lankymasis šioje svetainėje

 


Recenzijos

Papilės miestelis įamžintas knygoje

Domininkas Burba

Žiemgala, 2005/2

 

2004 metų vasarą „Versmės“ leidykla „Lietuvos valsčių“ serijoje išleido pirmąją monografijos „Papilė“ dalį1. Viršelyje atspausdinta nuotrauka, vaizduojanti Simono Daukanto paminklo (skulpt. Vincas Grybas) atidengimo šventę 1930 m. rugsėjo 17 d., pristato Papilės įvaizdį: čia garsusis istorikas praleido paskutiniuosius savo gyvenimo metus.

Pirmojoje knygos dalyje yra skyriai: „Gamta“, „Istorija“ ir dalis skyriaus „Įžymūs žmonės“ (aštuoni straipsniai apie S. Daukantą). Antrojoje (jau sumaketuotoje) knygos dalyje bus spausdinami skyriai „Etninė kultūra“, „Kalba“, „Tautosaka“, „Įžymūs žmonės“, rodyklės ir papildymai. Tokia yra visų „Lietuvos valsčių“ serijos monografijų struktūra. Skiriasi tik tai, kad „Papilė“ (kaip ir 2005 m. išleista „Laukuva“) yra dviejų dalių.

„Papilė“ – vienuoliktoji minėtos serijos knyga. Ankstesnėse šios serijos knygose buvo spausdinama daugiau vietinių kraštotyrininkų straipsnių. Nuo 2003-ųjų, pradedant taip pat V. Girininkienės parengta knyga „Seredžius“, spausdinami moksliniai straipsniai (leidiniuose jie pažymėti žvaigždute) bei specialiai knygai atlikti tyrimai. Deja, tai vientisumo leidiniui nesuteikia, nes didžiulio autorių kolektyvo (pirmojoje „Papilės“ dalyje – 60 autorių, 82 straipsniai, 11 iš jų moksliniai) straipsniuose yra pasikartojimų, neišbaigtumų, tai yra to, ko būtų galima išvengti, jei monografiją rengtų keli autoriai. Todėl ši knyga laikytina straipsnių rinkiniu, nors, palyginti su kitomis iki tol išleistomis „Lietuvos valsčių“ serijos knygomis, ji yra vientisiausia ir labiausiai apibendrina visus istorinius laikotarpius.

Beje, aukščiau nurodytą trūkumą pastebi ir pati knygos vyr. redaktorė. „Pratarmėje“ ji rašo: „Bet ir šioje dviejų dalių monografijoje apie Papilę nėra pasakytas absoliutus Viskas: ne visi įvykiai ir ne visi šio krašto žmonės čia paminėti“ (p. 33).

XIX a. pr. Europoje Papilę išgarsino Ventos upės atodangose rastos Juros periodo nuogulos, nuosėdos ir uolienos. Knygoje šia tema paskelbtas išsamus prof. akad. Algirdo Gaigalo straipsnis („Papilės geologinė ir geomorfologinė aplinka“), jame skaitytojas pirmą kartą ras ir tyrimų istoriją, ir atodangų aprašymus. Bene vertingiausia skyriuje „Gamta“ yra A. Gaigalo pateikta akmens kirvių, saugomų S. Daukanto vidurinėje mokykloje, petrografinė analizė.

Skyriuje „Istorija“, Birutės Salatkienės straipsnyje „Papilės archeologijos paminklai ir jų tyrinėjimai“, pirmą kartą paskelbta archeologo Juliaus Naudužo 1955 m. atlikta Papilės kapinyno tyrimo medžiaga. Rita Regina Trimonienė analizuoja Papilės XIII–XVI a. istoriją, autorė suabejoja tariamu pirmuoju jos paminėjimu 1253 metais. Jos nuomone, Papilė (Popillen) pirmą kartą buvo minima Hermano iš Vartbergės Livonijos kronikoje aprašytame 1339 m. žygyje į Žemaitiją. Monografijoje yra ir R. R. Trimonienės iš lenkų kalbos išverstas 1637 m. Papilės dvaro inventorius (ir vertimas, ir originalus tekstas). Tai nauji dalykai šioje monografijoje, vertingi visai Lietuvos istorijai.

Daug vietos skirta tarpukariui (dr. Ričardo Čepo, dr. Jono Sireikos straipsniai). Kazys Misius supažindina skaitytojus su Papilės pašto istorija, Vladas Terleckas pasakoja apie Papilės smulkaus kredito draugijas. Labai vertinga informacinė medžiaga su nuotraukomis paskelbta Genovaitės Žukauskienės straipsnyje apie XX a. techniką Papilės krašte ir Algimanto Muturo straipsnyje apie amatininkus. Išsiskiria ir žinomo Akmenės krašto kraštotyrininko Igno Valančio straipsnis apie Kinkių kaimą, autorius panaudoja ir archyvinę medžiagą.

