Sinkevičių šeima iš Papilės

2003 m. Papilė švęs 750-ąsias pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose metines. Ta proga Papilės seniūnijos užsakymu ir seniūno Antano Vaičiaus pastangomis „Versmės“ leidykla (vadovas Petras Jonušas) „Lietuvos valsčių“ serijoje rengia knygą. Šios knygos vyr. redaktorė ir sudarytoja yra istorikė Vida Girininkienė.

Sudarytojai yra ir Akmenės r. „Vienybės“ laikraščio redaktorius Leopoldas Rozga bei Šiaulių universiteto docentė istorikė Rita Trimonienė. Graži komanda jau pradėjo darbus, o liepos 8 d. kartu su pagalbininkais rinksis Papilėje, kur 10 dienų vyks tiriamojo pobūdžio ekspedicija.

Ne paslaptis, jog knygos sėkmę dažnai lemia vietinių žmonių pagalba, geranoriškumas ir nuotraukos, kurios ne tik praplečia straipsnių turinį, bet neretai ir padiktuoja naujas temas.

Papilėje masiškai fotografuoti pradėta tarpukariu. Maždaug 1922–1930 m. čia dirbo Stasys Vaitkevičius, o po jo gerą dešimtmetį (iki karo) – Jonas Sinkevičius. Jų nuotraukas nesunku atskirti. Stasys Vaitkevičius joms suteikdavo rusvo, kartais pilkai rusvo atspalvio, o Jonas Sinkevičius jų netonuodavo. Ypač puikios J.Sinkevičiaus peizažinės nuotraukos. Beje, jis fotografavo viską, net ir tai, ko neleido, pvz., pirmąją duoklę sovietų valdžiai 1940 m., arba Rainių mišką. Fotografavo už pinigus ir veltui. Turėjo dviratį, kuriuo aplėkdavo visas apylinkes. Pagal užsakymą fotografavo to meto spaudai, išleido atvirukų. Jo nuotraukų yra ir B.Kviklio „Mūsų Lietuvoje“ (t. IV), tačiau šiame leidinyje S.Vaitkevičiaus nuotraukos įvardintos, o J.Sinkevičiaus – ne.

Jono Sinkevičiaus nuotraukų rasi kiekvienoje papilėniškio šeimoje, tačiau, nors ir keista, rašant jo biografiją teko gerokai paplušėti – niekas nieko konkretaus apie jį negalėjo pasakyti.

Sėkmę lėmė pažintis su Papilės S.Daukanto vidurinės mokyklos mokytoja Filomena Genovaite Adomavičiene, kuri yra Jono Sinkevičiaus vyresniojo brolio Apolinaro duktė. Jos dėka suradus J. Sinkevičiaus artimuosius, pavyko bendrais bruožais atskleisti ir garsiojo fotografo asmenybę. Tačiau ne mažiau įdomi ir visa Sinkevičių šeima, viena inteligentiškiausių ir žinomiausių tarpukario Papilėje.

Šios šeimos galva Kazimieras Sinkevičius gimė ir augo Šiauliuose. Anksti likęs našlaičiu vertėsi įvairiais darbais, tarnavo pas žydus. Gabų jaunuolį vienas žydas „pastebėjo“ ir savo lėšomis nusiuntė į Šveicariją mokytis laikrodininko ir juvelyro amato. Grįžęs neblogai įsikūrė Šiauliuose. Ten vedė, netrukus gimė duktė, sūnus Apolinaras, o 1907 m. sausio 1 d. – ir Jonas. Tėvas vaikus nuo mažens mokė laikrodininkauti ir groti. Pats puikiai iš klausos grojo armonika, mokėjo šiuos instrumentus sukonstruoti. Iš senų padirbdavo naujus ir taip prisidėdavo vieną kitą litą. Jo talentus ypač paveldėjo sūnus Apolinaras, visą gyvenimą ne tik dirbęs laikrodininku, bet ir grojęs armonika, pianinu, kontrabosu, smuiku, gitara, derinęs vargonus ir pianinus. Papilėje jis išgarsėjo ir kaip laikrodininkas, ir kaip muzikantas.

Atrodo, kad šeimai Šiauliuose sekėsi puikiai, tačiau artėjant karui 1914 m. tėvas nusprendė pasitraukti į mažesnį miestelį, kur būtų saugiau. Pasirinko Papilę. Įsikūrė dviejų aukštų Juzapavičiaus name, įsirengė laikrodininko dirbtuvę. 1916 m. gimė sūnus Petras, taip pat vertęsis laikrodininko amatu, grojęs violončele. Petras Sinkevičius vėliau išsikėlė į Akmenę, ten laikrodininkavo, derino vargonus ir pianinus, retsykiais grodavo. Jo kapas yra Akmenės kapinėse.

