Lapkričio 1-oji

 

 

Visų šventųjų diena. Valstybės šventė. Viena svarbiausių katalikiškų švenčių, skirta paminėti žmonėms, po mirties paskelbtiems šventaisiais. Katalikiškoje Europoje švenčiama nuo VII a. Laisvėjančios Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu paskelbta (1990 02 09) šventine nedarbo diena.

 

143

Mirė Antanas Juška (61), 1880 11 01 Kazanėje (Rusija; 1990 11 03 perlaidotas Veliuonoje, Jurbarko r.). Gimė 1819 06 16 Daujotuose (dab. Raseinių r.). Kunigas, tautosakininkas, leksikografas.
Mokėsi Kražių gimnazijoje (1834–1839), baigė Vilniaus kunigų seminariją (1843). Kunigavo įvairiose Lietuvos vietose: Zarasuose, Obeliuose, Antazavėje, Vilkijoje, Ukmergėje, Pušalote, Veliuonoje, Alsėdžiuose. Per 1863 m. sukilimą, įtariant jame dalyvavus, kalintas. Gyveno pas brolį kalbininką Joną Jušką Kazanėje (nuo 1879). Alsėdžių, Pušaloto, Veliuonos ir Vilkijos apylinkėse užrašė apie 7 tūkst. dainų ir apie 2 tūkst. melodijų, aprašė veliuoniškių ir pušalotiečių vestuvių apeigas. Išleido keletą dainų rinkinių – „Lietuvių liaudies dainos“ (1867), „Lietuviškos dainos“ (3 t., 1880–1882; pakartota 1954), „Lietuviškos svotbinės dainos“ (1883; pakartota 1955), etnografijos darbą „Svotbinė rėda veliuoniečių lietuvių“ (1880) ir kt. Išleido elementorių „Abecela“ (1863), kuriame vietoje lenkiškų sz ir cz vartojo š ir č. Parašė apie 7 tūkst. žodžių lenkų-lietuvių k. žodyną (rankr., 1853–1854). Sudarė 30 tūkst. žodžių lietuvių-lenkų žodyną su šnekamosios kalbos sakiniais. Žodyną (iki žodžio Kuokštuotis) paskelbė Rusijos mokslų akademija (3 d.; 1897, 1904, 1922). Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje, Veliuonoje (Jurbarko r.) ir Garuckuose (Panevėžio r.).

 

104

Mirė Tadas Daugirdas (67), 1919 11 01 Kaune, palaidotas Ariogaloje (dab. Raseinių r.). Gimė 1852 02 27 Torbine (Rusija). Dailininkas, archeologas,  muziejininkas, literatas, politikas.

Studijavo Vilniaus paišybos mokykloje (1869–1870), Sankt Peterburgo (1870–1872) ir Miuncheno (1872–1876) dailės akademijose. Priklausė Kuršo literatūros ir meno draugijai (nuo 1882). Su kitais organizavo Lietuvių dailės draugijos parodas (1910–1914). Nors profesionaliu dailininku netapo, bet yra nutapęs keliasdešimt realistinių tapybos darbų, taip pat kūrė Lietuviškus pašto ženklus (1919), vitražus. Daugiausia pasižymėjo archeologijoje ir muziejininkystėje. Tyrinėjo Žemaitijos archeologinius paminklus: VIII–XI a. Paluknio (dab. Raseinių r, 1881–1883), II–III a. Visdergių-Papelkių pilkapyną (dab. Šiaulių r., 1884–1885) ir kt. Lietuvių mokslo draugijos narys (nuo 1907). Priimtas Kauno muziejuje konservatoriumi (1907), vėliau direktorius (nuo 1909). Jo vadovaujamas muziejus tapo pavyzdiniu kraštotyros muziejumi Lietuvoje. Paskirtas Valstybės archeologijos komisijos pirmininku (1919). Aktyvus valstybininkas, dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime (1905). Komisija, svarsčiusi Lietuvos tautinės vėliavos projektą (1917), jo siūlymu šalia žalios ir raudonos priėmė geltoną spalvą.

 

121

Gimė Juozas Tysliava

Žr. plačiau

 

71

Išbandyta vandenilinė bomba

Žr. plačiau

 

 

 

Lapkričio 2-oji

 

 

Mirusiųjų atminimo diena. Vėlinės. Atmintina valstybės diena. LR Seimo nutarimu lapkričio 2-oji paskelbta (1997 07 03) atmintina valstybės diena. Skirta pagerbti visus mirusiuosius, juos aplankant kapuose, o mirusieji, kaip tikima, šią dieną taip aplanko gyvuosius.

 

105

Priimta pirmoji Laikinoji Lietuvos Valstybės Konstitucija. 1918 11 02 Lietuvos Valstybės Taryboje kilus nesutarimų dėl Viurtembergo kunigaikščio Vilhelmo fon Uracho išrinkimo Lietuvos karaliumi (1918 07 11) ir pasitraukus Tarybos nariams socialdemokratams, buvo priimta pirmoji Laikinoji Lietuvos Valstybės Konstitucija. Pagal ją Taryba ir jos prezidiumas tapo laikinais aukščiausiais valstybinės valdžios organais. Tą pačią dieną Lietuvos Valstybės Taryba panaikino savo nutarimą kviesti V. fon Urachą į Lietuvos sostą. Konstitucija galiojo iki antrosios Laikinosios Lietuvos Valstybės Konstitucijos paskelbimo (1919 05 04).

 

68

Pirmoji atvira antisovietinė protesto akcija po ginkluotosios pokario rezistencijos nuslopinimo. 1955 11 02 Kaune prie karių kapų grupė jaunuolių, giedojusių tautines giesmes, buvo išvaikyti sovietų milicijos (sovietų policija).

