lankymasis šioje svetainėje

 


Kas pavogė Tūkstantmetį?

Ferdinandas Kauzonas 
„Respublikos“ apžvalgininkas

Respublika, 2008 11 13, Nr. 259 (5609)

 

GERUMAS. Petras Jonušas: „Žmonės turi mokėti pasidalyti tuo, ką turi. Toks dalijimasis – tai gėris. O gėris plinta. Kaip, deja, ir blogis“

Jeigu tūkstantmečio nebūtų, jį reikėtų sugalvoti. Ir būtent dabar, kai dvasinė krizė gerokai negailestingiau mus talžo nei ekonominė. Tūkstantmetis – tai proga tūkstančiuose mūsų atgimti patriotizmui, pilietiškumui. Bet Tūkstantmetį iš mūsų... pavogė. Apie tai „Respublikos“ pokalbis su banko tarnautoju Petru Jonušu.

Apie padovanotą medų ir pavogtą Tūkstantmetį

Po „Respublikoje“ publikuoto pokalbio su Juliumi Veselka paskambino skaitytojas. Gerai, sako, kad su padoriais žmonėmis apie padorumą ketvirtadieniais šnekatės. Ir pasiūlo pokalbiui dar vieną padorų žmogų. Girdi, jis į vaikų namus atvežęs didžiulę statinę medaus ir padovanojęs.  

Ne didis čia žygdarbis, pagalvojau, bet negali gi skaitytojui, kuris irgi nori padorumo sklaidoje dalyvauti, šito sakyti. Iš mandagumo klausiu pavardės, telefono... Pažadu pasidomėti. 

Aną šeštadienį susiradau Petrą Jonušą. Tą patį, kuris vaikų namams medų vežė. Pravėriau jo įstaigos duris ir pamiršau apie medų... Gausybė storiausių knygų: „Raguva“, „Papilė“, „Veliuona“, „Tauragnai“, „Laukuva“... Keliolika storiausių tomų... Nieko panašaus niekada nebuvau regėjęs. Ir visiškai pamiršau apie medų. 

– Gerbiamas pone Petrai, o kur aš čia patekau? 

– Į „Lietuvos valsčių“ serijos leidyklą. O čia – Lietuvos tūkstantmečiui skirtos šios serijos knygos. Savotiškos skirtingų Lietuvos vietovių istorijos ir kultūros enciklopedijos. 

– Palaukite, bet aš prieš kelias dienas internete peržiūrėjau Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio komisijos patvirtintą leidybos planą – ten jų nėra. Užtat yra įvairių monografijų siaurai specifinei auditorijai. O juk jeigu Tūkstantmečio nebūtų, jį reikėtų sugalvoti. Ir būtent dabar, kai dvasinė krizė gerokai negailestingiau mus talžo nei ekonominė. Tūkstantmetis – tai proga tūkstančiuose mūsų atgimti patriotizmui, pilietiškumui. O tas pulkelis, kuriam skirta Tūkstantmečio leidybos repertuaro didžioji dalis, manau ir be to yra pakankamai patriotiškas ir pilietiškas. 

– Mes irgi taip galvojome, prieš 15 metų ėmęsi kurti šią knygų seriją. Ir būtent orientavomės į visus Lietuvos žmones, kokio išsilavinimo, kokio intelekto ar kokių politinių įsitikinimų jie būtų. Tai dažnai pačių žmonių surinkta medžiaga ar parašyti atsiminimai apie savo kraštą. Kiekvienoje storesnėje nei tūkstančio puslapių knygoje į tą pačią vietovę žiūrima šimto ir daugiau skirtingų autorių akimis. Tos knygos – kaip evangelijos: pagal Matą. Pagal Luką... Juk jie irgi į tą patį žiūrėjo šiek tiek skirtingomis akimis... 

– Bet jūs man neatsakėte į klausimą: kodėl šitų Lietuvos valsčių enciklopedijų nėra tarp Tūkstantmečio leidinių? 

– Todėl, kad negaliu atsakyti už kitus. Iš Tūkstantmečio direkcijos ne tik nesulaukiam supratimo ir paramos, bet su ja bylinėjamės dėl jos organizuotų leidinių pirkimo ir finansavimo konkursų. Direkcijai atrodo, kad mūsų leidiniai nėra moksliški, su kuo, žinoma, nesutinku, todėl esą nevertingi ir neverti net dalinio, t. y. jokio, valstybės finansavimo. 

