Kur vandenys į priešingas puses teka

Panemunėlio kraštas apima dviejų skirtingomis kryptimis tekančių upių aukštupius: j šiaurės vakarus sruvenančio Nemunėlio ir už Šetekšnių kaimo ryžtingai į pietus pasukančios Šetekšnos. Nemunėlis patenka į Mūšos, o plačiau - į Dauguvos baseiną. Juo plaukiant galima pasiekti Rygą. Jaros aukštupys Šetekšna priklauso Šventosios-Neries-Nemuno baseinui. Kalbininkai mano, kad upės pavadinimas Jara bus kilęs iš finougrų järvi, reiškiančio ežerą. Galimas dalykas, kad prieš du tūkstančius ar daugiau metų medžiodami ir žuvaudami čia užklysdavo ir apsistodavo dabartinių lyvių ar estų protėviai.

Sėlių žemių centras

Ties Baltakarčių kaimu Šetekšną ir Nemunėlį teskiria kokie 3 km. Archeologė dr. Andra Simniškytė mano, kad senovėje čia galėjęs būti pervalkas (vieta, kur valtis iš vienos upės pervilkdavo į kitą) keliaujantiems vandens keliu nuo Šventosios Mūšos link ar atvirkščiai, ir jį bus kontroliavę Moškėnų pilies gyventojai. Iki miškų iškirtimo ir melioracijos upės ir upeliai buvo gerokai vandeningesni, mažiau užžėlę, per potvynius jų vaga buvo nuolat praplaunama. Anot A.Simniškytės, Moškėnų gyvenvietė buvo svarbus istorinių sėlių žemių centras. Lenkų archeologo L.Kšivickio atliktų Moškėnų kalno archeologinių kasinėjimų medžiaga išversta į lietuvių kalbą ir paskelbta „Versmės“ monografijoje „Žiobiškis“. Monografijoje „Panemunėlis“ A.Simniškytė apžvelgia šio krašto archeologinius paminklus ir aprašo archeologinius radinius. Archeologė taip pat supažindina su Rokiškio krašto muziejuje saugomais radiniais iš sunaikinto Turdvario pilkapyno – žalvarinėmis apyrankėmis, pakabučiais, karoliais, geležinio pjautuvėlio fragmentais ir kt.
Geografas dr. Rimvydas Kunskas nagrinėja kraštovaizdžio susiformavimą, vandenskyros tarp skirtingų upių baseinų susidarymą. Botanikė dr. Daiva Patalauskaitė aprašo Panemunėlio apylinkių augmeniją. Alsetos miške aptiktas ir į Raudonąją knygą įrašytas augalas – dryžuotoji monažolė (glyceria striata).
Gireišių kaime, šiek tiek šiauriau nuo Rokiškio-Panevėžio plento, užrašu ant granito stulpelio pažymėtas XIX a. mokslo paminklo – Struvės geodezinio lanko – Gireišių punktas. Šio lanko ilgis yra 2822 km, jis eina nuo Arkties vandenyno iki Juodosios jūros. Struvės geodezinis lankas matuotas siekiant nustatyti Žemės rutulio formą ir dydį.

Senieji kaimai

Broniaus Deksnio studija „Dvarai, kaimai ir žmonės Nemunėlio aukštupyje XV-XIX a. pirmojoje pusėje“ skirta šio krašto apgyvendinimui po kovų su Livonijos ordinu. XIV a. pabaigoje šio ordino pareigūnų aprašyta Sėlos žemių riba nuo Aknystos ėjo prie Šetekšnos ištakos, po to Šetekšna iki Jaros, Jara iki Šventosios ir t. t. Kirto dabartinės Panemunėlio seniūnijos teritoriją. Panemunėlio krašto apgyvendinimas po kovų su Livonijos ordinu siejamas su Lietuvos didžiojo kunigaikščio bajoru Alekna Krivičiumi, kuris 1515 m. (105 m. po Žalgirio mūšio) gavo išlaikymą „Kraštų lauke palei Nemunėlį prie Rokiškio“ (taip A.Krivičiaus valdos nusakomos dokumente). A.Krivičiui atiteko dideli žemės ir miškų plotai, prasidėję netoli Rokiškio ir driekęsi į vakarus maždaug iki Moškėnų piliakalnio, o abiejuose Nemunėlio krantuose – nuo Alsetos (Ruopiškio) ežero vėl iki to paties piliakalnio. Manoma, kad šiose žemėse įkurti pirmieji dvarai buvo Turdvaris ir Kavoliškis. Į vakarus nuo A.Krivičiaus žemių 1527 m. minimas didikams Astikams priklausęs Šetekšnos dvaras. Istorikai yra pastebėję, kad, apgyvendinant Lietuvos pasieniuose dėl karų susidariusias dykras, dvarai ar kaimai dažnai kūrėsi tose vietose, kur anksčiau būta gyvenviečių ar kapinynų. Sunku pasakyti, ar tai lėmė istorinė atmintis, ar gyventi palankios sąlygos. Taip buvo ir su Turdvariu, kuris įsikūrė šalia anksčiau minėto pilkapyno.

