lankymasis šioje svetainėje

 


Mokslinės kraštotyros lokalinė monografija „Musninkai. Kernavė. Čiobiškis“

Stanislovas Buchaveckas

Širvinta, 2005 12 07, nr. 95  (6580)

Šioje didokoje „Versmės“ leidyklos „Lietuvos valsčių“ serijos 13-ojoje knygoje 114 autorių parašė 161 straipsnį (1304 psl.). Leidinys skirtas LIETUVOS TŪKSTANTMEČIUI (1009–2009), Lietuvos valstybės – karaliaus Mindaugo karūnavimo 750 metų jubiliejui (1253–2003), Kernavės 725-osioms metinėms (1279–2004), Čiobiškio 475-osioms metinėms (1528-2003), Musninkų miestelio teisių suteikimo 445-osioms metinėms (1561-2006).

Knygos finansiniai rėmėjai: Širvintų rajono savivaldybė, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, UAB „Magnolija“, Petras Jonušas, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija, Marija Remienė, Jonas Jurkūnas, VI „Lietuvos paštas“.

Monografijos vyriausiasis redaktorius – šių eilučių autorius, kuriam sudaryti knygą padėjo sudarytojai Jadvyga Barbaravičienė ir Povilas Krikščiūnas, sudarant knygą taip pat talkino Jonas Vitkūnas, Albinas Masaitis, Filomena Vaicekauskienė, Vladas Trakimavičius, Marija Galvosienė, Vladislava Dalinkevičienė, Lionginas Vaicekauskas, Janina Stravinskienė, visi trys seniūnai (Birutė Jankauskienė, Virginijus Niekis, Virginijus Urbonas), Kazys Misius, Juozas Vercinkevičius, Alfonsas Balsevičius, Boleslovas Krivka ir kiti asmenys, konsultavę, paakinę kitus parašyti, paskolinę nuotraukų ir pan. Knygos kalbos redaktorius – Albinas Masaitis, redaktoriai – Stanislovas Buchaveckas, Petras Jonušas, Povilas Krikščiūnas, Vacys Milius, Kazys Morkūnas, korektorė – Zita Kutraitė, maketuotoja – Sigrida Šimkūnienė, dailininkas – Alvydas Ladyga, kartografė – Lidija Kavaliauskienė. Mokslo darbų komisija: akad. Algirdas Gaigalas (Gamta), dr. Artūras Judžentis (Kalba), prof. habil. dr. Irena Regina Merkienė (Etnologija, komisijos pirmininkė), prof. habil. dr. Stasys Skrodenis (Tautosaka), akad. Antanas Tyla (Istorija), dr. Gintautas Zabiela (Archeologija).

Beje, keliasdešimt knygos egzempliorių kai kurie autoriai ir Valstybės dienos bei archeologijos šventėje nepagailėję 100 litų piliečiai įsigijo jau šių metų liepos mėnesį, kai monografija buvo švelniai, be skambaus žodžio „pristatyta“ (parodyta) Kernavėje. Dabar už tokią sumą, t. y. be antkainio, didelės apimties monografiją apie Musninkų-Kernavės-Čiobiškio kraštą galima įsigyti „Versmės“ leidykloje, 301 kamb. (Vilnius, Geležinkelio g. 6, prie pat geležinkelio stoties).

Dabartinės Širvintų rajono Musninkų, Kernavės ir Čiobiškio seniūnijos maždaug atitinka tą teritoriją, kurią iki 1950 metų užėmė Musninkų valsčius. Šio regiono garsiausia vietovė - Kernavės gyvenvietė su savo piliakalniais, kurie kovoje su kryžiuočiais sudarė svarbų gynybinį kompleksą Vilniaus prieigose, o IV amžiaus pabaigoje patyrė ir hunų antpuolį. Savo praeitimi taip pat įdomios Musninkų, Čiobiškio, Lapelių, Ardiškio, Vindeikių, Vinkšnabrasčio, Pamusių, Pigonių ir kitos vietovės, išsidėsčiusios prie Neries, Širvintos ir Musės upių ar jų tarpupių aukštumėlėse. Ir kitų buvusio Musninkų valsčiaus vietovių praeitis susijusi su istorinėmis asmenybėmis bei įvairiausiais įvykiais. Visų jų aprašyti vienoje knygoje, kurioje apžvelgiami taip pat su gamta, kalba, etnine kultūra susiję dalykai ir temos, net neįmanoma. Be to, tai pirma „Lietuvos valsčių“ serijos knyga, kurioje aprašoma net trijų seniūnijų (iki 1995 metų – apylinkių) vietovių praeitis ir dabartis. Ši mokslinės kraštotyros monografija – tai ir savarankiška knyga, ir 2000 metais išleistos knygos „Širvintos“ tęsinys apie Širvintų krašto dalį, kuri anksčiau priklausė Musninkų valsčiui.

