„Nuo dzūkų nepabėgę, suvalkų nepaviję...“

Verti geologijos paminklo vardo

Tokio riedulyno, kaip šis, daugiau nei Latvijoje, nei Baltijos šalyse nėra! 

Akmenų tėvynė – Baltijos jūros dugnas, Alandų salos, Pietvakarinė Suomija. Nustatyta, jog jie atkeliavo iš šiaurės kartu su ledynais. Tai Alandų salų raudonspalviai granitai, rausvieji jotnio kvarco smiltainiai, Baltijos jūros dugno raudonieji kvarco parfyrai ir kitokios uolienos. Laukuose jų mažai belikę. Akmenis surinko melioratoriai, sutrupino į skaldą, suguldė į grindinius, panaudojo įvairioms statyboms. Petrografinė buvusių lauko riedulių sudėtis buvo nustatyta tiriant Užuguosčio bažnyčios akmeninę sieną ir šventoriaus tvorą.

Kristalinių uolienų atplaišos ir sudaro Stakliškių šiauriniame pakraštyje už Užuguosčio Ustronės riedulyną, kuris draustiniu paskelbtas visai neseniai. Dar du išskirtiniai rieduliai, pavadinti Laumės vardu, stūkso Noreikiškių kaime. Anksčiau šie mitologiniai akmenys buvo laikomi archeologiniais paminklais, tik vėliau ištyrus, nuspręsta juos įtraukti į saugomų geologinių paminklų sąrašą. 

Kad Gojaus miškas vienas didžiausių ir garsiausių, žino ne tik vietiniai gyventojai. Buvęs ilgametis Stakliškių girininkas R. Ašmantas vaizdžiai ir išsamiai apie jį parašė. Puikiai pažįstantis miško gyvenimą, žinantis buvusios girininkijos istoriją R. Ašmantas visa tai aprašinėjo su tam tikra nuoskaudos doze: šiais laikais trūksta protingo, lankstaus ūkininkavimo miškuose...

Keturių Botanikos instituto mikologių mokslo daktarių Jurgos Motiejūnaitės, Svetlanos Markovskajos, Gražinos Adomaitytės, Aušros Treigienės darbo maršrutai jau ne kartą atvedė į šį kraštą. Štai kas jas čia domina: kerpės, samanos, pelėsiai, augalų grybinės ligos, gleivainiai...

Gojaus miško mikologinė įvairovė

Teikiant informaciją apie miestelius ir jų apylinkes, svarbu aprašyti ne tik jų istorinį bei kultūrinį, bet ir gamtinį paveldą, kuris nyksta sparčiau nei du pirmieji, dažnai net nespėjus jo užfiksuoti, taip ir nežinant, ko turėta ir kas prarasta.

Stakliškių ekspedicijos metu buvo tirta gausybė kerpių, gleivainių ir mikroskopinių grybų. Tam buvo pasirinktas Gojaus miškas. Nors didžiąją miško dalį sudaro jauni medelynai, labai daug jo neseniai iškirsta, tačiau keli nedideli plotai (pvz. seno ąžuolyno 23 kvartale), nepaisant intensyvaus miško tvarkymo, dėl kurio nyksta daugelis su negyva mediena susijusių organizmų, dar tebėra turtingi biologine, tuo pačiu ir grybų įvairove. Gojaus miške buvo aptiktos 108 rūšių kerpės ir su jomis susiję grybai. Iš jų 5 rūšys įtrauktos į Lietuvos Raudonąją knygą: žalsvoji kežytė, alksninė hipotrachina, gelsvoji spuoguotė, baltijinė ramalina ir tamsioji brylytė. Bene įdomiausias radinys buvo aptiktas ne pačiame miške, tačiau ties jo pakraštyje esančiu lauko keliuku – ten buvo aptikta kerpė, kuri iki šiol pasaulyje buvo žinoma tik iš trijų radimviečių Lenkijoje ir Švedijoje.

