Lietuvio standartai

Jis visagalis. Jam negalioja jokie įstatymai. Jis mums užkrauna vis sunkesnę gyvenimo išbandymų naštą. Nuo jo neįmanoma pasislėpti... LAIKAS... Apsukrus, guvus, beprotiškai išmintingas. Jis dar taip neseniai pakeitė savo apsiaustą, o mes vėl sugrįžome prie senų ir nebaigtų veiklos barų.

Gerbiu žmones, kurie nestokoja entuziazmo, yra veiklūs, kurių galvose gimsta vis naujos idėjos. Jie bet kokiomis aplinkybėmis, bet kokia kaina geba įveikti gyvenimo sunkumus. Šalia tokių žmonių gera: atrodo, kad jie spinduliuoja visai kitokia energija nei mes. Ir dar: jie profesionaliai sugeba džiaugtis paprasčiausiomis gyvenimo smulkmenomis... Likusieji ne... Taip jau yra - lietuvio nacionaliniame charakteryje įrašytas liūdesio bruožas, noras pačiam save sunaikinti.

Šiandien dažnas gyvenimo reiškinys - nedarbas. Veiklūs žmonės nesugniūžta, jie turi kur realizuoti save, juose ilgiau gyvena entuziazmas, jie kitaip suvokia gyvenimo prasmę. Nerimą ir baimę kelia „sustingusioji“ visuomenės dalis - jauni žmonės, ir ne tik jie... Energija trykštantys keturiasdešimtmečiai, penkiasdešimtmečiai „vingių Jonukai“, na, ir, žinoma, „nerangiosios marcės“, godžiai valgančios iš tėvų pensijų nupirktą duoną ir keliančios labai aukštą reikalavimų kartelę kitiems... Tad ko daugiau reikia? Kaip tame buvusios santvarkos eilėraštyje: „Mes sotūs, laimingi, šiltai aprengti...“ Tai diskutuotina tema. Dažnas pasakys: „O ką dirbti, jeigu nėra darbo, o ir valstybės ratai darda nežinia į kurią pusę?“

Neseniai su būreliu abiturientų kalbėjome apie žmogaus vidinę kultūrą. Šiandien ne vienas jaunas žmogus gyvenimo klausimus sprendžia garsiai rėkdamas. O ką jam daryti, jeigu jo kitaip niekas nebeišgirsta, o gal ir nenori girdėti?! Viena abiturientė paaiškino: „Kam man ta vidinė kultūra? Vis tiek po gimnazijos baigimo reikės vykti į užsienį skinti apelsinų.“ Suprantu, kad tai jau nebe jaunojo Lietuvos piliečio problema, jos šaknys glūdi giliau... Bet ar teisinga kurti viziją, kad nuvykę į užsienį šauksime, rėksime, reketuosime savus tautiečius ir taip formuosime ne itin doro lietuvio paveikslą?

XXI amžiaus žmogus visai kitaip žiūri į pasaulį, į vertybes... Žmogus, keliaujantis po pasaulį ir surandantis, tobulėjantis, kuriantis, rizikuojantis... Vyresnės kartos žmonėms tai sunkiai suvokiama, kartais net beprotiškai skaudu... Anksčiau žmogus būdavo vertinamas pagal karjeros pasiekimus. Dabar priešingai: prioritetu tapo grožis, asmeninis gyvenimas, pažintys, prabangus automobilis ir svarbiausia pinigų kiekis... Tokie šių dienų lietuvio standartai. 

Skaitau leidinį „Reikalauju kūrybos laisvės! Knyga apie Kazimierą Kymantaitę“. Iškili lietuvių teatro asmenybė, menininkės kelią pradėjusi prieškario Lietuvoje ir sulaukusi Atgimimo epochos, gerbiama aktorė, režisierė kitaip suvokė įvykius Lietuvos valstybėje, kitaip vertino pasišventusius teatrui aktorius, kitaip žvelgė į profesionalumą, kitaip suvokė atsakomybės jausmą prieš žiūrovą... Deja... Šiandieninis gyvenimas diktuoja kitokias taisykles. Graudu, kad ir visai kitokį supratimą, kuris tikram lietuviui yra tolimas ir nesuvokiamas, šaltas ir darkantis žmogaus santykius su žmogumi.

LIETUVA, LIETUVIS, LIETUVYBĖ... Šiandien apie tai kalbėti nepopuliaru, tiesiog nemadinga... Jau pradinių klasių moksleivių vadovėliuose surandame daugiau užsienio autorių kūrinių negu lietuvių. Tad apie kokią lietuvybę kalbėti? Ką pasėjame, tą ir pjauname... Tik sunokinto derliaus nelabai norime vartoti... Jį analizuojame, kritikuojame ir... visai be reikalo. Tai mūsų sukurtas produktas.

Net sovietmetyje maisto prekių parduotuvių pavadinimai buvo lietuviški: „Aušra“, „Rasa“, „Eglutė“... Nepriklausomoje valstybėje jau net darželinukams brangiausias žodis – „MAXIMA“. Ir tai ne pasaka. Viename Vilniaus darželyje auklėtoja vaikų paklausė: „Koks yra brangiausias žodis?“ Visi choru atsakė: „MAXIMA!“ Yra kaip yra... MAMĄ „MAXIMA“ jau nustumia į antrą planą. Yra išlikusių ir lietuviškų parduotuvių pavadinimų: „Šalna“, „Šaltinėlis“, bet tai jau našlaitės, susigūžusios, susigrūdusios didžiųjų gigantų užkulisiuose...

Norisi išgirsti švelnesnių gaidų, išvysti kilnesnių siekių... Ir juos surandu. Praeitais metais, minint Lietuvos vardo tūkstantmetį, per Lietuvą nusidriekė „Versmės“ leidyklos kelionės - bibliotekoms buvo dovanojamos knygos. Tik skaitytojai gali įvertinti, ar žygis per Lietuvą pasiteisino, ar ne. Leidyklos knygų serija „Lietuvos valsčiai“ – unikali rašytinė idėja. Leidiniuose surinkti Lietuvos kultūros lobynai. Didžiulis, unikalus lietuvių tautos turtas. Džiugu, kad leidyklos vadovo Petro Jonušo tokie kilnūs ir dideli užmojai, kad šis žmogus turi daug entuziazmo ir vidinės šilumos. Geranoriškumas veržiasi srauniomis versmėmis... Ta versmė sėkmingai buvo užliejusi ir Rokiškio kraštą.

Sekmadienio pavakarys... Per LTV pirmąją programą žiūriu laida „Septynios Kauno dienos“ Dar kartą išvystu Tėvą Stanislovą... Žmogus, iškeliavęs į Amžinybę, tebeskleidžia mums šilumą... Kiekviename jo žodyje slypi gili mintis, priverčianti susimąstyti, pasidžiaugti paprastu paprastumu.

Sparčiai sukasi gyvenimo ratas... Džiugu sutikti žmones, spinduliuojančius begaline energija. Mums atrodo, kad jų neapvaginėja apsukrusis LAIKAS...

▲2010 02 20 

Atgal

Viršun