Recenzijos

Lokali istorija „Lietuvos valsčių“ serijos monografijose

Santrauka

Straipsnyje analizuojama „Versmės“ leidyklos lokalių monografijų serijos „Lietuvos valsčiai“ 1998–2003 m. išleistų devynių knygų („Žagarė“, „Obeliai. Kriaunos“, „Plateliai“, „Širvintos“, „Žiobiškis“, „Lygumai. Stačiūnai“, „Veliuona“, „Raguva“, „Seredžius“) paskirtis ir tyrimo objektas, „Praeities“–„Istorijos“ skyrių autorių skaičius ir kvalifikacija, techniniai parametrai, struktūra (teminiu ir chronologiniu aspektu), svarbiausios serijos problemos bei perspektyvos.

Raktažodžiai: lokali istorija; lokali monografija; „Lietuvos valsčių“ serija.

Įvadas

Nemažai Lietuvos visuomenės daliai gerai žinoma Vilniuje įsikūrusios „Versmės“ leidyklos leidžiama lokalių monografijų serija „Lietuvos valsčiai“. Ši leidykla, savo veiklą pradėjusi nuo „Sintautų. Žvirgždaičių“¹, jau išleido devynias „Lietuvos valsčių“ serijos monografijas. Tai didelės apimties atskirų vietovių istorijos, įtrauktos į Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio programą. Numatoma per metus leisti po keletą knygų ir iki Lietuvos vardo tūkstantmečio jubiliejaus suformuoti nemažą lokalios istorijos bibliotekėlę. Tokie leidybos užmojai atkreipia į save ne tik Lietuvos praeitimi besidominčios plačiosios visuomenės, bet ir tyrinėtojų dėmesį². Jau sulaukta šios serijos 5 monografijų etnologinės medžiagos analizės³, o šiame straipsnyje norėtume aptarti istorijai skirtą dalį.

Nesileisime į šios serijos bei atskirų knygų visumos pristatymą – tai jau plačiai padaryta šiam tikslui skirtose publikacijose, gausiose anotacijose bei recenzijose⁴. Norėtume dėmesį sutelkti į serijos devynių lokalių monografijų „Praeities“–„Istorijos“ skyrių analizę. Vis dėlto vertėtų priminti, jog eilės tvarka šios monografijos buvo išleistos: 1998 m. – „Žagarė“, „Obeliai. Kriaunos“, 1999 m. – „Plateliai“, 2000 m. – „Širvintos“, „Žiobiškis“, 2001 m. – „Lygumai. Stačiūnai“, „Veliuona“, „Raguva“, 2003 m. – „Seredžius“.

Tikslas – atlikti lyginamąją devynių „Lietuvos valsčių“ serijos lokalių monografijų „Praeities“–„Istorijos“ skyrių analizę ir apibūdinti ne tik serijos paskirtį, bet ir nustatyti minėtų skyrių autorių skaičių ir kvalifikaciją, aptarti techninius parametrus, struktūrą (teminiu ir chronologiniu aspektais), svarbiausias serijos problemas bei perspektyvas. Dar tik užuomazgos stadijoje esantys analogiški tyrimai apsunkino ir šį darbą, ypač bandant „Lietuvos valsčių“ knygas sugretinti su kitomis lokaliomis monografijomis, todėl nekeliame tikslo atlikti išbaigtą ir visa apimančią analizę. Šiame darbe norėta tik paskatinti panašaus pobūdžio tyrimus Lietuvoje, be to, padėti leidėjams ateityje užpildyti kai kurias straipsnyje aptartas spragas.

Metodai. Rašant straipsnį naudotasi daliniu lyginamuoju bei statistiniu tyrimų metodais.

Dėstymas

Serijos paskirtis ir tyrimo objektas

Itin svarbus, pačių leidėjų pabrėžiamas prasminis akcentas, jog knygos dedikuojamos ir jų pasirodymas siejamas su jubiliejumi, kuris dažniausiai įprasmina pirmojo šios vietovės paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose datą. „Žagarė“ skirta Žagarės 800 m. jubiliejui, „Obeliai. Kriaunos“ – Obelių 480 m., „Plateliai“ – Platelių 550 m., „Širvintos“ – Širvintų 525 m., „Žiobiškis“ – Žiobiškio parapijos 200 m., „Lygumai. Stačiūnai“ – Stačiūnų parapijos 90 m., „Veliuona“ – Magdeburgo teisės suteikimo Veliuonai 500 m., „Raguva“ – Raguvos 500 m., „Seredžius“ – Seredžiaus 710 m. jubiliejui. Be to, visos monografijos dedikuotos Lietuvos tūkstantmečiui, o nuo „Lygumų. Stačiūnų“ knygos pradėtos dedikuoti ir Lietuvos tarptautinio pripažinimo 750-osioms metinėms (1253–2003)⁵.