Gleivainių Gojaus miške buvo surinka kiek daugiau kaip 40 rūšių. Tokią palyginti nedidelę įvairovę nulėmė tai, jog miškas išvalytas nuo stambesnių išvartų bei nukritusių storų šakų, kurių pūvančioje medienoje paprastai įsikuria daugybės rūšių gleivainiai. Čia aptikta ir tokių gleivainių, kurie iš viso yra reti pasaulyje ir kurių dažnas net neturi lietuviško vardo, pavyzdžiui, viena seinės ir viena kukuliuko rūšis. O mažai žinomas Europoje, rastas tik Indijoje ir Karibų jūros salose mikroskopinis gleivainis storakotė klastoderma, kurio vaisiakūniai užaugo ant juodalksnio žievės, Gojaus miške aptiktas pirmą ir kol kas vienintelį kartą Lietuvoje.

Kas slypi po mūsų kojomis

Iš PIkelionių kilęs geologijos mokslų daktaras Vincas Mikaila teigia, jog nuo seniausių laikų žmoniją domino ir gąsdino paslaptingi reiškiniai: nenuspėjami ugnikalnių išsiveržimai ar žemės drebėjimai, pasikartojantys tam tikrose zonose. Ilgainiui buvo išsiaiškinta, kad Žemės plutą sudaro stabilios – nejudrios ir labilios – judriosios zonos. Su pastarosiomis siejasi kalnų grandinės, kuriose laikas nuo laiko kartojasi plutos kilimai ar grimzdimai, taip pat galingi drebėjimai. Rečiau pasitaiko nejudrių platformų pakraščiuose silpni drebėjimai, kokį neseniai juto Lietuva šį rudenį ir kurio epicentras buvo Karaliaučiaus srityje. Taigi Žemės gelmės kinta, pulsuoja tarytum gyvas organizmas.

Tereniniais ir laboratoriniais tyrimais išaiškinta, kad Jiezno ir Stakliškių bei gretimos Nemuno vidurupio apylinkės yra pereinama tektoninė lūžio zona tarp Baltarusijos–Mazovijos kristalinio fundamento iškilimo ir Baltijos sineklizės – dubumos, nusitęsusios Vakarų Lietuvos link. Giliaisiais gręžiniais (Prienų, Užuguosčio) nustatyta, jog Jiezno apylinkių kristalinis pamatas slūgso 800 metrų, o Stakliškių – 750 metrų gilumoje.

Kvartero, geologų dar vadinamo antropogeno periodo glacigeniniai dariniai išplitę Jiezno, Stakliškių ir gretimose apylinkėse. Jie užkloja labai eroduotą viršutinį kreidos periodo uolienų paviršių ir daug kur jį išlygina. Todėl kvartero uolienų storis laibai kaitus ir siekia nuo keliolikos iki 200 metrų ar net daugiau (Stakliškėse) storio. Visus juos formavo ledynai, atslinkę iš šiaurės vakarų prieš milijoną metų ir pasitraukę prieš 16 tūkstančių metų iš Jiezno ir Stakliškių apylinkių. Kvartero dariniai kai kur Verknės, Nemuno šlaituose aiškiai atsidengę, todėl gerai matomi, jie taip pat visapusiškai ištirti stratigrafiškai.

Vincas Mikaila yra atlikęs vėlyvojo ledynmečio atsitraukimo ir jį lydėjusių prieledyninių ežerų baseinų juostuotų molių geochronologiją, tyrinėjęs litologinę sudėtį, kas turėjo praktinės reikšmės naujų keraminės žaliavos telkinių suradimui. 

