Ekspedicijos dalyvių mintys apie buvusį Gelvonų valsčių

Gelvonų šnekta

Dr. Kazys Morkūnas

Laikui bėgant keičiasi ne tik kraštovaizdis, bet ir žmonės, jų buitis, papročiai, bendravimas, požiūris į supantį pasaulį, žinios apie jį, mąstymas. Visa tai atsispindi ir kalboje. Gelvonų, Bagaslaviškio ir kitų apylinkių lietuvių kalbą, arba šnektą, senesniais laikais stipriai veikė dvaruose (kurių čia būta gana daug) ir bažnyčiose vartota lenkų kalba. Dar caro valdžios metais į vieną kitą kaimą buvo atkelta rusų kolonistų. Tačiau didžiausia gyventojų kaita vyko sovietmečiu – daug vietos gyventojų prievarta iškeldinti ar patys išsikėlė kitur, o juos pakeitė iš arčiau ar toliau atvykę žmonės. Jie „atsinešė“ ir savo gimtųjų tarmių ypatybes, kurios daro įtaką ir vietos šnektai. Vis stipriau gelvoniškių šnektą veikia bendrinė kalba. Todėl nenuostabu, kad ilgesnius metus svetur gyvenęs ir gimtajame Gelvonų krašte apsilankęs žmogus randa jau ne visai taip šnekančius buvusius savo kaimynus ar jų palikuonis. Prieš keletą dešimtmečių tik su iš toliau atvykusiu svečiu kalbėdamas gelvoniškis „paspausdavo liežuvį“ ir bent iš pradžių sakydavo langas, pantis, kampas, samdyt, penki, ąžuolas, žąsį, švęstas, o labiau įsišnekėjęs užsimiršdavo ir tuos žodžius tardavo kaip savo kasdieninėje šnektoje: lungas, puntis, kumpas, sumdyt, pinki. ųžalas, žųsi, švįstas. Dabar tokį tarimą net ir iš vyresniosios kartos žmonių vis rečiau išgirsi, tik pripažįstama, kad taip „paprastai“ šnekėję jų tėvai ar patys jaunystės metais. Vis dėlto, ilgiau pabedravus, ne vienam pašnekovui prasprūsta: nuk švinta Jurgia (nuo švento Jurgio), timpia virvi (tempia virvę), dabar biški lungviau (dabar truputį lengviau), paprasta suspara (sąspara), švįtas (švęstas) vanduo. Toks tarimas skiria gelvonų šnektą nuo vakarų aukštaičių (prasidedančių Upninkų apylinkėse ir kairiajame Neries krante) ir sieja ją su rytų aukštaičiais. Tačiau riba tarp jų pamažu blanksta. Dvigarsių am, an, em, en ir balsių ą, ė minėtuose žodžiuose „rytietiško“ tarimo daugiausia vengiama, nes jis labiausiai akivaizdus ir tarsi išduoda kalbėtoją, kad jis nemoka šnekėti „gramatiškai“.

Buvusio Gelvonų valsčiaus (kiek didesnio už dabartinę seniūniją) šnekta turi ir daug kitokių ypatybių, paveldėtų iš labai senų laikų, ar atsiradusių dėl vėlesnės jos raidos. Pavyzdžiui, įvairiuose kaimuose galima išgirsti sakant: nuvėja laukuosna (nuėjo į laukus), anis durysnan dauža (jie į duris daužo), svečiuosin aina (į svečius eina), pa mumį ar mumi (pas mus), visaip būsta (būna), atolas didelis augsta (užauga), ana čia givena nuolat (ji čia gyvena nuolat), požeris (poežeris). Įdomus šnektos žodyno sluoksnis – tikriniai žodžiai: vietų pavadinimai, asmenvardžiai, gyvulių vardai ir kt. Pastebėta, kad net didžiausio miestelio pavadinimas daug kur pasakomas dvejopai – Gelvonai ir Gelvonys, palyginkime: čia Gelvonų parapija ir Gelvonyse (paprastai taria Gelvonyse) gyvena.

Visi tie iš žmonių lūpų užrašyti ar iš bažnyčių, mokyklų, kitų archyvų surinkti duomenys labai svarbūs, ir ne tik lietuvių tarmių susidarymo, jų tolesnės raidos tyrimams, bet ir apskritai kalbos mokslui, tautos istorijai. Ekspedicijos metu surinkti ir būsimoje knygoje „Gelvonai“ paskelbti kalbos duomenys papildys jau turimas žinias apie šią šnektą, atskleis jos dabartinę padėtį. Džiugu, kad tų duomenų kaupimu pradeda domėtis vietos mokytojai, skatindami tai daryti ir savo mokinius, kitus gimtajai kalbai neabejingus žmones.

