Kas pavogė Tūkstantmetį?
Ferdinandas
Kauzonas
Respublikos
apžvalgininkas
|
Respublika,
2008 11 13, Nr. 259 (5609)
|
|
GERUMAS. Petras Jonušas:
Žmonės turi mokėti pasidalyti tuo, ką turi. Toks
dalijimasis tai gėris. O gėris plinta. Kaip, deja, ir
blogis |
Jeigu tūkstantmečio nebūtų, jį reikėtų
sugalvoti. Ir būtent dabar, kai dvasinė krizė gerokai
negailestingiau mus talžo nei ekonominė. Tūkstantmetis tai
proga tūkstančiuose mūsų atgimti patriotizmui, pilietiškumui.
Bet Tūkstantmetį iš mūsų... pavogė. Apie tai Respublikos
pokalbis su banko tarnautoju Petru Jonušu.
Apie padovanotą medų
ir pavogtą Tūkstantmetį
Po
Respublikoje publikuoto pokalbio su Juliumi Veselka paskambino
skaitytojas. Gerai, sako, kad su padoriais žmonėmis apie padorumą
ketvirtadieniais šnekatės. Ir pasiūlo pokalbiui dar vieną padorų
žmogų. Girdi, jis į vaikų namus atvežęs didžiulę statinę
medaus ir padovanojęs.
Ne
didis čia žygdarbis, pagalvojau, bet negali gi skaitytojui, kuris
irgi nori padorumo sklaidoje dalyvauti, šito sakyti. Iš mandagumo
klausiu pavardės, telefono... Pažadu pasidomėti.
Aną
šeštadienį susiradau Petrą Jonušą. Tą patį, kuris vaikų
namams medų vežė. Pravėriau jo įstaigos duris ir pamiršau apie
medų... Gausybė storiausių knygų: Raguva, Papilė,
Veliuona, Tauragnai, Laukuva... Keliolika
storiausių tomų... Nieko panašaus niekada nebuvau regėjęs. Ir
visiškai pamiršau apie medų.
Gerbiamas
pone Petrai, o kur aš čia patekau?
Į Lietuvos
valsčių serijos leidyklą. O čia Lietuvos tūkstantmečiui
skirtos šios serijos knygos. Savotiškos skirtingų Lietuvos
vietovių istorijos ir kultūros enciklopedijos.
Palaukite, bet aš prieš kelias dienas internete peržiūrėjau
Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio komisijos patvirtintą
leidybos planą ten jų nėra. Užtat yra įvairių monografijų
siaurai specifinei auditorijai. O juk jeigu Tūkstantmečio nebūtų,
jį reikėtų sugalvoti. Ir būtent dabar, kai dvasinė krizė
gerokai negailestingiau mus talžo nei ekonominė. Tūkstantmetis
tai proga tūkstančiuose mūsų atgimti patriotizmui, pilietiškumui.
O tas pulkelis, kuriam skirta Tūkstantmečio leidybos repertuaro
didžioji dalis, manau ir be to yra pakankamai patriotiškas ir
pilietiškas.
Mes irgi taip galvojome, prieš 15 metų ėmęsi kurti šią knygų
seriją. Ir būtent orientavomės į visus Lietuvos žmones, kokio išsilavinimo,
kokio intelekto ar kokių politinių įsitikinimų jie būtų. Tai
dažnai pačių žmonių surinkta medžiaga ar parašyti atsiminimai
apie savo kraštą. Kiekvienoje storesnėje nei tūkstančio puslapių
knygoje į tą pačią vietovę žiūrima šimto ir daugiau skirtingų
autorių akimis. Tos knygos kaip evangelijos: pagal Matą. Pagal
Luką... Juk jie irgi į tą patį žiūrėjo šiek tiek
skirtingomis akimis...
Bet jūs man neatsakėte į klausimą: kodėl šitų Lietuvos valsčių
enciklopedijų nėra tarp Tūkstantmečio leidinių?
Todėl, kad negaliu atsakyti už kitus. Iš Tūkstantmečio
direkcijos ne tik nesulaukiam supratimo ir paramos, bet su ja bylinėjamės
dėl jos organizuotų leidinių pirkimo ir finansavimo konkursų.