Turbūt nerasime nė vieno vyresnės kartos stakliškiečio ar jiezniškio, kuriems nebūtų žinoma Mikailų pavardė. O ir jaunesniems ji girdėta. Vincas Mikaila didžiuojasi, kad jo dėdės Antanas, Aleksandras, Juozas, Balys garsūs žmonės, o ir kiti bendrapavardžiai yra žymūs. Ne tik geologija jam rūpi – rašo apie Stakliškių gydyklas, istoriją, garsiuosius mineralinio vandens šaltinius ir, žinoma, apie ne tik giminei, bet ir visam kraštui nusipelnusius žmones.

Įžymiųjų žmonių sąvadui apie Mikailas bus parašytos išsamesnės biografijos, galbūt ir skaitytojai iš savųjų archyvų ar prisiminimų ras, ką pridurti.

Kol kas apie juos po keletą esmingiausių bruožų.

Mikailų giminės garsūs vyrai

Aleksandras Mikaila. Gimė 1889 02 14 Pakrovų k. Kunigas. Baigęs 4 klases Vilniaus gimnazijoje, įstojo į Vilniaus kunigų seminariją 1910. Įšventintas į kunigus 1912. Paskirtas vikaru į Švenčionis organizavo chorus, platino lietuvišką spaudą, įsteigė kelias slaptas lietuviškas mokyklas, pats apmokėdamas ar organizuodamas lėšas mokytojams ir vadovėliams. (1915–1916) Vilniaus Kalvarijos vikaras. Dėl lietuviškos veiklos lenkiškosios kurijos kilnotas iš vienos parapijos į kitą. 1916 iškeltas klebonu į Adutiškį, netrukus į Kaltanėnus. Vienas iš Švenčionių gimnazijos steigėjų. 1934 Daugėliškyje įsteigė pirmąją kooperatyvinę pieninę. Lietuvių mokslo draugijos valdybos narys. Už lietuvybės platinimą lenkų valdžios kalintas ir persekiotas iki 1939. Mirė Klaipėdoje 1957 09 06.

Antanas Mikaila. Gimė 1902 06 13 Pakrovų k. Teisininkas. 1922 baigė „Aušros“ gimnaziją Kaune ir 1927 Lietuvos universiteto teisės fakultetą. 1930 studijavo kriminalistiką Rygoje. (1927–1928) Kelmės apylinkės teisėjas. (1929–1932) Kauno apygardos tesimo prokuroro padėjėjas, o (1941–1942) ir prokuroras. (1943–1944) teisingumo valdybos juristkonsulas, advokatas. (1930–1932) Kauno radiofone skaitė baudžiamosios teisės srities paskaitas. 1940 07 29  bolševikų suimtas ir kalintas iki karo pradžios. (1941–1944) aktyviai dalyvavo antinacinėje veikloje. 1944 pasitraukė į Vokietiją, 1949 emigravo į Austriją. Čia dirbo Kultūros fondo valdybos pirmininku, bendradarbiavo „Lietuvos aide“, „Tėviškės žiburiuose“, „Mūsų pastogėje“.

Balys Mikaila. Gimė 1896 05 24 Pakrovų k. Kapitonas. 1915 baigė 5 klases Vilniaus gimnazijoje. (1916–1919) mokytojavo Kaltanėnų lietuvių mokykloje. 1919 išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. 1919 12 16 baigė Karo mokyklos 2 laidą. Dalyvavo kovose su lenkais Seinų ir Suvalkų ruože. Ties Suvalkais pateko nelaisvėn, bet iš Vadovicų (Galicija) pabėgo ir vėl įsijungė į kovas su lenkais ties Giedraičiais. 1927 11 28 baigė Aukštuosius karininkų kursus (VII) laida ir 1938 išėjo į atsargą. 1944 pasitraukė į Vokietiją, 1949 emigravo į Kanadą.

