Mūsų miestelis

Vandens – nors prigerk, malkų – nors sudek, akmenų – nors užsimušk. Tai pasakyta apie Tauragnus. Jų apylinkių turtas yra grožis, čia vienas nepakartojamas vaizdas kone užgožia kitą.

Tauragnų gamta ir žmonės įkvėpė ne vieną rašytoją: Teofilį Tilvytį, Pulgį Andriušį, Emą Mikulėnaitę

„Gražūs mano Tauragnai“, – apdainavo Teofilis Tilvytis. Tokią eilutę žino ir kartoja dauguma tauragniškių, o štai toje pačioje poemoje „Dičius“ įraitytą „Skurdūs mano Tauragnai“ pamiršta. Ir gerai daro: Tauragnuose yra gausu žmonių, kuriems nestinga „honoro“. Galbūt kad tą „honorą“ patenkintų, monografija „Tauragnai“ išėjo pati storiausia iš visos „Versmės“ leidyklos leidžiamos „Lietuvos valsčių“ serijos. Per tūkstantį tris šimtus puslapių!

Ko ant popieriaus nesurašysi

Ant popieriaus sutalpinta nežinia kiek atminties gigabaitų. Bet, žiūrėk, ir nepilnas nukentėjusiųjų nuo sovietų okupacijos sąrašas. Vienur apsirikta, kitur – ne visai tikslu. Bet yra geležinis pasiteisinimas – labiausiai pripainiojo pati Istorija, prislėgusi kraštą begalinio masto baisumais. Juk ir Raudų sienos mes nestatysime, prie kurios įmanytume išverkti savo skausmą, suminėti visus iki vieno. Užtektų ir kelių eilučių, iškalbingesnių už storiausius tomus, kad nusakytų viską. Štai brolių Musteikių iš Pilkenių kaimo likimas. 1945-aisiais suimant partizaną Batą Adolfą Musteikį, stribai, šiose apylinkėse vadinami skrabais, nušovė jo brolį Juozą, kitus du žiauriai sumušė: Balys nuo sumušimų netrukus mirė, Alfonsas - išprotėjo. Penktas brolis Vladas tais pačiais metais žuvo per rezistencijos kovas. Tokia yra Lietuvos istorija. 

Monografija skirta miestelio pirmo paminėjimo 750-mečiui. Jubiliejus jau atšvęstas vasarą. Tauragnai (Therake, Theuraxe, Thowraggen, Touragen) rašytiniuose šaltiniuose atsiranda 1255-ųjų spalį ir 1261-ųjų rugpjūtį. Net ir popieriaus neatmenamus laikus mena Tauragnas, išsidriekęs visu savo beveik 10 kilometrų ilgiu, ir piliakalniai aplink jį, pilni „kankliuojančių“ urvų, užkeiktų lobių, senovės karžygių ir visai paprastų žmonių fluidų, kurie neretai pavirsta vaiduokliais ir bildukais. Tauragną žino visi – jis giliausias Lietuvoje, telkšantis slibino guolio vietoje. Kartais piktas kaip slibinas šis vėsus atgaivingas ežeras, vis nepamirštantis pareikalauti duoklės, nepasigailintis nei vietinių, nei svečių. O kitą rekordininką, kiek tolėliau tyvuliuojantį Piliakalnio ežerą, kurio paviršius yra aukščiausiai LIetuvoje, beveik 200 metrų aukščiau jūros lygio, ne kiekvienas tauragniškis parodys. 

Prie senų fotografijų

Jubiliejui paminėti miestelio centre iškilo tikrais medžio nėriniais išvinguriuotas stogastulpis, išdrožtas Antano Mačerausko. Tik bėda: vienos rankos puošia, kitos bjauroja. Tiesiai priešais stogastulpį – sudarkytas fasadas namo, buvusio šiokiu tokiu architektūriniu Tauragnų akcentu. Pastate įsikūrusi parduotuvė sutvarkyta nelabai vykusiai. Taip blunka miesteli koloritas. 