Lokalinėje mokslinės kraštotyros monografijoje aprašomi Musninkai asocijuojasi su grakščia kaip gulbė bažnyčia, toli matoma iš įvairių pusių, įspūdingu miestelio urbanistiniu paveikslu, Barboros koplytėle netoli Musės upės vingio, Čiobiškio miestelis – su Neries ir Musės santaka, šių upių krantus jungiančiu keltu bei Stepono Dariaus ir Stasio Girėno tiltu, saulėtais pušynais ir Lietuvos Troja bei turistų Meka vadinama Kernavė, kurią nelengva trumpai ir apibūdinti. Vien jos didingi piliakalniai pakylėja čia apsilankiusiojo dvasią. Nuo piliakalnių atsiveria nuostabus Neries vingio su sala vaizdas ir kito kranto panoramos toliai. O kur dar čia nuolat vykstantys daugiatūkstantiniai renginiai, Kernavės muziejai, atgimęs Geležinis Vilkas ir kiti miestelio paminklai, aikštė su medžių alėjomis, gėlynais. Be to, šių miestelių apylinkėse yra daug dėmesio vertų vietovių ir kaimų, įsikūrusių Neries, Širvintos, Musės ir mažesnių upelių pakrantėse bei tarpupių kalvelėse.

2000 metų Kovo 11-osios išvakarėse „Versmės“ leidykla išleido pirmąją Širvintų rajono „Lietuvos valsčių“ serijos monografiją „Širvintos“, užsakytą Širvintų rajono savivaldybės (ji 1999 metais vienintelė atsiliepė į leidyklos visoms savivaldybėms išsiųstus kvietimus išleisti savo krašto knygas). Su širvintiškiais ir jų meru Vytu Šimonėliu bendradarbiavimas tuo nenutrūko. 2000 metais, pasibaigus leidyklos vykdytoms knygų straipsnių autorių tiriamosioms vasaros ekspedicijoms, pradėta rengti monografija „Musninkai. Kernavė. Čiobiškis“, imta tartis su galimais straipsnių autoriais. 2001 metų liepos mėnesį leidykla surengė ekspediciją, kurios dalyviai, įsikūrę Musninkų vidurinės mokyklos bendrabutyje, rinko medžiagą savo straipsniams Musninkų, Čiobiškio ir Kernavės seniūnijų gyvenvietėse bei vienkiemiuose, susitiko ir kalbėjosi su vietos gyventojais, kurių pasakojimai tapo svarbiu šaltiniu, papildė šykščius archyvarų šaltinių faktus, atskleidė buvusių papročių savitumą, šio krašto tradicijas.

Knyga „Musninkai. Kernavė. Čiobiškis“ iš kitų„Versmės“ leidyklos leidžiamos „Lietuvos valsčių“ serijos monografijų pirmiausia išsiskiria tuo, kad supažindina iškart net su trimis seniūnijomis. Dėl to skaitytojams pristatomos knygos struktūra tapo sudėtingesnė, mažėjo galimybių sutalpinti daugiau temų aprėpiančią medžiagą bei pailgėjo parengimo spaudai darbų laikas. Keliems autoriams neparašius planuotų straipsnių (su jais būtų viršyta ir leidyklos nusistatyta 1300 puslapių maksimali knygos apimtis), ne visų laikotarpių bei vietovių sudėtinga ir savita istorija atskleista nuodugniai, todėl kai kurie svarbūs ir įdomūs faktai bei reiškiniai pateikiami enciklopediškai arba yra tik fonas chronologiškai ir dalykiškai parengtiems straipsniams. Būtina pažymėti, kad atskirų knygų yra verti visi trys šioje monografijoje aprašomi miesteliai su jų apylinkėmis.