Juozas Mikaila. Gimė 1884 Pakrovų k. Ne tik pažangus ūkininkas, bet ir sumanus verslininkas. iš dvarininkų Kvintaičių nupirkęs vandens malūną jį atstatė, išplėtė, įrengė dvi vandens turbinas. Viena suko girnas, kita elektros generatorių. Srovė sruvo nutiesta 3,5 km elektros linija nuo Verknės upės iki Jiezno ir aprūpino energija miestelio malūną, apšvietė gatves, gyventojų butus. Grikapėdžio kaime pastatė pirminio linų apdirbimo įmonę „Jauja“. Užėję sovietai viską sunaikino, o J. Mikailos šeimą ištrėmė į Sibirą. Pačiam Juozui nuo trėmimo pavyko išsisukti. Jis mirė 1978.

Garsių vyrų ir moterų yra daugiau. Ištisomis šeimomis!

Stakliškių vardą smarkiai išgarsino lietuviško midaus gamykla, kuriai daugelį metų vadovavo inžinierius technologas, kovotojas už Lietuvos nepriklausomybę, politinis kalinys Aleksandras Sinkevičius. Jis pagal technologinius aprašymus iš istorinių šaltinių atkūrė midaus receptus ir juos 1972 metais patentavo didžiojoje Britanijoje. Lietuviškas midus susilaukė įvertinimo ir pripažinimo ne tik šalies, bet ir užsienio parodose Zagrebe, Liepcige, Paryžiuje, Londone, Monrealyje.

Prieškario Stakliškės

Mindaugo Bloznelio prisiminimai

Mamai anksti mirus, aš dažnai atvažiuodavau į Stakliškes, kur klebonavo mamos brolis kunigas Vlada Jezukevičius, su kuriuo gyveno ir močiutė.

Miestelis buvo taisyklingo keturkampio formos, kurio viduryje, akmenimis grįstoje gatvėje, vyko švenčių ceremonijos. Aikštės pakraščiuose prasidėjo pagrindinės Stakliškių gatvės, sutampančios su miestelį kertančiais keliais: Jiezno, Kauno, VIlniaus, Užuguosčio kryptimis.

Aplink aikštę išsidėstę žydų namai, daugiausia su parduotuve į gatvę. Čia koncentravosi žydiškoji miesto gyventojų dalis, tuo pačiu ir pagrindinis verslo centras. Čia pat už poros namų Užuguosčio link stūksojo Stakliškes iš kitų miestelių išskyręs statinys – 1890 metais Rabinovičių statytas alaus bravoras, apsuptas sava infrastruktūra. Žydų maldos namai (škala) stovėjo šiek tiek šiauriau nuo aikštės. Čia pat buvo ir žydų religinė mokykla. Bažnyčia, klebonija, špitolė ir namas, kuriame gyveno zakristijonas su vargonininku, bei ūkiniai klebonijos pastatai rikiavosi Vilniaus kryptimi.

Jeigu aikštę buvo galima laikyti miestelio centru, o klebonijos pastatų kompleksą – religine zona, tai už pašto ir toje pačioje pusėje valsčiaus raštinė Rabinovičių sodyboje, o vėliau ir bibliotekos pastatai sudarė administracinį centrą. Kalnelyje apsupta medžių stovėjo dviaukštė pradžios mokykla. Į pietus Verknės link vedė Pivašiūnų ar Butrimonių (vadinama priklausomai nuo to, kas kur važiuodavo) gatvė. Iš šios gatvės išsukdavo keliukas į atokiau pastatytą garinį Rabinovičių malūną, kuriame įrengtas elektros generatorius nuo 1930 metų teikė elektros srovę miestelio gyventojams.

Vilniaus gatvės aukštumėlėje gerai matėsi Kašubos vaistinė, įrengta jo paties dailiame dviaukščiame pastate. Kitoje gatvės pusėje stovėjo Šaulių namai su sale ir scena. O toliau vieškelis jau vingiavo pro kaimus ir viensėdžius.