Papilėje prabėgo Jono Sinkevičiaus vaikystė. Anot Janinos Šumskaitės-Sinkevičienės (g. 1910 m.), Jono Sinkevičiaus žmonos, šeima Juzapavičiaus name turėjo laikrodžių dirbtuvę su iškaba. Tame pat name, antrame aukšte buvo Stasio Vaitkevičiaus fotoateljė su iškaba. Jis buvo grįžęs iš Amerikos ir Papilėje sugebėjo įrengti didelį saloną su stikliniu stogu ir dekoracijomis. Tai galėjo būti apie 1925–1926 m., nes to laiko S.Vaitkevičiaus nuotraukų jau yra pas vietinius gyventojus ir Papilės S.Daukanto memorialiniame muziejuje. „Amerikonas“, kaip jį tuomet Papilėje vadino, netruko pastebėti gabų Joną, kuriam pasiūlė mokytis fotografuoti, o vėliau – ir savo dirbtuvę. Apie 1930 m. S.Vaitkevičius iš Papilės išvyko, palikęs gabų pasekėją.

1930 m. šokiuose Jonas susipažino su Janina. Tuomet ten groję visi broliai: Jonas – mandolina, Apolinaras – gitara, o Petras – violončele. 1931 m. spalio mėnesį Jonas vedė ir visai neblogai gyveno Papilėje, versdamasis tik fotografo amatu. Beje, vėliau jis nebegrojo. Papilėje Janina ir Jonas augino 4 vaikus.

Jono Sinkevičiaus nuotraukų liko gana daug. Jis fotografavo visas 1930–1940 m. Papilėje vykusias šventes (tarp jų ir paminklo S.Daukantui atidengimo iškilmes), jaunimo susibūrimus, žmones. Mėgo pas jį eiti ir turtingi (juos fotografuodavo dekoracijų su dvaro pastatų elementais fone), ir eiliniai. Tuo metu Papilėje buvo dar du fotografai, bet pas juos žmonės nėjo; jų mažo formato nuotraukų taip pat vieną kitą rasi pas vietinį papilėniškį. Žmonės tų fotografų net pavardžių nepamena. J. Sinkevičius neretai būdavo kviečiamas ir į tolimesnes apylinkes, nuvykdavo fotografuoti ir į Viekšnius, Kuršėnus. Sako, buvęs paprastas, linksmas, visą gyvenimą negėrė ir nerūkė.

Prasidėjo karas. Apie 1943 m. Juzapavičiaus namas sudegė, o kartu su juo ir fotoateljė. Likusias nuotraukas J.Sinkevičius sunaikino, nes apie 1944 m. buvo įskųstas, suimtas ir apie metus sovietų valdžios kalintas Rusijoje. Grįžęs jau nebefotografavo. 1946 m. išsikėlė į Kuršėnus, dirbo laikrodininku namudininku. 1961 m. Vilniuje baigė laikrodininkų kursus, gavo diplomą(!) ir nuo tada dirbo Kuršėnų buitiniame kombinate. Kuršėnuose išgarsėjo kaip nagingas laikrodininkas ir nė vienas iš tenykščių gyventojų net nenutuokė, jog Papilėje jis buvo ne mažiau garsus fotografas. Mirė 1987 m. spalio 18 dieną. Palaidotas Kuršėnų kapinėse.

Rengdama šį straipsnį bendravau su daugeliu papilėniškių. Be jau minėtų, atsiminimais pasidalijo ir nuotraukų knygai paskolino Apolinaro Sinkevičiaus žmona Ona Barkauskytė-Sinkevičienė, gyvenanti Papilėje, ir Irena Levinskaitė-Katkienė, šiuo metu gyvenanti Naujojoje Akmenėje. Jono Sinkevičiaus nuotraukų paskolino ir jas padėjo išaiškinti Australijos lietuvis žurnalistas, nuo 1996 m. rudens gyvenantis Vilniuje Vincas Augustinavičius, Papilės mokytojas Albinas Anužys, dailininkas Algimantas Švažas, papilėniškė Adolfina Zofija Mikučiauskaitė. Ypač noriu padėkoti Papilės S.Daukanto memorialinio muziejaus direktorei Danutei Veisienei, „Vienybės“ laikraščio redaktoriui Leopoldui Rozgai ir visiems Papilės mokytojams, gražiai bendravusiems ir padėjusiems įkyriam atvykėliui.

Naudodamasi proga, pritariant papilėniškiui Juozui Baldauskui (šio žurnalo vyr. redaktoriui), kreipiuosi į įvairiuose Lietuvos kampeliuose, taip pat ir užsienyje gyvenančius žmones, gimusius ar gyvenusius Papilėje. Reikia jūsų atsiminimų, nuotraukų. Mane, Vidą Girininkienę, monografijos „Papilė“ vyr. redaktorę, rasite Vilniuje: namų tel. (8 22) 42 51 37, „Versmės“ leidyklos tel. (8 5) 2 13 06 23.

Ekspedicija Papilėje prasideda liepos 8 d. (pirmadienį). 18 val. ekspedicijos dalyvių susitikimas su vietos visuomene.

Atgal

Viršun