„Lietuvos valsčių“ monografijos 

„Laiko karuselė nepaliaujamai skrieja, sukasi. Jos nešami ir, rodos, buvę čia pat didingo Lietuvos tūkstantmečio renginiai jau grimzta į praeitį. Tad kas šiandien išlieka, kas turi neįkainomąją vertę? Šiuo straipsniu norėčiau apžvelgti „Versmės“ leidyklos leidžiamą knygų seriją „Lietuvos valsčiai“.

Gyvoji etninė tradicija yra visa paveldėjusi iš praeities – darbštumą, sąžiningumą, tvarkingumą, dvasingumą, duoto žodžio laikymąsi, užuojautą, pagalbą, pagarbą tėvams, artimiesiems, suaugusiems, kalbai, papročiams, valstybei. Tačiau modernusis žmogus šiandien į daug ką žvelgia kritiškai, o dvasines vertybes dažnai pamina. Etnologija, kraštotyra dažnai nepelnytai laikomos nevertu dėmesio reiškiniu, atgyvenusiu dalyku. Džiaugiuosi, kad „Versmės“ leidykla, nepaisant nelengvos ekonominės padėties, toliau leidžia monografijas, skirtas Lietuvos valsčiams. Bibliotekos kiekvienais metais tradiciškai pažymi Knygnešio arba Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Džiugu, kad „Lietuvos valsčių“ serijoje gausu informacijos apie spaudos draudimo laikotarpį, knygnešius, daraktorius, kruopščiai surinkta informacija apie Lietuvos mokyklas, o kiekvienais metais išleidžiamos vis naujos monografijos papildo bibliotekos fondus informacija iš skirtingų Lietuvos vietovių.

Sklaidau monografijos „Kvėdarna“ puslapius. Šalia bibliotekos fonduose turimos informacijos apie Steponą Darių ir Stasį Girėną naujų faktų atskleidžia šios knygos Stepono Gečo straipsnis „Stepono Dariaus nuopelnai Lietuvos sportui“.

Monografijos „Laukuva“ I tome randame informatyvų Elvyros Straševičienės straipsnį „Nešiojame klumpes“. Jis įdomus tiems, kurie mokosi ekonomikos pagrindų, rengia verslo projektus. Kaupiant informaciją apie amatus, kiekvieno Lietuvos krašto leidiniuose surandu kažką savito. Netradicinis Juozo Petrulio straipsnis „Puodų gamyba senovėje“, išspausdintas knygoje „Lygumai. Stačiūnai“. Jis taip pat įdomus besidomintiems amatais. 

Aktualus pasirodė ir Kazimiero Kėdaičio-Kėdavičiaus straipsnis „Vaikų ir piemenų bausmės“ tame pačiame monografijos „Laukuva“ I tome. Šiandieniniai vaikai dažnai tesiekia žinoti tik savo teises, o pareigos užmirštamos, ką jau bekalbėti apie bausmes.

Viena pirmųjų, dar kuklesnė, mažesnio dydžio žemaičių krašto serijos monografija „Plateliai“ patraukli savo regiono ypatumais nuspalvintu tautosakos skyriumi gali būti naudinga analizuojant Lietuvos regionų dainas. Tai didelis autorių Povilo Kirkščiūno ir Aušros Žičkienės, parengusių tautosakos tekstus, darbas.

Literatūros mokslo lobynus papildo Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorės Aldonos Ruseckaitės straipsnis „Stasys Santvaras. Laiškai bendraminčiams“ ir Dainos Kazlauskienės straipsnis „Stasys Santvaras grįžo namo...“ Taip populiarinamas poeto, dramaturgo. S. Santvaro literatūrinis palikimas. Kai šiandien ūsų gyvenimuose susipynusios vertybės, negaliu nepaminėti straipsnio autorės Aldonos Ruseckaitės minties: „Pats Santvaras mokėjo džiaugtis kitų rašytojų knygomis, premijomis, negailėdavo gerų žodžių, pagyrimo ar reikalui esant, užuojautos. Daugybė žmonių gerbė jį ir mylėjo.“

Besidomintiems zoologijos klausimais įdomūs gali pasirodyti gamtininko, iš televizijos laidų gerai visiems pažįstamo gyvosios gamtos populiarintojo profesoriaus Ričardo Kazlausko straipsniai „Seredžiaus apylinkių drugiai“, „Seredžiaus ir jo apylinkių paukščiai, stebėti 2002 metais“ monografijoje „Seredžius“.