Tad netgi šioje didelės apimties lokalinėje monografijoje buvo galima pateikti tik nedidelę dalį medžiagos apie Lietuvos istorijoje svarbų vaidmenį turėjusį Musninkų-Kernavės-Čiobiškio žemės lopinėlį. Jis patyrė ir hunų, palikusių savo strėlių antgalius Kernavės piliakalnių kultūriniame sluoksnyje, antpuolį I tūkstantmečio viduryje, ir kryžiuočių, įrašiusių Kernavės pavadinimą į savo karo kelių po Lietuvą net septynis aprašymus, puldinėjimus. Įsidėmėtina, kad gyventojų skaičiumi XIII–XIV amžiais Kernavė – vienas didžiausių miestų ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse. Archeologinė medžiaga rodo, kad XIII amžiaus viduryje Kernavės miestas buvo didesnis nei Vilnius. Neatsitiktinai ši vietovė įžanginėse metraščių dalyse buvo susieta su legendinio atvykėlio iš senovės Romos Palemono vaikaičiu Kerniumi.

Prof. dr. Alekso Luchtano vadovaujami archeologai 1986 metais Pajautos slėnyje surado viduramžių Kernavės vietą. Ši senovės gyvenvietė sumenko 1390 metais, kai kernaviškiai patys padegė miestą su pilimis ir pasitraukė nuo artėjančių kryžiuočių bei su jais žygiavusios kunigaikščio Vytauto, kariavusio pilietinį karą su Jogaila ir Skirgaila, kariuomenės. 1987 metais sužinota, kur Kernavės būta XV–XVII amžiais. 1999 metais buvo atrastas ir penktasis Kernavės piliakalnis. Archeologų nuomone, Pajautos slėnyje, atstačius dalį XIV amžiaus medinio miesto sodybų, butų galima įkurti kažką panašaus į Liaudies buities muziejų Rumšiškėse, tačiau atspindintį daug senesnę epochą ir įspūdingesnį dėl čia buvusio viduramžių miesto, piliakalnių ir beveik žmogaus nepaliestos gamtos. Lietuvos istorijoje, pasak prof. A. Luchtano, Kernavę pagal svarbą galima rašyti šalia Vilniaus. Neatmestina versija, kad Kernavėje 1253 metais buvo karūnuotas karalius Mindaugas. Pasak istoriko akademiko Edvardo Gudavičiaus, Mindaugas sostinės neturėjo, o tik kelias rezidencijas, ir valstybę Mindaugas valdė bei prižiūrėjo keliaudamas po savo valdas.

Archeologai Kernavėje aptiko daugiau kaip prieš dešimt tūkstančių metų gyvenusių žmonių pėdsakų, o įtvirtinta gyvenvietė čia buvusi jau paskutiniaisiais amžiais prieš Kristų. Tačiau iki šiol tyrinėtuose rašytiniuose šaltiniuose Kernavė pirmą kartą neabejotinai paminėta tik 1279 metais, aprašant vieną kryžiuočių įsiveržimą į Lietuvą. Tuomet, XIII amžiaus antrojoje pusėje, Kernavė buvo paversta sustiprintu gynybos kompleksu. Čia buvo Lietuvos valdovų Traidenio ir Vytenio centrinė rezidencija. Kernavė neprarado savo svarbos kaip dalinės kunigaikštystės centras ir XIV bei XV amžiais. Be kitų, jos valdytojų yra buvęs ir didžiojo kunigaikščio Gedimino sūnus Manvydas. Žinomi Kernavėje rašyti didžiojo kunigaikščio Vytauto laiškai. XVI amžiaus Kernavė – apskrities (pavieto) ir valsčiaus centras. Ji pažymėta 1613 metų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapyje, o 1792 metais netgi gavo Magdeburgo teises ir miestelio herbą, bet, galima sakyti, daugiau už praeities šlovę.

