Recenzijos

Suneštinė knyga apie Širvintas

Neseniai į „Versmės” leidyklos leidžiamą kraštotyros monografijų seriją „Lietuvos valsčiai” įsiliejo dar viena stambi monografija „Širvintos”. Tai ketvirtoji šios serijos knyga, skirta Lietuvos tūkstantmečiui, Širvintų 525 m. jubiliejui bei Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dešimtmečiui paminėti. Jau yra išleistos šios serijos knygos: „Žagarė” (1998), „Plateliai” (1999), „Obeliai. Kriaunos” (1999).

Ankstesnės monografijos buvo parašytos remiantis Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos rengtų kompleksinių ekspedicijų medžiaga. „Širvintos” – pirmoji knyga, pristatanti atskirų autorių savarankiškai rašytus straipsnius bei publikacijas, beje, ir išleista, be kitų kultūros paveldo vertę suvokiančių rėmėjų, Širvintų rajono savivaldybės (meras – Vytas Šimonėlis) užsakymu ir lėšomis. Monografiją rengė nemažas (beveik 40) istorikų, archeologų, sociologų, kalbininkų, tautosakininkų bei kraštotyros entuziastų būrys (redakcinės komisijos pirmininkas – Venantas Mačiekus).

Širvintų rajonas, ypač pačios Širvintų apylinkės, yra menkai mokslininkų tyrinėtas. Istorikas Gintautas Zabiela pastebi, kad „Širvintų apylinkės yra skurdžios savo senuoju palikimu – tai tiesiog beveik tuščia vieta Lietuvos proistorės žemėlapyje”. Anot tautosakininko Povilo Krikščiūno, „...bendrame Širvintų rajono lietuvių tautosakos fone pačių širvintiškių potėpiai atrodo gana blankiai. Ekspedicijos čia neapsistojo”. Kad ir trūkstant kai kurių žinių, knyga apie Širvintas išleista nemažos apimties.

Monografijoje jau tradiciškai išlaikyta pirmųjų stambesnių kraštotyrinių leidinių (knygų apie Zervynas, Merkinę, Kernavę ir t.t.) sandara. Ir čia, ir ankstesnėse šios serijos monografijose išlieka tie patys skyriai: „Gamta”, „Praeitis”, „Etninė kultūra”, „Kalba” ir „Tautosaka”. Šio tomo naujiena – du visiškai nauji skyriai: „Iš nesenos praeities” ir „Įžymūs žmonės”.

Pirmojoje knygos dalyje „Gamta” geografas ir kraštotyrininkas Rimvydas Kunskas aprašo pagrindinius Širvintų apylinkių vietovaizdžio formavimosi ir raidos bruožus. Autoriaus žvilgsnis krypsta ne tik į Širvintų valsčiui priklausiusias vietoves. Pasižvalgoma ir po aplinkinių, ypač Kernavės, apylinkių kraštoves ar įdomesnius gamtos objektus. Beje, tai vienintelis knygos autorius, parašęs gamtos temomis. Matyt todėl nagrinėjama ne tik apylinkių geologinė praeitis ir dabartis. Pateikiama ir lakoniškų žinių apie vietovių fauną bei florą, nagrinėjamos urbanistinės problemos. Straipsnis parašytas specifine, daugiau geografams suprantama kalba, daugelis teiginių iliustruojami schemomis, lentelėmis, žemėlapiais. Pabaigoje pateikiamas rečiau vartojamų terminų žodynėlis. Tai bus nemenkas palengvinimas eiliniam skaitytojui, studijuojančiam šį specialia terminija  prisodrintą tekstą.

Antroji monografijos dalis, kuri yra bene didžiausia, apžvelgia Širvintų valsčiaus istoriją nuo seniausių laikų iki Sąjūdžio susikūrimo. Straipsnius skyriui rašė Algirdas Baliulis, Kazys Misius, Juozas Lebionka, Viktoras Alekna ir kt. Prie jų prisidėjo ir Širvintų kraštotyrininkai. Dauguma straipsnių paremti archyvine medžiaga, autentiškais prisiminimais, nuotraukomis, šaltinių nuorodomis. Bet vėlgi medžiagos trūkumas paliko dideles spragas Širvintų apylinkių senovei pažinti. Dėl to straipsniai, susiję su seniausiais Širvintų laikais, nors ir profesionaliai parašyti, yra gana lakoniški. Geografo Tado Šidiškio straipsnis „Širvintų krašto alkvietės ir kitos mitologinės vietos” ypač tvarkingas, nuoseklus, papildytas nuotraukomis, lentelėmis, žemėlapiais.

