Entuziastingai pradėtą leidybinį darbą vainikavo garbingai išleista knyga

„Versmės“ leidyklos vadovas Petras Jonušas, Karolina Masiulytė-Paliulienė (E. Turausko dukterėčia), istorikas Virginijus Jocys

– Kodėl šiai serijai pasirinktas Endriejavo valsčius, o ne, pavyzdžiui, Veiviržėnai, Vėžaičiai ar Priekulė? Kokie motyvai nulėmė pasirinkimą?

– Tyrinėjamos vietovės pasirenkamos įvairiai: pasiūlo kraštiečiai, bendruomenės nariai, siūlo patys sudarytojai. Tokio kolektyvinio pobūdžio knygos retai rengiamos pavienių entuziastų, nors ir profesionalų, nes didelis spektras temų reikalauja tam tikros srities specialistų žinių ir pastangų. Tokių knygų rengimui ir išleidimui labai svarbus kraštiečių ir oficialių rajonų atstovų palaikymas – ne tik moralinis, bet ir finansinis. Kai kurie jų pasako: „Gerą darbą darote“. Tuo parama ir baigiasi. Parengta knyga laukia rėmėjų, o skaitytojai – knygos. Šiuo atveju endriejaviškiai, Klaipėdos rajono žmonės, kraštiečiai, gyvenantys kitur, gali didžiuotis: entuziastingai pradėjome rengti knygą ir garbingai ją išleidome.

Istorinę, kultūrinę informaciją sekėsi rinkti pakankamai sklandžiai. Kaip žinoma, žemaičius šnekinti reikia su didele įžanga, o kai kuriuos vietinius straipsnių autorius teko raginti net po kelis kartus. Kolegė Janina Valančiūtė, parengusi kelias autorines monografijas apie Klaipėdos rajono miestelius, galėtų paliudyti, kad vienam žmogui rinkti medžiagą knygai šiek tiek lengviau nei raginti, kaupti, redaguoti, sisteminti pateiktą keliasdešimties autorių, kurių patirtis ir pasirengimas įvairus.

Tiek vienu, tiek kitu atveju svarbi siekiamybė, kad knygų medžiaga būtų nauja, įdomi, informacija patikima. Taip visi prisidedame prie mūsų gimtųjų vietų, iškilių žmonių, istorinių, kultūrinių mūsų savasties klodų atskleidimo.

– Įdomu sužinoti, kokia Jūsų asmeninė patirtis rengiant leidinį spaudai: bendradarbiavimas su autoriais, rašiniai, iliustracijos, dokumentinės medžiagos pateikimas ir t. t.

– Mintis rengti Endriejavo monografiją jau sklandė 2003 metų rudenį. Pasikalbėti su endriejaviškiais buvome apsilankę su kraštiečiu tautodailininku, politiniu tremtiniu Antanu Ruškiu. Sutarėme ruoštis ekspedicijai, kurios finansavimui 2004 m. kartu su Endriejavo bendruomene buvome parengę paraišką su gerbiamo rašytojo Petro Dirgėlos, Klaipėdos rajono Kultūros skyriaus vedėjo Gintauto Bareikio rekomendacijomis. Ačiū jiems už pasitikėjimą. Finansavimo negavome, tad ekspediciją rėmė „Versmės“ leidykla (vadovas Petras Jonušas), Endriejavo seniūnijos ir bendruomenės žmonės.

„Versmės“ leidyklos „Endriejavo“ monografijos autorių kompleksinė ekspedicija vyko 2004 m. rugpjūčio 2–11 d. Ekspedicijos metu autoriai kalbino daug vyresnės ir viduriniosios kartos endriejaviškių. Nemažas būrys jų, kalbintų prieš šešerius metus, jau iškeliavo į smėlio kalnelį. Tad viena kita jų išsakyta mintis, sena protėvių ar ekspedicijos metu daryta nuotrauka primena ne tik artimiesiems, bet ir kitiems skaitytojams apie jų gyvenimo akimirkas.

Ruošiant spaudai senąsias nuotraukas susidurta su viena problema. Ne visi nuotraukų saugotojai galėjo tiksliai įvardyti, kas jose pavaizduota, teko kai kur dėti klaustukus ar rašyti neatpažinta (-as). Tikiuosi, kad kiti endriejaviškiai, vartydami knygą, atpažins vieną kitą savo giminaitį ar kaimyną. Tuomet labai prašyčiau apie tai informuoti asmeniškai mane ar gerai visiems pažįstamą Antaną Žemgulį. Turėsime informacijos ateičiai.