„Nuo dzūkų nepabėgę, suvalkų nepaviję!..“

Šitaip pernai Jiezno, Stakliškių gyventojus per susitikimą su ekspedicijos dalyviais pristatė Prienų rajono kultūros centro filialo Stakliškių kultūros centro vadovė Vida Beliukevičienė. Vaizdingas apibūdinimas patiko visiems, o habilituotas mokslų daktaras Kazys Morkūnas, kaip ir dera kalbininkui, davė mokslišką apibūdinimą: esate priedzūkiai! Jau pernai K. Morkūnas kartu su nacionalinės J. Basanavičiaus premijos laureatu etnologu Venantu Mačiekumi, tyrinėjusiu papročių teisę, važinėjo, rinko medžiagą apie kalbą, tarmę ne tik Jiezno, bet ir Stakliškių apylinkėse, ir mielai fiksavo šnekos niuansus, kuriuos pajusdavo iš pirmo pokalbio su sutiktu žmogumi.

Kas Stakliškių seniūnijoje nauja svečiui ar atvykėliui, sava ir įprasta etnokultūros specialistei Ritai Balsevičiūtei. Ji vietinė, čia gimusi ir užaugusi. Spėjusi daug ką užrašyti iš senolių apeigų ir papročių. Štai kad ir Medžionių kaimo gyventojo Jono Radzevičiaus prisiminimus, kaip jis su tėvais ir kitais ūkininkais ant piliakalnio deginęs javus – auką pagoniškiems dievams, kaip į karstą moterims dėdavę šukas, o vyrams lazdą nuo velnių gintis.Tų pasakojimų, prisiminimų kaip ir kaimų, dvarų istorijų, užrašyta nemažai.

Ekspedicijos dalyvė sociologė Anelė Vosyliūtė kalbėjosi su įvairių sluoksnių žmonėmis – kultūros ir socialiniais darbuotojais, mokytojais, pensininkais ir jaunuomene; ji savo straipsnyje rengiasi aptarti miestelio praeities žmonių gyvenimo stilius, jų ypatumus ir pokyčius, jų lūkesčius.

Sociologo Antano Čiužo tyrimas apėmė Stakliškių miestelio ir jo apylinkių vyresnio amžiaus žmonių požiūrį į šiuolaikinį jaunimą, vidurinės mokyklos bendruomenės (mokinių, mokytojų, mokinių tėvų) veiklos sąlygas, lūkesčius, galimybes ir vertybes.

Būsimoje knygoje bus pateikta išsami medžiaga apie Stakliškių apylinkių žmones, patyrusius sovietinio režimo represijas, nepasidavusius okupanto vykdomai sovietizacijai.

Šią medžiagą rengia šio centro Archyvinio vardynų skyriaus vadovė Birutė Burauskaitė.

Iš Jurbarko rajono kilusi ir į Stakliškių kraštą pirmą kartą atvažiavusi Vytauto Didžiojo universiteto ketvirtakursė Laima Kažukauskytė kiek nerimavo: kaip priims žmonės, kaip seksis. Būsimoji istorikė ir temą istorinę pasirinko: „Stakliškių apylinkės vokiečių okupacijos metais“. Tad kiekvieną dieną vis kitame seniūnijos kampelyje atsidurdavo, senųjų gyventojų beieškodama, prisiminimus į diktofoną įrašinėdama. Ne viena kasetė prisipildė klausinėjant apie žydų žudynes.

Jau nebe pirmi metai ir Vilniaus pedagoginio universiteto docentas Juozas Genevičius renka medžiagą apie Jiezno, Stakliškių sportininkus, kūno kultūros ugdytojus, mokytojus. Jo manymu, idealiu mokytoju, pašventusiu visą gyvenimą mokinių ugdymui, buvo Stakliškių kūno kultūros ir sporto patriarchas Pranas Kundrotas. Mokytojo P. Kundroto pastangomis (jis 20 metų dirbo ir mokyklos direktoriumi) Stakliškių vidurinėje 1987 metais buvo sukurtas geriausia sporto bazė, už ką gautas iš SSSR liaudies pasiekimų parodos sidabro medalis.