A.Krivičiaus valdų pasidalijimo tarp jo dukterų Marinos ir Hanos akte, datuotame 1585 m., minimi tebesantys Panemunėlio apylinkių kaimai: Cibeliai, Joneliškiai, Kavoliai, Panemuniai, Viliai. Tai anksčiausias šių kaimų paminėjimas rašytiniuose dokumentuose. Kitais metais šie kaimai turi teisę švęsti 425 m. jubiliejų. Knygoje pateikiama minėtuose kaimuose gyvenusių valstiečių pavardės ir vardai, jų šeimyninė padėtis. B.Deksnio straipsnį papildo Donato Papaurėlio iš metrikų knygų surinkta santuokų, gimimų ir mirimų statistika Panemunėlio parapijoje 1800–1909 metais.

Panemunėlio įkūrimas

1772 m. naujasis Turdvario savininkas Juozapas Parfianovičius pastatė didžiuosius Panemunėlio dvaro rūmus ir čia iš Turdvario perkėlė dvaro centrą. Jo iniciatyva netoli dvaro, kitame Nemunėlio krante, 1791 m. buvo pradėta statyti medinė bažnyčia. 1793 m. buvo įkurta Panemunėlio parapija. Taip atsirado Panemunėlio miestelis. Dr. Marija Rupeikienė aprašo antrosios, 1911 m. pašventintos, bažnyčios ir kitų parapijos statinių architektūrą.

Kita stambi gyvenvietė Panemunėlio parapijoje yra Panemunėlio geležinkelio stotis, kuri buvo atidaryta 1872–1875 m. nutiesus Radviliškio-Kalkuonės geležinkelio liniją. Buvusio geležinkelio stoties viršininko Vlado Bakšio vaikaitė Aušra Bieliūnienė (Indriūnaitė) parengė išsamią studiją apie gyvenvietės augimą, geležinkelio stoties įrenginius, dirbusius stoties viršininkus ir eilinius geležinkelininkus, sudėtingą jų darbą Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais, traukinius ir jų eismą nuo geležinkelio linijos darbo pradžios iki 2001 m.

Lietuvos archyvų žinovas Kazys Misius aprašo Panemunėlio pašto istoriją nuo pašto telegrafo skyriaus Panemunėlio geležinkelio stotyje veiklos pradžios 1894 m. iki 1940 m. K.Misius taip pat pateikia duomenų apie Panemunėlio bažnyčios ir parapijos praeitį bei Panemunėlyje dirbusius kunigus.

Be geležinkelio, Panemunėlio krašto ekonomikai svarbus buvo linų fabrikas, kurio istorijai knygoje skiriamas irgi deramas dėmesys.

Šiaulių „Aušros“ muziejaus Technikos istorijos skyriaus vadovė Genovaitė Žukauskienė analizuoja naujos technikos plitimą: šiuolaikinių kuliamųjų mašinų atsiradimą, aprašo gabaus savamokslio Marcelino Neniškio įmonę, pieninę, pirmųjų dviračių, motociklų, automobilių, radijo aparatų ir kt. technikos pasirodymą. Panemunėliečių ekonominiam gyvenimui teigiamos įtakos turėjo nuo 1924 m. Panemunėlyje veikęs kredito kooperatyvas, kurio istoriją nagrinėja Kovo 11-osios akto signataras dr. Vladas Terleckas.

