Recenzijos
Stambus
kraštotyros leidinys
Dr.
Žilvytis
Šaknys
Paskambinus
Liudvikui Giedraičiui ir paprašius pristatyti 1998
metais išleistus Obelius.
Kriaunas
Liaudies
kultūroje, negalvodamas sutikau. Apie šį - bibliją savo stambumu
primenantį tomą bus ką parašyti, pamaniau. Skaitant knygą
aptikau savo senelio spintos brėžinį. Tai dar labiau pakėlė
mano entuziazmą. Tačiau, užvertęs paskutinį leidinio puslapį
ir suskaičiavęs virš pusšimčio straipsnių - puoliau į neviltį.
Gilesnė jų mokslinė analizė užimtų daugiau kaip pusę žurnalo
numerio!
Tai lėmė daugiau publicistinį šios recenzijos pobūdį ir tikslą
susumuoti atliktą darbą bei jo reikšmę Lietuvos kultūrai. Kita
vertus, norint išsamiau įvertinti šį leidinį, recenziją turėtų
rašyti keturi penki atskirų disciplinų atstovai. Todėl didesnį
dėmesį kreipiau į etnografiją - tą mokslo sritį, kurią labiau
išmanau.
***
Versmės
leidykla rengia ir leidžia kraštotyros monografijų seriją
Lietuvos valsčiai. Štai rankose laikome antrąjį joje išleistą
solidų kraštotyros veikalą Obeliai. Kriaunos1.
Tai jau ketvirtoji stambi Vilniaus universiteto kraštotyros klubo
Ramuva monografija2.
Didžioji straipsnių dauguma parengta jos dar 1980 metais atliktų
lauko tyrimų pagrindu. Jau po metų buvo parengtas leidinys, tačiau
LSSR Aukštojo ir specialiojo mokslo ministerijos tarnautojo
atsargumo dėka, jam buvo lemta likti rankraščiu ir kantriai
laukti Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo. 1990 metais vėl
atnaujinti bandymai leisti knygą, net buvo gauti pinigai, tačiau
pildant leidinį naujais straipsniais, jie nuvertėjo. 1995 metais vėl
pradėta rūpintis knygos išleidimu. Prašyta verslininkų pagalbos
ir paramą suteikus Rokiškio merui Vytautui Masiuliui reikalai
pajudėjo. Vilniaus universiteto kraštotyrininkų klubo
Ramuva vadovo
Venanto Mačiekaus ir jo bendražygių atkaklumo dėka mūsų
knygynuose puikuojasi išsamus ir nebrangus Obelių ir Kriaunų
apylinkių praeitį menantis leidinys.
Jeigu
būtų rašoma išsamesnė Lietuvos dvasinės kultūros rekordų
knyga, Obeliai. Kriaunos iš karto puikuotųsi bent keliuose
jos puslapiuose. Visų pirma tai išsamiausias lokalinis, net
daugiau 300 puslapių etnografijai skyręs leidinys. Informacijos
gausa aplenkta jau keturis dešimtmečius šia prasme pirmavusi
Elvyros Dulaitienės Glemžaitės Kupiškėnų senovė3.
Antra - tai leidinys kuriame plačiausiai nušviesti papročiai. Trečia
- Obeliai. Kriaunos - pirmasis lokalinis leidinys, kuriame išvardinti
garsūs tos vietovės muzikantai, pateiktos trumpos jų biografijos
ir nuotraukos. Ketvirta - pirmoji, kurioje pateiktas instrumentinės
muzikos skyrelis, su gausiomis gaidomis. Tai Evaldo Vyčino
nuopelnas.
Stambiausiame,
tradicinei kultūrai skirtame skyrelyje net kelis straipsnius parašė Klaudijus Driskius. Į akį krinta aktyvaus šio
leidinio talkininko ir daugelio fotografijų autoriaus studija Žvejyba
Sartų ežere ir kituose Obelių-Kriaunų vandenyse. Vien dėl
jos knygą turėtų nusipirkti ne tik Šiaurės Aukštaitijos žvejai.
Kaip
reta daug vietos skirta papročiams. Net po du paprotinius
straipsnius parašė Živilė Driskiuvienė ir Birutė Imbrasienė.
Pirmą kartą kraštotyros leidinyje atskirame straipsnyje aprašomi
ir kitos tautybės ir konfesijos atstovų - rusų sentikių šeimos
papročiai. Ne tik regioniniu mastu svarbūs atlaidams ir vardinėms
skirtos publikacijos. Tokio pobūdžio etnografinės medžiagos
Lietuvoje gana reta. Gal būt šių papročių tyrimas taps
tradicija?
Galima
būtų vardinti nepaliestas temas. Mažiau nagrinėta materialioji
kultūra. Aišku viso žmogaus gyvenimo (net ir mažos vietovės)
vienoje knygoje neaprėpsi. Sunku to tikėtis ir ateityje. Todėl
manau, kad 27 etnografijai skirti straipsniai visapusiškai apžvelgia
šio regiono dvasinę ir materialiąją kultūrą. Kitų regionų
mokytojams ir kultūros darbuotojams lieka tik pavydėti,
organizuoti kraštotyros darbą patiems ar viltis, kad tokią išsamią
jų vietovę aprašančią monografiją išleis ramuviečiai ar kraštotyros
draugija. Šiaip ar taip etnografinė monografijos dalis yra reikšmingas
faktas Lietuvos etnologijos istorijoje. Norėtųsi, tik kad po
straipsniais būtų įvardinta jų parašymo data, nes kai kurių
gimimo dieną skiria keliolika metų.