Vaikystės takais

Rytas Tamašauskas

Gelvonų vidurinės mokyklos 25 laidos abiturientas, dabar Kėdainių rajono Akademijos vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytojas

Kas atviliojo įsiterpti į mokslininkų būrį? Nostalgija ir sentimentai, patirtys ir orientacijos...

Lygiai prieš dvejus metus su „Versmės“ leidyklos sukviestaisiais dairiausi savo mamos gimtinėje – Musninkų krašte. Minčiukų, Markučių, Strazdų ir kitų kaimų prakalbintieji vėrė gentainių pasaulį, domėjausi šnektos ištekliais, buities papročiais, sakmių paslaptimis, – sukaupiau kraštotyros rinkinį.

Prieš 25-erius metus, pabaigęs vidurinę mokyklą, išklydau iš Gelvonų. Šįkart (bene jau aštuonioliktoje ekspedicijoje) kartu su Gelvonų senbuviais Emilija Pileckiene, Povilu Stankevičium, Viliu Strazdu ir kitais bandėme rekonstruoti XX amžiaus tarpukario situaciją Gelvonuose, ypatingai domino amatai ir amatininkai, miestelėnų lietuvių ir žydų gyvensena. Tarsi nežinia, kokie dievai ir kirtingieji vedžioja mūsų likimus. Juk dar ankstesnėse klasėse, pragintas Gelvonų mokyklos mokytojos lituanistės Vandos Lučiūnaitės-Karalienės, užrašiau pasakų pluoštelį. Istorijos mokytojai Aldonai Steckienei talkinau šnekindamas miestelio moteris – rankdarbių meistres.

Vaiko ir paauglio akimis naršau sodybas, kalbinu savo ir kitų atmintį. Ją vėl lengva prijaukinti, nes manipuliuoju savo mamos Valentinos – buvusios miestelio bibliotekininkės ir siuvėjos – vardu. Mamai, jos ir mano geradariams tebūna skirti šiandienos kraštotyrininko – mokytojo lituanisto iš Kėdainių rajono – darbai.

Praeitis, dabartis ir ateitis

Algirdas Gaigalas

Profesorius, habilituotas daktaras Vilniaus universitetas

Gelvonai Lietuvoje slepiasi Neries ir Šventosios tarpupyje. Tokia geografinė padėtis sąlygojo jų gamtinės aplinkos nepakartojamą savitumą. Gelvonų krašto žemės paviršiaus ir nuogulų dangos savitumas buvo nulemtas visai netolimoje geologinėje praeityje, vos prieš 14 000 metų, t. y. ledynmečių laikotarpio pabaigoje. Jį veikė Nemuno apledėjimo Baltijos stadijos Pietų Lietuvos fazės kontinentiniai ledynai.

Iki šiol žemės paviršiaus tyrinėtojams liko nepakankamai aišku, kaip ir kokios ledyno plaštakos formavo šio krašto reljefą – žemės nelygumų visumą. Ekspedicijos į Gelvonus metu mes siekiame atskleisti ledyninės sedimentacijos ir morfogenezės ypatumus, remdamiesi išlikusiais geologiniais požymiais. Atliktų tyrimų preliminariniai duomenys leidžia jau dabar tvirtinti, kad tai vyko ramioje aplinkoje iš po ledynų dangų plūstant gausiems ištirpusių vandenų srautams. Pietryčiau jie išsiliejo į prieledynines marias, kuriose iš suneštų drumzlių nusėdo juostuoti moliai, dabar paplitę Širvintų lygumoje palei Širvintos upę. Širvintų prieledyninės marios pietvakariau jungėsi su Kaišiadorių prieledyniniu baseinu.

