Recenzijos
Plateliai
Erika
Alčauskienė
Plateliai.
Serija: Lietuvos valsčiai. Red. komisija: Venantas Mačiekus (red.
kom. pirmininkas) ir kt. Vilnius : Versmė, 1999. - 800 p.
Atrodo, kad Versmės
leidykla, pradėjusi rengti ir leisti seriją Lietuvos valsčiai,
lengvai ir gražiai įsibėgėjo. 1998 m. pasirodė dvi didelės
monografijos 0beliai ir Žagarė, o šįmet - knyga apie
Platelius. Džiugu, kad Plateliai išleisti 2000-ųjų metų
išvakarėse: kitąmet šis nedidelis Žemaitijos miestelis minės
savo 550 metų jubiliejų (1450-2000).
Paėmę į rankas ir
pavartę šią solidžią knygą (joje net 800 puslapių), išsyk
pastebėsime, kad jos turinys gali sudominti ne tik istorikus,
etnografus, tautosakininkus ar šiaip kultūra besidominčius žmones,
bet ir kitų mokslo sričių atstovus: gamtininkus, medikus,
geografus, ryšininkus... Be abejo, ir pačius žemaičius.
Platelių
struktūrą ir temas padiktavo Vilniaus universiteto Ramuvos kraštotyrininkų
ilgus metus kaupta ekspedicijų medžiaga. Gausios dalyvių
ekspedicijos leido rinkti, taigi vėliau ir leisti itin įvairią
medžiagą. Tuo įsitikinsime skaitydami šį leidinį. Manau, kad
tokios įvairiapusės monografijos vertinimas, jei tai daro vienas
žmogus, negali būti detalus. Visiškai pritariu Žilvyčio Šaknio
minčiai, kad, vertinant tokio pobūdžio leidinius, recenziją
turėtų rašyti keturi, penki atskirų disciplinų atstovai*.
Jau pradėjus
skaityti pirmąjį knygos skyrių, ryškėja šios serijos braižas
ir temos. Plateliai garsūs savo nuostabiai gražia gamta. Pirmasis
knygos skyrius, jį parašė Vidmantas Bezaras, ir pasakoja apie
Platelių ežerus, gyvūnus ir augalus. Daugiausia vietos užima
straipsnis apie ežerus. Jų kartu su tvenkiniais, pasak autoriaus,
suskaičiuojama per dešimt. Straipsnis gausiai iliustruotas
vaizdingo Platelių ežero nuotraukomis. Gal tik skaitydami apie augaliją,
pasigendame padavimais apipinto, storiausio apylinkės medžio - 703
cm apimties Raganos uosio nuotraukos. Manoma, kad šis uosis yra
seniausias Lietuvoje, todėl jo nuotrauka tikrai pagyvintų nedidelį
lakonišką straipsnelį.
Antrajame skyriuje
pasakojama apie miestelio praeitį. Jis taip ir vadinasi -
Praeitis. Jį straipsniu Iš Platelių ir jų apylinkių
praeities iki 1940 metų pradeda Kazys Misius. Autorius,
remdamasis įvairiais šaltiniais ir literatūra, pasakoja apie
Platelių savininkus Šuazelius, kurie, matyt, ne itin mėgo šį
kampelį ir stengėsi iš jo tik pasipelnyti ir greičiau išvažiuoti.
Šis straipsnis taip pat iliustruojamas nuotraukomis, jos yra lyg
atsvara sausoms statistikos žinioms, be to, leidžia bent akies krašteliu
žvilgtelėti į įvairių laikotarpių valsčiaus gyvenimą.
Gana daug dėmesio
šiame skyriuje yra skiriama ir Platelių pašto istorijai. Apžvelgiama
pašto veikla nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų, jo
darbas nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu bei nuo 1940 m. iki šių
dienų.
