Recenzijos

Penkeri „Lietuvos valsčių“ serijos tomai

Dr. Žilvytis Šaknys

Lokalinės monografijos tomo vertė

Kiek kitaip negu daugelis Europos tautų, Lietuva negali pasigirti netgi nuodugnesniais XVIII–XIX a. etninės kultūros aprašymais. Pirmieji išsamesni lokaliniai etnografiniai tyrinėjimai dienos šviesą teišvydo XX a. – Karlo Kapelerio „kaip senieji lietuvininkai gyveno“ – 1904 m.,  Mikalojaus Katkaus „Balanos gadynė“ – 1931 m., Elvyros Dulaitienės (Glemžaitės) „Kupiškėnų senovė“ – 1958 m. Kiekvieną jų rašė vienas žmogus ir aišku visapusiškai konkrečios vietovės žmonių gyvensenos aprėpti negalėjo. Naujas lokalinių etninės kultūros tyrimo kokybinis etapas sietinas su Lietuvos kraštotyros draugijos organizuotomis kompleksinėmis ekspedicijomis ir jų pagrindu parengtomis lokalinėmis monografijomis. „Zervynos“ (išleista 1964 m.), „Ignalinos kraštas“ (1966 m.), „Dieveniškės“ (1968), „Gaidės ir Rimšės apylinkės“ (1969 m.), „Raudondvaris“ (1969 m.), „Eržvilkas“ (1970 m.), „Merkinė“ (1970 m.), „Dubingiai“ (1971 m.), „Kernavė“ (1972 m.) liudijo apie kolektyvinių lokalinių monografijų sąjūdį, tačiau kita, jau naująjį lokalinių tyrimų pakilimo laikotarpį išreiškusi knyga – „Upytė“ tepasirodė tik 1986-aisiais. Tautinio atgimimo ir valstybės atkūrimo metai pasižymėjo nauju lokalinių etninės kultūros tyrinėjimų pakilimu, susidariusiomis galimybėmis knygose laisvai nagrinėti anksčiau draudžiamas ar menkai toleruotas temas. Iš šių kraštotyros draugijos leistų knygų, Jono Basanavičiaus premijos laureato Venanto Mačiekaus, Petro Jonušo ir kitų krašto šviesuolių pasiaukojimo ir sumanumo dėka ir gimė lokalinių monografijų kalvė „Versmės“ leidykla ir periodiškumu, stambia apimtimi išsiskiriančios „Lietuvos valsčių“ serijos knygos.

Apžvelgus penkis šios serijos knygų tomus, galime teigti, kad tai vienas iš iškiliausių Lietuvos tūkstantmečio programos projektų. Nors jo užmojai milžiniški (organizuoti ekspedicijas ir per metus išleisti 3–4 stambias knygas) ir jo įgyvendinimas galėjo kelti nemažai abejonių, „Žagarė“, „Obeliai. Kriaunos“, „Plateliai“, „Žiobiškis“ ir „Širvintos“ išsklaidė nepasitikėjimą, įrodė, kad tokio pobūdžio darbai gali būti sėkmingai įgyvendinti ir net viršijo visus lūkesčius.

Kiekviename „Lietuvos valsčių“ serijos tome apžvelgiama konkretaus teritorinio vieneto (buvusio valsčiaus ribos) gamta, istorija, sociologija, etnografija, kalba ir tautosaka. Išsami buvusių valsčių gamtinio ir kultūrinio paveldo analizė itin aktuali šiuo laikotarpiu. Apžvelgiame paskutiniuosius ir skaičiuojame pirmuosius naujo tūkstantmečio gyvenimo metus. Dvasinę, kartu ir chronologinę laiko atskaitos ribą įkūnija ir artėjantis Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimas, išsaugoti tautos kultūrinę praeitį skatina ir labai sparčiai modernėjanti visuomenė, Lietuvos Respublikos siekiai įsijungti į Europos sąjungą ir NATO struktūras. Neišsaugoję savitos kultūros ir praradę istorinę atmintį liktume beveide, moderniosios Europos civilizacijos dalele. Taptume lengvai ištirpstančia mase. Nežinančia nei savo praeities, neplanuojančia ir ateities. Tačiau rašomi stambūs visos Lietuvos kultūrą apibūdinantys, aukštos kvalifikacijos mokslininkų parengti darbai. Atrodytų, jie turėtų atlikti šią funkciją. Tačiau, manyčiau, kad „Lietuvos valsčių“ serijos misija nėra antraeilė. Kiekviena jos knyga – yra paminklas konkrečios vietovės žmonėms. Tuo tarpu, moksliniai leidiniai šios funkcijos atlikti negali. Žiobiškiečiai, Žagarės ar kitų vietovių gyventojai „ištirpsta“ kapitaliniuose, dažniausiai siaurą kultūros paveldo aspektą apibūdinančiuose veikaluose.

Ekspedicijų metu patyriau, kad daugumoje šeimų lokalinė monografija kaip biblija saugoma garbingiausioje vietoje ir glaudžiama prie širdies. Kaip ją suvokia skirtingo amžiaus žmonės? „Čia surašytas mano gyvenimas“, pasako ne vienas žilaplaukis senelis. „Ši knyga švenčiausias tėviškės prisiminimas“ – teigia Vilniuje ar Kaune gyvenantis keturiasdešimtmetis. „Lietuvos valsčių“ knygą pavarto ir kiek paprusęs paauglys ar jaunuolis. Ypač jei suranda giminių ar pažįstamų žmonių pavardžių (dar atidžiau ją išanalizuos po kelių dešimtmečių). Dar ir šiomis dienomis kaimuose ir mažuose miesteliuose spausdintas žodis kelią pagarbą, todėl ypač svarbus tiek jaunam tiek senam. Todėl, mano nuomone svarbiausia lokalinės monografijos paskirtis – kultūros paveldo palikimas priaugančioms ir ateities kartoms. Visuomenės modernizacija sumažino kultūros paveldo kartų perimamumo galimybes, pagilėjo atotrūkis tarp vaikų ir tėvų. Todėl ši knyga neabejotinai atliks savotišką kartų atotrūkį stabilizuojantį vaidmenį. Tik įsisavinęs savo šeimos tradicijas, išsiugdęs lokalinio tapatumo jausmus, jaunuolis galės pilnavertiškai integruotis į Lietuvos ar benraeuropinę kultūrą. Praturtinti ją, o ne tik naudotis jos aruodais. Leidiniai atlieka ne tik pažintinę, bet ir edukacinę funkciją ir bus parankinė knyga ir jaunąją kartą ugdantiems mokytojams.  Taip pat be abejo kiekvienos monografijos laukia ne tik kultūros vartotojai ir kūrėjai, bet ir jos tyrinėtojai, gausiuose „Lietuvos valsčių“ serijos knygos straipsniuose ir studijose randantys gausios faktinės medžiagos.  Taigi, net ir atmetus dvasinę knygos vertę, žvelgiant į ją net materialistiškiausiu „kultūros vartotojo“ žvilgsniu, galime teigti, kad „Lietuvos valsčių“ projektas prasmingas, svarbus ir remtinas Lietuvos kultūros reiškinys. 