Ekspedicijoje į Gelvonų kraštą pirmą kartą atliekame Fenoskandijos rajonų ledynų atneštų riedulių petrografinės sudėties tyrimus ir minėtų srautų smėlio-žvirgždo-gargždo sąnašų klastinių nuotrupų orientacijos matavimus. Jau dabar galime tvirtinti, kad daugiau negu du trečdaliai ledynmečio dangos nuogulų yra sudaryti iš šiauresnių Baltijos kraštų, Baltijos jūros dugno bei salų, taip pat Suomijos ir galbūt Švedijos uolienų ir nuogulų. Suradome daug Pietvakarių Suomijos ir Alandų salų uolienų riedulių ir gargždo. Šios uolienos indeksuoja ledynų kilimo vietas ir slinkimo kelius pas mus Lietuvon ir konkrečiai į Gelvonų kraštą. Suomiški bei Alandų salų kristalinių uolienų rieduliai suguldyti Gelvonų bažnyčios mūruose, grindiniuose ir kitur. Kai kurie yra paminkliniai akmenys kapinėse. Gaila, kad mažai išliko saugomų geologinių paminklų, tokių, kaip Dūdų akmuo su „velnio pėda“, Liukonių akmenys ar Gelvonų bažnyčios koplyčioje saugomas.

Ledynmečio klajūnai – rieduliai, geologinėje praeityje keliavę su ledynais šimtus ir tūkstančius kilometrų, buvo būdingas Gelvonų valsčiaus gamtinės aplinkos elementas. Gulėję žemės paviršiuje, didžiuliai rieduliai buvo sunaudoti kaip pigi natūrali statybinė medžiaga. Niekas nežiūrėjo jų unikalumo. Šių eratinių (egzotinių šioms vietoms) riedulių išliko pasislėpusių ledyninių sąnašų sluoksniuose. Juos tyrinėdami gauname vertingą tikslią mokslinę geologinę informaciją, kurią panaudosime praeities gamtinės aplinkos raidai atkurti. Praeitį būtina sieti su dabartimi, kad numatytume kelius ateičiai.

Ekspedicijos nuotaikos

Vida Girininkienė

Kiekvieną vakarą, susirinkę į Gelvonų vidurinės mokyklos bendrabutį, aptardavome įspūdžius, sutiktus žmones. Žinoma, ne kartą dar čia teks atvykti, bet pirmieji įspūdžiai – patys stipriausi. Juos ir užfiksavo mūsų dailininkė Jurgita Jasinskaitė.

Dėkojame mus gražiai priėmusiai Gelvonų vidurinės mokyklos direktorei Onai Valančienei. patogiai įsikūrėme mokyklos bendrabutyje, virėjų Aldonos Čereškevičienės ir Leonoros Bartkevičienės buvome skaniai pamaitinti. Taip pat dėkojame Širvintų kultūros centro etninės kultūros specialistei Laimai Bikulčienei. Jos globojami jautėmės puikiai. Dėkojame ir Gelvonų seniūnui Lionginui Juzėnui, kultūros namų direktorei Gitai Krilavičienei, mokytojui Albinui Vaitoniui, šiuo metu Bagaslaviškyje gyvenančiai istorikei Arimetai Vojevodskytei, Šv. Kryžiaus Atradimo parapijos administratoriui kunigui Gediminui Mieldažiui, jo seseriai Vidai Mieldažytei bei visiems mums padėjusiems.

Vaikščiodami pas žmones, pastebėjome, kad apylinkėse negausu nuotraukų, ypač 1920–1940 metų. Norėtume Jūsų paprašyti nuotraukų, atsiminimų, kitos įdomios medžiagos. Nuotraukas galėtumėte perduoti Gelvonų vidurinės mokyklos direktorei poniai Gitai arba man, „Gelvonų“ monografijos vyr. redaktorei Vidai Girininkienei. Šią knygą rengia „Versmės“ leidykla. Prašytume skambinti telefonu 2130623 Vilniuje arba mobiliuoju 861474497. Tik bendromis jėgomis įamžinsime Gelvonus ir jų žmones.

Dvarai, dvareliai...

Arimeta Vojevodskaitė

Istorikė, gyvenanti Bagaslaviškyje

1924 metais Lietuvos valdžia, skirstydama nepriklausomybės teritoriją valsčiais, nedaug tenutolo nuo senojo, iš tolimų laikų ateinančio Lietuvos administracinio padalijimo. Kaip tik todėl toks paskirstymas ir buvo pasirinktas rengiant enciklopedines vietovių monografijas. Knyga apie Gelvonų valsčių, atskleisdama arealo istoriją, apims platesnę teritoriją nei dabartinė seniūnija – turėsime bendrų žinių su Musninkais, Vepriais, Čiobiškiu, Pabaisku, Širvintomis.