Direkcijai atrodo, kad mūsų leidiniai nėra moksliški, su kuo, žinoma,
nesutinku, todėl esą nevertingi ir neverti net dalinio, t. y.
jokio, valstybės finansavimo.
|
EVANGELIJOS. Petras
Jonušas: Kiekvienoje storesnėje nei tūkstantčio
puslapių knygoje į tą pačią vietovę žiūrima šimto
ir daugiau skirtingų autorių akimis. Tos knygos kaip
evangelijos: pagal Matą. Pagal Luką... |
Bet
jeigu, tarkim, vietos gydytojas surenka medžiagą apie medicinos
istoriją šioje vietovėje ar tai nėra vertinga? O kai žmogus
pateikia savo atsiminimus apie tai, kaip jų krašto žmonės buvo
tremiami į Sibirą ar tai nėra vertinga? Arba prisimena savo
kaimą, kurio jau nebėra. Kai žmogus pasakoja tai, ką matęs savo
akimis, arba iškentęs savo kūnu ir siela ar tai blogai? Ar
apie tai būtinai turi rašyti Vilniuje sėdintis mokslininkas. Šios
mūsų knygos - savotiški liudijimai. Jomis mes tarsi
inventorizuojame savo dvasinį ir materialųjį turtą. Buvusį ir
esantį. Prarastą, išžudytą, sudegintą, sugriautą, pavogtą
bei sukurtą, išsaugotą, atstatytą... Beje, mums daug rašo ir
mokslininkai. Jie sudaro apie dešimtadalį iš daugiau nei tūkstančio
mūsų autorių. Šiuo metu jau esame išleidę 14 knygų, kurių
apimtis per 16 tūkst. puslapių. Kitąmet, per Tūkstantmetį, jau
tikimės turėti 30 knygų, o visoje serijoje galėtų būti keli šimtai
tomų...
Dovanokite, bet kieno lėšomis jūs leidžiate tas enciklopedijas?
Prašome, renkame iš kur galime. Kažkiek duoda savivaldybės, kurių
vietovės aprašomos, kažkiek verslininkai, dirbantys ten arba
tuose kraštuose gimę, kraštiečiai. Po tūkstantį, šimtą, dešimt
litų... Kiek galiu, prisidedu ir aš. Retsykiais šiek tiek numeta
valstybė. Nė viena mūsų knyga neturi finansavimo iš kokio nors
vieno šaltinio.
Tuo labiau skaudu, kad jūsų serija nėra įtraukta į Tūkstantmečio
planą. Tačiau bylinėjatės su Tūkstantmečio direkcija, manau,
visai be reikalo. Beviltiška. Nepamirškite, kad Tūkstantmečio
komisijos pirmininkas yra prezidentas. Pavaduotojai Seimo
pirmininkas ir premjeras. Ten beveik visa Valstybės gynybos taryba.
O jūs, naivuoliai, bylinėjatės...
Manau, kad valstybės vadovai nori ir turi žinoti kaip dirba jų įgalioti
Tūkstantmečio renginius organizuojantys tarnautojai. Todėl įstatymų
nustatyta tvarka giname savo orumą ir Lietuvos žmonių teisę
prasmingai paminėti Tūkstantmetį ir turėti išsamią savo kraštų
istoriją. Nors tiesą sakant, atrodo, kad tą Tūkstantmetį iš
Lietuvos jau pavogė. Tais pačiais metais vyksta du didžiuliai
renginiai Tūkstantmetis ir Vilnius Europos kultūros
sostinė. Pradžioje Sostinė tarsi buvo prijungta prie Tūkstantmečio,
kaip vienas jo elementų, bet iš tikrųjų tapo savotišku Trojos
arkliu. Iš pradžių tik ėmė Tūkstantmetį gožti,
o po to jį ir visai išstūmė. Pasaulis nieko apie mūsų Tūkstantmetį
ir nesužinos tik Sostinę. Su didžiausiais fejerverkais,
kitokiomis masinės atrakcijos, ir Europos pinigais... Tie visi
cirkai ir paslepia Tūkstantmetį. Nuo mūsų ir nuo pasaulio.
Ar bandėte sužinoti,
kokie Tūkstantmečio renginiai vyks Lietuvoje?
Be Vilniaus. Kas kitais metais bus surengta, tarkime, Plungėje? Pabandykite paieškoti
Tūkstantmečio interneto svetainėje. Nieko nerasite. Tuo tarpu
Europos sostinės organizatoriai visus renginius yra numatę.
Visas Lietuvos tinklelis. Valandų tikslumu. O Tūkstantmetis
pavogtas!