 

161

Gimė Maironis (tikr. Jonas Mačiulis), 1862 11 02 Pasandravio dvare (dab. Raseinių r.). Kunigas, poetas romantikas,  rašytojas, teologijos daktaras (1903), profesorius.

Studijavo literatūrą Kijevo universitete (1883–1884), vėliau Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijoje (1884–1888), Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje (1888–1892). Dėstė Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijoje (1893–1894, 1909–1932), buvo jos rektorius (1909–1932). Sankt Peterburgo dvasinės akademijos profesorius (1894–1909). Dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1922–1932). Vienas iš Lietuvos krikščionių demokratų partijos programos rengėjų (1905). Reikšmingiausia kūrybos dalis – lyrika. Pradėjo rašyti mokydamasis šeštoje klasėje. Pirmuosius eilėraščius spausdino „Aušroje“ (1885). Išleido eilėraščių rinkinius „Pavasario balsai“ (1895), poemas „Tarp skausmų į garbę“ (1895), „Nuo Birutės kalno“ (1904), „Jaunoji Lietuva“ (1907), „Raseinių Magdė“ (1909), „Mūsų vargai“ (1920). Parašė operų libretų, istorinę draminę trilogiją „Kęstučio mirtis“ (1921), „Vytautas pas kryžiuočius“ (1925) ir „Vytautas – karalius“ (1930). Paliko literatūros istorijos ir kritikos darbų, publicistinių straipsnių, teologijos studijų. Kūryboje idealizavo herojišką Lietuvos praeitį, poetizavo gamtą, skelbė tikėjimą lietuvių tautos ateitimi. Mirė (69) 1932 06 28 Kaune. Dar gyvam esant, pradėti jo leisti „Raštai“ (5 t., 1926–1930), kiti pasirodė po poeto mirties – „Rinktiniai raštai“ (2 t., 1956), „Raštai“ (3 t., 4 kn., 1987–1992).

 

 

 

 

Lapkričio 3-ioji

 

212

Pirmas bandymas atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. 1811 11 03 buvęs LDK valstybės veikėjas kunigaikštis Mykolas Kleofas Oginskis įteikė Rusijos imperatoriui Aleksandrui I LDK atkūrimo įsako projektą. Jame buvo numatyta, kad 8-ioms vakarinėms Rusijos gubernijoms suteikiama autonomija su savais įstatymais ir pareigūnais. Projektas, užvilkinus Aleksandrui I, o kitais metais (1812) prasidėjus Prancūzijos ir Rusijos kariui, nebuvo įgyvendintas.

 

97

Gimė Valdas Adamkus, 1926 11 03 Kaune. Aplinkosaugininkas, Lietuvos valstybės veikėjas, Lietuvos Respublikos  Prezidentas (1998–2003, 2004–2009).

Antrojo pasaulinio karo metais dalyvavo rezistencinėje veikloje. Artėjant Antrojo pasaulinio karo frontui ir su juo grįžtant Sovietų Sąjungos okupacijai, kartu su tėvais pasitraukė į Vokietiją (1944), studijavo Miuncheno universitete. Persikėlęs gyventi į JAV (1949) ir įgijęs tos šalies pilietybę (1955), susilietuvino turėtą pavardę (buvo Voldemaras Adamkevičius). Dirbo aplinkos apsaugos srityje (nuo 8-ojo dešimtmečio). Vadovavo Aplinkos apsaugos mokslinio tyrimo centrui, vėliau buvo paskirtas JAV Vidurio vakarų aplinkos apsaugos agentūros administratoriaus pavaduotoju ir administratoriumi (nuo 1981). Gavo tarptautinį apdovanojimą už išskirtinius nuopelnus aplinkosaugos srityje (1988). Apdovanotas JAV aplinkos apsaugos agentūros Aukso medaliu bei JAV Prezidento apdovanojimu už pasižymėjimą tarnyboje. Dalyvavo lietuvių išeivių veikloje. „Santaros-Šviesos“ federacijos vicepirmininkas (1958–1965), pirmininkas (nuo 1967). Rengė protesto prieš Lietuvos okupaciją akcijas, organizavo įvairias peticijas. Buvo Amerikos lietuvių bendruomenės tarybos narys (1961–1964), Centro valdybos vicepirmininkas, Amerikos lietuvių tarybos narys, Amerikos lietuvių tarybos pirmininkas. Įsteigė JAV akademinį lietuvių sporto klubą „Lituanica“ (1951). Pasaulio lietuvių žaidynių (1983), organizacinio komiteto pirmininkas. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, įsitraukė į aktyvią politinę veiklą. Išriktas Lietuvos Prezidentu (1988, 2004). Apdovanotas 40-čia Lietuvos Respublikos ir kitų šalių – Islandijos, Norvegijos, Ukrainos, Estijos, Graikijos, Japonijos, Italijos, Lenkijos, Prancūzijos, Suomijos ir kt. apdovanojimų ir ordinų, iš kurių svarbesni: Baltojo Erelio ordinas (Lenkija, 1998), Trijų žvaigždžių ordino grandinė ir Didysis kryžius (Latvija, 2001), Vytauto Didžiojo ordinas su aukso grandine (Lietuva, 2003 ir 2009), Šv. Jurgio pergalės ordinas (Gruzija, 2007). Paskelbtas 20-ies pasaulio universitetų garbės daktaru: Vilniaus universiteto (1989), Indianos valstijos Šv. Juozapo koledžo (JAV, 1991), Nortvesterno universiteto (JAV, 1994), Kauno technologijos universiteto (1998), Amerikos katalikiškojo universiteto (JAV, 1998), Lietuvos žemės ūkio universiteto (1999), Ilinojaus technologijos instituto (JAV, 1999), Čikagos De Paul universiteto (JAV, 2001), Lietuvos teisės universiteto (dab. Mykolo Romerio, 2001), Vytauto Didžiojo universiteto (2002), Jerevano valstybinio universiteto (Armėnija, 2006), Baku valstybinio universiteto (Azerbaidžanas, 2006), Torunės Mikalojaus Koperniko universiteto (Lenkija, 2007), Talino universiteto (Estija, 2008), Santjago universiteto (Čilė, 2008), Klaipėdos universiteto (2008) ir Liublino katalikiškojo Jono Pauliaus II universiteto (Lenkija, 2009) ir kt.). Taip pat paskelbtas Astanos universiteto (Kazachstanas, 2000) garbės profesoriumi. Suteiktas UNESCO Geros valios ambasadoriaus žinių visuomenei titulas (2003).

