IŠĖJO NAUJAUSIAS „LIETUVOS LOKALINIŲ TYRIMŲ“ MOKSLO DARBŲ RINKINIO TOMAS (2012, RUGPJŪTIS). 2012 m. rugpjūčio 29 d. išėjo naujausias elektroninio serialinio periodinio mokslo darbų rinkinio  „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2012 metų 8-asis (rugpjūčio mėnesio) tomas LLT:2012-8, paskelbtas interneto  svetainėje www.llt.lt. Šiame tome publikuojamas naujas, Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas, leidyklos spaudai parengtas istoriko Dainiaus Noreikos straipsnis „Antisovietinis pasipriešinimas Salako krašte 1944–1951 metais“ (LLT:2012-8/68-201/HI), parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „SALAKAS“ istorijos skyriui. 

Straipsnyje aptariama 1944–1951 m. Zarasų apskrities Salako valsčiuje vykusio antisovietinio pasipriešinimo raida ir ypatybės. Pasitelkus naratyvinį-analitinį ir indukcinį metodus atskleista, kad 1944 m. vasarą kilusį antisovietinį pasipriešinimą Salako valsčiuje, kaip ir visoje Lietuvoje, lėmė lietuvių patriotizmas, į vietos žmonių atmintį įsirėžę slogūs pirmosios sovietų okupacijos (1939–1941 m.) represijų vaizdai ir 1944 m. rugpjūčio 1 d. prasidėjusi 18–35 m. vyrų mobilizacija į Antrojo pasaulinio karo frontus. Daugelio valsčiaus kaimų vyrai pradėjo bendrai slapstytis, jiems vadovavo 1941 m. sukilimo dalyviai ir policininkai. Pirmųjų partizanų gretose nuo pat ginkluotos kovos pradžios veikė LLA nariai. Pasipriešinimui slopinti okupantai iš karto pradėjo taikyti vidaus agentų infiltracijos į partizanų būrius metodą, kuris lėmė pirmąsias Salako kovotojų aukas. Negailestingas kovos krikštas vertė juos ieškoti veiksmingesnės savigynos būdų vienijantis į stambesnius būrius ir koordinuojant tarpusavio veiklą. 1945 m. pradžioje pagrindine Salako kovotojų telkimosi baze tapo Ažvinčių girios masyvas, kur vadovavo K. Kaladinskas-Erškėtis. Siekiant padidinti konspiraciją ir apsirūpinimo produktais galimybes, nuo 1945 m. gegužės mėnesio kuopa suskilo į keletą atskirai veikusių būrių. Dažniausiai sudaryti iš atskirų kaimų vyrų, šie padaliniai laikėsi arčiau gimtųjų kaimų. Taip į atskirus būrius suskilusios Erškėčio kuopos veikimo teritorija iš Salako valsčiuje esančios Ažvinčių girios dalies išplito į šiaurę ir vakarus, siekė Daugailių ir Tauragnų valsčių teritorijas, pietuose – Ignalinos valsčiaus Sabališkės ir Kazitiškio miškus. 1945 m. gegužės–spalio mėnesiais ginkluotas antisovietinis pasipriešinimas Salako krašte partizanų skaičiaus ir kovinio aktyvumo požiūriu išgyveno didžiausią pakilimą.
Laisvės kovotojų ryšininkai ir rėmėjai, nepaisydami asmeninio saugumo, palaikė ryšius su pogrindžio štabais, padėdavo išvengti priešų kariuomenės siautimų, aprūpindavo maistu ir pastoge. 1944–1945 m. partizanams daugiausia talkino jų šeimos ir giminaičiai, o 1946 m. pradžioje pradėta nuosekliai kurti partizanų rezervą (organizacinį sektorių). Nuolatiniai areštai vis retino „miško brolių“ talkininkų gretas, bet į jų vietą stojo nauji. Salako valsčiaus partizanams daugiausia padėjo vietos patriotai idealistai. Tarp jų buvo ir sovietų administracijos darbuotojų, ir net sovietų saugumo formaliai užverbuotų žmonių, kuriems darbas okupantui buvo tik Lietuvos laisvės kovai skirtos veiklos priedanga.
Didžiausią Salako valsčiuje platintos pogrindžio spaudos dalį sudarė visuomenei skirti atsišaukimai. Jais stengtasi palaikyti rezistencines tautos nuotaikas ir trukdyti kraštą sovietizuoti. Atsišaukimuose akcentuojamas okupacinės valdžios neteisėtumas, smerkiama ne tik aktyvi agentūrinė veikla, bet ir epizodiškas, gal net netyčinis, informacijos priešams teikimas viešai aptarinėjant rezistencijos temas. Mirties bausme grasinama ir politinę bei ūkinę paramą okupaciniam režimui teikusiems gyventojams. Tačiau pabrėžtina, kad Lokio rinktinės kovotojai suprato, jog daugelis verbuojamų gyventojų yra verčiami pasižadėti būti informatoriais, todėl formalaus pasižadėjimo dirbti saugumui nesmerkė ir už tai bausti negrasino.
Salako krašto partizanai nuolat buvo pavaldūs centralizuotą pogrindžio vadovybę kūrusioms struktūroms. Erškėčio kuopa dar pasipriešinimo pradžioje tapo pavaldi LLA Tigro rinktinei, o vėliau – jos tradiciją tęsusiai Geležinio Vilko apygardos Šarūno rinktinei. 1946 m. pradžioje Salako krašto partizanai tapo Zarasų apskričiai sukurtos Lokio rinktinės branduoliu. Šią padėtį jie išlaikė beveik iki Lietuvos laisvės kovos pabaigos.

Tai jau 201-asis mokslinis straipsnis „Lietuvos lokalinių tyrimų“ rinkinyje nuo 1-ojo straipsnio paskelbimo 2006 m. lapkričio 21 d., 68-asis iš istorijos dalykinės srities ir 8-asis, paskelbtas 2012 metais. Naujausi „Lietuvos lokalinių tyrimų“ rinkinio straipsniai publikuojami periodiškai kiekvieną kalendorinį mėnesį išeinančiuose tomuose. ▲2012 08 29

SUMAKETUOTAS PIRMASIS MONOGRAFIJOS „SALAKAS“ STRAIPSNIS.  2011 m. rugpjūčio 31 d. sumaketuotas pirmasis monografijos „SALAKAS“ straipsnis – Dainiaus Noreikos „Antisovietinis pasipriešinimas Salako krašte 1944–1951 metais“. ▲2011 08 31

GAUTAS 1-ASIS RENGIAMOS „SALAKO“ MONOGRAFIJOS STRAIPSNIS.  2011 m. birželio 9 d. leidykloje gautas 1-ojo rengiamos spaudai  „SALAKO“ monografijos (vyr. redaktorė Vida Girininkienė) straipsnio rankraštis – Povilo Spurgevičiaus „Senoji Salako bažnyčia“. ▲2012 10 09