O
galėjo, ir gal būt dar gali, būti tokia dovana Lietuvai, tokia
proga kiekvienam žmogui įkvėpti daug daug patriotiškumo ir Tėvynės
meilės.
- Išduokite paslaptį: kas jūs toks, Petrai Jonušai? Su kuo aš kalbuosi?
Esu banko tarnautojas. O serijos leidyba - mano išpažįstamų
vertybių įprasminimas,
mano savaitgaliai, laikas po darbo, pietų pertraukos. Esu
laimingas, kad mano banko vadovai toleruoja šitokį mano pasirinkimą,
kad puikiai supranta, jog tai irgi darbas Lietuvai.
-
Oi, dovanokite, būčiau pamiršęs ko atėjau. Kaip ten buvo su ta
medaus bačka?
-
Iš kur žinote?
-
Skaitytojai paskundė.
-
Tiesiog jau kelinti metai truputį pagloboju vaikų globos namus
Minties gatvėje. Tai vaistų nuperku, tai maisto papildų. O
neseniai, kaip ir pernai per Kalėdas, medaus atvežiau. Kiekvienam
vaikui po kibiriuką. Kaip nevežti, kai tų namų direktorė man
pasidžiaugė, kad gal dėl to vaikų sergamumas pernai sumažėjo
beveik pusiau. Tai ar tokiam dalykui gaila tūkstančio litų?..
-
O kam jums viso to reikia? Ar esate kam nusidėjęs, sąžinė graužia,
o tas medus - atgailos forma?
-
Žmonės turi dalintis. Toks dalinimasis - tai gėris. O gėris
plinta. Kaip, deja, ir blogis. Jeigu tu blogiu atsakysi į blogį -
plis blogis, o jei skleisi gėrį - gėris. O kai tie vaikai pajaučia,
kad jiems kažkas - jie net nežino kas - daro gera, juose galbūt
ima dygti gėrio sėkla. Galbūt ir manyje ji sudygo tada, kai
ateidavau į darbą pas savo močiutę Viktoriją Kaupelienę,
ilgametę vaikų namų direktorę ir matydavau, kaip ji dalinasi
gerumu su vaikais.
-
Palaukite, palaukite, ar kalbate apie direktorytę?
-
Taip, o iš kur jūs ir tai žinote?
-
Iš mano kolegos kino režisieriaus Viktoro Starošo filmo Aš
myliu direktorę, kuris sukurtas berods prieš 30 metų. Dešimtis
kartų jį mačiau, nes Viktoras jį imdavo į beveik visus
susitikimus su žiūrovais. Tiek gėrio, kiek filme sklinda iš jūsų
močiutės, aš nesu pajutęs nė viename kitame mūsų
dokumentiniame filme. Kaip ją mylėjo vaikai... Tai štai pagaliau
ir prisikasėme iki jūsų padorumo šaknų...
|
ŠAKNYS. Į šviesaus
atminimoPetro močiutę, vaikų vadintą direktorytę,
tiesdavosi vaikų rankos. Dabar jos tiesiasi į jos anūką
Petrą.
Viktoro Storašo
asmeninio archyvo nuotr. 1978 m. |
-
Pas ją dažnai ateidavau. Ji neturėjo savo buto. Gyveno tiesiog
tuose pačiuose vaikų namuose. Savo kabinete nakčiai ant grindų
pasitiesdavo čiužinį ir miegodavo. Tą vaikų meilę jai mačiau
iš arti. Bet paaiškinkite man, nes pats taip ir negaliu suprasti:
kai ji sulaukusi 96 metų mirė, laidotuvėse nedalyvavo nė vienas
iš tų vaikų... Gal nežinojo?.. Pagaliau ne vien dėl žmonių
reiškiamo dėkingumo verta gyventi, dirbti. Ir dalintis...
Ačių už
pokalbį, medų ir kitokį gerumą, kurį skleidžiate. O
skaitytojams ir Valstybės gynimo tarybai siūlau atsiversti Tūkstantmečio
interneto svetainę (www.lietuvai1000.lt)
ir naujienų skyriuje pažvelgti į svarbiausius Tūkstantmečio
renginius: dainų šventė Vilniuje, paroda Helsinkyje ir kalnų
slidinėjimas Kalifornijoje. Fantastika!
Respublika,
2008 11 13, Nr. 259 (5609), puslapis 1
Respublika,
2008 11 13, Nr. 259 (5609), puslapis 3
|