Karas, pokaris

Lietuvos ekonomikos ir kultūros savarankišką vystymąsi nutraukė sovietų okupacija. Reto kaimo nepalietė jaunų vyrų žūtys, kalėjimai ir trėmimai. Išsamų nukentėjusių nuo sovietų represijų sąrašą su kalinimų, suėmimų, trėmimų, mirties datomis pateikia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė Birutė Burauskaitė. Tremtinių atsiminimai papildo šią temą.

Apie Panemunėlio tarybinio ūkio darbininkais priverstinai tapusių buvusių „dvariokų“ ir ūkininkų gyvenimą pirmuoju pokario dešimtmečiu savo atsiminimuose pasakoja D.Papaurėlis. Jį papildo studentė Alma Stanaitytė, surinkusi medžiagos apie kultūrinį kolūkiečių gyvenimą.

Kultūra, giminių likimai

Kultūros istorijos skyrius pradedamas dr. Marijos Rupeikienės straipsniu apie dabartinės Panemunėlio bažnyčios statybos istoriją ir architektūrą. Daug dėmesio knygoje skiriama ilgalaikio Panemunėlio parapijos klebono Jono Katelės švietėjiškai veiklai: Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė supažindina su J.Katelės gyvenimu ir kultūrine veikla, K.Misius skelbia daug įvairių dokumentų ir pluoštą atsiminimų, iš kurių J.Katelė iškyla kaip šviesus lietuvybės puoselėtojas, sugebėjęs veikti sunkiais carinės Rusijos priespaudos laikais ir neįkliūti. Matematikas dr. Bronius Riauba analizuoja Paliepio kaime (Kazliškio seniūnija) rastą rankraštinį uždavinyną, lygindamas jį su pirmaisiais spausdintais uždavinynais.

Ilgalaikis Panemunėlio vidurinės mokyklos direktorius Juozas Pranckūnas spausdina gausiai iliustruotą mokyklos istoriją, Danutė Bružienė pasakoja apie Panemunėlio geležinkelio soties bibliotekoje praleistus metus, bibliotekos kultūrinę veiklą, Irena Kubilienė prisimena darbą Panemunėlio miestelio bibliotekoje. Skelbiama istoriko ir etnologo prof. Liberto Klimkos atsiminimų apie jo mamos Klimkienės direktoriavimą Panemunėlio progimnazijoje pokario metais, pedagogės dr. Jadvygos Zelenkauskienės – apie mokinių nuotaikas, tragišką jos tėvo likimą.

„Panemunėlio“ monografijoje daug dėmesio skiriama kaimų ir giminių istorijoms. Buvusi kultūros darbuotoja poetė Danutė Mažeikienė skelbia išsamią antrojo pagal gyventojų skaičių buvusiame Panemunėlio valsčiuje gimtojo Jurkupių kaimo istoriją, apie gimtuosius kaimus rašo mokytojai Petras Marcijonas ir Valė Bagdonavičienė (Vilių k.), žurnalistas Pranas Palikevičius (Rukšių k.), mokytojos Birutė Ramelienė (Ramanauskų k.) ir Virginija Mikalauskienė (Vieversynės k.) ir kt. Turdvario Neniškių atžalos pasakoja apie sudėtingus giminės likimo vingius: sovietų persekiojimus, tremtį, priverstinę emigraciją, pasiektą pripažinimą mokslo ir meno pasaulyje.

Du trečdaliai straipsnių apie etninę kultūrą parašyti remiantis dar 1979 m. per Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ekspediciją, kuriai vadovavo šių eilučių autorius, surinkta medžiaga. Likusiems medžiaga buvo renkama 2001 m. „Versmės“ leidyklos organizuotoje ekspedicijoje. Tradicinę agrarinę Panemunėlio krašto kultūrą atspindi straipsniai apie bitininkystę (Aldona Grigaitytė), statybą iš medžio ir meistrus (Elvyra Straševičienė), papročių teisę (Venantas Mačiekus), kalendorinius papročius (Stasė Laučiškytė ir Dalia Daleckaitė), vestuvių papročius (Rita Dudėnaitė), laidotuvių papročius (Dalia Mitaitė), tradicinį etiketą (Vilija Janušauskienė), vaikų ugdymą šeimoje (Irena Stonkuvienė), vaikų žaidimus (Alminta Rudytė), liaudies mediciną (Nijolė Balvočiūtė ir Alma Vaičiulytė), liaudies veterinariją (Ona Misiūnaitė). Sociologė dr. Irena Šutinienė analizuoja įvairios socialinės padėties žmonių adaptaciją istorinių lūžių sąlygomis.

