Recenzijos

Obeliai, Žagarė

Irena Žilienė

Obeliai. Serija : Lietuvos valsčiai. Red. komisija: Venantas Mačiekus (red. komisijos pirmininkas) ir kt. Vilnius : Versmė, 1998. - 863 p.

Žagarė. Serija : Lietuvos valsčiai. Red. komisija: Venantas Mačiekus (leidėjų grupės vadovas), Romualda Vaitkienė (red. komisijos pirmininkė) ir kt. Vilnius : Versmė, 1998. - 912 p.

1998 metais pasirodė dvi lokalinės monografijos, savo eilės leidykloje (ar rengėjų stalčiuose) laukusios dešimt ar dar daugiau metų. Tai Žagarei ir Obeliams skirtos knygos „Kernavė“, „Merkinė“, „Dubičiai“, „Dieveniškės“, „Rietavas“ tęsinys. Kaip ir ankstesnės „Lietuvos valsčiai“ serijos knygos, dvi paskutinės yra kompleksinių ekspedicijų, vykusių šiuose kraštuose, rezultatas.

Tokių didelių, kompleksinių ekspedicijų laikas jau praėjo. Jaunesni folkloristai jų „neberagavo“. Ekspedicijų skaičiai (dalyvių, užrašytos tautosakos) kelia nuostabą. 1975 m. tokio pobūdžio Obelių ekspedicijoje dirbo 66 etnografai, iš jų – 25 dailininkai, tautosaką rinko 32 kraštotyrininkai, 14 kalbininkų, taip pat istorikai, sociologai. Skaičiai, apibūdinantys ekspedicijos rezultatus, yra triženkliai ar keturženkliai. Kaip „0belių“ pratarmėje rašo Venantas Mačiekus, tokių ekspedicijų tikslas buvo „kaupti lietuvių etninės kultūros faktus ir, juos papildžius archyvine medžiaga, rengti ir leisti tyrinėtų vietovių monografijas“. Tad monografijos yra papildyta ir apibendrinta ekspedicijų medžiagos ataskaita.

Panaši ne tik knygų išvaizda, bet ir istorija. Monografijos pradėtos rengti dar sovietmečiu, bet, kaip rašo leidėjai, dėl ideologinių suvaržymų jų išleisti nepavyko. Vėliau, kai knygų leidybą varžančios ideologijos nebeliko, išleidimą stabdė pinigų stygius. Teko paremti tų rajonų savivaldybėms, įmonėms, privatiems asmenims.

Šias monografijas, kaip ir kitas serijos knygas, sudaro skyriai, skirti to krašto gamtai, istorijai, tradicinei kultūrai, kalbai. Ir „0belių“, ir „Žagarės“ monografijose skelbiama pluoštelis autentiškų tautosakos tekstų – tai tam kraštui būdingų dainų, sakmių, pasakų, smulkiosios tautosakos pluoštelis, pateikiama instrumentinės muzikos pavyzdžių.

Iš pirmo žvilgsnio šios knygos atrodo panašaus turinio, tačiau įsigilinę matome, kad dėmesys jose sutelkiamas į skirtingas temas. „Žagarės“ monografijos pagrindą sudaro ne tradicinei kultūrai skirti straipsniai, kaip yra „0belių“ knygoje, o skyrius apie Žagarės praeitį. Jis ne tik didesnės apimties, bet ir išsamesnis, turintis daug faktologinės medžiagos. „Žagarės“ monografijoje plačiai ir išsamiai, remiantis ne tik spausdinta medžiaga, bet ir archyviniais duomenimis, atskleidžiama šio miestelio istorija, jo raida. Daug dėmesio skiriama Žagarės bažnyčios istorijai, dvarui, mokykloms, bibliotekoms, jų įtakai miestelio gyvenimui aptarti. Stasys Šimaitis straipsnyje „Naujosios Žagarės istorijos simboliai: šaltiniai ir jų tyrimai“ pateikia įdomių duomenų apie rastus Žagarės bažnyčios antspaudus, taip pat rašto, kuris liudija Žagarės bažnyčios ištakas, nuorašą, nagrinėja keletą išlikusių bažnyčios bei parapijos vizitacijos aktų. Autorius teigia, kad Žagarės šaltiniai mažai žinomi, neklasifikuoti. Tokio pobūdžio tyrimai ypač svarbūs istorikams, rašantiems bendrą Lietuvos istoriją.

Kitas labai įdomus „Žagarės“ monografijoje esantis dalykas – tai straipsniai, skirti Žagarės miestelio kitataučiams: žydams, vokiečiams, latviams, jų bendruomenių gyvenimui ir kultūrai nušviesti. Kad žagariečiai nori turėti savo istoriją, rodo ir tai, jog šioje monografijoje randame straipsnį, skirtą pastarųjų metų istorijai. Tai Valerijos Normantienės straipsnis „Atgimimo sąjūdis“, kuriame autorė apžvelgia Žagarės miestelio gyvenimo pokyčius prasidėjus atgimimui, pristato jame dalyvavusius žmones.

