„Kvėdarna“ – ne už kalnų...

Pokalbis su Vilniaus Šilalės kraštiečių draugijos pirmininku Antanu Lingiu, jau septynerius metus vadovaujančiu šios draugijos veiklai.

Gerbiamas pirmininke, kada ir kokiu tikslu Vilniuje buvo įkurta Šilalės kraštiečių draugija?

Pirmoji neformali Šilalės kraštiečių bendrija susikūrė 1990 m. lapkričio 23 d. Nedidelė iš Šilalės rajono kilusių žmonių iniciatyvinė grupė sukvietė bendrą kraštiečių susirinkimą, į kurį atvyko apie 60 suinteresuotų asmenų, norinčių dalyvauti bendroje veikloje. Tikslas – palaikyti ryšius su Šilalės krašto žmonėmis, dalyvauti atkuriamajame kultūriniame judėjime, rajono šventėse ir renginiuose. Pirmuoju bendrijos pirmininku buvo išrinktas Gabrielius Josas. Kasmet būdavo organizuojami bendri susirinkimai Vilniuje, juose dalyvaudavo ir Šilalės savivaldybės atstovai.

1997 m. kovo mėnesį įvykusiame bendrame kraštiečių susirinkime buvo nutarta įkurti Šilalės kraštiečių draugiją, įregistruoti šią visuomeninę organizaciją Teisingumo ministerijoje, atidaryti savo sąskaitą, užsitikrinti leidybines teises. Buvau išrinktas draugijos pirmininku, šias pareigas tenka eiti iki šiol.

Kaip pasikeitė Šilalės kraštiečių draugijos veikla, lyginant su pirmaisiais Nepriklausomybės atgavimo metais?

Be abejonės, draugijos ryšiai su Šilalės rajono savivaldybe tapo intensyvesni. Po keletą kartų per metus draugijos taryba, kurią sudaro keturiolikos žmonių grupė, renkasi į posėdžius, kuriuose aptariami artimiausi darbai, nubrėžiamos gairės ateities veiklai.

Kokių specialybių žmonės sudaro Kraštiečių draugijos tarybų?

Pačių įvairiausių. Svarbu, kad jie nevengtų visuomeninių pareigų, galėtų dalį savo brangaus laiko skirti Draugijos veiklai, kuri vis labiau intensyvėja. Tarybos nariams priekaištų neturiu, tačiau daugiausiai yra nuveikę humanitarinių mokslų daktaras Edvardas Vidmantas ir istorikas Kazys Misius. Tai jų iniciatyva buvo pradėta rinkti istorinė medžiaga apie Šilalės krašto žmones, bažnyčias, paminklus, miestelių ir kaimų praeitį. Taip 1994 m. buvo išteistas knygos, pavadintos „Šilalės kraštas“, I tomas nemažu 3000 egzempliorių tiražu. Knyga buvo išpirkta. Po dviejų metų pasirodė buvusio Šilalės valsčiaus viršaičio Stanislovo Biržiškio prisiminimų knyga, tapusi „Šilalės krašto“ II tomu. Šios knygos jau nebegalime pasiūlyti pirkėjams, išpirktas visas tiražas, galvojame apie papildomą spausdinimą. Draugijos veikla neįsivaizduojama be Tarybos narių AB ,Lietuvos geležinkeliai" generalinio direktoriaus Jono Biržiškio, Vilniaus universiteto profesorių Albino Bagdono ir Stasio Skrodenio, istorikų Virginijaus Jocio ir Benedikto Šetkaus.

2001 m. buvo išleistas stambus leidinys, apimantis skaudžiausią laikotarpį ne tik Šilalės rajono, bet ir visos Lietuvos žmonių gyvenime. 1940–1953 metai – Lietuvos okupacijos ir sovietizacijos laikotarpis, kai buvo ardomos Lietuvos valdžios struktūros, kai kurios legalios organizacijos buvo priverstos pasitraukti į pogrindį, o Lietuvos kaimų vyrai – išeiti į miškus. Šis leidinys – tai „Šilalės krašto“ III tomas.

Tokių knygų juk negali parašyti du ar trys autoriai? Aprėpti tokį laikotarpį, surenkant istorinius faktus, dokumentus, fotografijas... Kiek yra žmonių, galinčių atlikti tokį milžiniškų darbą, nesitikėdami, kad gaus už tai deramą atlyginimą?

Straipsnius įvairiomis temomis rašo apie 40–50 autorių. Maždaug tiek jų bus naujai rengiamuose Šilalės krašto valsčių leidiniuose „Laukuva“ ir „Kvėdarna“. Tai bus IV ir V „Šilalės krašto“ tomai. „Kvėdarną“ skaitytojai jau galės pamatyti ir įsigyti šių metų rugsėjo pabaigoje arba spalio pradžioje. „Laukuva“ pasirodys truputėlį vėliau – metų pabaigoje. Tai bus stambiausi pagal apimtį leidiniai. „Kvėdarna“ – 1150 puslapių enciklopedinio pobūdžio knyga, kurią papuoš 500 iliustracijų, vienas lankas spalvotų fotografijų. Knygos savikaina – 89 litai, bet gyventojams ji bus pardavinėjama po 50 litų. Knygą leidžia VŠĮ „Versmės“ leidykla, direktorius Petras Jonušas šiems monumentaliems darbams skiria daug laiko, energijos ir ...lėšų.

Kaip pavyksta surasti rėmėjų tokiems daug kainuojantiems projektams? Kas yra pagrindiniai rėmėjai?

Daug lėšų paaukojo Šilalės kraštiečiai, skyrė Šilalės savivaldybė, o didžiausią paramą gavome iš AB „Lietuvos geležinkeliai“, Genocido aukų atminimo ir įamžinimo fondo, Krašto apsaugos ministerijos, Kultūros ir sporto rėmimo fondo ir daugelio smulkesnių rėmėjų.

Minėjote, kad pirmiau pasirodys „Kvėdarna“. Kur ir kaip vyks šio leidinio pristatymas?

Natūralu, kad realiausia vieta – Kvėdarnos miestelis. Manome į knygos pristatymo ceremoniją pakviesti Judrėnų, Tenenių, Žadeikių, visų aplinkinių gyvenviečių seniūnijų atstovus, Šilalės savivaldybės vadovus. Norintieji galės įsigyti I ir III „Šilalės krašto“ tomus. „Laukuvą“ pristatysime, žinoma, Laukuvoje. Beje, 2006 m., tęsiant valsčių seriją, planuojama išleisti ir panašų leidinį „Šilalė“, o vėliau ir „Kaltinėnai“. „Šilalės“ sudarytojas dr. Edvardas Vidmantas jau dabar yra su-rinkęs daug istorinės medžiagos, o „Laukuvą“ sudarė ir redagavo laukuviškis istorikas Virginijus Jocys.

Dėkoju už pokalbį. Lauksime knygų.

Atgal

Viršun