Užsiminiau apie gamtininką, mokytoją, rašytoją Antaną Žemgulį. Tai nuostabus, be galo darbštus, turintis gerą žemaitiško humoro jausmą žmogus. Šią knygą lipdėme vienas kitą žemaitiškai šmaikščiai padrąsindami, pasijuokdami iš savų žioplų klaidų, užmetę tankų tinklą gaudėme kitų autorių praleistas klaideles.

Prie kalbos gražinimo daug prisidėjo redaktorė Gražina Indrišiūnienė, korektorė Rasa Kašėtienė, Endriejavo mokyklos mokytojos Laima Kazragienė, Eugenija Selskienė.

Labai džiaugiuosi daugiamete kūrybine draugyste su dailininku, edukologu Kęstučiu Kaziu Šiaulyčiu. Savo patarimais, dalykiškomis diskusijomis, straipsniais, piešiniais, vaizdžiuoju planu praturtino šią knygą ir kartu pagerbė savo tėvelio, senelio gimtinę – Endriejavą.

Vienas vertingiausių istorinių nuotraukų pluoštas šioje knygoje publikuojamas iš Karolinos Masiulytės-Paliulienė šeimos archyvo (Edvardo ir Elenos Turauskų dokumentų rinkinio). Tai iškilaus mūsų kraštiečio žurnalisto, tarpukario diplomato, visuomenės veikėjo Edvardo Turausko gyvenimą ir Lietuvos chrestomatinius įvykius iliustruojančios nuotraukos.

Etnologijos skyriuje smalsus skaitytojas ar mokslininkas ras seniai iš gimtųjų vietų išvykusio endriejaviškio bibliofilo, kraštotyrininko Kazio Grikšo (1923 03 04–2004 03 15) atsiminimus.

Kaip minėta ankstesnėse „Bangos“ publikacijose, šioje knygoje daug dėmesio skyrėme knygnešių laikotarpiui, aprašomų vietų valstietiškos knygos kultūros reiškiniui. Šis knygos, spaudos ir lietuviško (žemaitiško) žodžio branginimo reiškinys – vienas iš veiksnių, išugdžiusių visą būrį vyresnės ir jaunesnės kartos mokytojų, mokslininkų, žurnalistų. Kai kurie jų, kaip, pavyzdžiui, Kazimieras Gudauskas, už savo profesinę ir pilietinę laikyseną atidavė gyvybę. Jis 1941-aisiais buvo ištremtas ir po metų tuometėje Sovietų Rusijoje sušaudytas.

Šioje knygoje daugiau ar mažiau pristatomi vyresnės kartos humanitarai: pedagogas, vertėjas Jurgis Talmantas, žurnalistas diplomatas Edvardas Talmantas, jaunesnės kartos – puikus kalbininkas, mokytojas Andrius Ašmantas, mokytojas, vokiečių kalbos vertėjas Petras Navardaitis bei mūsų laikų plunksnos brolijos nariai. Vienas monografijos bendraautorių kalbininkas dr. Aldonas Pupkis, pristatydamas iškilų endriejaviškį, tarpukario kalbininką Andrių Ašmantą, iš užmaršties iškėlė kitą kraštietį, ne mažiau vertą mūsų dėmesio ir pagarbos, Petrą Navardaitį. Minėtas autorius šiais metais išleido vertingą studiją apie Andrių Ašmantą.

– Ar sukaupta medžiaga visa buvo panaudota? Gal ko nors teko argumentuotai atsisakyti?..

– Iš tiesų vieno kito straipsnio teko atsisakyti, kitus gerokai sutrumpinti bei redaguoti. Kaip jau minėjau, pasitaikė nevienodo lygio straipsnių, kai kur medžiaga kartojosi.

Pirmumą teikėme straipsniams, kuriuose informacija skirta platesnei auditorijai, turinti išliekamąją vertę. Tenka apgailestauti, kad baigiant rengti monografiją teko atsisakyti vieno kito straipsnio dėl per didelės knygos apimties. Knygos rengimo metu pro mūsų akis praslydo vienas kitas kraštietis, gyvenantis kitur, rečiau palaikantis ryšius su Endriejavo žmonėmis. Tokį kraštietį iš Kukorių kaimo, gamtininką mėgėją Juozą Leleiką Vilniuje aplankėme tik po knygos išleidimo.

– Gal rengiant knygą patyrėte kokių nors netikėtumų ar malonių staigmenų?