EVANGELIJOS. Petras Jonušas: „Kiekvienoje storesnėje nei tūkstantčio puslapių knygoje į tą pačią vietovę žiūrima šimto ir daugiau skirtingų autorių akimis. Tos knygos – kaip evangelijos: pagal Matą. Pagal Luką...“

Bet jeigu, tarkim, vietos gydytojas surenka medžiagą apie medicinos istoriją šioje vietovėje – ar tai nėra vertinga? O kai žmogus pateikia savo atsiminimus apie tai, kaip jų krašto žmonės buvo tremiami į Sibirą – ar tai nėra vertinga? Arba prisimena savo kaimą, kurio jau nebėra. Kai žmogus pasakoja tai, ką matęs savo akimis, arba iškentęs savo kūnu ir siela – ar tai blogai? Ar apie tai būtinai turi rašyti Vilniuje sėdintis mokslininkas. Šios mūsų knygos - savotiški liudijimai. Jomis mes tarsi inventorizuojame savo dvasinį ir materialųjį turtą. Buvusį ir esantį. Prarastą, išžudytą, sudegintą, sugriautą, pavogtą bei sukurtą, išsaugotą, atstatytą... Beje, mums daug rašo ir mokslininkai. Jie sudaro apie dešimtadalį iš daugiau nei tūkstančio mūsų autorių. Šiuo metu jau esame išleidę 14 knygų, kurių apimtis per 16 tūkst. puslapių. Kitąmet, per Tūkstantmetį, jau tikimės turėti 30 knygų, o visoje serijoje galėtų būti keli šimtai tomų... 

– Dovanokite, bet kieno lėšomis jūs leidžiate tas enciklopedijas? 

– Prašome, renkame iš kur galime. Kažkiek duoda savivaldybės, kurių vietovės aprašomos, kažkiek verslininkai, dirbantys ten arba tuose kraštuose gimę, kraštiečiai. Po tūkstantį, šimtą, dešimt litų... Kiek galiu, prisidedu ir aš. Retsykiais šiek tiek numeta valstybė. Nė viena mūsų knyga neturi finansavimo iš kokio nors vieno šaltinio. 

– Tuo labiau skaudu, kad jūsų serija nėra įtraukta į Tūkstantmečio planą. Tačiau bylinėjatės su Tūkstantmečio direkcija, manau, visai be reikalo. Beviltiška. Nepamirškite, kad Tūkstantmečio komisijos pirmininkas yra prezidentas. Pavaduotojai – Seimo pirmininkas ir premjeras. Ten beveik visa Valstybės gynybos taryba. O jūs, naivuoliai, bylinėjatės... 

– Manau, kad valstybės vadovai nori ir turi žinoti kaip dirba jų įgalioti Tūkstantmečio renginius organizuojantys tarnautojai. Todėl įstatymų nustatyta tvarka giname savo orumą ir Lietuvos žmonių teisę prasmingai paminėti Tūkstantmetį ir turėti išsamią savo kraštų istoriją. Nors tiesą sakant, atrodo, kad tą Tūkstantmetį iš Lietuvos jau pavogė. Tais pačiais metais vyksta du didžiuliai renginiai – Tūkstantmetis ir „Vilnius – Europos kultūros sostinė“. Pradžioje „Sostinė“ tarsi buvo prijungta prie Tūkstantmečio, kaip vienas jo elementų, bet iš tikrųjų tapo savotišku Trojos arkliu. Iš pradžių tik ėmė Tūkstantmetį gožti, o po to jį ir visai išstūmė. Pasaulis nieko apie mūsų Tūkstantmetį ir nesužinos – tik „Sostinę“. Su didžiausiais fejerverkais, kitokiomis masinės atrakcijos, ir Europos pinigais... Tie visi cirkai ir paslepia Tūkstantmetį. Nuo mūsų ir nuo pasaulio.

Ar bandėte sužinoti, kokie Tūkstantmečio renginiai vyks Lietuvoje? Be Vilniaus. Kas kitais metais bus surengta, tarkime, Plungėje? Pabandykite paieškoti Tūkstantmečio interneto svetainėje. Nieko nerasite. Tuo tarpu „Europos sostinės“ organizatoriai visus renginius yra numatę. Visas Lietuvos tinklelis. Valandų tikslumu. O Tūkstantmetis pavogtas! 