 

 

 

 

Lapkričio 4-oji

 

229

Žuvo Jokūbas Jasinskis (33), 1794 11 04 Varšuvoje (Lenkija). Gimė 1761 07 24 Vengleve (Lenkija). Karininkas ir sukilėlis, generolas  leitenantas (1794).

Mokėsi Varšuvos karininkų mokykloje (1773–1783). Vilniaus karo inžinerijos mokyklos viršininkas, dėstė fortifikaciją (nuo 1790). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės pulkininkas (1792). Priklausė 1794 m. sukilimo organizatorių kairiajam sparnui, ragino sekti prancūzų jakobinų pavyzdžiu. Vadovavo Rusijos kariuomenės užimto Vilniaus išvadavimui (1794 04 22–23). Vilniaus komendantas (nuo 1794 04 24), Vilniaus rotušės aikštėje paskelbė Lietuvos sukilimo aktą (1794 04 24). Sukilimo vyriausybė – Lietuvos tautinė aukščiausioji taryba paskyrė jį Lietuvos sukilėlių ginkluotųjų pajėgų vyriausiuoju vadu ir suteikė generolo leitenanto laipsnį (1794 05 03). Buvo už Lietuvos valstybinio savarankiškumo plėtrą, todėl sukilimo vyriausiojo vado Tado Kosciuškos nušalintas nuo pareigų. Žuvo gindamas Varšuvą.

 

81

Nužudytas Pranas Dovydaitis (55), 1942 11 04 Sverdlovske (Rusija), tremtyje. Gimė 1886 12 02 Rinkiuose (Višakio-Rūdos vls., dab.  Kazlų Rūdos savivaldybė). Valstybės veikėjas, teisininkas, filosofijos mokslų daktaras (1935), profesorius.

Mokėsi Veiverių mokytojų seminarijoje (1904–1905), bet pašalintas už dalyvavimą 1905 m. revoliucijoje. Išlaikęs egzaminus Marijampolės gimnazijoje (1908) tais pačiais metais įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą ir jį baigė (1912). Redagavo laikraštį „Viltis“ (1913–1915), vėliau žurnalus „Ateitis“, „Naujoji vaidilutė“ (1921), „Lietuvos mokykla“ (nuo 1918), „Kosmos“, „Logos“, „Soter“. Vienas iš ateitininkų organizatorių ir ideologų. Krikščionių demokratų partijos narys. Įsitraukė į aktyvią politinę veiklą: Lietuvos Tarybos narys (nuo 1917), Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas (1919). Dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1922–1940). Parašė darbus „Žinojimas ir tikėjimas“ (1912), „Žmogaus išsirutuliojimas ir paleontologija“ (1913), „Istorijos filosofija ir jos problemos“ (1914), „Kristaus problema“ (1915) ir kt. Sovietų suimtas ir išremtas (1941 06 14) į Starobelską Donbase (dab. Ukraina). Kalintas koncentracijos stovykloje Uralo šiaurėje, kol buvo išsiųstas (1942) į Sverdlovsko kalėjimą tardymams ir ten sušaudytas. Popiežius Jonas Paulius II paskelbė kankiniu (2000 05 07).

 

 

 

 

Lapkričio 5-oji

 

97

Gimė Ipolitas Užkurnys, 1926 11 05 Pypliuose (dab. Širvintų r.). Tautodailininkas skulptorius, rašytojas.

Mokėsi  Bagaslaviškio (dab. Širvintų r.), Laukžemės, Gibišėlių ir Prišmančių (visos dab. Kretingos r.) mokyklose (1934–1937). Mobilizuotas tarnavo Sovietų Sąjungos Raudonosios armijos 16-ojoje lietuviškoje divizijoje (1944-1945), sužeistas. Po karo apsigyveno Vilniuje (nuo 1950), dirbo statybos pramonėje. Nuo pat pirmosios savo medžio drožinių parodos (1965) buvo aktyvus Lietuvos ir sovietų Sąjungos parodų dalyvis. Ne kartą apdovanotas. Rengė parodas Lietuvoje, Rusijoje, Anglijoje, Belgijoje, Graikijoje, Indijoje, Jugoslavijoje ir kt. šalyse. Iš viso dalyvavo daugiau kaip 90-yje parodų. Sukūrė apie 1500 skulptūrinių kūrinių. Skulptūroje vyrauja liaudiški motyvai. Kūrė poeziją. Už nuopelnus apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu (2000). Mirė (78) 2004 11 10 Vilniuje.