Šnekta

Įvairioms problemoms skirti kalbos skyriuje skelbiami straipsniai. Habil. dr. Laima Grumadienė aptaria dabartinę Panemunėlio šnektos situaciją ir skelbia iš lenkų kalbos išverstą poeto Kleopo Jurgelionio 1911 m. parašytą studiją „Panemunėlio tarmės fonetika“. Dr. Laimutis Bilkis aiškina vandenvardžių kilmę, dr. Aurelija Genelytė nagrinėja augalų pavadinimus Panemunėlio šnektoje. D.Papaurėlis bando įminti savo pavardės kilmę.

Tautosakos skyrių parengė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotojas, 1979 m. Panemunėlio ekspedicijoje tautosaką užrašinėjęs Povilas Krikščiūnas. Jis apžvelgia atskirus šio krašto tautosakos žanrus, skelbia nemažą tautosakos pluoštą. Tai dainos ir rateliai su melodijomis, pasakos ir sakmės, patarlės ir priežodžiai, mįslės bei kita smulkioji tautosaka.

Įžymybės

Įžymių žmonių skyriuje spausdinamos iš Panemunėlio apylinkių kilusių ar čia gyvenusių, visoje Lietuvoje žinomų žmonių (mokslininkų, menininkų, politikų ir kt.) biografijos. Plačiau rašoma apie poetą K.Jurgelionį (V.Aleknienė), tautodailininką skulptorių Joną Vizbarą (Marija Mieliauskienė), politiką ir visuomenės veikėją Juozą Kubilių (V.Aleknienė), spaudos darbuotoją ir rašytoją Petrą Rusecką (dr. Jonas Rudokas), lietuviškos spaudos kolekcionierių Povilą Gasiūną (rašytojas Vytautas Gasiūnas).

Laukia paramos

Monografija „Panemunėlis“ yra gausiai iliustruota nuotraukomis ir brėžiniais. Spausdinami buvusio Panemunėlio valsčiaus ir dabartinės seniūnijos žemėlapiai.
Knygą visuomeniniais pagrindais „Versmės“ leidykloje (leidyklos vadovas Petras Jonušas) parengė dviejų monografijų apie Rokiškio vietoves („Obeliai. Kriaunos“ ir „Žiobiškis“) autorius žiobiškietis V.Mačiekus.

„Versmės“ leidyklos projektas „Lietuvos valsčiai“ itin svarbus tūkstantmetį mininčiai Lietuvai – jos kultūrai, mokslui ir kalbai. Kadangi jis nėra komercinis – jam būtina parama. Monografijų išleidimą ir parengimą daugiausia finansuoja „Versmės“ leidykla, remia rajonų savivaldybės. Tiesa, be svaresnio kitų žmonių indėlio knyga tikrai negalės atsidurti skaitytojų rankose. Tad, baigdamas šį straipsnį, noriu paprašyti visų, kuriems bent kiek brangus ir mielas Panemunėlio kraštas, paremti šios monografijos išleidimą.

Rėmėjų pavardes ir didesnes paaukotas sumas būtinai skelbsime leidyklos interneto svetainėje www.versme.lt.

Pateikiame leidyklos adresą bei kitus duomenis, kurių gali prireikti norint prisidėti prie knygos „Panemunėlis“ išleidimo.

Viešoji įstaiga „Versmės“ leidykla, kodas 122732630, 
Geležinkelio g. 6, LT-02100 Vilnius, 
telefonas ir faksas (8-5) 2130623, leidyklos vadovo telefonas (8-698) 20707, 
elektroninio pašto adresas leidykla@versme.lt, 
atsiskaitomoji sąskaita LT027290000005467101, 
AB „Parex bankas“, banko kodas 72900. 
Mokėjimo paskirtis: parama knygai „Panemunėlis“.

Atgal

Viršun