Valsčiai grįžta į Lietuvą

P. Jonušas šiųmetėje „Knygų mugėje" su Prezidente D. Grybauskaite

        Ne, buvusių „žemiausių“ administracinių vienetų – valsčių – tinklas Lietuvoje neatkuriamas. Jie sugrįžta kapitaliniais istoriniais veikalais. Kaip mūsų tėvų ir protėvių atmintis.

        Kodėl valsčiai?

        Šio leidybos projekto siela ir viso proceso pagrindinis variklis Petras Jonušas sako, kad valsčiai – vienas seniausių ir ilgai išsilaikiusių mūsų administracinių vienetų. 1861 m., panaikinus baudžiavą, visoje Rusijos imperijoje vėl įvesta luominė valstiečių savivalda – valsčiai. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, valsčių ribos buvo koreguojamos, kad sutaptų su katalikų religinių bendruomenių – parapijų – ribomis. Juk kelis šimtus metų toje pačioje teritorijoje gyvenę, to paties vienijančio dvasinio centro, parapijos bažnyčios sutelkti žmonės sukūrė mikrokultūrą, kuri pasireiškė savita šnekta, vienokiais ar kitokiais tradicinės kultūros ypatumais. Kaimo žmonės save tapatino su parapija ir valsčiumi, kurie buvo pagrindiniai žmogaus kilmės vietos orientyrai. Tad visai neperdedant galima sakyti, kad valsčiai buvo ekonominio ir kultūrinio gyvenimo „katalizatoriai“ Lietuvos kaime.

        „Amžinai“ nuostolinga...

        Tad, užsidegęs idėja prikelti mūsų provincijos gilumos istoriją visais įmanomais jos „pjūviais“, buvęs fizikos mokytojas P. Jonušas 1994 m. ir įkūrė leidyklą „Versmė“. Matyt, nepraėjo be pėdsakų jo, studento, dalyvavimas Vilniaus universitete veikusioje etnografinės draugijos „Romuva“ veikloje. Tai, matyt, buvo pati aktyviausia etnografinė draugija visą sovietmetį ne tik sostinėje. Tuomet Petras ir susipažino su šios draugijos nepamainomu ekspedicijų po mūsų kraštą organizatoriumi bei etnografinės medžiagos rinkėju Venantu Mačiekumi. Beje, minėtasis dėstytojas ir toliau studentams Vilniaus universitete aiškina ekonomikos subtilybes, o laisvalaikiu, kiek tik gali, prisideda prie knygų apie valsčius rengimo. Tad leidyklos veikla yra ypatinga, nes jau 16 metų dešimt jos
etatinių darbuotojų savo jėgas skiria tik„grąžinamiems“ mums valsčiams. Pirmoji knyga – „Sintautai (Žvirgždaičiai)“ – pasirodė tik 1996 metais, nes prireikė laiko, kad darbai leidykloje įsibėgėtų. Pirmoji knygelė buvo išleista nedidelės apimties, plonais viršeliais, su nespalvotomis iliustracijomis. Tokia buvo pradžia. Po to kasmet pasirodydavo po 1–2 monografijas. Dabar leidykla jau yra išleidusi septyniolikos pavadinimų knygas. Pašnekovas pabrėžia žodį „pavadinimų“, nes kai kurių knygų („Laukuva“, „Papilė“) išleista po du tomus. O štai „Obelių“ leidimą teko net pakartoti.
        Nuo 2000 m. monografijos apie valsčius leidžiamos jau nusistovėjusiu formatu – tokia „garbė“ pirmiausiai teko leidiniui apie Širvintas. O 1998 m. išleista „Žagarė“ buvo pirmoji Lietuvoje knyga su Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcijos išduotu sertifikatu, pagal kurį leidžiama naudoti dabar visiems žinomą ženklą – archetipinį Vytį dvigubame ovalo formos apskritime. 