Svarbus ir kitas akcentas: „Versmės“ leidykla, savarankiškai organizuodama bei inicijuodama kompleksinius lokalius tyrimus, glaudžiai bendradarbiauja ne tik su rajonų savivaldybėmis, seniūnijomis, bet ir nevyriausybinėmis organizacijomis. „Lygumai. Stačiūnai“ išleista bendradarbiaujant su „Žiemgalos“ draugija, o „Veliuona“ – su veliuoniečių sambūriu „Junigeda“, be to, daugelis monografijų išleista panaudojus Vilniaus universiteto kraštotyrininkų klubo „Ramuva“ 1972–1997 m. ekspedicijų (vadovas V. Mačiekus) sukauptą medžiagą⁶. Šių tradicijų laikomasi rengiant spaudai ir kitas monografijas. Pastaruoju metu pasirašytos bendradarbiavimo sutartys su daugeliu mokslo įstaigų – Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutais, Klaipėdos, Šiaulių universitetais, Vilniaus pedagoginio universiteto Taikomosios istorijos tyrimų centru. Vis dėlto rengdama šią seriją leidykla nesulaukia didesnės valstybės institucijų bei leidybos fondų finansinės paramos⁷. Šiuo aspektu „Versmės“ leidyklos serija yra išskirtinė, nes finansiškai neatsiperkančių monografijų didesniąją dalį tiražo leidimo finansuoja pati leidykla ir jos vadovas Petras Jonušas.

Pastaruoju metu sukurta mokslo darbų komisija, kurioje dalyvauja įvairių mokslų atstovai: prof. A. Gaigalas (gamta), dr. A. Judžentis (kalba), prof. V. Kubilius (kultūrologija), prof. I. Merkienė (etnologija), prof. S. Skrodenis (tautosaka), prof. A. Tyla (istorija), dr. G. Zabiela (archeologija). Visi mokslinius reikalavimus atitinkantys straipsniai yra recenzuojami ir pažymimi žvaigždute, nurodoma straipsnio įteikimo data, spausdinamos ir šių straipsnių santraukos užsienio kalbomis. Šie nuo paskutinės – „Seredžiaus“ monografijos taikomi pokyčiai turėtų pritraukti jaunesnių tyrinėtojų, kuriems mokslinių publikacijų skaičius ypač aktualus.

Serijos pavadinimas „Lietuvos valsčiai“ pasirinktas pagal XIX a. viduryje sukurtus administracinius vienetus valsčius, kurie egzistavo iki 1950 m. (jų būta daugiau kaip 400). Šis vienetas pasirinktas todėl, kad daugelis valsčių buvo sukurti kaip tik atsižvelgiant į jau esamas parapijų ribas, be to, jie buvo mažiausi ir palyginti stabilūs administraciniai teritoriniai vienetai. Tai, ko gero, leidėjams leido išspręsti teritorinio apibrėžtumo problemą, neabejotinai kylančią leidžiant panašaus pobūdžio knygas, t. y. dilemą pasirinkti parapijos, dabartinių administracinių vienetų seniūnijų ar sovietmečiu egzistavusių apylinkių, gal net rajonų ribas. Tad „Lietuvos valsčių“ monografijų objektas – kompaktiška 1500–5000 asmenų lokali bendrija. Tiesa, kai kuriose „Lietuvos valsčių“ serijos monografijose daromos išimtys ir grįžtama prie parapijų (pvz., „Žiobiškis“). Argumentas tas, kad „kaimų žmonės save daugiau siedavo su šimtametes tradicijas turinčiomis parapijomis, o ne su valsčiais“⁸. Savaime suprantama, kad, rašant parapijos istoriją neatsižvelgti į kintančias parapijos ribas ar aptariant pastarųjų metų savivaldą – seniūnijos teritoriją, būtų nelogiška, vis dėlto vienodi kriterijai turėtų išlikti, juolab šiuo atveju įpareigoja ir pats serijos pavadinimas.

„Lietuvos valsčių“ serija ne vienintelė lokalių studijų serija Lietuvoje, kaip neretai pabrėžiama. Analogiškomis galėtume pavadinti „Žemaičių praeities“⁹, „Žiemgalos krašto praeities“¹⁰ serijas. Tačiau priekaištus, esą „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos yra tik aprašomojo pobūdžio¹¹, matyt, reikėtų vertinti kaip tam tikros konkurencijos apraiškas. „Lietuvos valsčių“ monografijų trūkumai, manytume, daugiau ar mažiau būdingi visiems šiuo metu Lietuvoje leidžiamiems analogiškiems leidiniams ir atspindi bendrąsias tendencijas. Be to, minėtose serijose itin akivaizdi specializacija: „Žemaičių praeities“ serijos monografijose daugiausia dėmesio kreipiama į menotyrą, „Žiemgalos krašto praeities“ monografijose – į urbanistikos istoriją. Šių serijų knygos vargu ar prilygsta „Lietuvos valsčių“ serijoje ryškiam kompleksiniam įvairių mokslo sričių žvilgsniui.