 

 

 

 

Lapkričio 6-oji

 

117

Pirmą kartą atlikta lietuviška opera. 1906 11 06 Vilniuje įvyko pirmasis lietuviškas Miko Petrausko operos-melodramos spektaklis  „Birutė“. Jo libretą parašė Gabrielius Žemkalnis. Vaidino Marija Piaseckaitė-Šlapelienė (Birutė), Kipras Petrauskas (Birutės brolis), G. Žemkalnis (senasis vaidila), Antanas Žmuidzinavičius, Kazys Puida ir kt.

 

144

Gimė Kazimieras Būga, 1879 11 06 Pažiegėje (Dusetų vls., dab. Zarasų r.). Pirmasis profesionalus lietuvių kalbininkas,  profesorius (1918).

Studijavo filologiją Sankt Peterburgo universitete (1905–1912), tobulinosi Karaliaučiaus universitete (1914). Dėstė Permės (1916–1918) ir Tomsko (1919–1920) universitetuose. Grįžo į Lietuvą (1920), dėstė Lietuvos universitete (nuo 1922). Parašė istorinės fonetikos ir morfologijos darbų, tyrinėjo kirčio ir priegaidžių istoriją, ugdė bendrinę kalbą, normino vartoseną ir rašybą. Padėjo pagrindus asmenvardžių tyrinėjimams. Svarbūs darbai sprendžiant lietuvių etnogenezės klausimus: iškėlė hipotezę apie baltų pasitraukimą iš Dniepro aukštupio ir ne vėliau kaip VII a. siekiantį lietuvių atsikraustymą į Rytų Lietuvą bei apie tuo metu vykusį lietuvių ir latvių kalbų atsiskyrimą. Rengė ir pradėjo leisti didįjį „Lietuvių kalbų žodyną“, išleido pirmą jo sąsiuvinį (1924). Susirgęs smegenų uždegimu, mirė (45) 1924 12 02 Karaliaučiaus (dab. Kaliningradas) universiteto klinikose. palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse. Išleisti „Rinktiniai raštai“ (4 t., 1958–1962).

 

79

Mirė Jonas Šliūpas (83), 1944 11 06 Berlyne (Vokietija), emigracijoje, palaidotas Čikagoje (JAV). Gimė 1861 03 06 Rakandžiuose  (Šiaulių vls., dab. r.). Lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, aušrininkas, leidėjas ir spaustuvininkas, literatūros istorikas, sociologas, medikas.

Studijavo filologiją ir teisę Maskvos (1880–1882) bei gamtos mokslus Sankt Peterburgo universitetuose (1882). Už anticarinę veiklą iš Sankt Peterburgo universiteto pašalintas, kalintas. Pasitraukė į Mažąją Lietuvą, prisidėjo prie žurnalo „Aušra“ steigimo, kurį laiką buvo jo redaktorius. Emigravo į JAV ir ten gyveno (1884–1919). Redagavo įvairius lietuviškus laikraščius: „Unija“ (1884–1885), „Apšvieta“ (1892–1893), „Naujoji gadynė“ (1894), „Laisvoji mintis“ (1910–1915) ir kt. Įvairių visuomeninių organizacijų steigėjas: Apšvietos ir mokslo draugijos Tilžėje (1883), Lietuvos mylėtojų draugystės JAV (1885), Susivienijimo lietuvių Amerikoje (1886), Lietuvių mokslo draugystės (1889). Lietuvos atstovas Latvijoje ir Estijoje (1919–1920). Lietuvos banko direktorius (1921). Lietuvos universitete dėstė medicinos istoriją (1923–1930). Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universiteto medicinos (1923), humanitarinių (1925) ir teisės (1939) mokslų garbės daktaras. Palangos burmistras (1933–1941). Parašė darbų religijos istorijos, Lietuvos istorijos ir etnologijos temomis, medicinos populiarinimo darbų, pirmąją lietuvių literatūros istoriją „Lietuviškieji raštai ir raštininkai“ (1890). Vienas Laisvamanių etinės kultūros draugijos organizatorių ir veikėjų, savo raštuose propagavo laisvamanybę. Artėjant Antrojo pasaulinio karo frontui, bėgdamas nuo Raudonosios armijos, 1944 m. spalį, emigravo į Austriją. Išleisti „Rinktiniai raštai“ (1977).

 

 

 

 

Lapkričio 7-oji

 

233

Gimė Karolis Podčašinskis, 1790 11 07 Žirmūnuose (dab. Baltarusija). Architektas, klasicizmo pradininkas, profesorius (1822).
Mokėsi Kremeneco (dab. Ukraina) licėjuje, vėliau studijas tęsė Vilniaus universitete (1813–1814), Sankt Peterburgo dailės akademijoje (1814–1816) ir Paryžiaus politechnikos mokykloje (1817–1819). Dėstė Vilniaus universitete architektūrą (1817, 1819–1832). Vilniaus universiteto architektas (nuo 1819). Žymiausi projektai – Vilniaus universiteto bibliotekos rekonstrukcija (1817), Jašiūnų dvaras (dab. Šalčininkų r.; 1824–1828), Tuskulėnų dvaras (apie 1825), evangelikų reformatų bažnyčios Vilniuje (dab. Pylimo g.) rekonstrukcija (1829–1835), Vilniaus katedros (dab. arkikatedros) Kęsgailų, Išganytojo karsto ir Šv. Povilo koplyčių interjerai (1836–1838). Kūryba pasižymi universalumu taikant klasicizmo stilių įvairių pastatų architektūroje. Išleido knygas „Apie pramonės (amato) darbų grožį“ (lenk. k., 1821), „Architektūros pradmenys akademiniam jaunimui“ (lenk. k., 3 d., 1828–1857). Mirė (69) 1860 04 19 Vilniuje.