        Kiekvienas šios serijos veikalas – kaip rimta nedidelio teritorinio vieneto enciklopedija: pradedant priešistorinių laikų gamtos ar geologijos žiniomis ir baigiant nūdiena. Todėl tokią monografiją, neskaitant kelių šimtų iliustracijų, sudaro apie tūkstantį puslapių. Vien rankose palaikyti tokį kapitalinį veikalą – ką reiškia. Knygų apie valsčius serija leidžiama gana nedideliu tiražu – vos apie tūkstantį egzempliorių. Dalį jų nuperka rajono, kuriame yra aprašomas valsčius, savivaldybės, o kitos knygos pristatomos į knygynus. Tačiau bet kokiu atveju šių „mini enciklopedijų“ leidyba yra visiškai nuostolinga: vieno egzemplioriaus savikaina viršija 150 Lt, o pardavinėjama po 100 Lt. Petras kukliai paaiškina: „Nuostoliai dengiami iš kitų mano gyvenimo veiklų.“ Kokių – netikslina. Ir ar tai svarbu? Juk žymiai svarbiau, kad valsčiai sugrįžta į Lietuvą.

        Atlieka kelių mokslinių institutų darbą

        Anot P. Jonušo, pagal atliekamų darbų svarbą bei mastą de facto leidykla „Versmė“ veikia ne kaip privati įmonė, o kaip kelių valstybinių mokslinių institutų junginys. Spręskite patys: leidykla pati organizuoja ekspedicijas, pati apdoroja visą surinktą informaciją (kaip ir pateiktą neetatinių autorių), pati rūpinasi leidyba bei platinimu. O kas vartė bent vieno tomo metriką, į akis krinta tokia eilutė: monografijų serijos „Lietuvos valsčiai“ Mokslo darbų komisija, kurią sudaro daugybė aukštus mokslinius laipsnius bei vardus turinčių asmenybių, tyrinėjančių įvairias mokslo sritis – nuo istorijos iki sociologijos. Tad ne veltui kas dešimtas straipsnis apie bet kokį valsčių yra mokslinio pobūdžio. Jis net specialiai žymimas žvaigždute, taip jį išskiriant iš kitų publikacijų.
        O nuo 2006 m. rudens leidykla ėmė leisti dar vieną atskirą tęstinį leidinį – „Lietuvos lokaliniai tyrimai“. Jis pasirodo tik virtualioje, internetinėje, erdvėje. Internete svetainėje www.llt.lt publikuojami tie 10 proc. mokslinių straipsnių apie valsčius.

        Nuo ekspedicijos iki knygos

        Tas kelias prasideda labai įvairiai. Kartais išleisti knygą apie vieną ar kitą valsčių pasiūlo kokio nors rajono savivaldybė. Tačiau tai nutinka gana retai. Paprastai idėjų siūlo labai gausus neetatinių autorių kolektyvas, netgi tik epizodiškai su leidykla kažkada bendravę žmonės. Taip žinomo žurnalisto D. Šniuko užsidegimo dėka gimė du tomai apie Gruzdžius.
        Apsisprendus, koks valsčius bus tyrinėjamas, ten vyksta ekspedicija. Be abejo, ją organizuoja pati redakcija. Ekspedicija, trunkanti apie 10 dienų, iš pagrindų ištyrinėja buvusį valsčių – tiksliau, iš senų žmonių atminties bei jų šeimų albumų„ištraukia" visa, kas tinka būsimai knygai. Toliau vyriausiasis redaktorius dirba su neetatiniais būsimosios knygos bendraautoriais: kas, kada ir kokios apimties informaciją viena ar kita tema pateiks. O autorių būna apie šimtas (rekordas – 115) ir kiekvienam iš jų už atliktą darbą yra išmokamas honoraras.
        Galiausiai po visų patvirtinimų, redagavimo bei korektūrų rankraštis keliauja j spaustuvę. Taip vienos monografijos leidyba nuo idėjos iki knygos pasirodymo užtrunka iki penkerių metų.

