuvoje atgimsta senosios mecenavimo tradicijos, formuojasi kultūrą branginančių ir remiančių piliečių sluoksnis. Ričardas Maldutis, Romas Majauskas, Juozas Staliūnas, Stasys Mickevičius, Audrius Kavaliauskas (UAB „Dojus Agro“), Kęstutis, Rūta, Kazimieras, Paulius ir Saulė Svečiuliai, Leonas Rudinskas, Povilas Grigaitis (UAB „Tauriga“), Vytautas Žmuidzinavičius, Darius ir Raimundas Pažėros apmokėjo apie pusę redagavimo ir leidybos išlaidų. Čia pat reikėtų pastebėti, kad tarnautojo, mokytojo, pensininko paaukoti šimtai, dešimtys ar tik keli eurai nusipelno tokios pat pagarbos ir dėkingumo kaip ir verslininko tūkstantis. Gaila, kad į šį garbingą rėmėjų būrį nepavyko įtraukti Kauno rajono savivaldybės.

Dėkoju „Versmės“ leidyklos žmonėms – vadovui Petrui Jonušui, atsakingajai redaktorei ir visų „Lietuvos valsčių“ serijos monografijų leidybos globėjai Živilei Driskiuvienei, redaktorei Sonatai Jonušaitei, kalbos redaktorei Vidai Kasparavičienei, korektorei Rasai Kašėtienei, dailininkei Onai Liugailienei, maketuotojoms Violetai Barkauskaitei ir Sigridai Juozapaitytei, finansininkėms Danutei Kasinskienei ir Jolitai Dubickienei, – su kuriais teko valgyti rupią, bet dvasiai labai sveiką leidybos duoną.

Monografijos rašymas ir rengimas užtruko daugiau kaip šešerius metus. Per tą laiką artimai susipažinau su Babtų kraštu, Nevėžio suformuota jo gamta, medžiagine ir dvasine kultūra, daugeliu žmonių. Šis kraštas man tapo brangus ir džiaugiuosi šį tą naudingo jam nuveikęs.

Ne viską pavyko padaryti, kaip norėta. Kai kurioms temoms nepavyko rasti autorių, kai kas temą sužlugdė netesėdamas duoto žodžio. Turint noro ir lėšų, apie Babtų kraštą galima būtų parengti dar bent vieną tokios pat apimties knygą. Vis dėlto babtiškiai gali didžiuotis, kad jie pirmieji Kauno rajone išleido šio formato monografiją.

„Babtai“ nėra vienkartinio pasiskaitymo leidinys. Tai krašto enciklopedija. Ji galėtų tapti kiekvienos babtiečių šeimos staline knyga. Nesusipažinus su joje sukauptomis žiniomis, neturėtų būti rengiamas joks seniūnijos projektas, juoba liečiąs paveldą.

Pasitikime „Babtų“ monografiją – knyga apie Babtų krašto istoriją pradeda savo istoriją.

Damijonas Šniukas

* Žvaigždute turinyje žymimi straipsniai, įvertinti monografijų serijos „Lietuvos valsčiai“ Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos.

* An asterisk in the contents marks the articles approved by the “Lietuvos valsčiai” Series Scientific Works Commission.

Išleidus knygą skaitytojų ir kraštiečių domėjimasis savo gimtine ne tik kad nesumažėja, priešingai – jis ima augti, didėti ir skleistis.

O to pasekmėje ima aiškėti neaprašyti dalykai, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių į knygą nepateko. 

Bet juk niekada ne vėlu pasitaisyti, papildyti praleistas ar neišbaigtas temas. Todėl maloniai kviečiame toliau tobulinti šią monografiją, rašyti mums leidykla@versme.lt, atkreipti dėmesį, ką praleidome, pasiūlyti, ką dar galėtumėme mes, o geriausiai – Jūs pats (pati) parašyti šiai knygai.

Atliktas darbas nenueis veltui. Naujus rašinius, papildančius jau išleistą knygą, pirmiausia nedelsdami skelbsime leidyklos svetainės skirsnyje „Kas į knygą nesudėta“ – juos greitai susirasti ir perskaityti galės visi besidominantys. Šiuos straipsnelius kaip lygiateises monografijos sudedamąsias dalis vėliau skelbsime elektroninėje monografijos versijoje kartu su visa knyga. 

Tegu knygos nenustoja augti, gražėti ir tobulėti! Tą mums leidžia šiuolaikinės technologijos – ateities skaitytojai, mūsų papildytas knygas skaitysiantys vis labiau populiarėjančiomis elektroninėmis skaityklėmis, neatskirs, kurie straipsniai buvo popierinėje knygoje, o kurie įterpti tik į virtualųjį maketą. Jie tik galės skaityti gerą, išsamią  knygą...

▲2017 11 30

Atgal

Viršun