Tradicinė kultūra lokalinės monografijos puslapiuose

Ženklus dėmesys lokalinėse monografijos skiriamas etnografijai ir etnologijai. Kaip matome „Lietuvos valsčių“ serijoje, skyriuose „Etninė kultūra“ ar „Tradicinė kultūra“ publikuoti jau 105 straipsniai ir studijos.

*Skliausteliuose pažymėtas skyriuose „Etninė kultūra“ ar „Tradicinė kultūra“ publikuotų pozicijų skaičius.

Straipsnius parašė virš 70 autorių. Jų patirtis nevienoda. Be profesionalių etninės kultūros tyrinėtojų ekspedicijose dalyvavo ir straipsnius rašė ir „Ramuvos“, Lietuvos kraštotyros draugijos  ekspedicijose užgrūdinti ir tik savo tėviškę įamžinti pasiryžę pirmą mokslo populiarinimo publikaciją rašantys kraštotyrininkai. Tačiau kvalifikuotų leidyklos darbuotojų ir redaktorių dėka pasiekta, kad kokybiniai straipsnių skirtumai nekristų į akis, kiekviename iš jų būtų įgyvendinti užsibrėžti tikslai ir uždaviniai.

Didžiausią įnašą į tradicinės kultūros tyrimų aruodą įnešė Lietuvos liaudies buities muziejaus darbuotojai. Keliuose leidiniuose straipsnius publikavo Vingaudas Baltrušaitis, Erika Nenartavičiūtė, Janina Samulionytė, Gražina Žumbakienė. Dar keli šios institucijos darbuotojai straipsnius atspausdino vienoje serijos knygoje. Šie straipsniai pasižymi nuodugnumu ir nors tiriamos daugiausia materialiosios kultūros realijos, jos neatsiejamos nuo socialinės aplinkos. Net keturiuose tomuose rasime itin kvalifikuotai parašytus Vilniaus universiteto dėstytojo ir serijos kūrėjo Venanto Mačiekaus ir „Versmės“ leidyklos darbuotojos, sociologės Živilės Driskiuvienės, trijuose – Lietuvos filosofijos ir sociologijos instituto dr. Anelės Vosiliūtės ir Lietuvos istorijos instituto prof. Vaciaus Miliaus straipsnius. Taip pat nemažai prisidėjo ir kitus universitetus, institutus ir muziejus reprezentavę autoriai. 

Nors absoliuti autorių dauguma etnografinius straipsnius publikavo tik viename „Lietuvos valsčių“ tome, susidarius aplinkybėms, vietos šviesuoliai savo gimtinei dovanojo po kelias publikacijas. Pavyzdžiui, Širvintų kultūros centro etninės kultūros specialistė Laimutė Bikulčienė viename leidinyje pateikė net penkis, skirtingus tradicinės kultūros aspektus liudijančius straipsnius. Tai skatintinas reiškinys, gera galimybė mažesnėmis finansinėmis sąnaudomis aprėpti gausesnį temų ratą.

*Bendrai dviejų autorių parašytas straipsnis, skaičiuojamas kaip du straipsniai.

 Straipsniuose apimtas nemažas temų spektras. Ne tik kultūros paveldą fiksuoja, bet ir jos elementų atgaivinimui pasitarnauja žmogaus gyvenimo ciklo papročius ir amžiaus tarpsnių kultūrą fiksuojančios temos. Jauna motina su nekantrumu analizuos gimtuvių ir krikštynų aprašymus, ne vienas vestuvių dalyvis susipažins su apylinkės tradicinėms vestuvėms skirtu straipsniu. Daug dvasinio peno jauni tėvai pasisems skaitydami liaudies pedagogiką, šeimą aprašančias publikacijas, pabandys savo atžalas išmokyti vaikų ar piemenų žaidimų, nagingesnis vyras – ir padaryti aprašytą žaislą. Šeimose bus išsaugoti ir vardinių papročiai. Liūdesio akimirką skaitytojas pervers senųjų laidotuvių aprašymus, pasinaudos ir kapinėms bei antkapiniams paminklams skirtais straipsniais. Šių temų nereikėtų pamiršti ir ateityje.

Ne tik tėvams, bet ir mokytojams, kultūros darbuotojams pasitarnaus ir gausūs kalendorinėms šventėms paskirti straipsniai. Atgaivinti pozityviuosius tradicinės kultūros elementus padės ir atlaidų, turgaus, apeiginių vainikų studijos. Daug peno pamąstymams suteiks ir  gyvenimo būdo, etiketo ir ypač išsamūs paprotinės teisės tyrinėjimai. Skaitytoją sudomins ir tikėjimų, mitologijos, talkų bei statybos papročių aprašymai. Ne tik pažintinę, bet ir taikomąją prasmę gali turėti ir šimtmečiais besiklosčiusi liaudies žinija. Ypač liaudies medicina, meteorologijos, kurios apibūdinamos beveik kiekvienoje serijos knygoje.

Vertingas tėviškės praeities pažinimo šaltinis tradiciniams verslams skiriamos publikacijos. Kiekviename serijos tome puikiai atskleidžiama žemdirbystė, neretai analizuojama ir gyvulininkystė, žvejyba, bitininkystė ir kiti verslai. Kiek rečiau prisimenami amatai. Nors amatininkas senųjų kaimo žmonių akimis – ne toks kaip kiti (tikras žmogus turi pragyventi iš žemės), jų kultūrą liudijantys straipsniai įvairiapusiškiau apibūdintų sodžiaus vaizdą, kartu ir leistų išsamiau pasidomėti tautinėmis mažumomis.