 

 

 

 

 Lapkričio 8-oji 

 

239

Gimė Teodoras Narbutas, 1784 11 08 Šauriuose (prie Gardino, dab. Rodūnės r., Baltarusija). Lietuvos istorikas, archeologas,  rašytojas, karo inžinierius, kapitonas.

Baigė Vilniaus universitetą (1803), studijavo matematiką, inžineriją, o pas M. Šuką – architektūrą. Tarnavo inžinieriumi Rusijos kariuomenėje (1803–1812). Dalyvavo karuose prieš Prancūziją (1806–1807) ir Švediją (1808–1809). Išėjęs į atsargą apsigyveno savo dvarelyje Šauriuose (1812). Dar tarnybos metais pradėjo tyrinėti archeologijos paminklus (nuo 1810). Skelbė straipsnius to meto lenkų spaudoje (nuo 1817). Palaikė ryšius su lietuvių šviesuoliais Simonu Daukantu, Ignacu Onacevičiumi, Simonu Stanevičiumi ir kt. Parašė „Lietuvių tautos istoriją“ (lenk. k., 9 t., 1835–1841), „Trumpą lietuvių tautos istoriją“ (lenk. k., 1847), paskelbė plačiausią Lietuvos metraščių variantą – Bychovco kroniką (1846), parengė rankraščiuose likusius Lietuvos istorinių paminklų indeksą ir XVII–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šaltinių rinkinį. Rinko tautosaką, etnografinę medžiagą, kurią panaudojo savo veikaluose. Darbuose nevengė romantikams būdingų istorinių mistifikacijų, o kartais ir falsifikacijų. Rėmė 1830 ir 1863 m. sukilėlius. Mirė (80) 1864 11 26 Vilniuje. Palaidotas Nočioje (dab. Varanavo r., Baltarusija).

 

165

Gimė Tadas Vrublevskis, 1858 11 08 Vilniuje. Teisininkas, politikas, visuomenės ir kultūros veikėjas, bibliotekos kūrėjas.

Mokėsi Sankt Peterburgo medicinos-chirurgijos akademijoje ir Varšuvos universitete, bet dėl anticarinės veiklos iš ten buvo pašalintas, ištremtas į Tobolsko guberniją (1881). Eksternu magistro laipsniu baigė Sankt Peterburgo universitete teisę (1886). Dirbo advokato padėjėju Sankt Peterburge. Grįžo į Vilnių ir vertėsi advokato praktika (1891). Pasižymėjo gindamas revoliucionierius teismuose (1905–1907). Po 1920 m. Vilniaus krašto okupacijos gynė lenkų persekiojamus lietuvius ir kitas tautines Vilniaus mažumas. Lietuvių mokslo draugijos narys ( nuo1922). Parašė darbų istorijos, teisės, statistikos, bibliotekininkystės klausimais, bendradarbiavo lietuvių spaudoje. Sukaupė gausią ir išskirtinę biblioteką, kurią užrašė Vilniaus miestui (1925). Ji tapo šiuolaikinės Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pradininke. Mirė (66) 1925 07 03 Vilniuje.

 

139

Gimė Zigmas Žemaitis, 1884 11 08 Daktoriuose (Tverečiaus vls., dab. Ignalinos r.). Lietuvių matematikas, kultūros veikėjas,  profesorius (1922).

Baigė Odesos universitete matematiką (1908). Dirbo mokytoju Vilniaus mergaičių (1909–1915) ir Voronežo lietuvių (1915–1918) gimnazijose. Dalyvavo Lietuvių mokslo draugijos ir Lietuvių dailės draugijos veikloje (nuo 1909). Švenčionyse suorganizavo lietuvių vidurinę mokyklą ir jai vadovavo (1918–1920). Kartu su kitais įsteigė Aukštuosius kursus Kaune (1920), kurį laiką buvo jų vadovas. Dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo; 1922–1940) ir Vilniaus (nuo 1940) universitetuose. Vilniaus universiteto rektorius (1946–1948). Tyrė matematikos dėstymo metodiką, matematikos istoriją, kūrė lietuviškus matematikos terminus, rūpinosi aviacijos plėtojimu Lietuvoje: vadovavo Lietuvos aeroklubui (1929–1940). Parašė darbus „Geometrijos ir trigonometrijos terminų rinkinėlis“ (1920), „Izaokas Newtonas“ (1927), paskaitų kursą „Diferencialinio-integralinio skaičiavimo pagrindai“ (1939) bei kt. Mirė (84) 1969 06 24 Vilniuje.

 

 

 

 

Lapkričio 9-oji

 

81

Išreikštas viešas protestas prieš Lietuvos kolonizaciją ir žydų žudynes. 1942 11 09 Lietuvos inteligentai: Kazys Grinius, Mykolas Krupavičius ir Jonas Aleksa nusiuntė nacistinės Vokietijos okupuotos Lietuvos generaliniam komisarui Teodorui Adrianui von Rentelnui memorandumą, kuriame išreiškė savo protestą Vokietijos okupacinei valdžiai prieš Lietuvos kolonizavimą ir žydų žudynes.

 

 

 

 

Lapkričio 10-oji

 

626

Įsteigta pirmoji lietuvių kolegija. 1397 11 10 Lenkijos karalienė Jadvyga, skirdama 200 kapų (kapa – 60 vnt.) grašių, fundavo Lietuvių kolegiją (сollegium Lithuanum) Prahos universitete. Joje iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atvykę studentai galėjo apsigyventi ir gauti materialinę paramą. Pirmieji studentai iš LDK buvo Mikalojus Kirsmantas ir Jonas Butautaitis, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio vaikaitis, vėliau tapęs Krokuvos universiteto rektoriumi (imatrikuliuoti 1389–1401).