XIX amžiuje valsčiaus centrinės gyvenvietės teises iš Kernavės perėmė Musninkai, kurių vardu XV–XVI amžiais buvo vadinami keli dvarai. Jų ir miestelio istorijai atkurti reikia naujų šaltinių. Šiandien žinoma, kad 1422 metais viena iš Musninkų gyvenviečių priklausė Kristinui Astikui, kurio sūnus Radvila laikomas garsios Radvilų giminės pradininku. 1505 metais Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai buvo patvirtinta teisė valdyti Senųjų ir Naujųjų Musninkų dvarus.

Čiobiškis, kaip prekybos miestelis, iškilo po 1410 metų Žalgirio ir 1435 metų Pabaisko mūšių, kai etninei Lietuvai prasidėjo dviejų šimtmečių laikotarpis be karų. Pro Čiobiškį Nerimi bei vieškeliais, jungiančiais Kauną ir Jonavą su Kernave ir Vilniumi, vyko pirkliai, turėję Čiobiškyje sandėlius. Tačiau miestelis į didesnę gyvenvietę neišsiplėtė, nes keitėsi prekybos keliai ir Čiobiškį nustelbė netoliese išaugę Jonavos bei Širvintų miesteliai.

Vėlesniais laikais Musninkų valsčiaus neaplenkė XIX amžiaus sukilimai, tarp musninkiečių su lietuvių tautiniais reikalavimais pasireiškusi 1905 metų anticarinė revoliucija, kaizerinės Vokietijos okupacija, 1919 metais Rusijos raudonarmiečių durtuvais atnešta bolševikų valdžia, kovos su lenkų želigovskininkais, gyvenimo prie pat demarkacijos ribos su Lenkijos užgrobta Rytų Lietuva pavojai ir sunkumai, nelegalių komunistų kuopelių veikla bei 1940–1941 metų sovietų okupacija ir represijos.

Paskui – 1941 metų antisovietinis sukilimas, nacių okupacija, žydų bendruomenės sunaikinimas. Tuomet musninkiečiai patyrė daug nepriteklių, bet ir grėsmių savo artimiesiems akivaizdoje išslapstė keliolika žydų, apsaugojo daugelį jaunuolių nuo okupantų prievartinių mobilizacijų į darbus Vokietijoje ir kitur, kuriam laikui buvo priglaudę nuo nacių represijų besislapsčiusį rašytoją Vincą Krėvę, sumaniai gynėsi nuo rekvizicijų ir prievolių, sumažindami jų naštą.

1944 metais – vėl šiurkšti sovietizacija ir represijos. Jau 1944 metų vasaros pabaigoje Čiobiškio ir Musninkų apylinkės tapo vienu iš pirmųjų antisovietinės partizanų kovos židinių.

Knygoje yra daug Musninkų, Kernavės ir Čiobiškio miestelių ir jų apylinkių istorijai skirtų straipsnių. Dauguma jų pagrįsti įvairia literatūra, archyviniais ir kitais šaltiniais, kurie atsispindi mokslinei vartosenai reikalingose nuorodose. Naujausių Kernavės archeologinių tyrimų rezultatai aptariami prof. Alekso Luchtano, dr. Gintauto Vėliaus, Manvydo Vitkūno straipsniuose. Apie kasmet Kernavėje nuo 1999 metų vykstantį „Gyvosios archeologijos dienų“ renginį, įtrauktą jau ir į Europos renginių programą, ir Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato muziejų, kurio darbuotojai 2002–2003 metais Varšuvoje demonstravo ekspoziciją „Kernavė – Lietuvos Troja“, rašo Jonas Vitkūnas. Archeologas dr. Gintautas Zabiela supažindina su Čiobiškio apylinkių pilkapynų tyrinėjimais. Archeologų rašinius pratęsia rašytiniais šaltiniais besiremiančių istorikų prof. habil. dr. Edvardo Gudavičiaus, dr. Algirdo Baliulio, prof. habil. dr. Liudo Truskos straipsniai. Su XIX–XX amžių pradžios istorijos įvykiais ir visuomenės pokyčiais supažindina dr. Juozo Lebionkos, akademiko Vytauto Merkio ir kitų autorių straipsniai. Dr. Vytautas Lesčius ir dr. Gintautas Surgailis rašo apie 1919–1920 metų Nepriklausomybės kovas Musninkų krašte. Stanislovo Buchavecko straipsniuose supažindinama su 1920–1944 metų laikotarpio įvykiais, reiškiniais ir žmonėmis. Kazys Misius parašė apie valsčiaus pašto įstaigas (iki 1940 metų). Birutė Burauskaitė pateikė 1940–1952 metais nuo sovietų okupacijos nukentėjusių valsčiaus gyventojų sąrašą. Albino Masaičio, Viktoro Aleknos, buvusio partizano Antano Bernoto ir Stasės Kavaliauskienės straipsniai skiriami pokario antisovietinei ginkluotai kovai, kuri Musninkų valsčiuje buvo susijusi su Didžiosios Kovos apygarda ir jai vadovavusiu Jonu Misiūnu (slap. Žaliasis Velnias). Senoji praeitis taip pat atsispindi Alfonso Balsevičiaus, Boleslovo Krivkos, Reginos Švobienės, Valentinos Aldonos Tamašauskienės, Jadvygos Barbaravičienės ir kitų autorių straipsniuose, skirtuose kaimų, bažnyčių, mokyklų, kultūros ir kultūros paminklų istorijai. Juose pateikiama ir sovietmečio istorijos fragmentų. Sovietmečio tikrovės faktų rasime ir Vacio Miliaus atsiminimuose apie 1969 metų ekspediciją Kernavėje, ir Jono Trinkūno straipsnyje apie romuvių judėjimą, taip pat įvairiuose straipsniuose apie bažnyčias, bibliotekas ir kt. Apskritai knygoje daugiau dėmesio skiriama XX amžiaus įvykiams, kurie sovietų istoriografijoje ir publicistikoje buvo nušviečiami ypač tendencingai ir labai iškraipomi.