Sodžiaus žmonių gyvenimo būdą ir grožio suvokimą neblogai perteikia gausūs gyvenvietėms, sodyboms, pastatams skirti straipsniai. Kelių tomų skaitytojas supažindinamas ir su sodais, bei dvasinę vertę įkūnijusiais gėlių darželiais. Įėję į trobos vidų susipažįstame ir su namų apyvoka, apdaila, baldais, apšvietimu. Neblogai prosenių gyvenimą suvoksime pasiskaitę apie tradicinį maistą, gėrimus, gal pabandysime papuošti jais ir savo šventinį stalą. Kiekviename tome rasime straipsnių apie savo senolių aprangą (ir jos priežiūrą), audimą, audinius, nėrinius.

Taigi žvelgiant į lokalinių monografijų tomus kaip į visumą galime teigti, kad tradicinė kultūra atskleista visapusiškai, tačiau gilesnė analizė reikalauja atskiro kiekvieno „Lietuvos valsčių“ tomo aptarimo.

Žagarė

Pirmojoje „Lietuvos valsčių“ serijos knygoje – „Žagarėje“, tradicinei kultūrai skirta mažiau dėmesio. Tačiau monografijos pagrindą sudarę lauko tyrimai buvo atlikti dar 1975 metų rugpjūtyje („Ramuvos“ ekspedicijos etnografų grupei vadovavo Virginija Bieliūnaitė), suaktualina publikacijas. Daugelis žinių pateikėjų jau mirę (daliai dabar būtų virš šimto metų) ir įamžinta kolektyvinė atmintis, yra puikus paminklas krašto žmonėms bei neįkainojamas lobis mokslui. Kita vertus knyga publikuota beveik po ketvirčio amžiaus (1988 m.) ir suburti ekspedicijos dalyvius į autorių kolektyvą būtų sunkus uždavinys, tačiau šią problemą sėkmingai išsprendė kai kurių iš jų lauko tyrimus apibendrinę „Lietuvos valsčių“ talkininkai.

Tradicinei kultūrai pašvęstas skyrelis pradedamas Aldonos Beniušytės straipsniu „Žemdirbystės įrankių tobulėjimas XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje“. Jis pasižymi išsamumu, pateikiama autentiškų nuotraukų, kruopščiai surašyti tarminiai žemdirbystės įrankių pavadinimai. Straipsnio gale pateikiamos išvadinės pastabos, akcentuojama lėta žemdirbystės įrankių modernizacija XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Vertas dėmesio ir žymaus kraštotyrininko Juozo Šliavo senųjų Žagarės karčemų interjerui, skirtas straipsnis. Aprašoma ne tik medžiaginė, bet ir kultūrinė karčemų aplinka. Šią publikaciją straipsnį papildo gausiais Birutės Skridlaitės ekspediciniais lauko tyrimais paremtas Astos Driskiuvienės ir Margaritos Kazakevičiūtės straipsnis apie tradicinį maistą. Be maisto aprašymo atskleidžiama ir socialinių maisto gaminimo ir vartojimų aspektų. Vertingas pastebėjimas, kad drausdavo maistą gaminti marčioms (dukros tą daryti galėjo), įvardinamas įvairiomis progomis gaminamas maistas, išskiriami samdinių ir ūkininkų mitybos skirtumai, vaikų maitinimo, ir karo meto mitybos savitumai. Atskiru Vytauto Vaitkaus straipsniu maisto tematiką papildo ir alaus darymo proceso analizė. Labai vaizdingas, išsamus, iliustruotas ir puikiai Žagarės apylinkių gyventojų šventinę nuotaiką perteikia Aleksandro Žalio straipsnis „Atlaidai“. Išsamią informaciją papildo ištraukos iš Kazimieros Norvaišienės prisiminimų rankraščio. Spalvingas ir informatyvus Živilės Driskiuvienės liaudies pedagogikos tyrimas. Jo patikimumą liudija ir labai gausi atliktų lauko tyrimų medžiaga. Apklausti net 44 respondentai (medžiagą rinko Liucija Sabaliauskaitė ir Roma Gedgaudaitė). Gana gausiais Audronės Beržiūnaitės tyrimais (16 aprašų) paremtas ir Nijolės Balvočiūtės tradicinei liaudies medicinai paskirtas straipsnis. Pateikiami gydimo būdai nuo daugelio ligų (pavyzdžiui, net nuo choleros, gydantis kamino suodžiais ar ajero šaknies nuoviru), pažymimi ir lotyniški vaistažolių pavadinimų atitikmenys.  Manyčiau straipsniu džiaugiasi ne tik etnologai, bet ir medikai. Labai gausi faktografinė medžiaga panaudota (37 aprašai) bei neblogai susisteminta ir Valentinos Piekaitės-Dagienės liaudies meteorologijai skirtame straipsnyje. Žagarės apylinkių žmonių gyvenimo erdvę neblogai apibūdina Anelės Vosyliūtės sociologinio pobūdžio studija. Joje atskirais skyreliais apibūdinama kolektyvinio ūkio institucija, kaimo bendruomenės susiskirstymas, šeimos buities ypatumai, jaunimo vertybinės profesinės orientacijos, vyresnių žmonių gyvensena, sveikatingumas ir religinio gyvenimo raiška. Pateikiama ir lokalinėse monografijose netradicinė fotografijų ir planų publikacija, pavadinta „Ko etnografai neaprašė“. Ji skirstoma tematiniu pagrindu (statiniai, sakraliniai paminklai, amatininkai, audiniai, gėlių darželiai, vestuvės ir laidotuvės). Tokio pobūdžio iliustracinės medžiagos pateikimas pagirtinas. Jis leidžia susipažinti su straipsnyje nenagrinėtomis kultūros realijomis. Iliustracijos ir schemos kalba už save ir leidžia geriau suvokti šio krašto žmonių gyvenimą. Etnologams svarbūs ir „Praeities“ skyrelyje publikuojami istoriniai straipsniai apie tautines mažumas. Labai daug buities realijų galime surasti Romualdos Vaitkienės straipsniuose apie žydus („Žadėtoji žemė“), latvius („Pūt vėjiņi“), Leono Levinsko ir Romualdos Vaitkienės – apie vokiečius („Žagarės vokiečiai“). Straipsniai gausiai iliustruoti ir atskleidžia tautinių ir konfesinių mažumų kultūrinę raišką, leidžia pilnai suvokti Žagarės apylinkių žmonių gyvenimą. Taip pat kai kuriuos tautinių ir konfesinių mažumų gyvenimo aspektus paliečia ir kiti istoriniai straipsniai. Kai kuriuos etnologams svarbius tradicinės gyvensenos aspektus paliečia ne tik istorikų, bet ir folkloristų publikacijos. Apibendrinant galima teigti, kad nors lokalinėje monografijoje tradicinę kultūrą liudijančių straipsnių nedaug, dalis parengta pagal kitų kraštotyrininkų surinktą medžiagą, tačiau jie pasižymi išsamumu ir patikimumu, ir apibūdina ženklų šio regiono tradicinės kultūros elementų spektrą.

