Plokščių reginiai (2)

Revai, medžiai, paminklai

Plokščių miestelis vienintelis toks Lietuvoje – išsidėstęs tarp revų – aukštą Nemuno slėnio šlaitą išgraužusių didžiulių griovų, raguvų. Revai – puskilometrio ir daugiau ilgio, plotis žiotyse iki kelių šimtų metrų. Juose želia girių medžiai, senutėliai obelų ir vyšnių sodai, lazdynai, krūmynai. Rugpjūčio pradžioje vakarojome trijų mažų revų santakoje esančiame skroblynėlyje – kaip kitur stovyklaujama prie ežero ar upės. Puikus, naujų patirčių vakaras! Žvelgi į revus, matai jų judrias gilyn smengančias vagas, jauti kitoniškų gamtos formų dvasią – joje ūbauja nepažįstami paukščiai. Žemyn palinkusios saulės spinduliai mirguliuodami skverbiasi pro tankią lapiją, barsto spingsules į tamsa besiblausiančios giraitės skliautus. Pakyla laužo ugnis, liepsnos šoka ant ilgų alksnio malksnų, žaidžia saulės spalvomis. Sėdintieji prie vaišingo stalo prisimena vaikystę, laikus, kai vidurinė mokykla dar buvo Raudonėje, teko kasdien keltis per Nemuną, į Kauną plukdydavo „Zariukė“, paaugliai pagaudavo lydekų, vaikai maudydavosi kiaurą dieną! Pagalvojau – kokia skirtinga mūsų patirtis, aš Nemuną būdamas tų metų mačiau tik moksleiviškuose geografijos atlasuose. Plokščių didžiųjų revų vardai – Vaiguvas, Bitinų, Pašto, Mokytojų (Venienės) revas, Sodynrevis.

Paminklas 1919–1922 metais žuvusiems Nepriklausomybės kovose

Miestelis neturi vientiso gatvių tinklo – tai paskatino savitą konkurenciją – kiekviena gatvelė pretenduoja būti svarbiausia. Vienoje – senas dvaras, mokykla, paminklas Plokščių 300 metų jubiliejui, kitoje – „rotušė“ – laikrodis, gėlynai, miestelio įstaigos, trečioje meniškų stogastulpiu pažymėta buvusios mokyklos vieta (pastatas 1987 metais iškeltas į Liaudies buities muziejų Rumšiškėse), senos kapinės, atminimo ąžuolas, bažnyčia. Prie gatvės žemutinėje terasoje veša dar dvarų laikais sodintos liepos. Istoriją saugo ir trys XX amžiaus audroms skirti paminkai – Nepriklausomybės kovose žuvusiems  1918–1922 metais, savitas, išdėstytas plačioje erdvėje „Kančių kelias“ – tremtiniams, pokario aukoms skirtas memorialas ir Antrojo pasaulinio karo SSSR karių kapinaitės. Šalia šių paminklų kyla aukščiausias Plokščių ąžuolas, gal jis žymi prieš keletą šimtų metų kažkur čia stovėjusios bažnyčios šventorių.

Janina Šilingienė
Netikėčiausia gamtinė atrakcija (kai kas sako, vienintelė tokia Europoje)
upelis-gatvė. Žvyringu	Upelis-gatvė ties Šilingienės sodyba

Vaiguvos upelio dugnu, tarsi keliu, bene penkių ūkių gyventojai automobiliais važinėja į savo sodybas, esančias revo šlaituose (kito kelio nėra). Šis revas primena Alpių kalnų slėnius. Viena sodyba ypač jauki – skendi gėlių žieduose, sode auga figmedis, graikinis riešutmedis, po juo – 

Skroblų ratas buvusio dvaro parke

pavėsinė,  klėtelėje įrengtas nedidelis etnografinis muziejus. Sodybos šeimininkė Janina Šilingienė moksleivių ekskursijoms, turistams pasakoja apie jo eksponatus, paaiškina, parodo, kam senoviniai daiktai ir įrankiai buvo naudojami.

Miestelyje dar keletas įdomybių: liepų alėja – laiptai į Bažnyčios kalną, mistiškas senų skroblų ratas buvusio dvaro parke, paplūdimys ir prieplauka (atnaujinama) prie Nemuno. Sodybose augmenija peizažinė – kuo įvairiausi medžiai, gėlynai – viskas sugrupuota, kad būtų akims džiaugsmo.  

Atgal

Viršun