Techniniai parametrai

Pirmiausia vertėtų pabrėžti nuolat gerėjančią „Lietuvos valsčių“ serijos monografijų poligrafinę kokybę. Nuo „Širvintų“ padidėjo formatas, o nuo „Lygumų. Stačiūnų“ spausdinamos spalvotos iliustracijos, didėja monografijų apimtis. Prigiję šių monografijų lyginamieji apibūdinimai kaip „Biblija“, „Enciklopedija“ taip pat atspindi minėtąsias tendencijas. Šiaip „Praeities“ skyriai svyruoja nuo 257 iki 701 puslapio (vidutiniškai 47,05 proc. visos knygos) (1 lentelė). „Žagarės“ ir „Žiobiškio“„Praeities“ skyriai didžiausi. Tačiau tiek pastarųjų, tiek monografijų „Plateliai“ ir „Obeliai. Kriaunos“ „Praeities“ skyriai neatskirti nuo paskutiniojo dešimtmečio įvykių pristatymo. Nuo „Širvintų“ šiai daliai skirtas atskiras skyrius „Iš nesenos praeities“, „Atkūrus Nepriklausomybę“ arba „Atgimimas. Dabartis“. Toks išskyrimas gana pagrįstas, nes paskutiniojo XX a. dešimtmečio įvykiai dažniausiai pristatomi vietos autorių ir yra labiau informacinio pobūdžio, todėl jie greta išsamesnių tiriamųjų straipsnių ne itin derėjo. Nereikėtų užmiršti, jog straipsnių istorine tematika yra ir skyriuje „Įžymūs žmonės“, todėl akivaizdu, kad didesniąją dalį „Lietuvos valsčių“ serijos monografijų sudaro istorinei tematikai skirtos publikacijos.

Techninių parametrų analizė rodo, jog iliustracijų gausa pasižymi „Veliuona“ ir „Raguva“. Beje, šiose monografijose greta spalvotų fotografijų bloko atsiranda ir pluoštelis nespalvotų – „Veliuona Antano Mickaus nuotraukose (1925–1939)“ ir „Raguvos praeities atspindžiai nuotraukose (1903–1952)“. Fotografijos tiek savo kokybe, tiek turiniu, bent jau pirmuoju atveju, visiškai pasiteisino. Lentelėse ir sąrašuose pateiktos informacijos gausiausia „Žiobiškyje“ ir „Raguvoje“, schemų ir žemėlapių gausa išsiskiria „Lygumai. Stačiūnai“ ir „Veliuona“, o dokumentų faksimilėmis – „Žagarė“ ir „Žiobiškis“. Be to, reikėtų pažymėti, kad monografijų pabaigoje spausdinamas žemėlapių blokas. Jau nuo pirmosios monografijos sudaromas konkretaus valsčiaus, nuo „Širvintų“ atsiranda visos Lietuvos valsčių žemėlapis, nuo „Žiobiškio“ pradėti žymėti ir teritoriniai pokyčiai (šiuo atveju Žiobiškio parapijos ribų kaita XIX–XX a.), nuo „Lygumų. Stačiūnų“ spausdinami ir šių dienų administracinių vienetų – seniūnijų žemėlapiai, „Seredžiuje“ atsiranda svarbiausių lankytinų vietų žemėlapis. Šiuo atveju galime kalbėti tik apie teigiamą tokio pasirinkimo reikšmę, nes iki šiol daugelis lokalių monografijų apskritai buvo leidžiamos be kartografinės medžiagos. Tad „Lietuvos valsčių“ serijos monografijų „Praeities“ skyriuje vidutiniškai spausdinamos 225 nuotraukos ir piešiniai, 28,5 lentelės ir sąrašai, 10,88 schemos ir brėžiniai, 13,44 dokumentų faksimilės (5 lentelė). Tačiau pabrėžtina, kad vienu ar kitu būdu pateikiama informacija ne visada susisteminama, apibendrinama. Tarkime, daugelyje knygų spausdinami gana išsamūs tremtinių sąrašai (neabejotinai turintys ir praktinę paskirtį), tačiau norint su-žinoti, kiek iš vieno ar kito valsčiaus, kaimo buvo ištremta žmonių, tenka skaičiuoti pačiam skaitytojui. Šiuo požiūriu žingsnis pirmyn žengtas „Veliuonos“, „Raguvos“ bei „Seredžiaus“ monografijose. Čia Birutės Burauskaitės parengtuose sąrašuose medžiaga grupuojama pagal kaimus, šeimas, tačiau šiai svarbiai temai galėtų būti skiriami ir specialūs moksliniai straipsniai, o analogiški sąrašai publikuojami tik kaip priedai.

Autoriai ir jų publikacijos

Bendras „Praeities“ skyriaus autorių skaičius svyruoja nuo 8 iki 40 (vidutiniškai 25,44 vienoje monografijoje). Visi šie autoriai parengė nuo 10 iki 66 straipsnių bei šaltinių publikacijų (vidutiniškai 37,77 straipsnio vienoje monografijoje) (2 lentelė). Pastebima tendencija – nuolat didėjantis profesionalių tyrinėtojų ratas (3 lentelė). „Lygumų. Stačiūnų“, „Veliuonos“ ir „Raguvos“ monografijose daugiau kaip pusės „Praeities“ skyriaus autoriai – tai mokslinių institutų, universitetų darbuotojai, turintys mokslo laipsnius ar nuolat dirbantys mokslo tiriamąjį darbą. „Praeities“ skyriuje didėjantį mokslinių publikacijų skaičių sunku būtų pervertinti, nes kuo gausesnis jų skaičius, tuo didesnė monografijos, bent jau minėto skyriaus, išliekamoji vertė. Dėl gausėjančių mokslinių straipsnių vietos kraštotyrininkai galėtų pasireikšti rašydami kaimų istorijas bei užpildydami kitų skyrių spragas (pvz., „Atkūrus nepriklausomybę“), kurias neretai tenka „lopyti“ patiems sudarytojams.