Plateliai

Antroji, 1999 metais dienos šviesą išvydusi „Lietuvos valsčių“ serijos knyga „Pateliai“, daugiau kaip tris kartus savo pirmtakę aplenkė tradicinei kultūrai skirtų straipsnių kiekiu ir jų bendra apimtimi. Tai lėmė milžiniška „Ramuvos“ ekspedicijos apimtis – 1991 metų vasarą etnografų būryje vadovaujant prof. V. Miliui darbavosi net 53 kraštotyrininkai (iš 108 ekspedicijos dalyvių). Etninės kultūros skyrius pradedamas doc. Jono Mardosos straipsniu „Kai kurie žemdirbių darbai ir papročiai“. Gana negausius lauko tyrimų duomenis (6 respondentai) patyręs etnologas puikiai kompensavo pasinaudojęs kitais archyvais bei publikuotais šaltiniais ir tyrinėjimais. Straipsnis tapo informatyvus ir išsamus. Kito verslo – gyvulininkystės papročius, kartu ir vaikų gyvenimą atskleidžia Kęstučio Briedelio straipsnis „Piemenys ir ganymo papročiai“. Žvejybą apibudinantį skyrelį atstovauja Arvydo Bagdonavičiaus, bitininkystės – Dalios Tamulaitytės straipsniai. Pastarajame aprašoma ne tik verslo specifika, bet ir jo produktų – medaus, vaško panaudojimas. Kiek išsiskiria Dariaus Ryliškio straipsnis apie sodus. Aprašius 18 sodų pateikiama statistinių duomenų, paskaičiuotas net obuolių rūšių paplitimas, pateikiamas ir savitas tikėjimas kaip apsisaugoti nuo perkūno (įsprausti akmenį į medžio dvišakį). Gražinos Žumbakienės straipsnis  apie gėlių darželius, bene geriausias ir išsamiausias šiai temai skirtas rašinys. Aprašoma ne tik darželio socialinė reikšmė, vieta, išplanavimas (pateikiamos schemos), įvardinami lysvelių pavadinimai, aprašomo kraštų įtvirtinimo būdai, pačios gėlės, jų sodinimas ir priežiūra, bet ir jų vartojimas vaistams, panaudojimas šeimos ir kalendoriniuose papročiuose. Sužinome ir kaip rūtos išlaikomos per žiemą ir net požiūrį į gėlių skynimą. Taip pat labai išsamus ir labai gausiai iliustruotas Eligijaus Juvencijaus Morkūno straipsnis apie Babrungėnų vandens malūną. Jis galėtų atlikti ir taikomąjį pobūdį – jį atstatant. Labai gausiai iliustruotas ir Vingaudo Baltrušaičio straipsnis (pagal apimtį galime sakyti ir – studija) apie vienos trobos interjerą. Kiek trumpesnis tačiau labai gausiais lauko tyrimais paremtas (36 inf.) šio autoriaus straipsnis apie apšvietimo priemones. Taip pat pateikiami straipsniai apie naminį audimą (Erika Nenatavičiūtė), tradicinį skalbimą ir dažymą (Rita Mažeikienė) Keletas straipsnių skirta ir maistui. Remdamasi gana gausia informacija (15 respondentų) nedidelį straipsnį parašė Dangirutė Giedraitytė, Julijos Gadeikytės pasakojimus Janina Samulionytė  pavertė stambia ir įvairiapusiška publikacija. Žaislų tyrinėtoja Nijolė Pliuraitė aprašė devynis objektus. Naudotasi ne tik lauko tyrimais, bet ir archyvine medžiaga ir kitų autorių tyrinėjimais. Vertingos pateikiamos žaislų rekonstrukcijos (ypač įdomus pateikiamas mažų vaikų žaislas „vokytis“) leidžia mintimis suvokti prosenių vaikystės pasaulį kartu ir patiems skaitytojams savo vaikams ar vaikaičiams jų pagaminti. Lokalinėse monografijose kaip etnografinis objektas retai prisimenami turgūs. Todėl sveikintinas Elvyros Straševičienės įvairiapusiškas Platelių turgaus kaip materialaus ir socialinio objekto tyrinėjimas. Nemažai straipsnių skirta ir papročiams. V. Mačiekus tradiciniame paprotinei teisei skirtame straipsnyje išanalizavo žemės teisę ir žemėnaudą, Vagių baudimo papročius ir šeimos bei paveldėjimo teisę. Kalendorinėms tradicijoms skirti gausiais šaltiniais paremti Dalios Kavaliauskienės-Globytės, Arūno Vaicekausko ir Astos Rudaitytės straipsniai puikiai atskleidžia žemaičių krašto gyventojų burtus, tikėjimus ir papročius. Pateikiama ir autentiškų kitur XX a. pradžioje nežinomų realijų. Pavyzdžiui – Užgavėnės švęstos net dvi dienas. Pirmadienį eidavo „ubagais“, antradienį – „žydais“. Šventės išvakarėse galėjo persirenginėti ir vaikai, moterys, kitądien – tik vaikinai ir vyrai. Gyvenimo ciklo papročius neblogai reprezentuoja Gražinos Dagytės (gimtuvės), Redos Kralikauskaitės (krikštynos), Arūno ir Skaidros Vaicekauskų (laidotuvės) ir Agnės Judžentytės (vardinės) straipsniai. Platelių apylinkių kapines ir antkapinius paminklus kruopščiai išanalizavo Vacys Milius.  Tiek kalendorinius, agrarinius, tiek ir šeimos papročius jungia Rasos Uždavinytės straipsnis skirtas apeiginiams paminklams. Labai išsamus, paremtas itin gausia lauko tyrimų medžiaga (38 inf.) – Ritos Mažeikienės, liaudies medicinai skirtas straipsnis. Plateliškiai Išeitį rasdavo visais gyvenimo atvejais, užrašytas net ir būdas kaip gaivinti žaibo nutrenktą žmogų (plauti išrūgomis, guldyti į išilgą duobę, suvynioti į šlapią drobulę, apkasti iki galvos žemėmis). Neblogai žmogaus gyvenseną padeda suvokti ir liaudies sanitarijos tyrimai (Laimos Korsakaitės straipsnis). Gana savitus plateliškių oro spėjimus remdamasi Justinos Kilčiauskaitės lauko tyrimais (19 informacijų) aprašė Teresė Kaunienė. Pateikiama ne tik motyvuota sukauptos medžiagos analizė, bet ir  gerokai virš šimto orų spėjimo pavyzdžių. Gana netradicinis Vilijos Janušauskaitės straipsnis „Žemaičių psichologinis laukas“. Tai siekis atkurti žemaičių grožio idealą, suvokti žmonių santykius, vertybių skalę, tikėjimą ateities spėjimais. Daromos išvados: Žemaičiai stiprūs, užsispyrę, kieti. Nedažnoje lokalinėje monografijoje surasime ir kiek daugiau informacijos apie liaudies astronomiją. Šioje publikuojamas Liberto Klimkos straipsnis liudijantis, kad Platelių apylinkėse žmonės dar tebesilaiko mėnulio magijos papročių, kurie susiję su praktinėmis žemdirbystės ir gyvulininkystės reikmėmis. Dvasinį plateliškių pasaulį liudija ir Dainiaus Elerto straipsnis „Platelių ežero mitologinė erdvė“. Straipsnis paremtas XVI a. parašytu J. Lasickio veikalu, bei XIX–XX a. realijas liudijančiais J. Mickevičiaus ir V. Vaitkevičiaus tyrinėjimais. Nusikėlę į ežero salą sužinosime apie salos požemius, paskandintą užkeiktą skrynią ar prie jos per Petrines iškylančią bažnyčią. Taigi plateliškiai gali didžiuotis itin gilia bei įvairiapusiška materialaus, dvasinio ir socialinio gyvenimo analize.