O galėjo, ir gal būt dar gali, būti tokia dovana Lietuvai, tokia proga kiekvienam žmogui įkvėpti daug daug patriotiškumo ir Tėvynės meilės. 

- Išduokite paslaptį: kas jūs toks, Petrai Jonušai? Su kuo aš kalbuosi? 

– Esu banko tarnautojas. O serijos leidyba - mano išpažįstamų vertybių  įprasminimas, mano savaitgaliai, laikas po darbo, pietų pertraukos. Esu laimingas, kad mano banko vadovai toleruoja šitokį mano pasirinkimą, kad puikiai supranta, jog tai irgi darbas Lietuvai. 

- Oi, dovanokite, būčiau pamiršęs ko atėjau. Kaip ten buvo su ta medaus bačka? 

- Iš kur žinote? 

- Skaitytojai „paskundė“. 

- Tiesiog jau kelinti metai truputį pagloboju vaikų globos namus Minties gatvėje. Tai vaistų nuperku, tai maisto papildų. O neseniai, kaip ir pernai per Kalėdas, medaus atvežiau. Kiekvienam vaikui po kibiriuką. Kaip nevežti, kai tų namų direktorė man pasidžiaugė, kad gal dėl to vaikų sergamumas pernai sumažėjo beveik pusiau. Tai ar tokiam dalykui gaila tūkstančio litų?.. 

- O kam jums viso to reikia? Ar esate kam nusidėjęs, sąžinė graužia, o tas medus - atgailos forma? 

- Žmonės turi dalintis. Toks dalinimasis - tai gėris. O gėris plinta. Kaip, deja, ir blogis. Jeigu tu blogiu atsakysi į blogį - plis blogis, o jei skleisi gėrį - gėris. O kai tie vaikai pajaučia, kad jiems kažkas - jie net nežino kas - daro gera, juose galbūt ima dygti gėrio sėkla. Galbūt ir manyje ji sudygo tada, kai ateidavau į darbą pas savo močiutę Viktoriją Kaupelienę, ilgametę vaikų namų direktorę ir matydavau, kaip ji dalinasi gerumu su vaikais. 

- Palaukite, palaukite, ar kalbate apie „direktorytę“? 

- Taip, o iš kur jūs ir tai žinote? 

- Iš mano kolegos kino režisieriaus Viktoro Starošo filmo „Aš myliu direktorę“, kuris sukurtas berods prieš 30 metų. Dešimtis kartų jį mačiau, nes Viktoras jį imdavo į beveik visus susitikimus su žiūrovais. Tiek gėrio, kiek filme sklinda iš jūsų močiutės, aš nesu pajutęs nė viename kitame mūsų dokumentiniame filme. Kaip ją mylėjo vaikai... Tai štai pagaliau ir prisikasėme iki jūsų padorumo šaknų... 

ŠAKNYS. Į šviesaus atminimoPetro močiutę, vaikų vadintą „direktorytę“, tiesdavosi vaikų rankos. Dabar jos tiesiasi į jos anūką Petrą.

Viktoro Storašo asmeninio archyvo nuotr. 1978 m.

- Pas ją dažnai ateidavau. Ji neturėjo savo buto. Gyveno tiesiog tuose pačiuose vaikų namuose. Savo kabinete nakčiai ant grindų pasitiesdavo čiužinį ir miegodavo. Tą vaikų meilę jai mačiau iš arti. Bet paaiškinkite man, nes pats taip ir negaliu suprasti: kai ji sulaukusi 96 metų mirė, laidotuvėse nedalyvavo nė vienas iš tų vaikų... Gal nežinojo?.. Pagaliau ne vien dėl žmonių reiškiamo dėkingumo verta gyventi, dirbti. Ir dalintis...

Ačių už pokalbį, medų ir kitokį gerumą, kurį skleidžiate. O skaitytojams ir Valstybės gynimo tarybai siūlau atsiversti Tūkstantmečio interneto svetainę (www.lietuvai1000.lt) ir naujienų skyriuje pažvelgti į svarbiausius Tūkstantmečio renginius: dainų šventė Vilniuje, paroda Helsinkyje ir kalnų slidinėjimas Kalifornijoje. Fantastika!

Respublika, 2008 11 13, Nr. 259 (5609), puslapis 1

Respublika, 2008 11 13, Nr. 259 (5609), puslapis 3

Atgal Viršun

 

 
 
© „Versmės“ leidykla                                                                     Mums rašykite leidykla@versme.lt