Jau pirmosios monografijos „Praeities“ skyriuje atsiranda tradicinės temos ir nuolatiniai autoriai: nuo „Platelių“ monografijos publikuojami Kazio Misiaus straipsniai apie pašto įstaigas, Stanislovo Buchavecko straipsniai apie mokyklas nacių okupacijos metais, nuo „Žagarės“ – Algirdo Baliulio tekstai apie XV–XIX a. įvykius, nuo „Veliuonos“ – Ričardo Čepo išsamūs, archyvine medžiaga paremti straipsniai apie valsčių savivaldą 1918–1940 m. bei šio laikotarpio mokyklas, nuo „Lygumų. Stačiūnų“ – Povilo Spurgevičiaus publikacijos apie bažnyčių architektūrą ir dailę, Birutės Burauskaitės sudaromi tremtinių sąrašai, Jono Miliaus straipsniai apie žemėvaldos raidą, Vykinto Vaitkevičiaus – apie senąsias šventvietes ir t. t. Tačiau daugelyje serijos knygų publikuojami ir tematiniu požiūriu saviti, kitose monografijose nesikartojantys straipsniai. Bent jau paskutinėse „Veliuonos“ ir „Seredžiaus“ monografijose pažymėtini E. J. Morkūno straipsnis apie Nemuno keltus¹² bei V. Almonaičio studija, patikslinanti Vokiečių ordino Dubysos pilies lokalizaciją¹³ ir pan. Daugelis tokių straipsnių prisideda prie savito ne tik aprašomos vietovės, bet ir monografijos vaizdo išryškinimo, ypač jeigu pastarieji susiję su naujomis hipotezėmis, interpretacijomis bei naujais šaltiniais. Šiame kontekste kai kada itin reikšmingi gali tapti net informacinio pobūdžio straipsniai, pranešantys apie naujausius atradimus¹⁴. Pažymėtina, jog tokių straipsnių „Lietuvos valsčių“ serijos monografijose pastaruoju metu gerokai pagausėjo.

Struktūra

„Praeities“ skyrių struktūrinė analizė rodo, kad mažiausiai dėmesio skiriama pagalbiniams istorijos mokslams (vidutiniškai 0,84 proc.); šiuo požiūriu išsiskiria tik „Veliuona“ ir „Raguva“. Pastarieji miesteliai turėjo istorinius herbus, be to, archeologinių kasinėjimų metu rasta vertingų monetų, įvairiomis progomis buvo nukaldinti medaliai ir t. t. Dažniausiai šios objektyvios priežastys ir lemia, kad kai kuriose monografijose nėra šios srities publikacijų. Kiek daugiau dėmesio skiriama architektūros ir menotyros tyrimams (vidutiniškai 1,94 proc.). Šiuo aspektu išsiskiria „Lygumai. Stačiūnai“ ir „Veliuona“, o net 3 monografijose šios srities publikacijų iš viso nėra. Dar daugiau dėmesio skiriama istorijos ir kultūros paveldui (vidutiniškai 2,21 proc.), archeologijai ir mitologijai – gerokai daugiau (vidutiniškai 7,86 proc.). Šiuo požiūriu pažymėtina monografija „Obeliai. Kriaunos“: joje beveik trečdalis „Praeities“ skyriaus skirta šioms temoms. Daugiausia dėmesio „Praeities“ skyriuose skiriama svarbiausiems istoriniams laikotarpiams nušviesti (vidutiniškai 87,12 proc.) (6 lentelė). Istorinę dalį suskirsčius į šešis svarbiausius laikotarpius nuo XIII a. iki 1990 m., matyti, kad mažiausiai nagrinėjama XIII–XV a. istorija (vidutiniškai 2,2 proc.). Šios srities „rekordininkėmis“ tapo „Veliuona“ ir „Seredžius“: jose net keletą ar keliolika kartų, palyginti su kitomis serijos monografijomis, išsamesnis minėto laikotarpio pristatymas. Tai lėmė Panemunės pilių svarba viduramžiais, o jų lokalizacijos problemas ir reikšmę aptarė dr. R. Batūra, dr. V. Almonaitis ir kt. Pirmųjų rašytinių šaltinių trūkumas, dažnai ir jų fragmentiškumas sukuria gana specifinę padėtį, kuri ir atsispindi šio laikotarpio suvestinėje. Be to, daugelis miestelių susiformavo gerokai vėliau, todėl šiam laikotarpiui vargu ar bus įmanoma ir ateityje skirti daugiau dėmesio. Kiek daugiau vietos skiriama XVI–XVIII a. (vidutiniškai 6,73 proc.). Šiuo požiūriu išskirtina „Raguva“. Tačiau ir šioje srityje toli gražu dar neišsemtos visos šaltinių teikiamos galimybės, tai greičiausiai lėmė ne itin didelis šio laikotarpio ištirtumas Lietuvoje. XIX a. skiriama dar daugiau vietos (vidutiniškai 14,92 proc.). „Plateliuose“ ir „Žiobiškyje“ penktadalis „Praeities“ skyriaus kaip tik ir skirta minėtajam laikotarpiui. 1918–1940 m., vienam iš svarbiausių laikotarpių, skirta daugiau kaip penktadalis knygos (vidutiniškai 22,56 proc.), o kelių metų laikotarpiui – 1940–1945 m. – skirta beveik tiek pat kiek ir XIX a. (vidutiniškai 9,78 proc.). Daugiausia dėmesio sulaukė sovietmetis (vidutiniškai 27,98 proc.), kurio tragiški įvykiai bei viena po kitos buvusios okupacijos ir šiandien atsispindi vietinių gyventojų atmintyje. Kai kuriose monografijose į šį laikotarpį patenka ir kraštiečių emigrantų ryšių su Lietuvos inteligentija pristatymas. Antai „Seredžiaus“ monografijoje publikuojami Stasio Santvaro laiškai ir pan. Minėti duomenys (7 lentelė) leidžia teigti, jog serijoje vyrauja XX a. istorija, kuri ir sudaro beveik du trečdalius „Praeities“ skyriaus.