Be to, ką byloje archeologijos paminklai, pirmosios žinios apie šias vietoves mus pasiekė iš XIII amžiaus. Gelvonų valsčiaus žemė tuo metu priklausė Neries žemei, plytėjusiai tarp Vilniaus ir Jonavos su centrais Kernavėje ir Maišiagaloje. Pirmas istorijoje žinomas jos pilietis buvo Mindaugo pasiuntinys Parbus de Nere, paminėtas 1260 metais. Neries žemės kaimynės Deltuvos ir Nalšios žemės daug daugiau mums žinomos, išgarsėjusios Mindaugo žuvimo istorijoje.

Gelvonų laukas-valsčius pirmą kartą minimas XIV šimtmetyje. 1385 metų kryžiuočių kelių į Lietuvą ir po Lietuvą aprašymuose, kur Gelvonų laukas pakeliui į Kernavę, Maišiagalą bei Vilnių: nuo Veprių į Gelvonus – trys mylios, o persikėlus per Širvintą – pastovis Labūnavoje. Taip 1385 metais paminėta ir konkreti Gelvonų valsčiaus vietovė – Labūnava.

XVI amžiuje po kelių naujų administracinių perskirstymų kartu su Musninkais Gelvonai priklausė Kernavės pavietui.

XV–XVI šimtmečių sandūroje čia įsikūrė stambus Gelvonų dvaras, priklausęs Siesikų Daumantams Siesickiams, prie kurio vėliau buvo prijungti Gorskių ir Volskių Gelvonų dvarai, XVIII amžiuje juos perpirko Žabai, o vėliau vedybų keliu atiteko Pliateriams. Dalis žemių čia priklausė ir kunigaikščiams Radviloms, kurie Gelvonų valsčiuje supirkinėjo žemes jau XV šimtmetyje.

Kaip ir kitur Lietuvoje, Gelvonų valsčiuje būta daugelio smulkesnių dvarų, dvarelių, vadinamų palivarkų ir iki XVIII a. imtinai, jie visi vadinosi dvigubais –Gelvonų ir įkūrėjų savininkų – vardais. Ūkininkauta čia pačių savininkų – stambesnių ir smulkesnių bajorų giminių. Tai Gelvonai Daumantiškiai, Luituiškiai, Maigiškiai, Ščiurkiškiai, Kelpšiškiai, Totoriškiai, šalia jų Gelvonai-Patvytinė, Vinkšniškiai, Žirnajai, Žuvinčiai, apie dešimtį Paširvinčių ir kitų. Netgi Krikštėnai 1601 metų dokumente vadinami Gelvonais. Tai susijungiant, tai išsiskiriant šeimoms, dvarų ribos dažnai keitėsi. Čia gyveno, gimė ir mirė, ūkininkavo, ėjo į mokslus, dalyvavo karuose ir sukilimuose Aleknavičių, Jotautų, Tautkų, Limantų, Alkminų, Boreikių, Šveikauskų, Horodenskų, Grinevičių šeimos.

Įsikūrė čia ir du miesteliai: prie senojo Siesickių Gelvonų dvaro – privatus miestelis Gelvonai su vienuolynu, prekymečių teises gavęs 1742–1743 metais ir 1790 metais Magdeburgo teises gavęs Bagaslaviškio miestelis. Bagaslaviškį įkūrė dvaro savininkas Ignas Šveikauskas. Abu miesteliai turėjo bažnyčias – Gelvonų ir Bagaslaviškio parapijų centrus.

Išlikę šių žemių ir jų gyventojų dokumentai, rašyti pergamente ir popieriuje, saugomi įvairiuose archyvuose, leidžia susipažinti su savo protėvių ir ilgaamže vietovės istorija.

Kiekviena nugyventa diena taip pat virsta istorija. Tad bendromis jėgomis aptarsime ir naujausius laikus – įvykius ir žmones, jų darbus ir gyvenimo būdą bei pasiekimus.

Tema pamąstymui

Venantas Mačiekus

Papročių teisės tyrinėtojas, Valstybinės J. Basanavičiaus premijos laureatas

Gelvonai–Musininkai – kraštas, kuriame, palyginti, su likusia Lietuva, geriausiai yra išlikusios kaimo bendruomeninio gyvenimo tradicijos. Tai lėmė vėlyvas, kai kur per karą ir pokario suirutę nebaigtas kaimų skirstymas vienkiemiais. Šio krašto kaimų gyventojai yra tikra aukso kasykla etnologams.