– Tyrimais paremtoje knygoje naujų įdomių faktų, reiškinių ar žinių, be abejo, gausu. Tai ir sukuria, mano galva, pagrindinę šios knygos vertę. Naujai surikiuoti anksčiau žinoti pavieniai faktai ar duomenys kartais kardinaliai pakeičia reiškinio apibūdinimą, paneigia arba iškelia naują istorinę hipotezę, užpildo mūsų gyvenamosios aplinkos kultūrinę panoramą. Apie tai gali paliudyti archeologo dr. Gintauto Zabielos Endriejavo mokykloje išsaugotų akmeninių kirvukų analizė. Manau, kolegas ir endriejaviškius maloniai nustebino istoriko Kazio Misiaus pristatyta Ablingos, Laigių, Ližių kaimų istorija. Pasirodo, minėti kaimai ilgą laiką XVII–XX amžiuje priklausė Salantų parapijai. Istoriko Tomo Petreikio naujai įvertintos Endriejavo apylinkių valstietiškos knygos kultūros kaip reiškinio mastas ir vietinės ypatybės. Kalbos skyriuje skaitytojų dėmesio vertas dr. Algirdo Ruškio straipsnis, parengtas iš vietinių pateikėjų medžiagos. Maloni staigmena kraštiečio Juozo Beniulio parašytų straipsnių pluoštas, gražiai pristatantis kaimynus, giminaičius su jaunystės laikų, kasdienio Endriejavo gyvenimo smulkmenomis. Daug puikių publikacijų skaitytojas ras istorijos, etninės kultūros, įžymių žmonių skyriuose. Endriejaviškiai, vartydami šią knygą, gali pasidžiaugti – kraštiečių gretas papildė iš istorinio Endriejavo valsčiaus kilę Mykolo Riomerio universitete teisininkas profesorius Alfonsas Laurinavičius iš Anužių k. ir Kauno technologijos universitete metalų specialistas profesorius Stasys Bočkus iš Mikų kaimo ir kt.

– Manau, po ką tik išsakytų minčių mūsų skaitytojus sudomino Jūsų asmenybė. Pateikite duomenų apie save.

– „Endriejavo“ knygos bendraautoriai ragino mane plačiau prisistatyti šioje knygoje kaip kraštiečiui. Sąmoningai atsisakiau, nes ir daugiau bendraamžių kraštiečių, pasiekusių puikių laimėjimų savo profesinėje ir visuomeninėje veikloje, nepakliuvo į šios knygos biografijų sąvadą. Vieni iš kuklumo, kiti dėl užimtumo nepateikė savo biografinių duomenų. Matyt, dar ne metas.

Kai kas nors paklausia apie mano gimtas ir artimas vietas, giminystę, dažnai atsakau: gimiau Klaipėdoje, o užaugau ant Žemaičių plento. Jis gali tęstis ir iki Vilniaus, kur gyvenu. Jei rimtai, tai mano tėvelis Kazimieras Jocys iš Endriejavo, iš šios endriejaviškių giminės kamieno liko paskutinis, mama Birutė Aniceta Jonikikaitė iš Laukuvos. Esu gryns žemaitis. Kadangi vidurinius mokslus baigiau Klaipėdoje, ten pat gaudžiau stintas ir į pirmą pasimatymą ėjau, tai žaviuosi šiuo miestu. O Endriejave, Auksoro kaime, pas senolį Joną ne kartą jo sodyboj su pusbroliu Vytautu prūde praustuvėj plūduriuodavom. Vėliau su tėvu, giminaičiais Veivirže šviečiant mėnuliui su keseliu vėžius gaudydavom. Man Endriejavas visą laiką atrodė kiek paslaptingas: kukli laikina bažnytėlė, protėvių kapai senosiose Auksoro kaimo ir miestelio kapinaitėse. Pravažiuojant žavesio suteikdavo Kapstato ežeras, Pyktiškės kalnas. Po knygos rengimo Endriejavas ir jo žmonės man dar ryškiau nušvito visom vaivorykštės spalvom.

Kaip juokauju, – nuo Kauno pusės pervažiavęs Dubysą galiu drąsiai traukti giliau į Žemaitiją, link Medvėgalio, Endriejavo ar link jūros – niekur nepaklysiu. Gal tuo metu ir buvo surimuotas ketureilis:

O Jūra, mano Jūra,

supais iš kranto tu krantan

ir vis šaukei,

ar grįši vėl, ar liksi ten...