Nuo „Veliuonos“ „Praeities“ skyrius pradėtas skirstyti į smulkesnius poskyrius: „Iš kultūrinio gyvenimo“, „Atsiminimai“, „Kaimų istorijos“; jų dar padaugėja „Seredžiaus“ monografijoje. Toks skirstymas pasiteisino, nes įgalino atskirti kraštotyrinio pobūdžio tekstus nuo mokslinių tyrimų. Nemažai dėmesio „Lietuvos valsčių“ monografijose skiriama kaimų istorijoms – atskirose knygose pateikiama nuo 2 iki 12 straipsnių. „Seredžiuje“ žengtas dar vienas žingsnis – kaimų istorijos sugrupuotos į poskyrius „Istorija. Klausučiai“ ir „Istorija. Miestelis ir aplinkiniai kaimai“. „Žiobiškio“ monografijoje išskirtinė vieta tenka šeimų istorijoms ir genealogijai, tad galėtų atsirasti ir su šia tema susijęs poskyris.

Problemos ir perspektyvos

Kaip jau minėjome, daugelis su „Lietuvos valsčių“ serija susijusių problemų būdingos ir kitiems analogiško pobūdžio leidiniams, todėl čia norėtume aptarti tik keletą jų.

Pirmoji – tai „nepakeičiamumo“ problema. Nors „Praeities“ skyriuje vidutiniškai vienam autoriui tenka po 1,51 straipsnio (2 lentelė), tačiau kai kuriose monografijose yra autorių, kurie publikuoja per 10 straipsnių, pvz., „Žagarėje“ Romualda Vaitkienė „Praeities“ skyriuje paskelbė 15 straipsnių (2 straipsniai kartu su kitais autoriais), „Širvintose“ Juozas Lebionka – 9 straipsnius¹⁵, o imant visas minėtas knygas šių autorių publikacijų skaičius dar padidėtų. Tad kyla logiškas klausimas: ar autoriai, rašantys tiek straipsnių, gali juos tinkamai parengti? Viena vertus, tokiais atvejais lyg ir būtų galima kalbėti apie didžiulį autoriaus indėlį į vienos ar kitos vietovės praeities tyrimus, tačiau, pažvelgus į tokių publikacijų turinį, vis dėlto krinta į akis kiekybinis, bet ne kokybinis akcentas. Vertėtų prisiminti ir jau klasikiniais pavyzdžiais tapusius šios problemos variantus (pvz., „Daugyvenės kraštas“¹⁶ ir kt.), kai autoriai jaučiasi galį rašyti įvairiomis, nei chronologiškai, nei temiškai nesusijusiomis temomis. Tokių publikacijų, o ir apskritai monografijų išliekamoji vertė mažėja, jos panašėja ne į mokslinius, o į pigius kraštotyros leidinius. Tad pastaruoju atveju išties tokius leidinius vertėtų vadinti aprašomojo, bet ne analitinio pobūdžio knygomis, be to, vargu ar jiems taikytinas lokalios monografijos apibūdinimas¹⁷.

Antroji – tai „tiražavimo“, arba perspausdinimo, problema. Nuomonė, jog sunkiai prieinami tekstai, ypač iš retesnių ar seniai išleistų leidinių, turi būti perspausdinami, manyčiau, visiškai netinka kalbant apie istorinę medžiagą. Tačiau kyla dar didesnė problema, kai norima sudėti „viską“ ir pradedami spausdinti publicistiniai tekstai. Apskritai imant, tekstų perspausdinimas rodo autorių trūkumą ar jų kvalifikacijos stoką. Antai „Raguvoje“ perspausdinta 16 straipsnių, tai sudaro 19,19 proc. viso „Praeities“ skyriaus. Šiuo konkrečiu atveju daugelis tekstų perspausdinta iš leidinio „Raguvos praeitis“¹⁸. Tad ar prasminga iš vienos knygos daryti dar vieną knygą tik kitu pavadinimu? Šiaip „Lietuvos valsčių“ serijos monografijose „Praeities“ skyriuje perspausdinti tekstai sudaro tik 2,2 publikacijos vienai knygai, arba vidutiniškai 2,64 proc. (4 lentelė). Tai palyginti nedaug. Šios problemos klasikiniai pavyzdžiai vėlgi priklauso ne šiame straipsnyje aptariamai serijai (pvz., „Anykščiai“¹⁹ ir kt.), tačiau akivaizdu, jog perspausdinti straipsniai yra mažiau vertingi, nes juos galima perskaityti kitur.

