Kažkada užvėrę duris – sugrįžta 

Viekšnių gimnazija šventė 90 metų jubiliejų

Šventinę pamoką pradėjo gimnazijos direktorius Rimantas Gricius.

Šeštadienį jau nuo pat ryto į Viekšnių gimnaziją skubėjo žmonės iš visos Lietuvos: buvę mokiniai, mokytojai. Žilagalviai seneliai ir vidutinio amžiaus, jauni, dar visai neseniai užvėrę gimnazijos duris. Susirinkusieji dalyvavo konferencijoje „Viekšnių švietimo vingiuose“, šventinėje pamokoje, pynė abiturientų laidų prisiminimų pynę, džiaugėsi susitikimais su klasių draugais, buvusiais mokytojais.

Konferencijoje – mokyklos istorija

Konferenciją pradėjęs gimnazijos direktorius Rimantas Gricius sakė, jog, atrodo, žinai istoriją, bet juo labiau pradedi gilintis, tuo labiau supranti, kad ne visai ją žinai. Tad istorikai Kazimieras Misius ir Povilas Šverebas pabandė atskleisti Viekšnių mokyklos istoriją.

K. Misius kalbėjo, jog dar XV a. viduryje atsirado būtinybė organizuoti pradinį mokymą, kuriuo daugiausia rūpinosi kunigai. Svarbiausia buvo mokyti poterių, o tik paskui kitų dalykų. Parapijinė pradinė mokykla Viekšniuose įkurta 1636 metais, tačiau po paskutiniojo Lietuvos – Lenkijos padalijimo buvo uždaryta. 1804 – 1812 m. Viekšnių parapijinėje mokykloje mokėsi 16-30 mokinių nuo Visų šventųjų iki Velykų. Mokyta skaityti lenkiškai ir žemaitiškai. Tuo laikotarpiu mokykla gyvavo tik klebono iniciatyva. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Viekšniuose veikė net kelios mokyklos, kurias išlaikė skirtingos institucijos: keturios pradinės, cerkvinė, kurioje mokėsi rusų mergaitės, ir sekmadieninė mokyklos. 1911 m. atidaryta keturklasė Viekšnių miesto mokykla, kurioje buvo dėstoma rusų kalba ir mokėsi 40 mokinių. 1913 m. pradėta statyti mūrinė mokykla, tačiau karas statybas nutraukė. 1917 m. mokėsi 98 mokiniai, o mokyklą išlaikė patys viekšniškiai, tačiau tais pačiais metais pamokinis darbas nutrūko ir tik 1919 metais mokykla pradėjo nenutrūkstamą pedagoginę veiklą dėstomąja lietuvių kalba. Nuo tų metų dabartinė gimnazija ir skaičiuoja savo gyvavimo metus.

Mokyklos istoriją nuo 1919 m. iki 1936 m. pristatė P. Šverebas. Jis sakė, jog neaišku, kuri data turi būti laikoma mokyklos įkūrimo data, nes dienos gali būti skirtingos: liepos mėnesį vyko priėmimo į mokyklą egzaminai, o pirmasis jos direktorius, arba, kaip tada buvo vadinama, vedėjas Alfonsas Taškūnas darbą pradėjo rugsėjo 23 d., tą dieną Švietimo ministerijoje mokykla buvo užregistruota, tačiau darbas joje prasidėjo tik gruodžio 9-ąją. Tuo laiku labai trūko mokytojų, jie dažnai keitėsi, mokykloje mokėsi įvairaus amžiaus vaikai, buvo vyresnių nei 20 metų. Tėvai rūpinosi mokykla, rinko pinigus tiems vaikams, kurie negalėjo susimokėti už mokslą, reikalavo įvesti pradinį karinį mokymą, spec. dalyką – rusų kalbą, vėliau kitų dalykų, daug dėmesio buvo skiriama sportui.

Istorikas P. Šverebas papasakojo ir apie tvarką mokykloje, kuri buvo pakankamai griežta: buvo numatyta, kaip mokiniai turi sveikintis, kaip elgtis. Tačiau kaip ir visais laikais, taip ir tada, mokiniai krėtė išdaigas, už kurias kartais buvo skaudžiai baudžiami, netgi šalinami iš mokyklos.

Kaip parodė istorija, viekšniškiai visada siekė mokslo ir rūpinosi savo mokykla, kuri išleido į gyvenimą didžiulį būrį gabių, talentingų, žinomų ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje žmonių.

Širdžių istorijos pamoka

Po konferencijos visi patraukė į Viekšnių Jono Krikštytojo bažnyčią, kur buvo aukojamos šv. Mišios, o po šv. Mišių – į miestelio centrą, prie Biržiškų paminklo, kur šauliai iššovė iš patrankos tris salves: už Viekšnių vidurinę, už gimnaziją bei už Viekšnius ir viekšniškius. Tada iškilminga eisena pasuko gimnazijos link. Čia netrukus prasidėjo šventinė pamoka, kurią vedė lietuvių kalbos mokytoja Sigutė Vaišnienė. Ji priminė, jog istorija – tai žmonės, ir pakvietė prisiminimais pasidalyti buvusį mokinį Viekšnių parapijos kanauninką Vincentą Gauronskį, kurio mintis palydėjo moksleivių ir mokytojų choro dainos. Vėliau tylos minute pagerbti Anapilin išėję mokytojai, o ekrane viena kitą keitė jų nuotraukos.

Toliau skleidėsi kitas istorijos puslapis, kai ne kiekvienas galėjo susimokėti už mokslą, tad kiti skubėjo į pagalbą, siūlė surengti vakarą ar padaryti ir parduoti gražių darbelių. Visokių minčių kilo mokiniams, jie bandė mokytis šokių, kuriuos pašoko mažieji gimnazijos šokėjai, o vaikinų ansamblis, diriguojamas mažosios pirmokėlės, užtraukė vyrišką dainą.

