|
Serediškiai jau skaito savo knygą
Ramutė
Pinkevičienė
|
Šviesa,
2003 09 13, nr. 73 (6800)
|
Praėjusią savaitę
Seredžiaus gyventojai pagaliau sulaukė knygos apie savo kraštą.
Gausybę didžiulių, sunkiai rankose išlaikomų knygų (gerokai
per 1000 puslapių) seniūnas Jonas Pikoraitis išdalijo
garbingiausiems seniūnijos žmonėms. Knygą leidusios Versmės
leidyklos darbuotojai padėkojo visiems rašiusiems straipsnius,
skolinusiems nuotraukas, talkinusiems ekspedicijos dalyviams,
maloniai bendradarbiavusiems. Knygos sudarytoja Vida Giruckienė net
ašarą nubraukė, pajutusi, kad knygos pristatymas yra ir
atsisveikinimo su serediškiais valandos.
Seredžius
devintoji Versmės knyga iš serijos Lietuvos valsčiai,
skirtos Lietuvos tūkstantmečiui. Minint karaliaus Mindaugo 750 m.
jubiliejų Versmės leidyklos kolektyvas išleistas knygas
pristatė Prezidentūroje. Tuomet leidyklos direktorius Petras Jonušas
prisipažino, kad Lietuvos valsčių serijos leidėjai ir rengėjai
pasijuto kaip pasakoje apie Pelenę. Tarsi burtų lazdele mostelėjus,
anksčiau nepastebėtos, rodos, tik mums patiems įdomios knygos
atsiduria šioje ryškiai nušviestoje Baltojoje salėje,
kalbėjo leidyklos vadovas, pajutęs aukščiausios valstybės
institucijos dėmesį. Sulaukę visuomenės ir valstybės dėmesio,
apie 50 monografijų galėtume parengti ir išleisti iki 2009-ųjų
metų, kai minėsime Lietuvos tūkstantmetį, o visos serijos išleidimas
jau pusšimčio, o gal ir viso šimto metų laikas. Ir tai jau ne
vien Versmės leidyklos darbas. Gal ne visi tomai bus tokie,
kaip paskutinė, naujausia, tik šiandien iš spaustuvės parsivežta
monografija Seredžius: 1238 puslapiai, 80 autorių, 99
straipsniai, 5122 knygoje paminėti asmenys.
Knygos pratarmėje V. Girininkienė
prisiminė, kai 2001 metų liepą buvo išleista Magdeburgo teisės
suteikimo Veliuonai 500 metų jubiliejui skirta knyga. Jau
tuomet, rengiant knygą, kaupėsi medžiaga ir apie Veliuonos
artimiausią kaimyną Seredžių, kuriuos skiria tik apie
10 km. Knyga apie Seredžių rengta nepilnus dvejus metus: pradėta
2001 m. rugsėjį ir baigta 2003 m. birželį. Pradžioje
atrodė, kad Seredžius mažesnis ir ne toks reikšmingas
kaip Veliuona ar Vilkija, tad ir knygą sudaryti bus paprasčiau ir
lengviau. Tačiau pasirodė, kad miestelio ir jo apylinkių
istorija yra sudėtinga, savita, tad net ne viską šioje knygoje
pavyko atskleisti.
Seredžiaus apylinkės
yra dviejų upių Nemuno ir Dubysos santakoje.
Prie Dubysos nuo seniausių laikų būta malūnų. Garsėja Seredžiaus
ir įspūdingu piliakalniu, šalia kurio, sprendžiant iš kapinynų
archeologinių tyrimų, VVI a. buvo gyvenvietės. Ant
piliakalnio stūksojusi Pieštvės pilis 11851435 m.
suvaidino svarbų vaidmenį Lietuvos gynybiniame kare su Kryžiuočių
ordinu. Lietuvos Žemaičių Didžiosios Kunigaikštystės
kronikoje rašome, kad ant Seredžiaus piliakalnio įsikūrė
gyvenanti iš Romos imperijos pabėgęs kunigaikštis Palemonas su
500 Romos didikų. Jie, išplaukę Viduržiemio jūra, pasiėmė su
savimi astronomą, nusivokiantį apie žvaigždes. Plaukę jūra
laivais, kol pasiekę Baltijos jūrą, Kuršių mariomis priplaukę
Nemuną, o vėliau Dubysą. Atvykėliai pasiliko šiose
apylinkėse, nes buvo sužavėti išvydę plačias lygumas ir vešlius
ąžuolynus, lūžtančius nuo gausybės visokių žvėrių, visų
pirma taurų, stumbrų, briedžių, elnių, stirnų, lūšių,
kiaunių, lapių, voverių, šermuonėlių ir įvairių kitų, o čia
pat upėse aibę nepaprastų žuvų.