Gerokai daugiau informacijos apie Širvintas atsiranda nuo XV a., kai 1475 m. jos pirmąkart paminimos istoriniuose šaltiniuose. Tačiau ir tos žinios, pasak Algirdo Baliulio, yra gana fragmentiškos. Visas skyrius (nuo XV a.) yra padalytas tarsi į tam tikrus barus. Pirmajame sudėta viskas, kas susiję su Širvintų miestu, toliau dedamos dvarų, bažnyčių istorijos. Daug vietos skiriama pašto atsiradimui, 1920 m. kovoms už Lietuvos nepriklausomybę, švietimui, tremtims bei netrumpam sovietiniam laikotarpiui. Dauguma straipsnių parašyti remiantis 1775 m., 1795 m., 1872 m. Širvintų valsčiaus aprašymo duomenimis. Tai leidžia atkurti tuometinę gyventojų tautinę sudėtį bei socialinę padėtį.

Monografijoje daug rašoma apie lietuvių santykius su lenkais. Istorikas Juozas Lebionka straipsnyje „Polonizacijos procesas Širvintų valsčiuje XIX a. antroje pusėje”, remdamasis 1897 m. visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, nagrinėja ne tik ano meto gyventojų tautinę sudėtį, bet ir ją lėmusius veiksnius – dvasininkijos, „liaudies mokyklų” veiklą, pačių gyventojų tautinės savimonės būklę. Tuo metu gyventojų daugumą sudarė lietuviai ir lenkai. Kitos tautinės mažumos – rusai, žydai ir kt. – sudarė labai nedidelę gyventojų dalį. Konkreti kaimų tautinė sudėtis atsispindi straipsnio gale pateiktame priede. Gaila, kad šitos žinios yra vėliausios, daugiau apie tai knygoje neberašoma. Įdomu, kaip šie duomenys būtų pasikeitę kad ir po 1923 m. gyventojų surašymo?

Nemažai straipsnių skirta 1920 m. kovoms su lenkais už nepriklausomą Lietuvą. Tai bene ryškiausi ir svarbiausi Širvintų įvykiai visos Lietuvos istorijos kontekste. Kaip rašo istorikas Kazys Misius, „1920 m. lapkričio mėn. kovos su lenkais ties Širvintomis ir Giedraičiais lėmė būti ar nebūti Nepriklausomai Lietuvos valstybei”. Straipsniuose – ne vien mūšių, jų etapų bei taktikos aprašymai. Juose apstu ir kovų dalyvių atsiminimų, bylų nuorašų. Keista, kad čia net neminimas 1927 m. Širvintose pastatytas paminklas žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę. Apie tai rašoma jau visai kitoje monografijos dalyje. Beje, šio paminklo nuotrauka puošia knygos viršelį, tačiau apie tai nerandama jokių nuorodų tituliniuose puslapiuose.

Skyrius baigiamas gana keistu, kaip rašo redakcinė komisija, „istoriniu literatūriniu vaizdeliu, turinčiu padavimų elementų”. Vaizdelis paremtas tikrais faktais bei įvykiais, tačiau parašytas beletristiniu stiliumi ir jau nesiderina prie bendros skyriaus stilistikos. Galbūt ateityje, atsiradus daugiau tokių vaizdelių  ar vietinių gyventojų kūrybos, reiktų sudaryti naują skyrių?

Peržvelgus šią dalį matyti, kad vienos temos yra labai išplėstos, kitos, priešingai, susiaurintos. Štai kad ir apie 1831 m. sukilimą (tas pats ir su 1863 m. sukilimu) parašyta vos keletas sakinių, nors būtent čia, Širvintose, buvo susibūrusi Vilniaus apskrities sukilėlių valdžia. Keistai atrodo ir Širvintų istorija, kurios keturi šimtmečiai telpa trijuose lapuose, o dvarų, bažnyčių istorijoms skirti ilgiausi straipsniai. Nežinia kodėl nieko nerašoma ir apie tarpukariu veikusias visuomenines jaunimo ir kt. organizacijas.

„Etninės kultūros” skyriuje pažvelgiama į širvintiškių buitį, papročius, tradicijas. Vaizdžiai aprašomos kalendorinės bei šeimos šventės, nagrinėjamos vaikų auginimo problemos. Daug naudingų patarimų skaitytojas ras kraštotyrininkės Laimutės Bikulčienės straipsniuose apie liaudies mediciną ir orų spėjimą. Gana įdomiai pateiktas dviejų kaimų – Alionių ir Širvintų – aprašymas. Tai istorikų Sofijos Kanopkaitės ir Stanislovo Dačkos prisiminimai iš gimtųjų vietų. Čia aprašoma šių kaimų savivalda, gyventojų socialinė padėtis, šventės ir papročiai. Tai vienintelis rašinys, kuriame aprašomi kaimo žmonių santykiai su žydais. Norėtųsi, kad panašių žinių būtų ne tik iš šio šimtmečio pradžios, bet ir iš vėlesnių laikų.

„Lietuvos valsčių” serijoje startavo ir sociologai. Jiems sėkmingai pavyko įsilieti į istorikų, archeologų, etnologų ir kitų specialistų ratą. Sociologė Anelė Vosyliūtė straipsnyje „Širvintų apylinkių žmonės: patyrimai ir išgyvenimai” puikiai atskleidė širvintiškių kasdienį gyvenimą. Tai primena autobiografijos skaitymą, kai skaitytojas susitapatina su pačiu veikėju, jo mintimis, elgsena.

