Širdin įstrigusi šventė

It maldai rankas sudedu, šnabždu: mūza, mano gimtinės, svajonių žemės – Tauragnų (Utenos rajone) žemiečiai, gausus būrys svečių iš visos Lietuvos per Petrines šventė 750 metų jubiliejų. Įžiebk ugnelę galvoje, paskatink, kad ir „Lietuvos aido“ skaitytojai pasidžiaugtų reginiais, kuriuos mačiau, širdimi ir protu jutau.

Po pamaldų jaukioje kunigo kanauninko Broniaus Šlapelio ir parapijiečių puoselėjamoje, medžiu ir smilkalais kvepiančioje Šv. Jurgio bažnyčioje žmonių minia, orkestro vedama, patraukia į miesto centrą. Miesto, sakau, todėl, kad prieš keletą dešimtmečių iš šviesios atminties daktarės Eugenijos Šimkūnaitės lūpų girdėjau: Tauragnai esą miestas, o Utena, šešiais metais jaunesnė, miestelis.

Aplink Antano Mačerausko iš Paparčių kaimo (žmonai Loretai padedant) padirbtą stogastulpį kaip Tauragno ežeras vėjuotą dieną subanguoja margaspalviai žmonių pulkai. Kauno lėlių teatro aktorius tauragniškis Alvidas Jauniškis vyresnės kartos žmonėms atmintinu Levitano balsu prabyla į susirinkusiuosius. Ojojoj, jaunystės vėjas jam dar nepraėjęs. Galop jis taria: „Jo Eminenciją Panevėžio vyskupą Joną Kaunecką prašome pašventinti paminklą, mums ir ateities kartoms bylojantį apie garbingą Tauragnų 750 metų jubiliejų“. Nuo krūtinių į dangų nuvilnija šimtai kryžiaus ženklų. Bažnyčios choras, vadovaujamas Jolantos Jurgelevičiūtės, pakiliai užtraukia LIetuvos himną.

Minia vėl, Utenos Šapokos gimnazijos orkestro vedama, merginoms vėduoklėmis mojant, nuvilnija prie Laisvės paminklo, išrašyto šventais, krauju laistytais, žodžiais: „Už mylimą Lietuvą žuvusiems Tauragnų krašte“. Minutė lytos, na, ir prasidėjo...

Kaip Tauragno ežerų gelmių ungurys sukasi seniūnas Alvydas Danauskas, kviesdamas vis naujus kalbėtojus, dalydamas padėkos raštus ir žodžius. Prie mikrofono istoriką dr. Gintautą Zabielą keičia Seimo narys Edmundas Pupinis, Utenos meras Alvydas Katinas, Aukštaitijos nacionalinio parko direktorius Emanuelis Leškevičius. Išgirstu ir aš su dr. Algimantu Bartkevičium, kilusiu iš Selės kaimo, kvietimą ant pakylos. Už darbus Tauragnų kraštui seniūnas įteikia Garbės piliečio pažymėjimus. Žavios moterys apjuosia tautinėmis juostomis, moksleivės uždeda ąžuolo lapų vainikus. Jaučiuosi netikėtai sujaudintas, kažkaip sutrikęs, nes šio krašto labui dirba nemažai žemiečių, nutolusių nuo gimtojo lizdo.

Kai saulutė pasuka Labės ežero link, muzikiniu akordu prakalba Utenos ansamblis „Vieversa“. Muzikos, juoko, šnektų gausu visur. Svečiai, bendraudami, megzdami naujas pažintis, dalydamiesi įspūdžiais, patraukia į Eugenijos Šimkūnaitės mokyklą. Šventės pabaiga dar toli, jos tęsinys – gegužinė prie slibino guolio – Tauragno.

Man, žąsies plunksna dėliojančiam šventės prisiminimus, nereikia pamiršti ko nors svarbaus. Aure jubiliejaus išvakarėse išleista monografija „Tauragnai“. Kalbant apie beveik pusantro tūkstančio puslapių, tris kilogramus sveriančią knygą, pravartu prisiminti, kad nuo 1994 metų „Versmės“ leidykla rengia ir leidžia monografijų seriją „Lietuvos valsčiai“. „Tauragnai“ – dvyliktoji šios serijos knyga.

Dvyliktoji monografija, skirta Lietuvos tūkstantmečiui

Kai vyriausiasis redaktorius dr. Venantas Mačiekus šį leidinį paduoda paaugliui, tas vos, kaip sakoma, neiškrinta iš klumpių. „Oho, kada aš ją perskaitysiu!“ – paraudęs sustenėjo. „Palaukit, šią knygą rašė šimtas ar daugiau mūsų krašto ir man nepažįstamų autorių“, – džiūgavo jaunasis Tauragnų pilietis. Džiaugiuosi, linkiu daugeliui mūsų krašte pasklaidyti enciklopediją apie miestą ir jo žmones prie giliausio LIetuvos ežero – Tauragno.

Kai saulė leidosi miegoti už Gineičių dvaro kalvų, o pakibusi delčia pažvelgė į Tauragno vandenis, jauni ir seni, susikibę rankomis ir pavieniui, skuba į gegužinę. Į laisvų, nepriklausomų piliečių gegužinę gražiausio, giliausio Marijos žemės ežero. 

Šiai Tauragnų šventei pasakytų žodžių lyg ir gana, tačiau rašalas žąsies plunksną dar vilgo ir popieriaus dar yra. Todėl maga pakartoti mintis, kurias parašiau „Utenyje“ (2005 05 24): „Sveikas, jubiliejini, taurusis mieste! Žodis „jubiliejus“ labai gražus. Jis kaip kelias. Kelias į darbą, į šviesą, laisvę, naują gyvenimo rytą, poilsio nežinančią mylimą širdį, laimę. Verpetais sukantis gyvenimo laikui, amžiaus knygos lapams greitai verčiantis, ganosi svajonės. Jas sutiktas Tauragnuose, amžinai mylėsiu ir liksiu su jomis“.

Prie paminklo žuvusiems Tauragnų krašte

Atgal

Viršun