 

79

Mirė Juozas Zikaras (62), 1944 11 10 Kaune. Gimė 1881 11 18 Paliukuose (Pumpėnų vls., dab. Panevėžio r.).  Lietuvių dailininkas, skulptorius, profesorius (1944).

Remiamas lietuvių inteligentų (Gabrielės Petkevičaitės, Jono Jablonskio ir kt.) mokėsi Ivano Trutnevo piešimo mokykloje Vilniuje (1904–1906), vėliau studijavo Sankt Peterburgo Dailei skatinti draugijos mokykloje (1907–1910) ir Sankt Peterburgo dailės akademijoje (1910–1916). Mokytojavo Panevėžio valstybinėje gimnazijoje (1919–1928), dėstė Kauno meno mokykloje (1928–1940), Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute (nuo 1941). Sukūrė daugelį nepriklausomos Lietuvos simboliais tapusių meno kūrinių: Laisvės statulą, Knygnešio skulptūrą, pirmąsias lietuviškas monetas, bareljefą Nežinomo kareivio kapui. Už darbus apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu. Neištvėręs sovietų saugumo persekiojimo, nusižudė.

 

41

Mirė Leonidas Brežnevas

Žr. plačiau

 

 

 

Lapkričio 11-oji

 

105

Sudaryta pirmoji Lietuvos vyriausybė. 1918 11 11 Lietuvos Valstybės Tarybos prezidiumo nurodymu (1918 11 04) Augustinas Voldemaras sudarė Lietuvos laikinąją vyriausybę. Pirmasis posėdis įvyko 1918 11 14. Vyriausybei vadovavo ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras A. Voldemaras. Vyriausybės nariai: vidaus reikalų ministras – Vladas Stašinskas, teisingumo ministras – Petras Leonas, prekybos ir pramonės ministras – Martynas Yčas, žemės ūkio ir valstybės turtų ministras – Juozas Tūbelis, krašto apsaugos ministras – Mykolas Velykis, žydų reikalų ministras be portfelio – Jokūbas Vygodskis, gudų reikalų ministras be portfelio – Juozapas Voronko, Švietimo ministerijos valdytojas – Jonas Yčas. Lietuvos laikinosios vyriausybės veikla nutrūko 1918 11 26 sudarius antrąją Lietuvos vyriausybę.

 

84

Mirė Mykolas Sleževičius (57), 1939 11 11 Kaune. Gimė 1882 02 21 Drembliuose (Viduklės vls., dab. Raseinių. r.). Lietuvos  valstybės veikėjas, advokatas.

Baigė Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija) gimnaziją, vėliau Odesos universitete teisę (1907). Redagavo „Lietuvos ūkininką“ (1907–1912), „Lietuvos žinias“ (1910–1912). Vertėsi advokato praktika (nuo 1913). Vienas iš Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos įkūrėjų (1917), pirmininkas (1917–1922). Vyriausiosios lietuvių tarybos Rusijoje pirmininko pavaduotojas, vėliau – pirmininkas (1917–1918). Lietuvos laikinosios vyriausybės Ministras Pirmininkas (1918–1919). Lietuvos Steigiamojo Seimo ir Lietuvos Respublikos Seimo narys (1920–1927), Lietuvos Ministras Pirmininkas, užsienio reikalų ir teisingumo ministras (1926). Atsistatydino po 1926 12 17 valstybės perversmo, bet iš politikos nepasitraukė: toliau išliko Valstiečių liaudininkų sąjungos Centro Komiteto pirmininku (1922–1936, su pertrauka).

 

 

 

 

74

Žuvo Romualda Diana Glemžaitė-Bulovienė (23), 1949 11 14 Plunksnočių miške netoli Juodupės (dab. Rokiškio r.) buvo  susprogdinta bunkeryje Sovietų MGB (saugumo ministerija) agento (slap. Maskva). Gimė 1925 10 29 Degučiuose (Zarasų vls., dab. r.). Poetė, partizanė.

Studijavo Kauno universitete literatūrą, kartu mokydamasi tapybos Taikomosios dailės institute (nuo 1944). Nutraukusi studijas (1947), tapo Alizavos–Pandėlio apylinkių partizanų ryšininke, partizane (nuo 1948). Susituokė su partizanu, Algimanto apygardos Kunigaikščio Margio Gedimino kuopos vadu Juozu Bulovu. Buvo parengusi rankraštinį partizaninės lyrikos rinkinį „Penktieji laisvės kovų metai“ (1949). Išlikę eilėraščiai išleisti rinkinyje „Mes mokėsim numirt“ (1994). Emocingais kreipiniais ir gimtosios žemės apoteoze, artima neoromantinei lyrikai, autentiškai išreiškė ginkluotos pasipriešinimo kovos dramatizmą.

