Pašvitinyje po 60 metų

Buvau dar pyplys, bet nuošalų Pašvitinio miestelį, esantį Pakruojo rajone, prisimenu kvepiantį suodžiais. Mat 1941 m. savaitė iki karo pradžios, gerą pusę miestelio nušlavė ugnis. Kaip dabar man aiškino pašvitiniečiai, vaikai nuošalioje daržinėje pasikūrė ugnį – norėjo sušildyti ką tik atvestus šuniukus. Vėjas nunešė ugnį į miestelio centrą. Vėliau laukė kitos nelaimės: okupacijos, genocidas, kruvinos pokario grumtynės. Iki šiol akyse tebestovi pokario vaizdelis: miestelio centre mušasi du prisigėrę čia pat veikiančioje arbatinėje. Abu kruvini ir vos pastovi ant kojų, bet kimba vienas kitam į gerklę.

Ekspedicijos vadovas Kazimieras Kalibatas prie Pašvitinio klebonijos

Šiandien aikštė jau ne akmenimis grįsta, bet asfaltuota, žydi gėlės. Toje vietoje, kur ilgam smilksojo sudegusių žydų krautuvėlių pamatai, – nauja seniūnija, biblioteka ir kavinė. Baigiama nauja baltut baltutėlė parduotuvė.

Baltutėlė ir bažnyčia, bet ji kartu su Tiltinio ir Korsako (taip, iš čia kilo įžymusis K. Korsakas ir jo dukra Ingrida Korsakaitė bei šios dukra Jurga Ivanauskaitė) raudonų plytų namais – pastoviausi Pašvitino ženklai. Nesikeičia ir įprotis lenkti alaus bokalus prie kavinės, žiūrint tiesiai į šventorių. Pokario metais taip buvo skandinamas skausmas ir neviltis, dabar, sako, viskas iš bedarbystės. Pakruojo rajonas nutarė kviestis danus.

Laukia jų ir pora kilometrų už miestelio esantis Pelaniškių kaimas, kuriame dar veikia bendrovė su įspūdingai aprūdijusiais ir apšepusiais kolūkinių laikų pastatais. Senosios kiaulių fermos buvusiame Satkūnų dvare sugriuvusios ir taip apaugusios žydinčiais builiais ir dilgynėmis, kad turėjau irtis kaip jūreivis per audrą. Iš didingo vaikystės laikų dvaro, kuriame lėbaudavo ir stribai, naktimis ruošdavę šviečiančių kulkų saliutus, nelikę nieko, tik keli didžiuliai medžiai. Jie irgi laukia danų.

Pašvitinio pieninė

Prieš pat karą pastatyta moderni Pašvitinio pieninė, kurią aplankė pats A. Smetona, tebestovi ir tebevilioja smetonišku užrašu. Savo stiliumi ji man primena Pašvtinio bažnyčios ir sudegusios sinagogos architektūrą. Savo vidumi panaši į išdaužytą ir apleistą fermą, kurių aptikau ne vieną Pašvitinio apylinkėse. Iš panašių vaizdelių alytiškis V. Stanionis sukūrė puikią foto parodą, kuri dabar eksponuojama „Prospekto galerijoje“ Vilniuje. Ją galėtume pavadinti labai paprastai: čia praėjo Atgimimas. Su visais laiko kontrastais. Juos pajutau vos išlipęs Pakruojo autobusų stotyje: viena pusė – atnaujinta, su pastoge, kita – užkalta lentomis, viduje stūkso sugriautas pečius, išdaužytos durys.

Taip buvo ir toliau, per visas 3 dienas. Už Pašvitinio bažnyčios irgi radau naujovę – senoje mūrinėje klebonijoje vokiečiai antrajame aukšte įrengė jaukų bendrabutį su tualetais, dušu ir net karštu vandeniu.  Naujas pašvitinio klebonas Gintas Sakavičius ekspediciją, ruošiančią leidinį apie Pašvitinio valsčių, pasitinka draugiškai, o sekmadienį, po mišių, padovanoja mūsų moterims didžiulį dubenį vaisių ir uogų. Jų čia keletas: I. Levickaitė, G. Žukauskienė, J. Samulionytė, G. Žumbakienė iš Šiaulių „Aušros“ ir Rumšiškių muziejų. Vyrai užgrius vėliau. Vien V. Skebas iš „Versmės“ leidyklos su 50 turtingiausių Pašvitinio valsčiaus ūkininkų sąrašu atstovauja pusę ekspedicijos. Mat jos vadovas garsusis žemgalietis K. Kalibatas tikisi, kad kas nors duos šimtuką kitą litų būsimajai knygai. Kol kas puikiausia vadovo savybė, kad, neturėdamas automobilio, jis sugeba visus laiku išvežioti į reikiamas vietas. Didžiausias talkininkas ir konsultantas – buvęs inžinierius, o dabar Pašvitinio istorikas A. Mockūnas. Jo klėtelėje rasi visko – nuo senojo varstoto iki švediškų lempų, kurios skaisčiai šviesdavo daržinėse per didžiąsias talkas. Betgi labiausi jis didžiuojasi ąžuolu, pasodintu Vasario 16-osios  (taip, taip!) nepriklausomybės atkūrimui paminėti. Įsivaizduokite, žaliuoja!

Pokario metais sušaudytas paminklas Pelaniškių piliakalnyje

Mano tėvo sodintas gimtojoje sodyboje Grafaičių kaime seniai išdžiūvo, bet išsikėtojo maumedis, nes tėvas buvo prisodinęs ir visokių egzotiškų medžių. Grafaičių kaimas išliko gražus ir didelis. Čia gyvenanti 

Mokytoja Sigita Šležienė (grafaičių kaimas)

mokytoja Sigita Šležienė pasakojo, kad nebūna vagysčių ar kitokių piktadarysčių. Tik žiemą į Pašvitinio mokyklą nukakti sunkoka. Ji – lituanistė, su vaikais darė projektą: rinko pasakojimus apie senuosius pašvitiniečius – lietuvius ir žydus. Neužmirštos ir žydų kapinės, esančios atokiau nuo miestelio. Radau porą visai naujų paminklinių akmenų. Gerai tvarkomas ir vienintelė šiose vietose istorinė įžymybė – Pelaniškių piliakalnis. Ant jo rymodamas gerą pusdienį klausiausi paukščių simfonijos.

Atgal

Viršun