Galima aptarti ir kitas, ne visai serijai, o atskiroms monografijoms būdingas spragas. Reikėtų neužmiršti, jog daug kas priklauso nuo knygos sudarytojo, vyriausiojo redaktoriaus gebėjimų bei profesionalumo²⁰, be to, disponuojamo laiko. Ne paslaptis, kad nemažai trūkumų atsiranda tik dėl to, jog tenka skubėti, ypač tada, kai knyga turi būti išleista jubiliejui ar šventei. Iš „Praeities“ skyrių analizės matome, jog daugiausia dėmesio skiriama istorijai (vidutiniškai vienoje monografijoje 86,95 proc.), tad galėtume sakyti – istorinių šaltinių ir istoriografijos analizei. Tačiau kai kada šaltiniai net neanalizuojami, o jie pateikiami kaip publikacijos. Antai „Žiobiškyje“ „Praeities“ skyriaus „Šaltinių“ poskyryje pateikti XVI–XX a. istorijos šaltiniai užima net 109 puslapius²¹ (tai sudaro 15,54 proc. viso skyriaus). Senųjų archyvinių dokumentų – tiek originalo, tiek vertimo į lietuvių kalbą – publikavimą būtų galima pateisinti²² vien tik prieinamumo prasme, bet XX a. lietuviškos periodinės spaudos ištraukų perspausdinimas – nelabai suprantamas. Subjektyvaus šių šaltinių pobūdžio plačiau aiškinti neverta, tad vertėjo parengti bent komentarus, ypač publikuojant pokario metų SSRS slaptųjų tarnybų dokumentus. Vis dėlto „Lietuvos valsčių“ seriją galėtume pavadinti XX a. istorijos serija, nes ypač viduramžių, naujųjų laikų istorijai skiriama mažiau dėmesio. Manytume, jog kompensuojant šią spragą tradiciniais tekstais galėtų tapti straipsniai, skirti dažnai itin problemiškos pradžios ar pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose analizei²³. Kai kuriose monografijose tai aptariama, tačiau gana fragmentiškai, o kai kur kilo net tam tikrų nesusipratimų. Antai „Žagarės“ monografija buvo skirta šio miesto 800 m. jubiliejui, kurio, pasirodo, net nebuvo. Jau išleidus knygą paaiškėjo, kad Žagarės (Joniškio r.) vardas pirmą kartą paminėtas ne 1198 m., o 1254 m., taigi 2004 m. sukanka 750 m.²⁴ Panašiu atveju vertėtų derintis ne prie vietinių kraštotyrininkų „atradimų“, bet prie profesionalių tyrinėtojų tyrimų išvadų. Tai padaryta rengiant „Papilės“ monografiją. 2003 m. 750 metų jubiliejų švenčiantis Papilės (Akmenės r.) miestelis gerokai paankstino savo įkūrimo datą, tai buvo pastebėta rengiant monografiją, šiam tikslui surengta mokslinė konferencija. Tad postūmis teigiama linkme akivaizdus. Su šiuo klausimu susiję ir tokie reiškiniai kaip holokausto vertinimo problemos. Atrodo, jog kai kuriose monografijose prisibijoma pasakyti visą tiesą apie holokausto istoriją. Vietiniai faktai dažnu atveju yra unikalūs ir gali praturtinti šių reiškinių vertinimą visos Lietuvos mastu.

Pastaruoju metu „Lietuvos valsčių“ serija sulaukė Lietuvos Respublikos Prezidento R. Pakso dėmesio, 2003 m. liepos 4 d. ji pristatyta Lietuvos Respublikos prezidentūros Baltojoje salėje²⁵. Artėjant Lietuvos tūkstantmečio jubiliejui panašaus dėmesio „Versmės“ leidyklos kolektyvas gali tikėtis ir ateityje. Nuolatinės paieškos ir siekis tobulėti įgalino sukurti savitą, didelę išliekamąją vertę turinčią seriją, kuri savo užmojais neturi analogų ne tik kaimyninėse valstybėse, bet ir visoje Europoje.

Išvados

Apibendrinant akcentuotina, jog „Lietuvos valsčių“ monografijos yra prasminga, turinti nemažas perspektyvas serija. Nors panašius leidinius taip pat rengia pavieniai entuziastai ir nevyriausybinės organizacijos, tačiau gerėjanti poligrafinė kokybė, gausėjantis profesionalių tyrinėtojų ratas rodo „Versmės“ leidyklos potencialias galimybes profesionaliai tyrinėti lokalią istoriją. Struktūrinė analizė parodė, kad „Lietuvos valsčių“ monografijose daugiau kaip pusė publikacijų yra istorinės tematikos; jose daugiausia dėmesio skiriama XX a. įvykiams. Esamos spragos rodo neišsemtas potencialias galimybes atskleidžiant chronologiniu požiūriu – XIII–XVIII a., teminiu – architektūros ir menotyros, pagalbinių istorijos disciplinų temas. Iš straipsnyje pateiktos medžiagos galima daryti šias išvadas:

1. „Lietuvos valsčių“ serijos monografijų „Praeities“ skyrius sudaro nuo 257 iki 701 puslapio (nuo 29,74 proc. iki 73,38 proc. visos knygos), arba vidutiniškai 47,05 proc.

2. Šios serijos lokalių monografijų „Praeities“ skyrius sudarė nuo 8 iki 40 autorių (vidutiniškai 25,44 vienoje monografijoje); jie parengė nuo 10 iki 66 straipsnių bei šaltinių publikacijų (vidutiniškai 37,77 vienoje monografijoje).

