Prabyla valsčių istorijos

Šiemet „Versmės“ leidykla 14 Lietuvos miestelių organizuoja ekspedicijas. Jų tikslas — parengti naują monografijų apie valsčius seriją Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti. Tarpukario metais Lietuvoje būta 408 valsčių. Iki 2009-ųjų žadama išleisti apie 40 knygų, besiremiančių žmonių atsiminimais, mokslinėmis studijomis, iliustruotų nuotraukomis, dokumentų faksimilėmis, žemėlapiais. Leidykla jau išleido 9 monografijas.

Iš lūpų į lūpas

„Senieji papročiai, tradicijos, amatai, net vaizdingi posakiai nyksta, jaunimas nežino to, ką žino jų seneliai. Ši informacija labai svarbi ateinančioms kartoms ir žmonėms, kurie galbūt grįs čia gyventi“, – sako ekspedicijos vadovas Juozas Pugačiauskas. „Miršta gerą atmintį turėjęs se-nukas, ir etnokultūra daug ką negrąžinamai praranda“, – priduria Stakliškių kultūros namų etnokultūros specialistė Rita Balsevičiūtė.

„Nuo dzūkų nepabėgę, suvalkų nepasiviję“, – taip stakliškėnus apibūdino miestelio kultūros namų direktorė Vida Baliukevičienė, sukaupusi daug kraštotyrinės medžiagos apie savo kraštą. Ji pastebėjo, kad kiekvienos miestelio gatvės gyventojai susidėję pastatė po kryžių. Tarpukario metais laidotuvių procesijos prie jo laukdavo kunigas, ten trumpai pasimelsdavo už mirusįjį. Laikyta, kad tai labai svarbi mirusiojo sielos apsivalymo vieta.

R.Balsevičiūtė džiaugėsi užrašiusi Medžionių kaimo gyventojo Jono Radzevičiaus prisiminimus, kaip jis su tėvais ir kitais ūkininkais ant Medžionių piliakalnio deginęs javus – aukas pagoniškiems dievams, kaip į karstą mirusioms moterims įdėdavo šukas, vyrams – lazdą nuo velnių gintis, neretai ir „arielkos“, tabokos. Tai senojo tikėjimo ilgaamžiškumo ir kitokios sampratos apie amžinybę ženklai. R. Balsevičiūtei senukai sakė, kad jų tėvai naminę degtinę vadino drūtvandeniu. Užpylę juo vaistažoles, sveikatą stiprino.

Šiandiena

Ekspedicijos dalyviai daug informacijos surinko apie Stakliškių midaus daryklos istoriją, miestelio bažnyčią, knygnešius, apylinkių piliakalnius, kalvystės, veltinių vėlimo tradicijas, Verknės atodangą, augalų, grybų įvairovę. Rajono ūkininkais besidomėjusi mokslų daktarė Valentina Ratkevičienė pastebėjo, kad apylinkėse dauguma ūkininkų turi po 5–10, tik du – po 50–100 hektarų žemės. Visi smulkieji sako turį darbo vietą ir užsiėmimą, kuris suteikia pragyvenimą, bet neduoda pelno, pinigų. Jie save vadina skurdžiais, tik keli – vidutiniokais, negalėdami nusakyti, kokia riba tarp šių socialinių sluoksnių.

Bedarbių socialinę ir ekonominę padėtį bei vertybines orientacijas nagrinėjusi Socialinių tyrimų instituto doktorantė Elena Kocai pastebėjo, kad darbo neturinčių žmonių daug daugiau negu Darbo biržoje užsiregistravusių bedarbių. Svarbiausia vertybe šie žmonės laiko šeimą ir darbą. „Jei dirbtume, viskas būtų kitaip. Gerai“, – pabrėžia jie. Tačiau sako nesutinką dirbti už 10 ar 20 litų per dieną – tai patenkintų nebent moteriškaites.

Vytauto Didžiojo universiteto studentė Laima Kažukauskytė sakė, kad per ekspediciją ją nustebino kaimu žmonių gerumas, šiluma. Pokalbis apie praeitį su paprastu kaimo žmogeliu dažnai primena lobio radybas, nustebina sodriu žodžiu ir liaudiška išmintimi, filosofija.

Atgal

Viršun