Skaitytojai sužinos, kad Musninkuose būta didelės žydų bendruomenės, mažesnės – Kernavėje. Tai primena Musninkų žydų kapinės ir namai, kuriuose gyveno lietuvių ir lenkų kaimynai žydai. Iki 2001 metų pabaigos prie miestelio svarbiausios kryžkelės stovėjusi ir sinagoga, kurią kitados net norėta perkelti į muziejų Rumšiškėse. Iki 1940 metų sovietų okupacijos Musninkų valsčiaus žydai ir lietuviai sugyveno kaip geri kaimynai. 1988 metais prasidėjusį Atgimimą, nepriklausomybės laikotarpį atspindi buvusios seniūnės Stanislavos Šidagienės, dabartinių seniūnų Birutės Jankauskienės, Virginijaus Urbono, Virginijaus Niekio, mero Vyto Šimonėlio, sociologų dr. Valentinos Ratkevičienės, dr. Antano Čiužo, dr. Anelės Vosyliūtės ir kitų autorių straipsniai. Net penkiolikoje straipsnių rašoma apie etnografinius dalykus ir buvusius gyvensenos, darbų, švenčių papročius; išsamiausiai apie tai rašo žymūs ir žinomi etnologai prof. habil. dr. Regina Merkienė, prof. habil. dr. Vacys Milius, dr. Inga Nėnienė, Vingaudas Baltrušaitis. Kraštotyrininkai Filomena Vaicekauskienė, Rytas Tamašauskas, Alfonsas Balsevičius ir mokslininkai dr. Aloyzas Vidugiris, dr. Kazys Morkūnas pateikia Musninkų krašto kalbos ir tarmės bei tautosakos lobių. Visos teminių straipsnių ir parengtų tekstų autorių pavardės nurodytos knygos turinyje.

Musninkai ar jų apylinkės – senosios Lietuvos valstybės garsios Radvilų giminės, iš kurios kilusi iškili XVI amžiaus moteris Barbora Radvilaitė, lopšys. Lietuvos istorikams kol kas nepavyko aptikti archyvinių šaltinių, kuriais būtų galima pagrįsti Barboros Radvilaitės gyvenimo sąsajas su Musninkais, tačiau istorinė logika neleidžia abejoti, kad būsimoji Lietuvos ir Lenkijos karalienė ne kartą viešėjo pas savo giminaičius Musninkuose, ypač tuomet, kai gyveno netolimuose Dubingiuose. Tuo pagrįstos ir istorija besidominčio Širvintų rajono tautodailininko ir visuomenės veikėjo musninkiečio Juozo Binkio mintys: „Musninkuose, pas savo vyriausiąjį brolį Mikalojų iki vedybų dažnai lankydavosi ir Barbora Radvilaitė – [būsimoji – vyr. red.] Lenkijos ir Lietuvos valstybės karalienė Žygimantienė Augustienė. Po pirmojo vyro Goštauto mirties, našlaudama, ji visas vasaras praleisdavo brolio dvare Musninkuose“. Juk neatsitiktinai Musninkų pakraštyje, pakeliui į Čiobiškį, ir dabar tebestovi minėta Barboros koplytėlė, kuri medinė, manoma, buvusi pastatyta XVI amžiuje, o mūrinė tapo XVIII amžiuje.