„Tradicinės kultūros“ skyrius „Žagarės“ monografijoje nedidelis. Įdomus Juozo Šlevo straipsnis „Senųjų Žagarės karčemų interjeras“, kuriame minima, kad nuo karčemos „Žagarų kruogo“ ir Žagarės pavadinimas kilęs. Aleksandras Žalys spausdina savo prisiminimus apie atlaidus Žagarės parapijoje. Čia vykdavo Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio atlaidai. Įspūdingiausi Šv. Jono atlaidai sutapo su Joninėmis, todėl žmonių atmintyje išliko daug šios senosios šventės papročių, tikėjimų. Kaip gydėsi žagariečiai, pasakoja Nijolė Balvočiūtė straipsnyje „Liaudies medicina XIX a. Pabaigoje – XX a. pradžioje“. Valentina Piekaitė-Dagienė 37 pateikėjų duomenis apibendrina straipsnyje „Liaudies meteorologija“.

Skirtingai negu „Žagarės“ monografijoje, „0beliuose“ daugiausia dėmesio skiriama tradicinei kultūrai, šis skyrius sudaro knygos pagrindą. Čia visos kalendorinės šventės apžvelgiamos Danutės Kodienės-Daleckaitės ir Stasės Blazarienės-Laučiškytės straipsnyje „Kalendorinių švenčių papročiai“. Klaudijaus Driskiaus straipsnis „Joninių papročiai“ paremtas paties autoriaus apklausa. Jame rašoma, kad ilgiausios dienos apeigos ilgainiui kito, transformavosi jų senoji prasmė, pati šventė virto jaunimo pasilinksminimo, suartėjimo su gamta švente. Daugelis senosios šventės papročių išliko kaip pramoga. Šalia kalendorinių švenčių yra keletas straipsnių, skirtų žmogaus gyvenimo ciklo šventėms: krikštynoms, vestuvėms, laidotuvėms. Pateikiama apibendrinta ekspedicijos medžiaga apie žemės darbus, talkų papročius, amatus. Šioje straipsnių grupėje įdomus K. Driskiaus straipsnis „Žvejyba Sartų ežere ir kituose Obelių-Kriaunų vandenyse“. Tai autoriaus surinkta etnografinė medžiaga apie žvejybą: lydekų gaudymą kilpomis, vėžiavimą rankomis, ungurių gaudymą daigintais žirniais. Aprašoma žvejybos būdai, naudojami įrankiai. Autorius pateikia duomenų apie didžiausius Sartų ežero laimikius. Sartai šiame krašte garsūs ne tik žuvimis, bet ir žirgų lenktynėmis. Jau mirusios Zofijos Vilytės straipsnyje apžvelgiamas žirgų lenktynių tradicijos nuo seniausių laikų iki 1976 metų. Kaip visose šios serijos knygose, „0belių“ monografijoje yra straipsnių, skirtų liaudies medicinai, veterinarijai, meteorologijai (čia pateikiama tikėjimų, kaip anksčiau nuspėdavo ateinančius orus). Instrumentinės muzikos tyrinėtojams bus įdomus Evaldo Vyčino straipsnis „0belių krašto muzikantai“.

Vartant šias knygas, susipažįstant su jų istorija, kyla klausimas: kokie tikslai paskatino leidėjus jas išleisti, kodėl tiek išgulėjusios jos nebuvo užmirštos? Pirma, tai užsakytos knygos: ir viena, ir antra užsakytos rajonų savivaldybių. Pačių rengėjų tikslus atskleidžia šie „Žagarės“ pratarmės žodžiai: „Knyga norėtųsi išreikšti pagarbą ir padėką savo kartai, tėvų, senelių ir prosenelių kartoms“. Tai ir noras „pagyventi praeitimi, pamąstyti apie ateitį“. Nors leidėjai kelia poetinius tikslus (savo šaknų, tėviškės ieškojimas šiame dešimtmetyje tapo ypač aktualus), tačiau tokio pobūdžio knygoms įvadinis straipsnis, kuriame būtų aiškiai suformuluoti knygos leidimo tikslai, leidėjų siekimai, knygos funkcionalumas, yra būtinas. Šios monografijos yra straipsnių rinkiniai, todėl reikalinga informacija ir apie straipsnių autorius. Deja, jos knygose pasigendame. Teisingai pažymi V. Kukulas, kad „kraštotyrininkų leista solidi serija apie Kernavę, Dubičius, Dieveniškes, Rietavą ir kitas mūsų tautos istorijai svarbias vietoves vis dėlto priminė perkrautų laivų virtinę“, ne išimtis ir šios dvi monografijos. „Žagarės“ monografijoje padėtį taiso Antano Šenavičiaus straipsniai, apžvelgiantys miestelio istoriją nuo seniausių laikų iki šių dienų, bet tai tik istoriko žvilgsnis. Apibendrinto tradicinės kultūros, to, kas tam kraštui savita, vaizdo nėra. Tai irgi galėjo padaryti išsamus įvadinis straipsnis. Kitas dalykas, jog labai glaustai apibendrinta etnografinė, tautosakinė medžiaga tampa neaktuali. Rodos, dabar skelbti autentiškus tekstus daug prasmingiau, nes naujų archyvinių duomenų labai trūksta šiandienos mokslininkams, o tautosakos tekstus skelbiantis skyrius „Tautosaka“ abiejose monografijose nedidelis.

Lietuvoje gajus centro-periferijos sindromas, bet juk kiekvienas kaimelis, miestelis turi savo mitinę pradžią, išdėstytą padavimuose, istoriją, žmonių gyvenimus. Tad savo istorijos rašymas padaro juos centru.

▲2004 07 27

Atgal

Viršun