Habilituotas mokslų daktaras Istorijos instituto Archeologijos skyriaus vedėjas Algirdas Girininkas – grynas žemaitis, tačiau mielai leidosi kelionėn į priedzūkių praeitį. Pilkapiai, piliakalniai saugo šimtamečiais daug informacijos, kurią mokslininkas pateiks plačiau aprašydamas priešistorę...

Piliakalniai istoriją mena

Stakliškių apylinkių priešistorė dar mažai tyrinėta. Tačiau žinomi akmens, bronzos ir geležies amžių paminklai bei radiniai apibūdina šiuo laikotarpiu vykusius kultūrinius, ūkinius ir bendruomenių viduje vykusius procesus.

Šią vasarą Stakliškių apylinkėje vykusios žvalgomosios archeologinės ekspedicijos, metu buvo aplankyti bemaž visi žinomi archeologiniai paminklai. Jos metu padedant vietiniams gyventojams aptikti keli nauji archeologijos paminklai: Lielionių pilkapynas bei Stakliškių II piliakalnio gyvenvietė.

Akmens amžiaus laikotarpį mena prie Verknės upės Gripiškių kaime aptikta neolito laikotarpio gyvenvietė. Čia, dešiniosios Verknės upės pakrantės aukštumoje, buvo rastas titnaginis kirvis. Jis liudija, jog čia prieš penkis tūkstantmečius gyveno Rutulinių amforų kultūros bendruomenė. Jos gyventojai jau kirto miškus, norėdami įrengti gyvulių ganyklas. Netoli kirvio radimvietės aptikta per 200 titnaginių gaminių, daug skelčių ir nuoskalų, žyminčių titnago dirbinių gamybos vietą. Kitoje Verknės pusėje, Kalnų miško pakraštyje, surasta bronzos amžiui būdingos keramikos ir pavienių titnaginių dirbinių.

Vėlesnį bronzos amžiaus laikotarpį reprezentuoja Baudėjų kaime aptiktas akmeninis įtveriamasis kirvis. 1936 m. Baudėjų dvare rasti: iš žalvario pagamintas įvijinis smeigtukas, dvi įvijinės apyrankės, keturios gaubtos kūgio formos plokštelės, pusmėnulio formos kabutis, alavinių dirbinių fragmentai.

Senojo geležies amžiaus laikotarpiui priklauso Medžionių kaimo vakarinėje dalyje Krūsnių kalvoje 1967 m. tyrinėtas kapinynas, kuriame aptikti trys kapai su puošniomis įkapėmis. Moters kape rastos dvi žalvarinės antkaklės su šaukštiniais ir vytiniais galais, pasaginė apyrankė. Kituose vyrų kapuose taip pat aptikta daug puošnių įkapių, datuojamų IV–V a.

Viduriniojo ir vėlyvojo geležies amžiaus laikotarpiu Stakliškių apylinkėse mirusieji buvo laidojami pilkapiuose. Iš to laikotarpio žinomi Pramiežių, Pieštuvėnų bei naujai aptikti Lielionių pilkapynai, kuriuose mirusieji laidoti sudeginti. Pilkapių sampilai yra 8–10 m skersmens ir iki 1 metro aukščio, apjuosti grioviais. Šie pilkapiai ir jų palaidojimo būdas būdingas senovės lietuvių genties bendruomenėms.