Iš mūsų tradicinės kultūros galime daug ko pasimokyti. Kad ir kaip kovoti su nusikalstamumu. Pateiksiu du pavyzdžius. Vienas – 90 metų senumo, kitas – šių dienų.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Cegelnės vienkiemio savininkas su keturiais sūnumis (pavardė etiniais sumetimais nutylima), vertėsi arkliavagyste ir terorizavo visą valsčių. Artimesni kaimai savo arklius galėjo išsaugoti tik susimokėję atitinkamą duoklę grūdais, kurią, važiuodamas per kaimus, susirinkdavo pats Cegelnės vienkiemio savininkas. Kartą gretimo Pasodninkų kaimo vyrams trūko kantrybė ir jie atvažiavusį duoklės rinkėją taip „paauklėjo“, kad arklys į namus jį parvežė leisgyvį. Mirus tėvui, sūnūs išsiskirstė ir liovėsi vogę arklius. Ryžtingas kaimo vyrų pasipriešinimas išardė arkliavagių lizdą.

Tame pačiame Pasodninkų kaime dabar gyvena šeima, kurioje yra teistų asmenų (manau, policija tą šeimą žino). Išlaužiami ūkinių pastatų užraktai, dingsta arklinė šienapjovė, plūgas, kitų daiktų, tačiau dingusio turto savininkai bijo rašyti policijai pareiškimus. Vogtu plūgu besinaudojantis, išgirdęs nukentėjusiosios nepasitenkinimą, visam kaimui aiškina: „Tegul sau burba, ką ji man padarys?“ Susidaro labai kenksminga nebaudžiamumo iliuzija, kurią pašalinti galėtų ryžtas priešintis blogiui. Suprantama, mūsų dienomis linčo teismai yra netoleruotini. Būtina ieškoti civilizuotų priemonių, pvz.: skatinti dorus žmones burtis į savigynos grupes (tuo turėtų užsiimti seniūnijos kartu su policija). Ir pati policija turėtų daugiau dėmesio skirti nusikalstamumo prevencijai, o ne laukti, kada potencialūs nusikaltėliai įvykdys nusikaltimą.

Po Gelvonų apylinkes pasidairius

Valentinas Baltrūnas

Profesorius, habilituotas mokslų daktaras, Geologijos ir geografijos institutas

Buvęs Gelvonų valsčius yra, palyginti, didelis, įsiterpęs Neries ir Šventosios tarpupyje, Širvintos upelės padalintas į beveik lygias dalis. Tai lėmė didelę geografinę ir geologinę teritorijos įvairovę, kuo negali pasigirti kai kurie kiti buvę valsčiai. Šios ekspedicijos vienas iš tikslų ir yra kartografiškai apibendrinti krašto genetinę, geomorfologinę ir litologinę įvairovę, išryškinti lengviau ir sunkiau pasiekiamus gamtos išteklius (požeminį vandenį, naudingąsias iškasenas, miškus, estetines vertybes ir kt.). Teks susipažinti su anksčiau gręžtų gilių gręžinių duomenimis, išnagrinėti statybinių medžiagų paieškos ir artezinių šulinių dokumentaciją, išvaikščioti Neries, Širvintos, jų intakų pakrantes. Numatoma detalizuoti mūsų kraštą dengusio ledyno tirpimo ir atsitraukimo kelią, išryškinti jo ilgesnio stabtelėjimo vietas, kurios paprastai būna pažymėtos ilgais moreniniais kalvagūbriais. Taip pat bus stengiamasi papildyti gan kuklų gamtos vertybių sąrašą. Pastarosiomis dienomis suspėta aplankyti įspūdingą, bet labai apleistą Paduburio šaltinį Kulniškių kaime, du didelius, vienas ant kito sukrautus riedulius (akmenis) prie Dūdų kaimo. netoli krūmuose tūno sunkiai surandamas Dūdų akmuo su velnio pėda, kuris yra valstybės saugomas kaip archeologijos paminklas. Visi šie paminklai yra tiriamos teritorijos šiaurinėje dalyje ir, deja, tinkamai nereprezentuoja Gelvonų krašto gamtos įvairovės. Ekspedicijos dalyviai – gamtininkai įsitikinę, kad jų galima surasti ir daugiau. Todėl labai praverstų vietinių žmonių pranešimai (laiškai, žodinė informacija) apie didelius akmenis, įspūdingas versmes, paslaptingas olas (urvus) ar duobes, stačius skardžius, senus medžius ir pan. Ypač vertingi tie, apie kuriuos žinomi padavimai, įvairūs pasakojimai ar prisiminimai.

Atgal

Viršun