Obeliai.Kriaunos

Didžioji 1998 metų data publikuoto leidinio straipsnių dauguma parengta dar 1980 metais atliktų lauko tyrimų pagrindu („Ramuvos“ ekspedicijoje V. Miliaus vadovaujamą etnografų grupę sudarė net 66 žmonės). Jau po metų buvo parengtas leidinys, tačiau LSSR Aukštojo ir specialiojo mokslo ministerijos tarnautojo atsargumo dėka, jam buvo lemta likti rankraščiu ir kantriai laukti Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo.

Tradicinei kultūrai skirtas skyrelis pradedamas Albinos Žebrauskienės ekspedicinių tyrimų pagrindu parengtas Danos Vainauskienės straipsnis skirtas sėjos ir derliaus nuėmimo darbams ir įrankiams gana išsamus ir paremtas gausiais žmonių atsiminimais (23 informacijos). Į žemdirbystės studijas puikiai įsilieja pagal Reginos Basevičiūtės surinktą medžiagą (25 inf.) parengtas informatyvus Živilės Driskiuvienės straipsnis apie talkas. Gausiais lauko  tyrimais parengtas ir Rasos Kašėtienės-Senkutės – gyvulininkystei, kartu ir piemenų kultūrai skirtas straipsnis. Jame gausu ir archaiškų tikėjimų, prietarų ir liaudies medicinos realijų, retame leidinyje dabar aptinkame naujų faktų ir apie Sekminių paprotį „rytagones“. Išsamumu ir labai gausia iliustracine medžiaga pasižymi stambi, Klaudijaus Driskiaus studija "Žvejyba Sartų ežere ir kituose Obelių–Kriaunų vandenyse". Vien dėl jos knygą turėtų nusipirkti ne tik Šiaurės Aukštaitijos žvejai. Bitininkystės verslą reprezentuoja ir vaizdingas Algimantos Raugienės straipsnelis.

Kapines, antkapinius paminklus, pateikdamas nemažai iliustracijų, aprašo Vacys Milius, šį straipsnį papildo Birutės Žalalienės-Driskiūtės straipsnis aprašantis Petrešiūnų kaimo kryžius. Stambus, gausiai iliustruotas ir profesionaliai parengtas Vingaudo Baltrušaičio straipsnis apimantis gyvenamųjų namų šildymą, apdailą ir baldus (pasiremta net 64 trobų tyrimu). Estetinį krašto žmonių suvokimą pristato Rūtos Matuliauskienės-Svirskaitės, Vilijos Grėbliauskaitės ir Algimantos Raugienės straipsniai apie audinius ir nėrinius. Didžiuliame, tradiciškai paprotinei teisei Venanto Mačiekaus skirtame straipsnyje aprašomi apylinkių kaimai, kaimo sueigos institutas, žemės teisė ir žemėnauda ir bendras gyvulių ganymas.

Kaip reta daug vietos skirta papročiams. Net 33 informacijomis paremtas Danutės Kodienės-Daleckaitės ir Stasės Belazarienės-Lauciškytės kalendoriniams papročiams skirtas straipsnis gana išsamus. Greta tradicinių švenčių nurodomos ir švęstos sovietmečiu. Švenčių tyrimus papildo jausmingas dar vienas A. Raugienės straipsnis apie atlaidus ir K. Driskiaus romantiškas Joninių aprašymas (remtasi net 21 inf.). Pastarajame straipsnyje sudomina labai platūs nevaržomo jaunimo elgesio per Jonines aprašymai. Šeimos tradicijų aprašymai pradedami Birutės Kišūnaitės-Imbrasienės detaliu gimtuvių ir krikštynų tyrimu. Plačiai aprašytas XX a. jau gana retai pasitaikantis paprotys vaiko gimimui pažymėti pasodinti medelį.  Taip pat ši autorė pateikė ir gausiai iliustruotą laidotuvių aprašą. Nemažai fotonuotraukų pateikiama Ritos Ramanauskienės-Dūdėnaitės bei Jolantos Skukauskaitės straipsnyje apie vestuvių papročius. Remiantis gausiais pasakojimais (23 inf.) aprašomos tradicinės vestuvės ir jų kaita sovietmečiu. Taip pat pateikiamas ir dar vienas Ž. Driskiuvienės straipsnis. Remiantis Dalios Juozapavičiūtės lauko tyrimų medžiaga pateikiamas trumpas vardinių aprašymas. Pirmą kartą lokaliniame leidinyje atskirame straipsnyje aprašomi ir kitos tautybės bei konfesijos atstovų – rusų sentikių šeimos papročiai. Ona Vaičiulytė (remtasi autorės ir Nijolės Veličkaitės 23 aprašais) vaizdžiai aprašė vestuvių, krikštynų ir laidotuvių papročius. Stambius ir gausiais šaltiniais paremtus (po 35 aprašus) liaudies medicinai ir liaudies veterinarijai skirtus straipsnius parašė Alma Vaičiulytė ir Ona Misiūnaitė. Dar daugiau – net 55 žinių pateikėjus apklausė Viktoras Dagys, pateikęs susistemintą orų spėjimo rinkinį. Spalvingą straipsnį apie liaudies etiketą pateikia Vilija Janušauskienė, Asta Driskiuvienė pateikė virš 30 žaidimų trumpų aprašymų. Taip pat dėmesį patraukia Danos Vainauskienės straipsnis „Senovės tikėjimų liekanos“ (medžiagą rinko Virginija Balsevičiūtė ir Vida Olindaitė) ir skyrių baigianti Birutės Žalalienės-Driskiūtės parengta Uršulės Vaicekauskaitės Petrešiūnų kaimo buities prisiminimų publikacija.