Ekspedicijose dažnai dalyvaudavau su šeimos nariais: žmona Rasa, dukra Austėja ir sūnum Vykintu, kurie daug man pagelbėdavo, manau, ir patys dvasiškai pasikraudavo.

– Mūsų skaitytojams būtų įdomu išgirsti, kokius dar autorinius leidinius planuojate išleisti?

– Karteniškiai labai laukia senokai pradėtos, dėl mažos finansinės paramos dar neišleistos knygos. Ją rengiant labai daug prisidėjo kolega istorikas Julius Kanarskas, šviesios atminties mokytoja Bronė Butkuvienė.

Kaip aš sakau, yra ir kitokių, po pamokinių, kūrybinių sumanymų, bet aplinkybės parikiuoja darbų ir siekių seką. Mėgstu dainuoti, kartu su žmona Rasa jau dvidešimt metų dainuojame Evaldo Vyčino vadovaujamame folkloriniame ansamblyje „Visi“, ir šiemet kartu su Šilalės kraštiečių draugijos ir kitų rėmėjų parama išleidome dvigubą kompaktinę plokštelę „Išjoj brolis karelin“. Pats dalyvauju Šilalės kraštiečių draugijos veikloje, pakviečia Plungės kraštiečių draugija. Subrendo reikalas ir endriejaviškiams susibėgti Vilniuje.

– Taigi, knyga jau ant stalo. Jūsų žodis endriejaviškiams...

– Norėčiau padėkoti seniūnei Laimutei Šunokienei ir bendruomenės pirmininkei Eugenijai Selskienei, visiems žmonėms, aktyviai dalyvavusiems knygos rengime. Taip pat sveikinu gražią Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos veiklos kryptį remiant šviečiamųjų, edukacinių, pažintinių leidinių apie įvairias rajono vietoves leidybą. Tai solidi investicija į žmonių kultūrą, į rajono ateitį.

Knygos rengimas ir išleidimas artėjant Lietuvos tūkstantmečio bei miestelio jubiliejams, manau, išjudino, pastūmėjo, gal net išprovokavo naujiems darbams, projektams, sustiprino puoselėtas svajones. Visi mes, rašę „Endriejavo“ knygai, vienaip ar kitaip pagerbėme kraštiečius ištraukę iš albumų senas nuotraukas, užrašę jų atsiminimus, godas, gyvenimiškos išminties krislus.

Taigi prasideda kitas knygos gyvenimo etapas. Bevartant ją kils naujų gražių idėjų naujiems darbams. Noriu paraginti Endriejavo bendruomenę, mokyklą, rajono atstovus atitinkamai paminėti ir pagerbti iškilius kraštiečius, kurių gyvenimas, kūryba buvo žinomi tik fragmentiškai. Prisimenant tragiško likimo mokytoją Kazimierą Gudauską (1907–1942), pagerbiant jo atminimą, prasminga įrengti atminimo lentą ar kitą atminties ženklą Endriejave, Žadeikiuose, gal kuriai gatvei suteikiant jo vardą. Kitiems iškiliems endriejaviškiams vidurinės mokyklos muziejuje skirti atskirą ekspoziciją. Manau, ši bendruomenė pribrendo prieš kelerius metus iškeltai minčiai, jog reikėtų Endriejavo vidurinei mokyklai pakartotinai siūlyti suteikti iškilaus mokslininko, politiko, visuomenės veikėjo Edvardo Turausko vardą. Giminaičiai garsiai svarsto apie galimybę parvežti jo palaikus iš Prancūzijos ir perlaidoti prie tėvų kapų Endriejave. Reali mintis pagal išlikusią nuotrauką atkurti Turauskynėje stovėjusį kryžių. Gal tam pritartų ten gyvenantys žmonės. Endriejaviškiai po ilgų diskusijų herbo sukūrimui pasiūlė senuosius buvusios bažnyčios šventoriaus vartus. Bendruomenės nariai taip pat garsiai išreiškė mintį, kad būtų prasminga juos atkurti kaip architektūrinę detalę, mūsų sąmonėje tapusią jau simboliu. Šių vartų vidinėje pusėje prasminga surašyti Endriejavo apylinkių knygnešių pavardes, kurios pateikiamos knygoje.

Čia dalelė į galvą atėjusių minčių ir padrąsinimų. Jų skaitantiesiems, manau, kils ir daugiau, tik reikia kiekvienam pagal savo patirtį ir poreikį pasidirbti raktą, kuriuo atrakinsite ne vieną slėpinį, idėją, naujieną šioje knygoje.

Atgal

Viršun