Būsimi geografijos mokytojai Seredžiuje
Dr.
Virginijus Gerulaitis
|
Šviesa,
2002 06 22, nr. 48 (6675),
tiražas 3911 egz. |
Vaikystės
prie Veliuonos ir Seredžiaus prisiminimuose tėviškės vaizdai verčia
grįžti į jau senokai paliktus namus. Kiekvienas sugrįžimas tai
vis naujai atrastas tėviškės veidas. Didėjantis patirties ir žinių
bagažas įpareigoja iš naujo pažvelgti į nuo vaikystės žinomą
kraštą. Ne išimtis ir ši vasara. Nauja pažintis su seniai žinomomis
Seredžiaus, Klausučių ir Armeniškių apylinkėmis. Tai
legendomis apipintas kraštas, kurio istoriją žino daugelis
Lietuvos gyventojų. Būtent istorija ir buvo pirmoji pažintis su
šiais kraštais. Ir štai nauja pažintis, tik šį kartą jau
geografo akimis. Ir tų akių gerokai daugiau, nes kartu nuostabią
krašto gamtą tyrinėja ir grupelė Vilniaus pedagoginio
universiteto geografijos IV kurso studentų. Iš pirmo žvilgsnio
tai niekuo neišsiskiriantis molingŲ lygumų kraštas, kurio vos
vos banguotas paviršius tarsi užliūliuoja savo ramybe. Tačiau
atodangose atsiveriančios geliniu paslaptys pasakoja įdomią
praeitį.
Dabartinį 6567 m
virš jūros lygio plytintį paviršių suformavo prieledyninėse
mariose susiklostę moliai ir smėliai. Todėl čia mažai banguota
lyguma su pavienėmis įlomėmis, pamažu žemėjanti Nemuno link.
Mariose siautusių audrų pėdsakus mena VitkūnųPadubysioPieštvėnų
ruože didelius plotus užimantys nuskalautos ir perklostytos žvirgždingų
smėlių salelės. Senkant prieledyninėms marioms formavosi ir
dabartinis Seredžiaus seniūnijos upių tinklas. Ypatingą reikšmę
šiam procesui turėjo besiformuojantis Nemuno žemupys. Maždaug
prieš 10 tūkst. metų į molingos lygumos paviršių besiveržiančio
Nemuno slėnio šlaitus pradėjo raižyti erozija, įspūdingais
vaizdais papuošusi pietinį Seredžiaus seniūnijos pakraštį. Nuo
gilyn besigraužiančių Nemuno ir Dubysos neatsiliko ir šio krašto
upeliai, savo siaurais giliais slėniais perskrodę storesnę nei 40
m paskutiniojo apledėjimo nuogulų dangą. Ypač įspūdingas
Armenos upelio slėnis. Jo atodangose galima perskaityti pastarųjų
10 tūkst. metų geologinės istorijos knygą, o nuo aukštų skardžių
atsiveria nuostabūs vaizdai, primenantys Sudetų kalnų kraštovaizdžius.
Bene
įspūdingiausias Seredžiaus istorijos paminklas Palemono
piliakalnis, susijęs su kito mažo upeliuko vardu. Šis paminklas
savo garbe privalo dalintis su Pieštvės upeliu. Tai jo ilgo,
nepaliaujamo darbo pastangomis buvo suskaidytas Nemuno slėnio šlaitas
ir suformuotas vienas įspūdingiausių Lietuvos piliakalnių.
Giliai
į paviršių įsiveržę upeliai perskrodė keletą požeminių
vandenų horizontų, todėl jų slėniuose gausu šaltinių, savo šaltais
vandenimis nuolat papildančių seklius upelius. Kadangi jų slėniuose
atsiveria keletas vandeningų horizontų, tai šaltiniai, išsidėstę
kaskadomis, ir yra viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių
atsinaujina atodangos.
ArmeniškiųPadubysio
apylinkių lygumoje pavieniais masyvais auga visai Karšuvos žemumai
būdingi miškai, kuriuose vyrauja eglės, alksniai, drebulės. Pomiškyje
gausu krūmų: lazdynų, šermukšnių, ievų. Unikalesnėmis
augalijos bendrijomis išsiskiria pietinis seniūnijos pakraštys.
Čia giliai įsirėžusiuose slėniukuose formuojasi savitas
mikroklimatas: daugiau saulės, nuolatinis drėkinimas, todėl auga
lapuočių miškai, kurių pagrindą sudaro skroblai. Be jų čia veši
klevai, uosiai, drėgnesnėse vietovėse juodalksniai ir
gluosniai. Skroblynuose praktiškai nėra pomiškio, todėl jų
parkinio tipo medynai labai erdvūs, o upelių pakrantėse augantys
juodalksniai sudaro nepraeinamų džiunglių įspūdį. Galbūt
panemunėmis keliaujantiems turistams vertėtų ilgesniam laikui
sustoti prie Armenos upelio ir paklaidžioti jo slėniu. Juo labiau
kad prie pat kelio KaunasJurbarkas, greta tilto per Armeną, įrengta
poilsio aikštelė.
|