„Priplaukusiųjų“ amatas...

Savaitės esė

Tylėjimas augina stiprybę. Nenoriu, vengiu įsisukti į beprasmybės sūkurį, beprasmiškai leisti laiką, tuščiažodžiauti... Dažnai užduodu klausimus sau, ieškau į juos atsakymų. Kodėl žmonės pasiilgsta ramybės? Atrodo, taip paprasta, bet kartu ir sudėtinga. Priežasčių daug. Visos pateisinamos: įtampa, nuovargis, informacijos srautas, nežinia dėl ateities ir daugelis kitų priežasčių. Žinau, šurmulyje, susibūrimuose disertacijų neparašysi... Žinau ir tai, kad šiais laikais galima nusipirkti viską, išskyrus prasmingą GYVENIMĄ.

Ir vis dėlto šiandien žmogus pasiilgo ramybės. Dažnas jaunuolis pasakytų; „Gal jau jam stogas važiuoja arba senatvė... Laisvas plotas, sava chebra, tai ir yra gyvenimas!"

Prisimenu „Lietuvos žiniose" skaitytą interviu su poetu, kritiku, vertėju Algimantu Baltakiu. Autorius rašo: „Per du nepriklausomybės dešimtmečius nusižudė 35 tūkst. žmonių. Tai daugiau nei žuvusiųjų pokario miškuose". O kažkieno sąžinė dėl šių reiškinių lyg išoperuota arba dar ramiai tebemiega narkozės būsenoje. Visiško tautos nuopuolio šiandien lyg ir nėra, bet kažkam naudinga to nepastebėti. Žmogus pasiilgsta ramybės ir kažko daugiau... Visiems puikiai suprantama, kad šiandien žmogus tapo labai jau nekantrus ir beprotiškai pasitikintis savimi. Kažkaip skubėjimo laikmetyje kantrybė sunkiai įsikomponuoja į mūsų gyvenimų visumą. Dažniausiai mes trokštame čia ir dabar labai gerų rezultatų ir nemenkų pinigų...

Smagios draugijos, šurmulys visuomet padeda į šalį nustumti rūpesčius, bėdas, praradimus, bet tai laikina. Ir vėl tenka sugrįžti į klampią realybę.

Šiandien esame nuolatiniuose veiklos sūkuriuose arba apskritai be jokios veiklos...Padaryti gerą darbą savo noru ir be užmokesčio tapo kažkuo neįtikėtinu... Aktyvi visuomeninė veikla irgi tapo keistuolių arba kitaip liaudyje vadinamų „priplaukusiųjų" amatu.

Dažnai pamirštame tuos, kuriems reikia mūsų dėmesio. Galbūt jie kažkuo nusivylė, prarado artimuosius, tiesiog gal neturi savęs kam atverti... Prisimename juos, bet dažniausiai iš pareigos.

Matome ir kitus mūsų gyvenimo skaudulius. Žmonėse apsigyveno tuštybė. Ir vešliai klesti. Jau tapo įprasta šių problemų nebespręsti. Kam to reikia? Šiandien mūsų valstybėje yra svarbesnių dalykų... Diskutuojama, laukiama, kada atsigaus valstybė, kada atsigaus ekonomika. Dažnai vėl pataikoma ne į tuos vartus... Gaila, kad patį esminį dalyką dažnai pamirštame: „Kol nebus tvarkos dvasinėje srityje, nebus jos ir valstybėje, jos ekonomikoje."

Milžinišku greičiu skriejančio laiko tėkmėje, pasigendu šypsenų žmonių veiduose, spindesio jų akyse. Tiems lengviau, kurie moka triukšmingai išlieti visą tulžį... Kenčia tyliai ir kantriai dirbantys, jie vengia viešumos, už reikšmingus darbus nereikalauja užmokesčio. Jų gyvenimo tikslas ir supratimas kitokie...

Vieną vėlų trečiadienio vakarą lankiausi „Versmės" leidykloje Vilniuje. Čia visuomet jauki ir miela atmosfera. Leidykloje  išsirutulioja diskusija apie serijos „Lietuvos valsčiai“ monografijų reikšmę, visuomenės požiūrį į skaitymą, monografijų išliekamąją vertę ir dar daugybė kitų temų...

Svarstau. Analizuoju. Vertinu. Ko reikia šiandieniniam žmogui? Koks jo laisvalaikis, kokios vertybės? Kodėl šiandien žmogus nusisuka nuo savo tautos papročių, tradicijų? Kodėl tautos unikalumą populiarina tik entuziastai? Kokia Lietuvos intelektualų nuomonė apie išliekamąją vertę turinčias knygas?

Mintimis vėl sugrįžtu į „Versmės" leidyklą. Solidžiuose leidiniuose gyvena lietuvių tautos išmintis, istorija, kultūra, čia pulsuoja žmonių gyvenimai ir visai nesvarbu, kad tūkstančiai jų jau išėjusių, bet jie gyvi savo kilniais darbais, jie gyvi juos pažinojusiųjų prisiminimuose.

Dėlioju mintis. Nenoriu tokia liūdna gaida baigti savo pamąstymų. Mintimis klaidžioju po „Versmės" leidyklą ir ne tik po ją... Leidyklos vadovas Petras Jonušas taip skrupulingai tiksliai ne pirmą kartą pasakoja apie daugelį veiklos barų, supažindina su monografijų bibliografija, kad vėl iš naujo prisimenu knygos istorijos, bibliografijos, užsienio, lietuvių literatūros ir kitas paskaitas Vilniaus universitete.

Beprotišku greičiu verda, kunkuliuoja laiko tėkmė. Branginu laiką, vertybes, žmones... Tai ir yra brangiausia, ką šiandien turiu.

Rokiškis

Atgal

Viršun