        „Lietuvos valsčių“ Baltoji serija

        Žvelgdamas į ateitį, Petras Jonušas šią savo idėją vertina optimistiškai ir net ironiškai. Mat iš viso Lietuvoje būta 408 valsčių. Kaip jau minėjome, kol kas išleista vos 17 monografijų (20 tomų).Tačiau bendras visų tomų puslapių skaičius jau viršijo 21 tūkst. (parengti bent vieną tokį veikalą – ne knygą apie „populiarią asmenybę“ išleisti). Savo eilės kantriai laukia 40 monografijų, iš kurių 10 – jau visiškai parengtos ir jas belieka tik pateikti spaustuvei. Leidyklos vadovas tikisi sulaukti bent jau 100 tomų. To šimtojo tomo gali tekti laukti dar bent 20–30 metų (juk kasmet pasirodo vos 2–3 monografijos). Prikelti iš nebūties visus 408 valsčius, P. Jonušo nuomone, ko gero, jau nėra vilties, nes per artimus dešimtmečius išmirs visi tie žmonės, kurie juose gyveno ir turi ką apie juos papasakoti.

        Todėl kai kurių tomų leidžiama speciali „Baltoji serija“ – spausdinama apie tūkstančio puslapių knyga su valsčiaus pavadinimu viršelyje bei privaloma redakcijos metrika. Ir viskas. Tie beveik tūkstantis tuštutėlių knygos puslapių yra... tarsi gyvas priekaištas toms savivaldybėms ar rėmėjams, dėl kurių apsileidimo knygoje neatgims jų gimtasis valsčius. Be abejo, tokie „Baltosios serijos“ tomai nespausdinami tūkstančio egzempliorių tiražu – užtenka vos kelių. Bent jau istorijai: šio valsčiaus „prikelti“ nepavyko.

        Ypatingas projektas

        Niekur kitur (netgi turtingose Vakarų Europos valstybėse) niekas – nei valstybinės institucijos, nei privačios įmonės – neleidžia panašios apimties veikalų serijos apie tokius smulkius administracinius vienetus. Iš mūsų valstybės leidykla „Versmė“, įgyvendindama šį unikalų projektą, praktiškai nesulaukia jokios pagalbos – verčiamasi savo bei rėmėjų lėšomis. Nei Kultūros, nei Švietimo ministerija išleistų knygų nė nesiteikia nupirkti mokyklų ar rajonų bibliotekoms. Dar daugiau – leidykla net kelis kartus bylinėjosi su Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija dėl jos organizuotų leidinių pirkimo bei finansavimo konkursų. Bylos laimėtos, tačiau minėtoji direkcija ir toliau laikosi savo: „Lietuvos valsčiai“ jai atrodo esantys nemoksliniai leidiniai. Todėl iki šiol nė viena „Versmės" knyga neįtraukta į Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio komisijos patvirtintą leidybos planą. „Bet juk šios knygos – tai ir yra gyvoji mūsų tūkstantmečio istorija“, – nesutinka su tokia nuomone mūsų pašnekovas. Istorija, vykusi ir tebevykstanti ne sostinėje (dauguma visų šalių istorijų „sukasi“ apie jų sostines), o krašto gilumoje. Ir rašoma, beje, nemažo skaičiaus mokslininkų.

        Todėl visokie „fasadiniai“ renginiai, kaip, pavyzdžiui, „Vilnius – Europos kultūros sostinė“, ateina ir praeina kaip gripas, palikdami tik išgaravusių milijonų kvapą bei aprūdijusį vamzdį Neries krantinėje. „O, – prisimena tariamai buvusius šiuos renginius Petras, – kad mūsų leidykla būtų gavusi nors dalelę tų lėšų. Kad ir tai, kas buvo skirta fejerverkams prie Katedros! Kiek valsčių mes būtume pristatę...“

 

Atgal

Viršun