Recenzijos

Plateliai

Erika Alčauskienė

Plateliai. Serija: Lietuvos valsčiai. Red. komisija: Venantas Mačiekus (red. kom. pirmininkas) ir kt. Vilnius : Versmė, 1999. - 800 p.

Atrodo, kad „Versmės“ leidykla, pradėjusi rengti ir leisti seriją „Lietuvos valsčiai“, lengvai ir gražiai įsibėgėjo. 1998 m. pasirodė dvi didelės monografijos „0beliai“ ir „Žagarė“, o šįmet - knyga apie Platelius. Džiugu, kad „Plateliai“ išleisti 2000-ųjų metų išvakarėse: kitąmet šis nedidelis Žemaitijos miestelis minės savo 550 metų jubiliejų (1450-2000).

Paėmę į rankas ir pavartę šią solidžią knygą (joje net 800 puslapių), išsyk pastebėsime, kad jos turinys gali sudominti ne tik istorikus, etnografus, tautosakininkus ar šiaip kultūra besidominčius žmones, bet ir kitų mokslo sričių atstovus: gamtininkus, medikus, geografus, ryšininkus... Be abejo, ir pačius žemaičius.

Platelių struktūrą ir temas padiktavo Vilniaus universiteto Ramuvos kraštotyrininkų ilgus metus kaupta ekspedicijų medžiaga. Gausios dalyvių ekspedicijos leido rinkti, taigi vėliau ir leisti itin įvairią medžiagą. Tuo įsitikinsime skaitydami šį leidinį. Manau, kad tokios įvairiapusės monografijos vertinimas, jei tai daro vienas žmogus, negali būti detalus. Visiškai pritariu Žilvyčio Šaknio minčiai, kad, vertinant tokio pobūdžio leidinius, „recenziją turėtų rašyti keturi, penki atskirų disciplinų atstovai“*.

Jau pradėjus skaityti pirmąjį knygos skyrių, ryškėja šios serijos braižas ir temos. Plateliai garsūs savo nuostabiai gražia gamta. Pirmasis knygos skyrius, jį parašė Vidmantas Bezaras, ir pasakoja apie Platelių ežerus, gyvūnus ir augalus. Daugiausia vietos užima straipsnis apie ežerus. Jų kartu su tvenkiniais, pasak autoriaus, suskaičiuojama per dešimt. Straipsnis gausiai iliustruotas vaizdingo Platelių ežero nuotraukomis. Gal tik skaitydami apie augaliją, pasigendame padavimais apipinto, storiausio apylinkės medžio - 703 cm apimties Raganos uosio nuotraukos. Manoma, kad šis uosis yra seniausias Lietuvoje, todėl jo nuotrauka tikrai pagyvintų nedidelį lakonišką straipsnelį.

Antrajame skyriuje pasakojama apie miestelio praeitį. Jis taip ir vadinasi - „Praeitis“. Jį straipsniu „Iš Platelių ir jų apylinkių praeities iki 1940 metų“ pradeda Kazys Misius. Autorius, remdamasis įvairiais šaltiniais ir literatūra, pasakoja apie Platelių savininkus Šuazelius, kurie, matyt, ne itin mėgo šį kampelį ir stengėsi iš jo tik pasipelnyti ir greičiau išvažiuoti. Šis straipsnis taip pat iliustruojamas nuotraukomis, jos yra lyg atsvara sausoms statistikos žinioms, be to, leidžia bent akies krašteliu žvilgtelėti į įvairių laikotarpių valsčiaus gyvenimą.

Gana daug dėmesio šiame skyriuje yra skiriama ir Platelių pašto istorijai. Apžvelgiama pašto veikla nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų, jo darbas nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu bei nuo 1940 m. iki šių dienų.

Įdomūs Stanislovo Buchavecko straipsnis apie Platelių valsčių, mokyklas 1941-1944 m., jaudinantys tremtinių ir politinių kalinių atsiminimai, kuriuos užrašė Jūratė Korsakaitė. Beržoro kaimo istorijos studiją parengė Virginijus Jocys. Išsiskiria Dovilės Sabaliauskaitės straipsnis „Šrifto kultūra“. Jis sveikintinas jau vien todėl, kad parašytas tokia tema, mat straipsnių, nagrinėjančių šriftą, jo stilistiką bei kultūrą, mūsų leidiniuose tikrai reta. Šis straipsnis taip pat paįvairinamas iliustracijomis.

Manau, nenuvils skaitytojo ir kitas didelis skyrius „Tradicinė kultūra“. Jame pasakojama apie žemaičių (ir ne tik jų) tradicinius verslus: žemdirbystę bei su ja susijusius papročius, gyvulininkystę, žvejybą, bitininkystę. Vaizdžiai aprašomi kalendoriniai, taip pat šeimos (gimtuvių, krikštynų, laidotuvių) papročiai. Straipsniai gausiai iliustruoti. Nelieka nuošalyje ir liaudies medicina, sanitarija, meteorologija. Rašoma apie vaikų žaislus, kasdienį valstiečių valgį, drabužius, audinius, jų skalbimą ir dažymą, turgus, paprotinę teisę, kapines. Akivaizdu, kad straipsnius rašė ne tik profesionalai (jų darbai dažniausiai papildomi piešiniais, nuotraukomis, brėžiniais), bet ir mėgėjai, pradėję rinkti medžiagą Ramuvos ekspedicijose ir ją publikuojantys šioje monografijoje. Jų straipsniai kiek sausesni, trūksta analizės, tačiau, kad ir kaip ten būtų, jie taip pat vertingi ir informatyvūs.

Pirmųjų monografijų recenzijose būta priekaištų tautosakos skyrių rengėjams. Vytautas Musteikis apgailestavo, kad medžiagos surinkta labai daug, o skelbiama mažai, jam iš dalies pritarė ir Irena Žilienė. Manyčiau, kad šįkart tokie priekaištai tiktų kalbininkams. Skelbiami tik šviesaus atminimo Kazimiero Eigmino ir Marytės Slušinskaitės surinkti apylinkių vietovardžiai.

„Tautosakos“ skyrių parengė Povilas Krikščiūnas ir Aušra Žičkienė. Visa publikuojama tautosaka imta iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštyno rinkinių. Parengėjai pratarmėje pažymi, kad jie atrinkę seniausią, įdomiausią, toms apylinkėms būdingą medžiagą. Iš tiesų tekstai atrinkti laikantis gana griežtų reikalavimų. Galėtume suabejoti tik dėl pateikiamų tautosakos tekstų tarmės perteikimo tikslumo. Be to, pagailėta ir išsamesnių duomenų apie peržiūrėtą medžiagą. Labai trumpoje pratarmėje užsimenama tik apie tekstų atrankos ir redagavimo principus. Norėtųsi kiek daugiau sužinoti ir apie Platelių tautosakos rinkimą, jos pateikėjus ir pan.

Nepaisant šiokių tokių trūkumų, „Lietuvos valsčių“ serijos knygos jau užėmė deramą vietą ne tik knygynų (jos pažįstamos ir iš dailių viršelių), bet ir skaitytojų lentynose. Ši serija ne tik apie trečiąjį tūkstantmetį pasitinkančius Lietuvos valsčius, bet ir ilgo bei reikšmingo Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuviečių darbo apibendrinimas. Neabejotina, kad deramo dėmesio nusipelno ir šio jaunimo sambūrio tyrinėtos vietos, ir pats sambūris.

* Žilvytis Šaknys. Stambus kraštotyros leidinys. - Liaudies kultūra, 1999, Nr. 2, p. 49.

▲2004 07 27

Atgal

Viršun