Su buvusio Musninkų valsčiaus vietovėmis yra susiję daug kitų istorinių asmenybių ir įžymių žmonių. Daugelis jų paminėti teminiuose straipsniuose, apie kai kuriuos parašyti atskiri straipsniai, pavyzdžiui: apie Kanclerių giminės asmenis, apie kunigus Juozą Dubietį, Nikodemą Švogžlį-Milžiną, Česlovą Krivaitį, rašytoją Igną Šeinių, išeivijos veikėją Mariją Remienę (Bareikaitę), Joną Kronkaitį ir kt. Toliau pateiktame biografijų sąvade enciklopediškai daugiausia aprašyti XX amžiaus žymesni žmonės, kilę iš Musninkų krašto ar jame gyvenę bei gyvenantys. Net ir trumpai aprašyti visų nusipelniusių Širvintų kraštui ir Lietuvai musninkiečių nebuvo įmanoma. Pavyzdžiui, su Musninkais šiek tiek susijęs dainininkų B. Grincevičiūtės ir A. Kučingio gyvenimas... Tad šis sąvadas nėra baigtinis. Galima tik pridurti, kad daugelis musninkiečių, čiobiškiečių bei kernaviškių savo artimųjų, tėvų, senelių ir prosenelių, gyvenusių XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pirmojoje pusėje, pavardes ir su jais susijusių faktų ras šios knygos straipsnyje „Musninkų valsčiaus gyventojai 1942 metais“.

Musninkuose ir Čiobiškyje vyksta daug renginių, kurių svarba dažnai peržengia ir Širvintų rajono ribas, o Kernavė ir jos apylinkės pastaruoju metu net labai plačiai išgarsėjo ne tik „Gyvosios archeologijos dienų“ švente, kuri miestelyje vyksta kartu su Lietuvos valstybės – karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos minėjimu, bet ir kitais renginiais: Rasos (Joninių) švente, tarptautiniu liaudiškos muzikos, tautinių šokių ir folkloro festivaliu ir kt. Iš jų galima paminėti 2001 ir 2003 metais Valiukiškiuose vykusius techno ir transinės muzikos tarptautinius renginius. 2002 metais prancūzams Kernavėje įkūrus tarptautinio turizmo informacinį centrą, į šį unikalų istorijos ir gamtos kampelį kasmet atvyksta vis daugiau svečių iš užsienio šalių.

Monografijoje yra šeši skyriai. Visų jų tekstų kalbą redagavo kalbos redaktorius Albinas Masaitis. Didžiausias – „Istorijos“ – skyrius suskirstytas į poskyrius. „Gamtos“, „Istorijos“ skyrius (išskyrus poskyrį „Rezistencija“, kurį sudarė A. Masaitis) sudarė ir redagavo vyr. redaktorius sudarytojas Stanislovas Buchaveckas. Jis sudarė ir „Etninės kultūros“ bei „Kalbos“ skyrius, kuriuos dalykiškai redagavo prof. Vacys Milius ir dr. Kazys Morkūnas. „Įžymių žmonių“ skyrių sudarė Jadvyga Barbaravičienė ir jį redagavęs S. Buchaveckas. „Tautosakos“ skyriaus sudarytojas ir redaktorius – Povilas Krikščiūnas, kuriam talkininkavo ir dr. Daiva Vyčinienė.