 

 

 

 

 

181

Atsirado Pilzeno alus

Žr. plačiau

 

 

 

 

Lapkričio 12-oji

 

610

Prasidėjo Žemaičių krikštas. 1413 11 12–19 buvo krikštijami Žemaitijos gyventojai. Po Žalgirio mūšio pergalės (1410) galutinai integravus Žemaitiją į Lietuvos valstybę, ji išliko paskutinioji pagoniška Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalis, kurią dėl nuolatinių Kryžiuočių ordino pretenzijų buvo būtina pakrikštyti. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas kartu su Lenkijos karaliumi Jogaila Dubysos upe pasiekė Betygalą ir pradėjo krikštyti žemaičius. Jogailos nurodymu buvo sunaikintos pagoniškos šventyklos prie Nevėžio upės ir kitose vietose. Pradėta parapinių bažnyčių statyba (1416), įsteigta ir Žemaičių vyskupystė (1417), tada vadinta Varnių vardu. Žemaitijos christianizacija užtruko iki XVII a. pr., o atskiri pagoniško tikėjimo elementai ryškiai pastebimi dar XVIII a.

 

367

Mirė Albertas Stanislovas Radvila (63), 1656 11 12 Gdanske (Lenkija). Gimė 1593 07 01 Olykoje (dab. Ukraina).  Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės veikėjas.

Būdamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakancleris (nuo 1619) ir didysis kancleris (nuo 1623), dalyvavo sudarant visas didžiąsias Abiejų Tautų Respublikos sutartis. Patriotas, visada gynęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės reikalus.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Lapkričio 13-oji

 

61

Mirė Stasys Šilingas (76), 1962 11 13 Kelmėje. Gimė 1885 11 23 Vilniuje. Lietuvos valstybės veikėjas, teisininkas, politikas.

Baigė Vilniaus I gimnaziją (1905), studijavo teisę Maskvos universitete (1905–1912). Aktyviai reiškėsi Lietuvos politiniame gyvenime ir valstybės valdyme: Lietuvių politikos centro Vilniuje įkūrėjas (1914), Lietuvių Tautos Tarybos pirmininkas (1917), Lietuvių Seimo prezidiumo narys (1917), Lietuvos Valstybės Tarybos narys, prezidiumo vicepirmininkas (1918) ir pirmininkas (1919–1920, 1928–1938), Teisingumo ministras (1926–1929, 1934–1938). Demokratinės tautos laisvės „Santaros“ partijos vienas iniciatorių ir steigėjų (1917). Lietuvos Respublikos kariuomenės kūrimo pradininkas. Dalyvavo 1926 12 17 valstybės perversme. Aktyvus įvairių visuomeninių organizacijų steigėjas. Sovietų okupantų suimtas (1941 06 14) ir ištremtas į Krasnojarsko krašto lagerius, daugiau kaip 10-metį kalintas be teismo. Vėliau Sovietų MGB (saugumo ministerija) Ypatingojo pasitarimo nuteistas kalėti 25 metus (1952 02 27). Bet jau po kelių metų Sovietų Sąjungos Aukščiausiojo teismo karinė kolegija bausmę sumažino (1954 06 02), leista grįžti į Lietuvą, tačiau netrukus pakartotinai suimtas ir priverstinai ištemtas į Žitomiro srities (Ukraina) psichiškai nesveikų invalidų namus (1954 07 15). Po leidimo grįžti į Lietuvą (1961 11 17), teišgyveno metus.

 

101

Susirinko Pirmasis Lietuvos Seimas. 1922 11 13, po visuotinių laisvų rinkimų (1922 10 10), pradėjo savo darbą Pirmasis Lietuvos Seimas. Į jį buvo išrinkti 78 nariai iš įvairių politinių partijų ir tautinių mažumų. Daugumą sudarė Lietuvos krikščionių demokratų partija, todėl Seimo pirmininku išrinktas Aleksandras Stulginskis vėliau tapęs prezidentu (nuo 1922 12 21). Svarbiausias pasiekimas buvo prijungtas Klaipėdos kraštas (1923). Dėl nesutarimų tarp dešiniųjų ir kairiųjų politinių partijų Pirmasis Lietuvos Seimas prezidento A. Stulginskio sprendimu buvo paleistas (1923 03 12).

 

217

Gimė Emilija Pliaterytė, 1806 11 13 Vilniuje. Grafaitė, sukilėlė, kapitonė (1831).

Su savo adjutante Marija Prušinskaite ir pusbroliu  Cezariu Pliateriu Dusetų bažnyčioje paskelbė sukilimo pradžią (1831 03 29), iškėlė vėliavą ir surinko būrį, kurį sudarė 280 šaulių, 60 raitelių ir keli šimtai dalgiais ginkluotų vyrų, daugiausia valstiečių. Būrys, susidūręs su rusų pėstininkais, buvo sunaikintas (1831 04 02). Po pralaimėjimo kovos nenutraukė, kartu su C. Pliaterio ir J. Horodeckio daliniais užėmė Zarasus (1831 04 04). Nesėkmingai bandė pulti Daugpilio tvirtovę, pasižymėjo mūšiuose ties Maišiagala ir kitur. Sukilėlių generolas Antanas Gelgaudas jai suteikė kapitono laipsnį. Toliau dalyvavo mūšiuose Šiauliuose, ginant Kauną ir kt. Nors sukilimas slopo, o pagrindinės sukilėlių pajėgos pasitraukė į Prūsiją, neatsisakė kovos dėl Tėvynės laisvės. Mirė susirgusi (25) 1831 12 23 Justinavos dvare (netoli Kapčiamiesčio, dab. Lazdijų r.).

 

 

 

138

Gimė Martynas Yčas, 1885 11 13 Šimpeliškiuose (Biržų vls., dab. r.). Lietuvių visuomenės ir valstybės veikėjas, politikas,  teisininkas.