II pasaulinio karo metais mokykloje irgi vyko veikla, tik 1941-ųjų metų laida atestatų negavo... Kas žuvo karo mūšiuose, kas ne savo noru iškeliavo į tolimąjį Sibirą. Apie tai bylojo mokytojo Juozo Mačiaus prisiminimai apie gyvenimą Vorkutoje ir ištrauka iš buvusios mokinės Valerijos Gelžinytės – Lėgaudienės novelės bei mokytojų dueto daina apie gimtąjį sodžių.

Prisiminti ir skaudūs sovietmečio metai, kai jaunuoliai, vos baigę mokyklą, buvo imami į sovietinę armiją.

O gimnazija buvo graži... Į ją skubėjo šokanti ir dainuojanti jaunystė, kaip ir dabar. Savo dainas ir šokius susirinkusiems į šventę dovanojo merginų ansamblis, šokėjų pora ir mažieji šokėjai, o ne vienam nostalgiją sukėlė rudomis uniformomis apsirengusios merginos, deklamavusios eilėraščius, tačiau ir vėl visi pralinksmėjo klausydamiesi linksmos vaikinukų dainos ir jaunučių choro atliekamų kūrinių.

Pilną salę svečių skambia daina pasveikino dabar gimnazijoje dirbantys  mokytojai, o kai prie jų prisijungė buvę kolegos ir suskambo daina apie Viekšnius, ne vienam ištryško ašara.

Baigiantis šventinei pamokai  visus pasveikino Mažeikių rajono vicemeras Rimantas Norkus, palinkėjęs gimnazijai visada būti tokiai gražiai ir švęsti dar daug jubiliejų. Švietimo skyriaus vedėjas, buvęs mokinys Apolinaras Stonkus apgailestavo, kad tiek metų prabėgo, ir džiaugėsi, kad Viekšniai turi tokią gražią didelę gimnaziją, turinčią savo veidą, palinkėjo darnaus darbo, sutarimo. Taip pat A. Stonkus įteikė ir apskrities viršininko sveikinimą. LR Švietimo ir mokslo ministerijos Mokslo ir technologijų departamento direktorius dr. Albertas Žalys, 31-osios laidos abiturientas, perdavė ministro sveikinimą. Gimnazijos bendruomenę sveikino Ventos regioninio parko direktorius Apolinaras Nicius, Viekšnių seniūnijos seniūnas, taip pat buvęs mokinys Aldonis Eselinas, Mažeikių politechnikos mokyklos Viekšnių skyriaus, Akmenės gimnazijos ir Židikų Marijos Pečkauskaitės vidurinės mokyklos atstovai.

Nuskambėjus vyresniųjų moksleivių choro dainoms, pamoka buvo baigta.

Prisiminimų pynė

Po pertraukos prisiminimais dalijosi įvairių laidų abiturientai. Pirmieji savo mokytoją Zinaidą Pundziutę pasveikino 9-osios laidos abiturientai. 11-osios abiturientų laidos vardu kalbėjo Aldona Bučiutė – Pakeltienė, padovanojusi savo vadovaujamo N. Akmenės „Saulėtekio“ pagrindinės mokyklos šokių kolektyvo pasirodymą, ir Apolinaras Juodpusis su klasės drauge, kita Aldona, kuri sakė: „Pasiilgom Viekšnių, pasiilgom.“

1948 m. baigęs mokyklą Edmundas Levitas perdavė sveikinimus nuo 1-osios laidos abituriento Kazimiero Narščiaus ir pakvietė visus prisidėti leidžiant didžiulę knygą apie Viekšnius. Prieš 56-erius metus išvykęs iš Viekšnių muzikologas Vaclovas Juodpusis prisipažino į gyvenimą ir į darbą žiūrįs per Viekšnių prizmę ir prisiminė juodąjį fortepijoną, kuriuo skambindavo grįžęs trumpam iš studijų, ir labai apsidžiaugė sužinojęs, kad fortepijonas tebėra gimnazijoje.

Jonas Jarutis, 38-osios laidos abiturientas, Kupiškio rajono meras, po daugelio metų išpažino „nuodėmę“, už kurią kartu su klasės draugu tuometinio direktoriaus Algirdo Gedvilo buvo įtrauktas į „juodąją knygą“, ir paprašė direktoriaus R. Griciaus juos išbraukti, o prisiminimui padovanojo nuotrauką iš Kupiškio krašto, kur, kaip sakė J. Jarutis, visi žino apie Viekšnius. „Išpirkti“ savo „nuodėmės“ atėjo ir trys vyrukai iš 55-osios laidos, kurie kažkada išmetė į Ventą mokyklos fikusą, tad dabar biologijos mokytojoms padovanojo tokį patį, kad pagaliau galėtų nusimesti kaltės naštą. Pasirodo, išdykę buvo ir 5-osios laidos abiturientai, kaip papasakojo Danutė Labrencienė, krėtę mokytojams šunybes, o paskui patys tapę mokytojais ir už tas šunybes smarkiai atsiėmę. Biologijos kabinetą, kur ant palangės augo vien kaktusai, prisiminė ir 12-osios laidos abiturientai, taip pat prisiminimais dalijosi ir susirinkusius sveikino 15-osios laidos atstovai.

Į prisiminimus gražiai įsipynė Viekšnių Vinco Deniušio meno mokyklos moksleivių programa ir jos direktoriaus Vitalijaus Lizdenio sveikinimas, o pynę užbaigė Romo Dambrausko koncertas, po kurio bendraklasiai rinkosi į kabinetus, bendravo, linksminosi, šoko.

Atgal

Viršun