Turtinga praeitimi garsėja
Seredžiaus bažnyčios istorija. Monografijoje pirmą kartą
pateikiami vienoje surinkti istoriniai duomenys, pasak knygos
sudarytojos, verti atskiro leidinio. V. Girininkienė itin didžiavosi
ir pirmą kartą paskelbtais rašytojo Jono Mačiulio laiškais
Eugenijai Šimanskytei, pirmą kartą skelbiamais tyrimais apie
Seredžiaus romus (čigonus), taip pat dėmesio vertą Seredžiaus
sporto istoriją.
Alė Santvarienė
Bostone jau turi Seredžiaus knygą, iš naujosios
monografijos perskaitęs rašytojo Stasio Santvaro laišką
susirinkusiesiems pasakojo Kauno valstybinio teatro aktorius
Egidijus Stanickas. Su džiaugsmingo atradimo nuotaika ji
dalijosi įspūdžiais ir sakė skaitysianti viską nuo pirmo iki
paskutinio puslapio. O kai perskaitęs kelis rašytojo Jono Mačiulio
laiškus mylimajai Eugenijai, tuomet gyvenusiai tremtyje Sibire,
prilyginęs juos savo grožiu M. K. Čiurlionio laiškams
Sofijai, aktorius išgirdo, kad salėje yra Eugenija Šimanskytė-Mačiulienė,
ir nustebo, ir suglumo. Kol Verdenės dainininkės padainavo
dar vieną jausmingą dainą, E. Stancikas spėjo su E. Mačiuliene
pasišnekučiuoti, tad netrukus aktorius visiems džiaugsmingai
paskelbė: E. Mačiulienė pažadėjo atverti savo laiškus,
todėl su teatro aktoriais parengsim literatūrinę kompoziciją.
Vilniaus universiteto
doktorantė Aušra Simoniukštytė pasakojo Seredžiuje
susidraugavusi su čigonais. Jos nuomone, subliūkšta mitas, kad čigonai
yra klajokliai, neturintys šaknų. Šių žmonių tėvynė
vieta, kurioje jie gyveno vaikystėje ir jaunystėje, todėl vėliau
stengiasi ten sugrįžti, palaidoti savo artimuosius. Gyvendami šalia
lietuvių, romai iš jų perėmė nemažai žodžių, net ir meldžiasi
lietuviškai. Tyrimuose Seredžiaus romai autorė plačiai
aprašė čigonų gyvenimą įvairiais laikotarpiais, buitį (skurdžiose
lūšnose galima pamatyti puošnius kambarius, kuriuose brangintinu
turtu laikoma pūkinė patalynė, mat ji klajoklius visais laikais
saugojo nuo sušalimo). Visuose romų namuose autorei teko matyti
puošniai įrengtuose altorėliuose pastatytus šventųjų
paveikslus, švč. Marijos statulėles.
Kas Seredžiaus
knyga išvystų šviesą, prisidėjo daugybė žmonių. Knygos sąmatinė
vertė viršijo 110 tūkst. Lt, tad leidėjai dėkojo ir
rajono savivaldybei, ir seniūnijai, iš anksto užsisakiusioms
leidinių už 35 tūkst. Lt, kitiems rėmėjams. Pasak
Versmės leidyklos vadovo P. Jonušo, kiti rajonai tik
apie vieną tokią knygą svajoja ar net dar išvis nesvajoja, o
Jurbarko rajonas jau turi dvi ir ketina leisti trečią
apie Eržvilką. Visada mes neturėjome ko valgyti, kariavom,
sirgom. Bet jei susitelki, atsiranda ir pinigų, ir žmonių. Knyga
tai paminklas buvusioms ir esamoms kartoms, krašto istorijai, kultūrai,
teigė leidyklos vadovas.
Monografija skirta
Seredžiaus 710-osioms metinėms.
|
|