3. Techninių parametrų analizė parodė, kad „Praeities“ skyriuose išspausdinta nuo 87 iki 324 nuotraukų ir piešinių (vidutiniškai 225 vienoje knygoje), nuo 3 iki 62 lentelių ir sąrašų (vidutiniškai 28,5), nuo 2 iki 21 schemų ir brėžinių (vidutiniškai 10,88), nuo 1 iki 28 dokumentų faksimilių (vidutiniškai 13,44).

4. Teminė „Praeities“ skyrių analizė parodė, kad archeologijai ir mitologijai vidutiniškai skiriama 7,86 proc. viso skyriaus, architektūrai ir menotyrai – 1,94 proc., svarbiausiems istorijos laikotarpiams – 87,12 proc., istorijos ir kultūros paveldui – 2,21 proc., pagalbiniams istorijos mokslams – 0,84 proc.

5. Chronologinė „Praeities“ skyrių analizė parodė, kad XIII–XV a. vidutiniškai skiriama 2,2 proc. viso skyriaus, XVI–XVIII a. – 6,73 proc., 1795–1918 m. – 14,92 proc., 1918–1940 m. – 22,56 proc., 1940–1945 m. – 9,78 proc., 1945–1990 m. – 27,98 proc.

1 lentelė. „Praeities“ skyrių apimtys

* Paskutinis XX a. dešimtmetis neišskirtas į atskirą skyrių.

2 lentelė. „Praeities“ skyrių autoriai

3 lentelė. „Praeities“ skyrių autorių kvalifikacija*

* Analizuojamos tik naujo formato lokalios monografijos, kuriose pateiktos autorių biogramos.

4 lentelė. „Praeities“ skyriuose perspausdintos publikacijos*

* Pasinaudota lokaliose monografijose pateikta informacija.

5 lentelė. „Praeities“ skyrių techniniai parametrai

* Skliausteliuose nurodytos spalvotos iliustracijos.

6 lentelė. „Praeities“ skyrių struktūra (proc.)

* Šios temos aptariamos ir kituose skyriuose.

7 lentelė. Svarbiausių istorijos laikotarpių atspindžiai (proc.)

* Paskutinis XX a. dešimtmetis neišskirtas į atskirą skyrių.

Summary

Local history in studies of series of “Lithuanian’s valsčiai” 

The article deals with analysis of series of local history studies of “Lithuanian,s valsčiai” (Ancient small-governing districts) that is included in the publishing programme of Millennium Anniversary of Lithuania, published by Publishing House „Versmė“. The purpose of the nine books („Žagarė“, „Obeliai. Kriaunos“, „Plateliai“, „Širvintos“, „Žiobiškis“, „Lygumai. Stačiūnai“, „Veliuona“, „Raguva“, „Seredžius“) published in 1998–2003 is analysed as well as number of authors of chapter of “The Past/History” and their qualifications, and also the technical parameters, structure (according to the aspects of subject and chronology) and the major problems and perspectives of the series.

It has been identified in that article that the volume of chapter of “The Past” of studies of “Lithuanian,s valsčiai” differed between 257 and 701 pages (from 29,74 to 73,86% of the entire book), or meanly 47,05%. From 8 up to 40 authors contributed to the compilation of chapters of the local studies of “The Past” (meanly 25,44 in one study). They have prepared from 10 up to 66 articles and publication of sources (meanly 37,77 in one study). Analysis of the technical parameters have shown that there were from 87 up to 324 photographs in the chapters of “The Past” (meanly 225 in one book), from 3 up to 62 tables and lists (meanly 28,5), from 2 up to 21 schemes and drawings (meanly 10,88), from 1 up to 28 facsimiles of documents (meanly 13,44). The analysis of „The Past“ according to the subject have shown that meanly 7,86% of the total chapter had been intended for archaeology and mythology, for architecture and art criticism – 1,94%, for the major historical periods – 87,12%, for historical and cultural heritage – 2,21%, for auxiliary sciences of history – 0,84%. Chronological analysis of chapters of „The Past“ had shown that meanly 2,2% of the total chapter had been intended for the 13^th–15^th centuries, for the 16th–18th centuries – 6,73%, for the period of 1795–1918 – 14,92%, for the period of 1918–1940 – 22,56%, for the period of 1940–1945 – 9,78% and for the period of 1945–1990 – 27,98%.

¹ Sintautai. Žvirgždaičiai, Vilnius: UAB „Vakarinės naujienos“, 1996. Tačiau ši knyga dar nebuvo įtraukta į „Lietuvos  valsčių“ seriją.

² Kubilius V., Tautinė literatūra globalizacijos amžiuje, Kultūros barai, 2000, Nr. 12, p. 34; Klimka L., Kraštotyrininkų veikla  ir leidiniai, Literatūra ir menas, 2000 m. gruodžio 8 d., Nr. 49, p. 6; Seliukaitė I., Kraštotyros judėjimas XX a. pabaigoje,  Mokslas ir gyvenimas, 2001, Nr. 1, p. 36.

³ Šaknys Ž., Penkeri „Lietuvos valsčių“ serijos tomai, www.versme.lt.