Į „Tautosakos” skyrių Povilas Krikščiūnas ir Živilė Ramoškaitė pasistengė sudėti pačias gražiausias širvintiškių dainas, pasakas, patarles ir mįsles. Kaip ir ankstesniuose šios serijos tomuose, orientuotasi į tradicinius, „klasikinius” klodus. Dainos skelbiamos tik su melodijomis. Spausdinamos ne tik neseniai užrašytos dainos, bet ir prieškario metais Juozo Kartenio, Mečio Kamsiuko bei Zigmo Voverio surinkta tautosaka. Tai tarsi tiltas, gyvuosius su išėjusiais jungiantis nenutrūkstančia gija.

Peržvelgę „Lietuvos valsčių” seriją nesunkiai pastebėsime, kad „Širvintose” pirmą kartą skelbiama tiek mažai tautosakos. Pratarmėje rašoma, kad Širvintų apylinkių nelepino kraštotyros ekspedicijų dėmesys, nors kai kuriose netolimose kaimyninėse vietovėse lankytasi ne po kartą. Ten užrašyta nemažai ir įdomios tautosakos. Tačiau monografija rengta apie Širvintų valsčių, todėl šios medžiagos atsisakyta (manau, su panašiomis problemomis susidūrė ir kitų straipsnių autoriai). Akivaizdu, kad knygos apie valsčių idėja  geografiškai ribojo atrenkamą medžiagą. Kyla klausimas – ar tuo pačiu ji neapribojo rengėjų galimybių tiksliau atspindėti vietos repertuarą? Akivaizdžiai susidurta ir su medžiagos patikimumo nustatymo sunkumais, taip pat nulėmusiais nedidelę skyriaus apimtį. Kai kurios pasakos atrodo tarsi būtų užrašinėtojų perpasakotos. Kelių dainų metrikose atsiranda terminas „nenurodyta dainininkė” – matyt, dėl skuboto užrašinėtojų darbo. Belieka tikėtis, kad ateityje serijos leidėjams užteks entuziazmo ir galimybių surinkti pakankamai patikimos archyvinės ir šiuolaikinės medžiagos apie aplinkines vietoves. Išleidus apie jas knygas, minėti netolygumai išsilygintų.

Straipsnius šiai knygai rašė didelis autorių kolektyvas. Gal todėl vienoje recenzijoje apie ankstesnes monografijas priekaištauta, kad nėra jokios informacijos apie straipsnių autorius. Džiugu, kad šį kartą atsirado vietos ir trumpoms autorių biografijoms. Jos rodo autorių sambūrį esant tikrai margą. Būtent dėl šio margumyno knyga neišlaiko stiliaus vientisumo. Bendrame keturiasdešimties  skirtingų asmenybių kūrinyje to vientisumo ir negali būti. Vis dėlto manau, kad toks didelis autorių kolektyvas turi ir savų privalumų. Skaitytojui paliekama ne tik laisvė rinktis vieną ar kitą autorių, bet kartu suteikiama galimybė susipažinti ir įvertinti skirtingas rašančiųjų pozicijas. Juk straipsnius rašė ne tik profesionalai, bet ir pradedantieji bei mėgėjai.

Iš kitų šios serijos knygų „Širvintos” išsiskiria nauja apdaila. Tai dailininko Alvydo Ladygos darbas. Gera popieriaus kokybė ir puikus apipavidalinimas sukūrė rimtos, prabangios knygos įvaizdį. Deja, būtent dėl didelio formato ir svorio knyga nėra „patogi”. „Nepatogumą” kompensuoja nebent tai, kad čia nereikėjo taupyti vietos nuotraukoms, lentelėms, schemoms, žemėlapiams ir pan., todėl tilpo kur kas daugiau informacijos.

„Širvintos” tradiciškai laikoma ketvirtąja šios serijos knyga. Tačiau prisimintina, kad tų pačių leidėjų ir entuziastų pastangomis 1996 metais buvo išleista kiek kuklesnė knyga apie Sintautus bei Žvirgždaičius. Būtent ją reiktų laikyti visos serijos startu. Džiugu po ketverių metų matyti naują tomą – ne tik išoriškai išgražėjusią, bet ir straipsnių branda išaugusią knygą. Ne veltui „Lietuvos valsčių” serija yra įtraukta į oficialią „Lietuvos tūkstantmečio” programą.

 Andžela JAKUBYNIENĖ

Širvintos. – Vilnius, Versmė, 2000. – 776 p.

BOOKS

A book on Širvintos

 Andžela  JAKUBYNIENĖ

The article provides a brief review on the monograph about the township of Širvintos. It is the fourth book from the series „Lithuanian district”. 

▲2005 03 18

Atgal

Viršun