Nuo seno Stakliškių apylinkių gyventojai nuo priešų gynėsi piliakalniuose, ten saugojo bendruomeninį turtą. Stakliškių apylinkėse yra žinomi 9 piliakalniai. Čia, kaip ir didesnėje Lietuvos dalyje, jie pradėti pilti dar I tūkstantmečio prieš Kristų laikotarpiu. Šiam laikotarpiui, matyt, priklauso Virkininkų piliakalnis. Vėlesnio laikotarpio piliakalniai labiau įtvirtinti pylimais ir grioviais. Toks vienas geriausiai įtvirtintų yra Medžionių piliakalnis, turintis aukštus gynybinius pylimus ir gilius griovius, kurio viršutiniai sluoksniai datuojami XI–XIII a., o apatiniai – I tūkstantmetyje prieš Kristų. Pavojaus metu papėdžių gyventojai slėpėsi Lepelionių, Noreikiškių piliakalniuose. Šalia piliakalnių yra buvusios gyvenvietės. Viena jų ekspedicijos metu aptikta prie Stakliškių II piliakalnio. Papėdės gyvenvietėse aptikta brūkšniuotosios, grublėtosios, lygiu paviršiumi keramikos. Tai rodo, kad čia dar I tūkstantmetyje prieš Kristų gyveno Brūkšniuotosios keramikos kultūros bendruomenė, kurios pagrindu formavosi lietuvių gentis.

Stakliškių apylinkės turtingos šventvietėmis, kurios yra susijusios su gydomąją galią turinčiais šaltiniais (Lieliškių, Žiupos, Kvietkinės), šventais ąžuolais (Baudėjų, Sienakalnio), akmenimis (Velnio kanopa, Užkeikta merga, Gaidžio akmuo, Laumių, Raganos sostas), šventkalniais (Sienakalnis, Skarbakalnis, Aukštojos). Labai unikalus ir reikšmingas meniniu požiūriu yra 1957 m. aptiktas Stakliškių  lobis.

Stakliškių priešistorės tyrimai bus tęsiami. Artimiausiu metu bus plačiau tyrinėjami akmens ir bronzos amžiaus radiniai prie Verknės upės, Stakliškių II piliakalnio aplinka.

Kaime nuotaikos nelinksmos

Viena iš aktualiausių problemų kaime dabar yra rinkos santykių formavimosi sąlygos.

Socialinių tyrimų instituto sociologijos doktorantė Elena Kocai apie tai ir rinko medžiagą, domėjosi žmonių padėtimi, jų vertybinėmis nuostatomis, ateities vertinimais. Vertingos informacijos apie žemdirbių gyvenimo ir veiklos sąlygas, dalyvavimą bendruomenės gyvenime pateikė Stakliškių seniūnijos socialinė darbuotoja Romualda Radžiukynienė, raštvedė Nijolė Ivanovienė, Stakliškių kultūros centro vadovė Vida Beliukevičienė, šio centro meno vadovė Asta Keblikienė, kiti gyventojai. Anot jų, viena iš skaudžiausių problemų – masinis nedarbas. Dauguma žmonių darbo neturi 5–10 metų. Vis dažniau pragyvenimo šaltiniu tampa atsitiktiniai darbai, smulkus ūkis, pašalpos. Norėdami įsidarbinti, kaimo gyventojai susiduria su įvairiais sunkumais: dėl amžiaus, gyvenamosios vietos, išsimokslinimo stokos ir pan. Nedarbas kaime didina nusikalstamumą, alkoholizmą, yra pagrindinė skurdo, asocialumo priežastis. Nedarbas neigiamai veikia žmonių nuostatas, vertybines orientacijas, daugeliui sukelia egzistencijos krizę. Tačiau kai kurie dar turi vilties, jog, jų bei vaikų ir anūkų gyvenimas ateityje pagerės.

Vilniaus pedagogini universiteto docentė dr. Valentina Ratkevičienė pastebėjo, jog dauguma šiuolaikinio kaimo žmonių yra nusivylę įgyvendinamomis reformomis: negrąžinta žemė, smulkūs ir neefektyvūs ūkiai, žemos žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos ir labai didelės technikos, trąšų, degalų kainos. Įstojus į ES daugeliui sunku prisitaikyti prie europietiškų reikalavimų, ūkininkams iškyla problema gauti net įstatyme numatytas tiesiogines išmokas. Todėl prognozuojamas toks reiškinys, kai smulkūs ūkininkai, sulaukę 55–70 metų, neatlaikys konkurencijos ir turės pasitraukti iš prekinės gamybos.