Taip pat su tradicine kultūra susiję ir kai kurie „Praeities“ skyrelio straipsniai. Išskirsiu ir tokio pobūdžio leidiniuose  retai sutinkamą sporto istorijai  skirtą straipsnį – Zofijos Vilytės "Tradicinės žirgų lenktynės ant Sartų ežero (nuo seniausių laikų iki 1976 m.)". Sartų lenktynės – visų lietuvių pasididžiavimas, todėl išsami ir gyva, žmonių pasakojimais paįvairinta jų istorijos analizė gražus šios knygos akcentas.

Labai pagirtina, kad ramuviečių leidiniuose įsigali tradicija skelbti įdomesnius ekspedicijos dienoraščio faktus. Tai pagyvina leidinį, leidžia suvokti ekspedicijos laisvadienių ir darbo nuotaikas, respondentų susidariusį požiūrį į medžiagos rinkėjus. Jaudina paskutinė skyrelio pastraipa: "Šokau su Kraštotiras mergelu, tai dabar galiu ir mirt".

Apibendrinant galime teigti, kad tradicinės kultūros analizės spektro įvairiapusiškumu monografija pranoko visas ankstesnes ir „Tradicinės kultūros“ skyrelis (apimtimi tai gali būti stambi monografija) yra pavyzdys ateities monografijoms.

Žiobiškis

Ketvirtoji „Lietuvos valsčių“ serijos knyga – „Žiobiškis“. Tai iki šiol didžiausios apimties lokalinė monografija. Ir nors padidėjo serijos knygų formatas ji „netilpo“ į tūkstantį puslapių ir kiek kitaip negu ankstesnės – skirta ne visam valsčiui o tik vienai iš trijų Rokiškio valsčiaus parapijų. Taip pat džiugu, kad 1997 metų vasaros ekspedicija buvo įamžinta vos po trijų metų ir tai liudija puikią „Versmės“ leidyklos organizaciją ir galimybes.

Žiobiškio lokalinės monografijos Etninės kultūros skyrelis pradedamas Algirdo Černiausko straipsniu apie žemdirbystės papročius. Autorius įrodė, kad ir šiais laikais žmonių atmintis saugo gana archaiškų tikėjimų, pavyzdžiui, vertinama iš žaibo trenkto medžio padaryta žagrė. Trumpame Zenono Žumbakio straipsnelyje apie medžiotojus aptariami legalieji medžioklės būdai, paminimi senieji garsesni medžiokliai ir net pateikiamas dabartinių medžiotojų sąrašas. Materialiosios kultūros aprašymų dalį  labai pagyvina puikus Algio Deksnio straipsnis apie puodžiaus Prano Deksnio gyvenimą ir kūrybą. Gana neblogos puodžiaus dirbtuvių ir darbo proceso pieštinės rekonstrukcijos, produkcijos pavyzdžiai, leidžia suvokti paveldėtas puodininkystės tradicijas ir yra vertingas šaltinis keramikos tyrinėtojams. Erika Nenartavičiūtė, rašydama apie naminį audimą, pateikia ne tik darbo procesą ir turinį, bet ir atskleidžia, kaip ir kada to mokėsi, iliustracinės medžiagos (jos audinių nuotraukos) pateikiama Genės Deksnytės straipsnelyje apie audėją Rožę Stalionienę. Gana išsamiame Elvyros Straševičiūtės straipsnyje apie statybas, pateikiama gana įdomių pirmojo vainiko surentimo (trobos kampe iškirsdavo kryžių, įdėdavo pinigų ar per paskutinius mišparus šventintų žolelių) ir gegnių iškėlimo (pinamas vainikas) papročių aprašymų. Apibūdinama ir pokarinė statyba, bei miško atsodinimo darbai. Prie šio straipsnio dera Juozo Navicko studija apie Natkuškio vienkiemį. Pateikiami statinių planai, nuotraukos, materialinių realijų aprašymas sudvasinamas aprašant vienkiemio žmones ir net jų šeimos ir kalendorinius papročius, liaudies mediciną ir veterinariją. Taip pat liaudies architektūrai skirtas ir dar vienas Zenono Žumbakio straipsnis apie Žiobiškio špitolę. Pateikiama ne tik nuotrauka, špitolės ir kiemo planai, kruopščiai aptariama jos ir net ūkinių patalpų paskirtis, išvardinami gyventojai. Labai profesionaliai, išsamiai ir kruopščiai parašytas Vingaudo Baltrušaičio straipsnis apie gyvenamųjų patalpų apšvietimą. Čia pateikiami labai detalūs apšvietimo priemonių aprašymai, naudotasi kitais ne tik asmeniniais lauko tyrimais (jie labai reprezentatyvūs – apklausti net 73 žinių pateikėjai, tiesa nagrinėjamas visas Rokiškio rajonas). Pateikiamos ir glaustos išvados. Taip pat išsamus ir gyvas Janinos Samulionytės straipsnis apie žiobiškėnų stalo indus ir įrankius. Gerai, kad neapsiribojama tik formaliu materialiosios kultūros aprašymu. Analizuojami kasdieniniai, švenčių ir gavėnios (pasninko) valgiai. Toks funkcinis valgių skirstymas racionalus ir informatyvus. Aprašomi stalo indai (skirstomi į valgių ir gėrimų) ir įrankiai, taikliai apčiuopiama ir juos supusi kultūrinė aplinka. Pateikiama iliustracijų. Ypač vertinga duonos riekimo rekonstrukcija. Rengiant straipsnį naudotasi gausia lauko tyrimų medžiaga (16 inf.). Tiek pažintinę, tiek ir mokslinę vertę turi ir Gražinos Žumbakienės straipsnis apie gėlių darželius. Pateikiami  mokslui vertingi jų piešiniai ir rekonstrukcijos. Gėlių pavadinimai pateikiami tarmiškai, literatūriškai ir lotyniškas atitikmuo. Taip pat aprašoma ir gėlių panaudojimas liaudies medicinai, gyvenimo ciklo ir kalendorinių švenčių metu. Šiaurės Lietuvoje ilgiausiai išliko alaus tradicijos. Jas analizuoja Viktoras Dagys. Pateikiamas detalus alaus gamybos procesas. Pabrėžiama, kad šiame krašte tai nebuvo verslas, o eilinis darbas. Alų darė kiekviena šeima. Užsimenama ir apie alaus vartojimo papročius. Tradiciškai išsamus, daugelį kaimo kultūros segmentų apčiuopiantis Venanto Mačiekaus straipsnis – svarus indėlis į tolimesnius paprotinės teisės tyrinėjimus. Tai viena išsamiausių lokalinių paprotinės teisės studijų Lietuvoje. Joje labai plačiai aptariama žemėvalda ir žemėnauda, kaimo sueiga, šeimos teisė, sutartys, tradicinė dorovė, šalpa ir seniūno institucija. Su šiuo darbu kiek siejasi ir Živilės Driskiuvienės bei Danutės Visockienės straipsnis „Šeima ir jos papročiai“. Be tradicinio šeimos modelio ir jos narių tarpusavio santykių aprašymo, liaudies pedagogikos analizės, atskiri poskyriai pašvęsti mokslui ir požiūriui į kitataučius. Naudotasi reprezentatyvia medžiaga (17 respondentų) ir literatūra. Kiek trumpesnis antrasis Ž. Driskiuvienės straipsnis apie varduves. Tačiau, siauresnis ir tyrimo objektas. Autorė sugebėjo pasekti ir varduvių nykimo laikotarpį ir išanalizavo to priežastis. Trumpai paliesti ir gimtadienių papročiai. Neblogas straipsnis skirtas ir laidotuvių papročiams. Jurgitos Palikevičiūtės tyrimas gana glaustas, tačiau informatyvus, pateikiamos nuotraukos.