Viso krašto miestelių ankstesnis koloritas sovietiniais metais buvo taip išblukintas, kad šiandien žiūrėdamas į to meto nuotraukas negali patikėti, jog viskas nutolę nuo mūsų tik per penketą šešetą dešimtmečių, o ne per šviesmečius. Viena knygos fotografija skatina ties puslapiu parymoti ilgėliau. Joje – gražiausios kaukės laimėtoja  per Užgavėnių balių, išmoningai šieno grėbėja apsitaisiusi Bronislava Vaitulevičienė. Šalia – tuomečių inteligentų šventadienio išvykų, popiečių, vaidinimų, sportuojančių šaulių, švenčiančių pavasarininkų nuotraukos, sufleruojančios, kad formuojasi visavertė europinė kultūra, atsirandanti iš liaudiškų šaknų. Tačiau jos laukia klastingas likimas, kaip ir tos gražios moters, išradingos kaukės autorės. Tauragnų pašto viršininko žmona, kaip priklausančioji pavojingai inteligentų klasei, netrukus atsidurs prie Laptevų jūros, ten palaidos vyrą, sūnų, dvi dukras ir visą buvusį gyvenimą. Į Tauragnus niekada negrįš, tik 1989-aisiais Lietuvos archyvus iš Peterburgo pasieks jos prašymas išduoti pažymą apie tremtį.

Niekas nesunku!

Eugenijos Šimkūnaitės, gimusios Rusijoje, bet laikomos Tauragnų krašto nuosavybe, rašinys – Etninės kultūros skyriuje. Ji mitologizavo savo vaikystės kampelį ir jo žmones, tvirtindavo gavusi iš Tauragnų ir tauragniškių „daug, labai daug“. Norėjai prieiti prie jos ir nesulaukti šiurkščios reakcijos – sakyk, kad iš Tauragnų. Tada žiniuonė susijaudina, išklauso, puola pasakoti... Šiandien tyrėjai mėgina išsiaiškinti, kas jos rašiniuose etninės kultūros temomis yra tiesa, o kas – tik kūrybiškas, itin išmintingas pramanas. Monografijoje mokslininkė Daiva Vaitkevičienė nagrinėja Šimkūnaitės archyve rastą žadėjimų (užkalbėjimų) rinkinėlį ir bando „išlukštenti“, kas čia yra ir kuo remiantis sugalvota.

Tauragnų kraštas – tarsi aukštaitiško lyrizmo citadelė. Bet žmonės čia, sprendžiant iš skelbiamų tautosakos pluoštų, yra ne tik lyrikai, svajotojai („Po smerties visi bus 33 metų, tik aniuolai bus mirę anksti jauni, ir tik viena Marija turės 60 metų“), bet ir stačiokai („Šūdus skaldo, vyžas pina, iš to prasimaitina“ – sakoma paklaususiam, kaip tas ar anas gyvena), ir šaipūnai („Akėt – ne tekėt, reikia mokėt“). Toks yra gyvenimas. Beje, tauragniškius reikia girti už tai, kad anksti susiprato fiksuoti liaudies kūrybos lobius. Ir vis tas aukštaitiškas „honoras“! Štai dialektologams kaimo moterys bekalbėdamos pareiškia: „Man' tai sunkiausia kelnes par galvų nusmaut', a teip – niekas nesunku“. Arba: „Aš kų pavalgysiu, tai mana niekas nematis; a kai aš aisiu apstaisius, tai sakis visi – ot Marcalia aina gražiai apstaisius“.

„Tauragnai“ – didžiulė mozaika, dėliota, lipdyta aistringai ir su pagarba. Ir šių eilčių autoriui, iš Tauragnų davusia „daug, labai daug“, nepritiktų kabinėtis. Svarbiausia storame tome – amžina Žmogaus akistata su Laiku, niekada nesibaigiantis jų dialogas, ginčas, unisonas, ir šiandien puikia girdimas krūmingose, miškingose, vandeningose, akmeningose apylinkėse, kaip ir tų dainelių apie darželio karalienę rezetėlę ar miestelio elektrifikaciją aidai.

„Man patinka visos gėlės, bet labiausiai rezetėlės...“

Arba:

„Kai lemputė kalne sužibės,
Kada vakaras ges pamažu,
Tu ateik vakare prie Labės,
Pažiūrėsim abu, kaip gražu.“

Atgal

Viršun