Stakliškių bažnyčia: meno ir istorijos fragmentai

Vilniaus Pedagoginio universiteto dėstytojas menotyrininkas Povilas Spurgevičius jau tapo savu kai kuriems stakliškiečiams... Dažno atvykimo tikslas – seniūnijos bažnyčios Stakliškėse ir Užuguostyje. Tyrėjo žvilgsnis pamato tai, ko nepastebi kitas. Štai keletas būsimojo straipsnio eilučių.

Didžiausias Stakliškių miestelio dvasinis lobis – šv. Trejybės bažnyčia. Įeikite į ją ir atkreipkite dėmesį į altorių. Įsižiūrėkite į du angelėlius jį puošiančius. Vienas užsisvajojęs krapšto nosytę...

Kitas verkia... Tiesiog stebina jausmų betarpiškumas! Tai išskiria juos iš daugelio kitų teatrališkose pozose pavaizduotų angelėlių. Meno istorikai bažnyčios stilių vadina baroku.

Keli istoriniai faktai. Bažnyčios archyvai vėlyvi, bet vertingi. 1913 metais klebonas kun. N. Sabaliauskas sumanė bažnyčią išplėsti, todėl sudarė bažnytinį komitetą. 1914 metais kovo 10 dieną caro administracija tam davė leidimą. Labai gerai, kad sumanymas liko neįgyvendintas, ir bažnyčia išlaikė pirmykštį vaizdą.

Stakliškėse klebonavo vienas iš žymiausių Rytų Lietuvos nacionalinio atgimimo veikėjų Vladas Jezukevičius. Išliko jo rašyti dokumentai apie 1928 metais pradėtą remontuoti bažnyčią.

1989 metų vasario 16 dieną Stakliškių parapijos katalikai džiaugsmingai pažymėjo Lietuvos tautinio atgimimo šventę ir paaukojo votą – sidabro širdį. Ją patalpino didžiajame altoriuje. Anksčiau, 1930 metais, aukotas šv. Juozapo varpas su Stasio Radzevičiaus ir Izabelės Vinskienės įrašais. Seniausia auka – varpas su 1631 data.

Šitaip – iš žodžių ir skaičių, iš faktų ir prisiminimų, iš vaizdinių ir nuotaikų, iš praeities ir dabartinės būties sudėliosime istorinę Stakliškių krašto gyvenimo mozaiką. Jos autoriai – ne tik atvykėliai profesoriai iš Vilniaus ar smalsūs studentai iš kitur, vietos šviesuoliai. Jos autoriai – kiekvienas, kuris nesukūrens verpėjos ratelio, nukratys nuo senovinių vyžų dulkes, prisimins kažkada močiutės dainuotą dainą ar išsaugos pageltusią jaunystės nuotrauką...

Nelaukime, kol kitas tai padarys!

Sudėkime į šią rašytinę istoriją savąją patirtį ir gyvenimo pažinimą, praeities išmintį ir dabarties rūpestį. Viskas svarbu ir viskas brangu. Nebijokime, kad žodis bus pasakytas ne toks ar ne taip „moksliškai“. Svarbu, kad jis būtų autentiškas, savitas, ištartas mūsų senelių, prosenelių tarme. Apie žmogų, apie darbą, reiškinį, paprotį.

Suvokime – tik mes, mūsų karta – dar gali suspėti daug ką išsaugoti. Nepadarysime – nueis į nebūtį ir dainos, ir vardai, ir atminties datos... Daiktai pavirs dulkėmis... O liks – eilinė balta istorijos dėmė, kurių skaičius, deja, tik gausėja.

Atgal

Viršun