Pašvitinio monografijai – ir Pakruojo žento duoklė!

Prie „Versmės“ leidykloje spaudai rengiamos Pašvitinio monografijos vieno iš vertingiausių dokumentų – 1639 metų Pašvitinio valdos inventoriaus – ne vieną savaitę praleido miškininko iš Linksmučių – Juozo Kanišausko – bei jo žmonos Verutės žentas – Lietuvos istorijos instituto bendradarbis Jonas Drungilas.

Į mano klausimą, kaip jis, pats būdamas žemaitis nuo Plungės, nusprendė prisidėti prie Pašvitinio monografijos leidimo, Jonas atsakė, kad būtent iš Pašvitinio (Gražaičių kaimo), kilęs jo uošvis, todėl jis, istoriko Roberto Jurgaičio paprašytas pagalbos, nesiryžo atsisakyti parengti monografijai minėtąjį Pašvitinio valdos inventoriaus vertimą, kurio originalas lenkų kalba saugomas Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių ir retų spaudinių skyriuje. Beje, dirbdamas Lietuvos istorijos institute, Jonas būtent ir rengia publikavimui 16–18 amžių lenkiškus tekstus. 

Nesidomintiems Lietuvos istorija verta priminti, kad 1633 m. Žemaičių vyskupu tapęs Jurgis Tiškevičius pasižymėjo ne tik kaip energinga ir veikli asmenybė, jautrus sielų ganytojas, bet ir kaip prityręs vyskupijos administratorius. Būtent jo nurodymu 1637–1639 metais buvo atlikta generalinė vyskupo stalo valdų (Alsėdžių, Girkalnio, Krakių, Luokės, Mosėdžio, Papilės, Pašvitinio, Surviliškio, Varnių, Viduklės, Viržuvėnų, Žemaičių Kalvarijos) revizija ir sudaryta atskira šių valdų inventorinė knyga. Ligi šiolei tebuvo išversta ir paskelbta tik viena šios knygos dalis – 1637 m. Papilės valdos inventorius.

Taigi, Linksmučių žento Jono darbas bus antra į lietuvių kalbą išversta minėtųjų valdų inventorinės knygos dalis, kurios rankraštis užima per 40 puslapių. Mat, joje aprašyti Pašvitinio dvaro pastatai, išmatuotos ir užfiksuotos jam priklausančios žemė, pats miestelis ir net trylika valsčiaus kaimų (Bačgaliai, Barbokai, Bučiūnai, Gaubiai, Kriukai, Padvarninkai, Peluodžiai, Puodžiūnai, Rabikiai, Rimšoniai, Treigiai, Tubiniai, Vaitkūnai).

Beje, inventoriaus aprašo stilius, kaip ir įprasta tokio pobūdžio dokumentams, yra lakoniškas ir sausas: fiksuojami valstiečių vardai, pavardės, jų dirbamos žemės kiekis bei mokesčiai. Tačiau šiame detaliame ir nuosekliame objektų apraše netrūksta vaizdingumo, todėl jį skaitant ne vienam pasirodys lyg vaikštinėtų po dvaro pastatų labirintą. Pav., „Iš šio kambario durelės veda į namo galo viduryje pristatytą koplyčią. Jos durys – ant vyrių su kabliu ir velkėmis, su dviem įstiklintais langais ir langinėmis ant vyrių ir ant altoriaus pritvirtinta lenta šventų Mišių laikymui – esant jo malonybei (vyskupui J. Tiškevičiui – red.)... Arba – Einant toliau nuo dvaro palei užtvanką, kairėje pusėje yra bravoras, kurio durys yra ant bėgūnų; įėjus į jį nuo daržo pusės, dešinėje – pirtis, jos durys taip pat ant bėgūnų; pirtyje yra asla, gelda salyklo daiginimui ir paprasta akmenų krosnis; pirties sienoje išpjauti du langai su paprastomis langinėmis į gerąją pirtį – šilumai palaikyti, nes joje krosnies nėra“... 

Ši mokslinė publikacija – 1639 m. Pašvitinio valdos inventoriaus originalas ir J. Drungilo vertimas bus neabejotinai didžiulės vertės dokumentai, kurių „Versmės“ leidykla ypač pageidauja tokio pobūdžio leidiniuose.

Inventorių iš lenkų kalbos vertęs jaunasis mokslininkas neslepia turėjęs ir sunkumų, tuolab, įvairiems terminams nesant lietuviškų atitikmenų, tačiau tai neužgožė jo prisiimto įsipareigojimo uošvijai prasmingumo bei vis didėjusio paties vertėjo susidomėjimo to laikotarpio Pašvitinio istorija.

Atgal

Viršun