V. Girininkienė parengė 1936 m. liepos mėnesį Papilės apylinkių kaimuose vykusios kraštotyrinės ekspedicijos medžiagą, saugomą Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Beje, autorė su talkininkais apvažiavo tuomet aprašytas sodybas, tačiau rado tik vienos liekanas (Vinco Jeramino Kerežių kaime). Pas buvusios tos sodybos šeimininkus rastą 1915 m. V. Jeramino turto aprašą V. Girininkienė paskelbė minėtoje publikacijoje, tuo nustatydama istoriškumo ir tapatumo santykį minėtoje vietovėje. Jonas Milius nagrinėjo Papilės valsčiaus kaimų ūkio ir kraštovaizdžio kaitą.

Atskiras knygos skyrius paskirtas Papilės istorijai po Nepriklausomybės atgavimo, jame minima Sąjūdžio veikla, realios savivaldos atgavimas, Papilės herbo ir vėliavos sukūrimas, Papilės gyventojų iniciatyvos šiandieną.

Kaip minėta, 8 straipsniai skirti S. Daukantui. Iš jų išsiskiria prof. akad. V. Merkio straipsnis apie kunigą Ignotą Vaišvilą bei muziejininko Vinco Ruzo publikacijos apie Simono Daukanto įamžinimą piniguose, ženkleliuose bei medaliuose. V. Girininkienė peržiūrėjo visą skelbtą apie S. Daukantą periodiką bei kai kuriuos dokumentus Lietuvos centriniame Valstybės archyve ir taip pat rado papildymų S. Daukanto biografijai, pvz., apie jo kapo sutvarkymą 1925 metais. Ta pačia proga pirmą kartą buvo iššifruotas kunigo I. Vaišvilos kapo Ubiškėse įrašas, turi vertę ne tik jo tekstas, bet ir tiksliai nurodytos kunigo gyvenimo datos (p. 973).

Bene vertingiausia knygos dalis – fotografijos. Rengiant knygą į vieną vietą buvo sukauptas fotomenininko Jono Sinkevičiaus kūrybinis palikimas. Prie jo išsaugojimo, surinkusi ir iššifravusi daug nuotraukų, labai prisidėjo S. Daukanto memorialinio muziejaus vedėja Danutė Jadvyga Veisienė, bet įvairesnės ir asmeniškesnės nuotraukos rastos pas J. Sinkevičiaus gimines Papilėje, Kuršėnuose ir Vilniuje bei pas papilėniškius. V. Girininkienė fotografiją išskiria kaip atskirą tyrimų sritį ir per ją, o ne ja remdamasi, bando interpretuoti kultūrinį gyvenimą. Tačiau tai padaryti ne visada įmanoma, nes ne kiekviename miestelyje gyveno fotografas menininkas, metraštininkas, talentinga asmenybė.

Daug vietos knygoje skirta liaudies menininkams (Rūtos Lakačiauskienės, Pranciškaus Veisos straipsnis), bažnytiniam menui (Povilo Spurgevičiaus straipsnis).

Knyga išspausdinta ant gero popieriaus, tačiau ne visų nuotraukų kokybė gera. Daugelyje vietų jos yra per daug pajuodintos. Turint galvoje, kad fotografija yra šios knygos pasididžiavimas, tam buvo galima skirti daugiau dėmesio. Galbūt skubotai rengta asmenvardžių rodyklė, pvz., nenurodoma, kuris J. (ar Jonas) Daunys buvo ūkininkas, kuris filosofas, o kuris – tremtinys. Tai reikėjo patikrinti, nurodyti prie pavardės. Trūkumų rastume ir daugiau, ypač maketavimo. Tačiau tai nemenkina išsamaus kolektyvinio leidinio apie Papilę vertės. Būtent kolektyvinio, nes jo vertinimo kriterijai kitokie negu vieno asmens parengtos monografijos. Tačiau ar vienas žmogus pajėgtų aprėpti laikotarpį nuo akmens amžiaus iki šiandienos? Bene didžiausia knygos vertė yra joje pateikta informacija, kuria galės pasinaudoti įvairių sričių mokslininkai. Juolab kad ateityje bus reikšminga ne tik tai, kas buvo, bet ir tai, ką ir kaip mes suvokiame šiandien. Tai taip pat vietos istorijos tyrimų sritis.

1Papilė. I dalis. Vyr. redaktorė Vida Girininkienė. Sudarytojai: Vida Girininkienė, Leopoldas Rozga, Rita Regina Trimonienė, Povilas Krikščiūnas, Juozas Pabrėža. Vilnius, 2004, 1082 p.  

2009 01 29

Atgal Viršun

 

 
© „Versmės“ leidykla                                                                     Mums rašykite leidykla@versme.lt