Knygos gale pateikiama asmenvardžių rodyklė. Jos sudarymą sunkino tos pačios giminės ar net šeimos narių pavardžių skirtingas rašymas XIX–XX amžiais vykę rusifikacijos ir kolonizacijos procesai dažnai keitė ir pavardžių šaknines balses. 1918–1940 metais kai kurios šeimos savo pavardes lietuvino, todėl XX amžiuje neretai netgi giminaičių pavardės buvo rašomos skirtingai. Pavyzdžiui, vieni rašėsi Ciesiūnais, o kiti – Cesiūnais. Tveragų giminaičiai vadinosi Tviragomis, Tamoševičių – Tomaševičiais arba Tomoševičiais, Baumilų – Baumylomis, Gelumbauskų – Golombevskiais ir pan. Tad į pasitaikančius pavardės balsių skirtumus (ir pavardžių galūnėse, pvz.: Laukys ir Laukis) turi atkreipti dėmesį ir skaitytojai bei neieškoti nepagrįstų priekabių. Aišku, klaidų tokiame daugiašakiame sudėtingos struktūros ir tematikos leidinyje neįmanoma išvengti. Tad prašyčiau atleisti ir už faktografines bei kitokias klaidas, arba, jeigu kurio nors autoriaus atsiminimuose ar straipsnyje apie Jus pateikta abejotina interpretacija, ir už tai, kad galbūt Jums (Jūsų nuomone) skirta mažai dėmesio ar netgi nebuvote paminėtas... Net ir tokia stora knyga negali sutalpinti kelių šimtmečių istorijos faktų ir asmenybių... Kartu stenkimės nutolti nuo sovietinės istoriografijos interpretacijų kai kurių klišių. Teprašau tokiu atveju neieškoti priekabių... Džiaugiuosi buvusiu bendravimu rengiant knygą su nuoširdžiais Širvintų krašto žmonėmis. Tik tos knygos laukimas 2004 ir 2005 metais kiek apkarto ir man, ir jums. Tačiau dabar knygą imkit ir skaitykit... Taip pat noriu padėkoti visiems prie knygos rengimo prisidėjusiems žmonėms.

Beje, knyga iš esmės buvo parengta jau 2004 metais, tačiau tik 2005 metais pavyko iš rėmėjų gauti leidybai trūkstamų lėšų. Tad vėliau maketą teko keisti ir pildyti tik minimaliai. Kai knyga buvo sumaketuota, 2004 metų liepos 7 dieną Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio kultūros ir gamtos paveldo sąrašą. Tai liudijantis sertifikatas Kernavėje buvo iškilmingai įteiktas 2005 metų gegužės 19 dieną Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato surengtoje dokumento įteikimo šventėje dalyvavo Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus, UNESCO Pasaulio paveldo centro vadovė Europos regionui dr. Mechtild Rossler, Lietuvos Respublikos ambasadorė prie UNESCO Ina Marčiulionytė, Lietuvos Respublikos kultūros ministras Vladimiras Prudnikovas, daug kitų šalies ir Širvintų rajono iškilių asmenybių.

Knygoje nemažai musninkiečių, čiobiškiečių, kernaviškių ir aplinkinių kaimų bei vienkiemių gyventojų ras savo artimųjų, gyvenusių XX amžiaus pirmojoje pusėje, pavardes ir su jais susijusių faktų. Kiti skaitytojai ras ne tik kraštotyrai, pažinimui, bet ir mokslinei istoriografijai svarbių straipsnių, naujų faktų ir juos apibendrinančios analizės bei išvadų.

Tikiuosi, kad šis leidinys „Musninkai.Kernavė.Čiobiškis“ ne vienam jaunam mokslininkui galės būti paskata tyrinėti savo gimtinės ar kaimyninio valsčiaus istoriją, o patyrusiems istorikams parašyti mokslinių straipsnių ir lokalinėms monografijoms, kurios padeda skleisti dar neskelbtus dokumentus ir šaltinius bei atsirasti visos Lietuvos ar platesnio regiono problemas nagrinėjantiems objektyvesniems sintetiniams darbams, bet gal įkvėps ir kitų Lietuvos vietovių gyventojus rengti panašius leidinius apie savo gimtinę, jos istoriją, papročius, žmones.

Atgal Viršun

 

 
 
© „Versmės“ leidykla                                                                     Mums rašykite leidykla@versme.lt