Įdomūs Stanislovo
Buchavecko straipsnis apie Platelių valsčių, mokyklas 1941-1944
m., jaudinantys tremtinių ir politinių kalinių atsiminimai,
kuriuos užrašė Jūratė Korsakaitė. Beržoro kaimo istorijos
studiją parengė Virginijus Jocys. Išsiskiria Dovilės
Sabaliauskaitės straipsnis Šrifto kultūra. Jis sveikintinas
jau vien todėl, kad parašytas tokia tema, mat straipsnių, nagrinėjančių
šriftą, jo stilistiką bei kultūrą, mūsų leidiniuose tikrai
reta. Šis straipsnis taip pat paįvairinamas iliustracijomis.
Manau, nenuvils
skaitytojo ir kitas didelis skyrius Tradicinė kultūra. Jame
pasakojama apie žemaičių (ir ne tik jų) tradicinius verslus: žemdirbystę
bei su ja susijusius papročius, gyvulininkystę, žvejybą,
bitininkystę. Vaizdžiai aprašomi kalendoriniai, taip pat šeimos
(gimtuvių, krikštynų, laidotuvių) papročiai. Straipsniai
gausiai iliustruoti. Nelieka nuošalyje ir liaudies medicina,
sanitarija, meteorologija. Rašoma apie vaikų žaislus, kasdienį
valstiečių valgį, drabužius, audinius, jų skalbimą ir dažymą,
turgus, paprotinę teisę, kapines. Akivaizdu, kad straipsnius rašė
ne tik profesionalai (jų darbai dažniausiai papildomi piešiniais,
nuotraukomis, brėžiniais), bet ir mėgėjai, pradėję rinkti medžiagą
Ramuvos ekspedicijose ir ją publikuojantys šioje monografijoje. Jų
straipsniai kiek sausesni, trūksta analizės, tačiau, kad ir kaip
ten būtų, jie taip pat vertingi ir informatyvūs.
Pirmųjų monografijų
recenzijose būta priekaištų tautosakos skyrių rengėjams.
Vytautas Musteikis apgailestavo, kad medžiagos surinkta labai daug,
o skelbiama mažai, jam iš dalies pritarė ir Irena Žilienė. Manyčiau,
kad šįkart tokie priekaištai tiktų kalbininkams. Skelbiami tik
šviesaus atminimo Kazimiero Eigmino ir Marytės Slušinskaitės
surinkti apylinkių vietovardžiai.
Tautosakos
skyrių parengė Povilas Krikščiūnas ir Aušra Žičkienė. Visa
publikuojama tautosaka imta iš Lietuvių literatūros ir tautosakos
instituto Lietuvių tautosakos rankraštyno rinkinių. Parengėjai
pratarmėje pažymi, kad jie atrinkę seniausią, įdomiausią, toms
apylinkėms būdingą medžiagą. Iš tiesų tekstai atrinkti
laikantis gana griežtų reikalavimų. Galėtume suabejoti tik dėl
pateikiamų tautosakos tekstų tarmės perteikimo tikslumo. Be to,
pagailėta ir išsamesnių duomenų apie peržiūrėtą medžiagą.
Labai trumpoje pratarmėje užsimenama tik apie tekstų atrankos ir
redagavimo principus. Norėtųsi kiek daugiau sužinoti ir apie
Platelių tautosakos rinkimą, jos pateikėjus ir pan.
Nepaisant šiokių
tokių trūkumų, Lietuvos valsčių serijos knygos jau užėmė
deramą vietą ne tik knygynų (jos pažįstamos ir iš dailių viršelių),
bet ir skaitytojų lentynose. Ši serija ne tik apie trečiąjį tūkstantmetį
pasitinkančius Lietuvos valsčius, bet ir ilgo bei reikšmingo
Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuviečių darbo
apibendrinimas. Neabejotina, kad deramo dėmesio nusipelno ir šio
jaunimo sambūrio tyrinėtos vietos, ir pats sambūris.
*
Žilvytis Šaknys. Stambus kraštotyros leidinys. - Liaudies
kultūra, 1999, Nr. 2, p. 49.
▲2004 07 27
|