Taip
pat keli straipsniai skirti regiono gamtai - vietovaizdžio raidai
ir augalams. Skirsnyje Praeitis puikuojasi 16 istorinių ir
archeologinių straipsnių. Net tris straipsnius parašė ištikimas
lokalinių monografijų autorius istorikas Kazys Misius, du - jau
minėtas K. Driskius. Taip pat išskirsiu ir tokio pobūdžio
leidiniuose retai
sutinkamą sporto istorijai skirtą
straipsnį - Zofijos Vilytės Tradicinės žirgų lenktynės ant
Sartų ežero (nuo seniausių laikų iki 1976 m.). Sartų lenktynės
- visų lietuvių pasididžiavimas, todėl išsami ir gyva, žmonių
pasakojimais paįvairinta jų istorijos analizė gražus šios
knygos akcentas. Taigi tęsiama Žagarės leidinyje pradėta
tradicija, kur gana visapusiškai buvo atskleista įvairų sporto šakų
istorija. Norėčiau paminėti ir mane itin sudominusį Jono Trinkūno
straipsnį apie Domo Šidlausko pastangas atkurti pagoniškąjį tikėjimą
su dvasiniu centru Romuva (netoli Bradesių).
Vienišas,
tačiau išsamus ir reikalingas Jono Mardosos etnosociologinis
straipsnis Gyventojų kasdieniniai rūpesčiai. Gana negausūs
ir Kalbos turtais ir Tautosaka įvardinti poskyriai,
pagyvinami gausiai pateiktais tautosakos tekstais.
Labai
pagirtina, kad ramuviečių leidiniuose įsigali tradicija skelbti
įdomesnius ekspedicijos dienoraščio faktus. Tai pagyvina leidinį,
leidžia suvokti ekspedicijos laisvadienių ir darbo nuotaikas,
respondentų susidariusį požiūrį į medžiagos rinkėjus.
Jaudina paskutinė skyrelio pastraipa: Šokau su Kraštotiras
mergelu, tai dabar galiu ir mirt.
Monografijos
straipsnių suvokimui labai padeda Lidijos Kavaliauskienės pateikti
Kriaunų ir Obelių valsčių žemėlapiai. Knygą gražiai
apipavidalino dailininkai Marius Danys ir Raimonda Bateikaitė,
visuomeniniais pagrindais šį stambų leidinį redagavo Margarita
Kazakevičiūtė - Mačiekienė.
Tokios
stambios knygos parengimas reikalavo milžiniško darbo ir atsidėjimo.
Ypač nelengva buvo kalbos redaktorės ir redakcinės komisijos
pirmininko ir kitų jos narių duona. Daugelį straipsnių rašė
pradedantieji, reikėjo tikrinti informacijos patikimumą, kai kurių
straipsnius tiesiog perrašyti. Tačiau, mano galva - visos
problemos sėkmingai išspręstos. Džiugu, kad leidinyje labai daug
nuotraukų. Daugelis jų - geresnės kokybės negu esame įpratę.
Taigi pasirūpinta ir technine knygos leidybos puse.
Knygos
tiražas 2500 vienetų. Taigi šį neeilinį ir puikų, už savikainą
tepardavinėjamą leidinį vertėtų kuo skubiau įsigyti. O neišsenkančios
energijos, neseniai Jono Basanavičiaus premija apdovanotas Mačiekus
galvoja apie naujus leidinius. Juk jo vadovaujama Vilniaus
universiteto kraštotyrininkų ramuva surinkusi medžiagos dar dvidešimt
penkioms monografijoms, nežada nurimti ir ateityje. O artimiausiu
metu vėl džiugins rokiškėnus - baigiama rengti monografija Žiobiškis.
Nebus skriaudžiami ir žemaičiai - turėtume greitai skaityti
Platelius. Palinkėkime finansinės ir kūrybinės sėkmės
leidžiant ir kitus leidinius.
Tekstas
angliškai reziume
Straipsnelyje
pristatoma ketvirtoji stambi Vilniaus universiteto kraštotyros
klubo Ramuva monografija - Obeliai. Kriaunos.
Publikacijoje aptariama jos reikšmė Lietuvos etnografijai ir
etnologijai. Tai išsamiausia, net daugiau 300 puslapių
etnografijai skyrusi lokalinė monografija Lietuvoje. Tokio pobūdžio
leidinyje papročiai taip išsamiai nušviesti pirmą kartą. Taip
pat - Obeliai. Kriaunos pirmasis lokalinis leidinys kuriame išvardinti
garsūs tos vietovės muzikantai, pateiktos trumpos jų biografijos
ir nuotraukos ir pateiktas instrumentinės muzikos skyrelis, su
gausiomis gaidomis.
Nuorodos
1
Dar
išleista: Žagarė. Vilnius, 1998. Knyga kiek stambesnė negu
aptariamoji, bet čia liūto dalį užėmė ne etnografiniai,
bet istoriniai straipsniai.
2
Kitos
stambios monografijos: Dieveniškės. Vilnius, 1995; Sintautai.Žvirgždaičiai
.Vilnius, 1996.
3
Dulaitienė
(Glemžaitė) E. Kupiškėnų senovė: Etnografija ir tautosaka.
Vilnius, 1958.
▲2004 07 27
|