⁴ Šaknys Ž., Stambus kraštotyros leidinys, Liaudies kultūra, 1999, Nr. 2, p. 49; Tyla A., Paminklas Žiobiškiui, Šiaurės Atėnai, 2000 m. spalio 14 d., Nr. 38(528), p. 10; Morkūnienė J., Apie Žiemgalos žmonių gyvenimą, Žiemgala, 2002, Nr. 1,  p. 48–50. Daugelį anotacijų, recenzijų, atsiliepimų galima rasti leidyklos interneto svetainėje (atsiliepimų skyrelyje),  www.versme.lt.

⁵ Naujausioje monografijoje „Seredžius“ ši dedikacija kiek pakeista ir skirta „Lietuvos valstybės ir karaliaus Mindaugo  karūnavimo 750 metų sukakčiai 1253–2003“.

⁶ Plačiau apie Vilniaus universiteto kraštotyrininkų veiklą žr.: Mačiekus V., Vilniaus universiteto kraštotyrininkų Ramuvai  dvidešimt penkeri, Mūsų kraštas, 1995, Nr. 1(6), p. 147–160.

⁷ Jonušas P., Leidėjo žodis, Seredžius, Vilnius: Versmė, 2003, p. 1236.

⁸ Mačiekus V., Pratarmė, Žiobiškis, Vilnius: Versmė, 2000, p. 14.

⁹ „Žemaičių praeities“ serijoje išleistos šios lokalios monografijos: „Varniai“ (1996, t. 4), „Seda“ (1997, t. 5), „Pavandenė“  (1996, t. 6), „Renavas“ (2001, t. 9), „Alsėdžiai“ (2002, t. 10). Be to, Pavandenei skirta dalis pirmojo tomo (p. 176–232),  o Žemaičių Kalvarijai ir Biržuvėnams – dalis antrojo tomo (p. 151–254, 255–282). Trečiajame tome spausdinama Vytauto Didžpetrio studija apie Linkuvos parapijos bažnyčios ir karmelitų vienuolyno istoriją (p. 190–265).

¹⁰ „Žiemgalos krašto praeities“ serijoje išleistos Algimanto Miškinio monografijos „Linkuva“ (1999, t. 1), „Žeimelis“ (2000,  t. 3), o straipsnių rinkinyje „Žiemgala“ (1999, t. 2) publikuojamas Algirdo Baliulio straipsnis, skirtas Pasvaliui (p. 44–63).

¹¹ Bielinienė J., „Žemaičių praeities“ 10 knygų, Kultūros barai, 2002, Nr. 8/9, p. 106.

¹² Morkūnas E. J., Nemuno keltai, Veliuona, Vilnius: Versmė, 2001, p. 305–312.

¹³ Almonaitis V., Vokiečių ordino Dubysos pilis, Seredžius, Vilnius: Versmė, 2003, p. 102–114.

¹⁴ Girininkienė V., Palemono kalno pavadinimas XVIII a. antrosios pusės – XIX a. pradžios dokumentuose, Seredžius, Vilnius: Versmė, 2003, p. 609–610.

¹⁵ Prie tokių autorių šio straipsnio autorius priskirtų ir save, nes „Lygumų. Stačiūnų“ monografijoje „Praeities“ skyriuje  pateiktos 8 publikacijos (tiesa, 2 publikacijos parengtos su kitais autoriais).

¹⁶ Daugyvenės kraštas, parengė V. Šernas, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 1998. Šios knygos recenziją žr.: Jurgaitis R., Įamžinta Daugyvenės krašto praeitis, Mūsų kraštas, 1999, t. 6, p. 214–217.

¹⁷ Lokalia monografija reikėtų vadinti tik mokslinio pobūdžio lokalius tyrimus, plg.: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas,  Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 406.

¹⁸ Raguvos praeitis, sudarė V. Ruzas, R. Samavičius, Vilnius, 1993, t. 1; 1997, t. 2; 1998, t. 3.

¹⁹ Anykščiai istorijoje, literatūroje, atsiminimuose, sudarė V. Račkaitis, A. Verbickas, Vilnius: Mintis, 1992.

²⁰ Šiuo atveju norėtųsi išskirti profesionaliai parengtas istorikės V. Girininkienės monografijas „Veliuona“, „Seredžius“.  Tai įvertino ir itin kritiški oponentai, žr.: Bielinienė J. „Žemaičių praeities“ 10 knygų, Kultūros barai, 2002, Nr. 8/9, p. 106.

²¹ Žiobiškio apylinkių istorijos šaltiniai, parengė K. Misius, Žiobiškis, Vilnius: Versmė, 2000, p. 619–728.

²² Kitų pavyzdžių toli ieškoti netenka, žr.: Katilius A., Vaivada V., Telšių bažnyčios vizitacijos aktas, Telšiai, Vilnius: Mokslo  ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 337–412. Ši šaltinių publikacija sudaro net 18 proc. visos knygos.

²³ Juolab kad istoriografijoje tinkamų pavyzdžių jau esama, žr.: Marciukaitė N., Vaivada V. Dėl Telšių pirmojo paminėjimo, Telšiai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 19–25.

²⁴ Baranauskas T., Apie tariamą Žagarės jubiliejų, Voruta, 1998 m. rugsėjo 26 d., Nr. 35(365), p. 8.

²⁵ Jonušas P., „Lietuvos valsčiai“, Mokslas ir gyvenimas, 2003, Nr. 8/9, p. 54–55.

▲2005 03 10

Atgal

Viršun