Kalendoriniams papročiams skirti trys straipsniai. Arūno Vaicekausko straipsnis „Žiemos laikotarpio kalendoriniai papročiai“, liudija, kad labai išsamų straipsnį galima parašyti ir pasinaudojus gana nedidele lauko tyrimų medžiaga (8 aprašai). Jurgos Černiauskaitės straipsnyje „Kalendoriniai papročiai nuo Velykų iki advento“ aprašomi likusieji trys ketvirtadaliai metų ciklo (pavasario, vasaros ir rudens papročiai). Nors pastarasis straipsnis ir gana lakoniškas, jame galima surasti ir įdomesnių faktų apie kuriuos kituose tyrinėjimuose mažai užsimenama. Pavyzdžiui, kad šventinta Velykų ugnimi pakuriama ir pirtis. Klaudijus Driskius išsamiai aprašo Jonines. Fiksuotas Lietuvoje dar nežinotas paprotys tą dieną vaikinams vesti motinas pirmajam šokiui, liudija lietuvių ir latvių kultūrinius kontaktus. Gana retai aptinkame ir faktą per Jonines, kaip ir per Sekmines vainikuoti karves. Be Joninių, aprašomi ir Sekminių papročiai. Nors, atrodytų jos į autoriaus užsibrėžtą temą neįeina, tačiau, sugretinimas itin vykęs ir atskleidžia regioninę Joninių specifiką. Anot autoriaus, per Sekmines pabuvusi ant Moškėnų piliakalnio mergaitė jau buvo laikoma mergina, tikėta, kad ten pabuvusi, galėdavo pasirinkti norimo dydžio krūtis (tradiciškai – mergystės simbolis). Tokio papročio anksčiau nefiksuota ir jis yra vertingas tolimesniems jaunimo amžiaus subkultūros tyrinėjimams. Aprašęs nemažai archaiškų papročių autorius pripažįsta, kad Sekminės čia švęstos nuo neatmenamų laikų ir buvusios svarbesnės už Jonines.  Aprašomas ne tik jaunimo, bet ir paauglių ir vaikų gyvenimas. Pasak Algio Milaknio nepriimti į jaunimo tarpą rinkdavosi žaidimams. Autoriaus straipsnyje „Mitragalio kaimo vaikų ir paauglių žaidimai“ Išsamiai aprašyti populiariausi vaikų ir paauglių žaidimai. Tikėsimės, kad tyrimas priaugančiajai kartai padės jų išmokti ir taip suvokti ir propaguoti senelių kultūrą. Daugelį žmogaus gyvenimo erdvės elementų padeda suvokti stambus sociologinis Anelės Vosyliūtės straipsnis „Žmonių rūpesčiai ir viltys“. Nors jis daugeliu aspektų siejasi ir su kituose straipsniuose gvildentomis temomis, tačiau jas vykusiai papildo, paaiškina, padeda suvokti to krašto žmogaus gyvenimą. Manau, tokio pobūdžio straipsnius verta rengti ir kitoms lokalinėms monografijoms. Etninės kultūros skyrelį baigia Gražinos Dagytės paskelbta puikiai susisteminta liaudies meteorologijos medžiaga ir trumpa analizė.