Pamenu, kaip teko ieškoti informacijos apie šv. Florijoną. Monografijoje „Raguva“ į šį klausimą atsako Petrui Juknevičiaus ir Stepono Deveikio straipsnis „Raguvos simbolis – šv. Florijonas“. Raguvos valsčiaus įžymūs žmonės žinomi visai Lietuvai. Negaliu nepaminėti jiems skirtų informatyvių Živilės Baltušnikaitės straipsnių „Bronius Krivickas – poetas ir karys“, „Aktorė Eugenija Šulgaitė-Karkienė“.

Yra dalykų, kurie atmintyje išlieka visą gyvenimą. Studijuojant Vilniaus universitete bibliotekininkystę-bibliografiją buvo diegiama mintis, kad yra leidinių, kurie turi amžinąją vertę. Tai buvo sakoma apie brolių Antano ir Jono Juškų – lietuvių liaudies dainų rinkėjų ir leidėjų dainynus. Žinoma, tokius lobius turi ne kiekviena biblioteka. Atėjus man dirbti į Rokiškio „Romuvos“ gimnazijos biblioteką, tokių leidinių bibliotekoje neturėjome, bet liaudies išmintis byloja: „Ko labai trokšti – visuomet išsipildo.“ Taip įvyko ir šį kartą. Dirbusi šioje gimnazijoje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Jūratė Firienė gimnazijos bibliotekai padovanojo nemažai leidinių. Knygų skirtoje šalia kitų vertingų leidinių buvo ir solidūs Juškų lietuvių liaudies dainynai. 

Sklaidau monografijos „Veliuona“ puslapius. Surandu vertingos ir įdomios informacijos, kuri papildo jau turimą. Tai Juškų etninės kultūros muziejaus Arūno Sniečkaus straipsnis „Sugrįžimas praeitin“ (Apie brolių Juškų palaikų perlaidojimą). Turėsiu ką naujo papasakoti gimnazistams. 

Bibliotekinėje veikloje būna atvejų, kai nebeužtenka etnografijos mokslo leidinių, ypač šiais mokslo metais, kai lėšų iš valstybės biudžeto fondui negavome nė cento. Belieka negausios gimnazijos ir rėmėjų lėšos. Jaučiame leidinių stygių. Štai čia labai ir pasitarnauja „Versmės“ leidyklos serijos „Lietuvos valsčiai“ knygų skyriai „Etninė kultūra“. Ne kartą gimnazistai pasinaudojo leidiniu „Širvintos“, jo įdomiu Laimutės Bikulčienės straipsniu „Kaip nuspėjamas lietus“, o monografijoje „Gelvonai“ tos pačios autorės straipsniu „Apie duoną“. O monografijos „Tauragnai“ skyriuje „Tautosaka“ skelbiami straipsniai nepraranda aktualumo, joje gausu mįslių, minklių, patarlių, priežodžių, šmaikštavimų, erzinimų, užkalbėjimų.

Šiuo metu nemažai kalbama apie sveiką mitybą. Čia įdomus pasirodys Vacio Miliaus straipsnis „Mitybos tradicijos ir naujovės“ monografijoje „Musninkai. Kernavė. Čiobiškis“. 

Sklaidau dviejų tomų monografijos „Papilė“ puslapius. Vyresnioji rokiškėnų karta puikiai prisimena buvusį Rokiškio krašto muziejaus direktorių Stasį Daunį, o jaunesnieji bibliotekos lankytojai apie jį sužino iš Vidos Girininkienės šios monografijos straipsnio „Muziejininkas ir poetas Stasys Daunys“. Literatūros parodoms puikiai tinkančios turtingos medžiagos apie istoriką, folkloristą, vertėją Simoną Daukantą randame monografijos „Papilė“ I tomo skyriuje „Įžymūs žmonės“.

Šiame straipsnyje išsakiau tik nedidelę dalelę minčių. Nekėliau sau tikslo pateikti išsamios ataskaitos apie „Versmės“ leidyklos monografijas, bet jaučiau pareigą pasakyti, kad žmonių, puoselėjančių Lietuvos tautines vertybes, darbai gyvena, o ne dūla lentynose. Šiandienos gyvenimas sparčiai kinta, dažnai nepelnytai nuvertinami svarbūs dvasios dalykai, tas pasiaukojančių niekada nebus per daug šiame kasdien vis labiau materialėjančiame pasaulyje. O taip norėtųsi, kad pasišventėliams nepritrūktų jėgų atrasti ir knygose įamžinti kuo daugiau dar nenukeliavusių užmarštin mūsų šalies istorijos faktų, dvasios vertybių, o bibliotekininkėms, mokytojams – padėti jiems jas perduoti ateinančioms kartoms.

Atgal

Viršun