Daug peno etnologams gali suteikti ir istorikų straipsniai. Pavyzdžiui, Jono Degsnio straipsnyje „Iš Žiobiškio krašto praeities: pasakoja seni dokumentai“ pateikiami 1803 metų parapijos metrikų krikšto, santuokos ir laidotuvių metrikų įrašai. Skaitytojas gali pastebėti, kad krikštyti vos 1–2 dienų sulaukę kūdikiai (kartais net gimimo dieną), krikštamotės dažniausia vedusios moterys, vestuvių liudininkai tik vyrai, daugiausia mirusių kūdikių ir mažamečių vaikų. Dažnai krikšto metu nebuvo aklinos sienos tarp luomų. Bajorų sūnaus krikšto tėvas neretai būdavo bajoras, krikšto motina – baudžiauninkė, dvasininkai ir bajorai būdavo valstiečių vaikų, net ir pavainikių krikštatėviais. Taip pat autorius atliko ir demografinius tyrimus, nustatė kad vyresnių žmonių XIX a. eigoje daugėjo. Tai pat iš dokumentų aišku, kad dar prieš pat baudžiavos panaikinimą gyvavo didžiosios šeimos. Taip pat su etnografija siejasi ir nedideliame kalbos skyrelyje istoriko Kazio Misiaus publikuoti antkapinių paminklų įrašai (iki 1904 m.).

Taigi, nors nagrinėtų temų ratas kiek siauresnis negu „Obeliuose.Kriaunose“ tradicinė žiobiškiečių kultūra atskleista pakankamai gerai ir įvairiapusiškai.

Širvintos

Ši knyga įrodo, kad tokios apimties leidinį galima paruošti ir net išleisti per metus. Dar nenutilo 1999 metais vasarą rengtos ekspedicijos šurmulys, „Versmės“ leidyklos darbuotojams tarsi burtų lazdele pamojus, virto išvaizdžia ir stambia didelės apimties knyga.

Penktosios „Lietuvos valsčių“ serijos knygos – „Širvintų“ etninės kultūros skyrelis pradedamas Sofijos Kanopkaitės, Alionių kaimui skirtu straipsniu. Jame išskiriami kaimo gyventojams svarbūs istoriniai periodai, analizuojama krašovaizdžio kaita, fiksuojamas jo skirstymasis į vienkiemius. Pateikiamas vertingas dar neišskirstyto į vienkiemius sodybų planas, ne tik etnologui, bet ir kalbininkui svarbūs suregistruoti kaimo laukų pavadinimai. Be demografinės analizės, aprašomas grūdų sandėlis, malūnas, karčema, krautuvės, mokykla. Paliečiama gyventojų turtinė padėtis, santykiai su policija, socialinė pagalba. Dar išsamesnis Stanislovo Dačkos Širvintų kaimui skirtas straipsnis, pasižymintis ne tik sodybų ir ūkinių pastatų išsidėstymo schemomis bet ir buities aprašymais. Trumpai aptariamas kaimiečių maistas, apranga, Užgavėnių, Velykų papročiai, vakarėliai, gegužinės, žvejyba, liaudies medicina, laidotuvės ir daugelis kitų etninės kultūros raiškos elementų. Ir nors jie išdėstyti gana padrikai, susidaro gyvas kaimo žmonių gyvenimo vaizdas. Tradiciškai išsamus, daugelį kultūros elementų apimantis,  papročių teisei paskirtas Venanto Mačiekaus straipsnis. Jis supažindina su įvairiais širvintiškių žemėvaldos ir žemėnaudos, kaimo savivaldos aspektais. Kad širvintiškiai dar prieš pusamžį buvo išsaugoję nemažai archaiškų tikėjimų, liudija Algirdo Černiausko, žemdirbystės papročiams paskirtas straipsnis. Pavyzdžiui tikėta, kad nuo Užgavėnių likusiais nesūdytais taukais patepus plūgą, žiema nebesugrįš (nebus šalnų). Gana vaizdingomis schemomis papuoštas Gražinos Žumbakienės straipsnis apie Jasiškių kaimo želdinius (gėlių darželius, kambarines gėles ir daržus. Prof. Vacys Milius aprašo širvintiškių kapines. Aptariami ir palaidojimai šventoriuje, kapų puošyba ir priežiūra, antkapinių paminklų įrašai ir kapų priežiūra. Eilę straipsnių paskelbė Laimutė Bikulčienė. Ji pirmoji šios serijos knygose suregistravo apylinkių tautodailininkus, straipsnį paskyrė ir siūlų dažymui (pateikiami augalų kuriais dažė lotyniški pavadinimai). Tokių straipsnių parašyta labai nedaug ir manau jis turi ne tik pažintinę, taikomąją, bet ir mokslinę vertę. Taip pat ši autorė paskelbė ir gimtuvėms ir vaikų auginimui skirtą straipsnį, kur suregistruoti apylinkėje žinomi draudimai nėščiai moteriai, aprašoma kūdikių priežiūra, užsiminta apie vaikų vardus ir išdaigas. Šį straipsnį praplečia tradiciškai išsamus ir sklandžiai parašytas Živilės Driskiuvienės straipsnis apie šeimą ir vaikų auginimą. Naudojamasi ne tik lauko tyrimų medžiaga, bet ir kitų autorių tyrinėjimais. Be tradicinių šeimos santykių, liaudies pedagogikos, šeimos švenčių tiriamųjų aspektų aptariamas ir gedulo nešiojimas, bei santykiai su kitataučiais. Gana originali ir Alfonso Balsevičiaus publikacija – 1984 m. vykusių vestuvių aprašymas. Profesionaliai parašytas ir liaudies mediciną tyrinėjančio doktoranto Ramūno Trimako šiai temai skirtas straipsnis, papildytas dar vienu L. Bikulčienės liaudies medicinai skirtu straipsneliu. Ši autorė parašė dar vieną straipsnį, kuriame atskleisti lietaus nuspėjimo būdai. Monografijos etninės kultūros skyrelį vėl baigia sociologės Anelės Vosyliūtės straipsnis. Ši kartą jos pateikiami gyvenimo istorijų aprašymai dar išsamesni negu publikuotieji „Žiobiškio“ monografijoje, o apylinkės žmonių gyvenimo vaizdas pateikiamas dar visapusiškiau ir spalvingiau. Taip pat nemažai vertingų duomenų etnologams galime aptikti ir kituose skyreliuose.

Kaip matome iš šios monografijos – gana detalų tradicinės kultūros vaizdą, pasitelkiant vietos kraštotyrininkus gali pateikti ir ne itin gausus autorių būrys.  

Išvados

„Lietuvos valsčių“ serijos knyga – unikalus Lietuvos kultūros paveldo reiškinys, savo mastu neturintis analogo ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyniniuose Pabaltijo kraštuose. Tai vienas iš iškiliausių Lietuvos tūkstantmečio programos projektų. Jis prasmingas, svarbus ir remtinas.

▲2004 07 27

Atgal

Viršun