Studijavo teisę Tomsko universitete (Rusija, 1907–1911). Įsitraukė į politinę veiklą: nuo Kauno gubernijos buvo išrinktas į Rusijos IV Valstybės Dūmą (1912), joje gynė Lietuvos reikalus. Įkūrė Lietuvių draugiją nukentėjusiems dėl karo šelpti (1914) ir jai kaip Centro komiteto pirmininkas vadovavo (1915–1917). Leido ir redagavo laikraštį „Lietuvių balsas“ (1915–1918). Po 1917 m. Vasario revoliucijos buvo Rusijos vyriausiasis švietimo komisaras, vėliau ir švietimo viceministras. Dirbdamas Rusijos vyriausybėje rūpinosi, kad Rusija paskelbtų Lietuvos nepriklausomybę. Lietuvių tautos tarybos ir Lietuvos valdymo komiteto, veikusių Sankt Peterburge, narys, dalyvavo „Pažangos“ partijos veikloje. Po vėlesnio 1917 m. spalio mėn. Rusijos ginkluoto valstybės perversmo – vadinamos revoliucijos – bolševikų suimtas ir įkalintas Voroneže. Iš kalėjimo pabėgęs, grįžo į Lietuvą (1918 04 17). Lietuvos Tarybos paskirtas atstovu Ukrainoje, kooptuotas į Lietuvos Valstybės Tarybą (1918 07 13). Užėmė aukštas pareigas vyriausybėje: Lietuvos prekybos ir pramonės ministras (1918 11–1918 12), finansų ministras (1918–1919). Lietuvių delegacijos Paryžiaus taikos konferencijoje narys (1919). Su kompanionais Adomu Prūsu, Saliamonu Banaičiu ir kt. įkūrė Prekybos ir pramonės banką (1926 greitai bankrutavusį), kūrė kitas akcines bendroves ir įvairias draugijas. Išleido atsiminimų knygą „Nepriklausomybės keliais“ (3 kn., 1935–1936). Sovietams okupavus Lietuvą, pasitraukė į Vakarus (1940 06 25). Mirė (55) 1941 04 05 Rio de Žaneire (Brazilija), emigracijoje. Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų garbės daktaras. Brolis Jonas Yčas (1880–1931) – pedagogas, valstybės ir visuomenės veikėjas, profesorius, nacionalinės istoriografijos pradininkas.

 

1021

Danų žudynės Anglijoje

Žr. plačiau

 

 

 

 

Lapkričio 14-oji

 

235

Gimė Jonas Krizostomas Gintila, 1788 11 14 Gelindėnuose (dab. Plungės r.). Amžininkų dėl nuolaidžiavimo carizmui vertintas nevienareikšmiškai, bet kaip Žemaičių vyskupystės valdytojas (1844–1849) daug nusipelnė lietuvybei leisdamas lietuviškas knygas. Hebraistas, palikęs žemaitiškų veikalų žydiškais rašmenimis. Visų laikų pats garsiausias lietuvis (žemaitis) bibliofilas, turėjęs apie 20 tūkst. tomų asmeninę biblioteką.
Mirė (69) 1857 08 06 Alsėdžiuose (dab. Plungės r.).

 

80

Mirė Justinas Staugaitis (76), 1943 07 08 Telšiuose. Gimė 1866 11 14 Tupikuose (Naumiesčio vls., dab. Šakių r.).

Vasario  16-osios Akto signataras, Lietuvos Tarybos (vėliau – Valstybės Tarybos) vicepirmininkas, vienas Lietuvių krikščionių demokratų partijos vadovų, Lietuvos delegacijų dėl Lietuvos nepriklausomybės užsienio šalyse vadovas (1919–1920), Steigiamojo Seimo atstovas ir vicepirmininkas (1920), I ir II seimų pirmininkas, vicepirmininkas, Telšių vyskupas (nuo 1926) ir Telšių kunigų seminarijos įkūrėjas (1927). Joks kitas Lietuvos kunigas lig šiol nepasiekė tokios svarbos pareigų Lietuvos politikoje ir bažnyčioje.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

68

Mirė Jonas Vabalas-Gudaitis (74), 1955 11 14 Vilniuje. Gimė 1881 01 14 Ožnugariuose (Batakių vls., dab. Tauragės r.).  Psichologas, profesorius (1927).
Baigė Šiaulių berniukų gimnaziją (1902), mokėsi Sankt Peterburge, baigė Maskvos žemės ūkio akademiją (1915). Grįžęs į Lietuvą (1918), dalyvavo kuriant Aukštuosius kursus Kaune (1920), juose įsteigė pirmąją Lietuvoje eksperimentinės psichologijos laboratoriją. Dėstė Lietuvos universitete (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo; 1922–1940) ir Vilniaus universitete (1940–1951). Svarbiausi darbai – „Patobulintas psichinių reakcijų metodas žmogaus darbingumui tirti“ (1927), „Konstrukcinės sąveikos pedagogika“ (1929), „Nauji reaktologiniai testai mokinių darbingumui tirti“ (1931).

 

 

 

 

Lapkričio 15-oji

 

126

Mirė Jokūbas Geištoras (70), 1897 11 15 Varšuvoje (Lenkija). Gimė 1827 04 18 Medekšuose (dab. Raseinių r.). 1863 m.  sukilimo vadas Lietuvoje.

Sankt Peterburge studijavo teisę (1844–1848), bet nebaigė. Grįžęs į Lietuvą, gyveno Ignacogrado dvare (dab. Kėdainių r.), kuriame lažą pakeitė į činšą. Rėmė vysk. Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdį (1858–1863 ). Vienas iš baltųjų grupuotės vadovų (nuo 1862), Lietuvos provincijų valdymo skyriaus pirmininkas (1863). Demaskuotas ir Rusijos valdžios suimtas (1863 08 12), kalintas (iki 1865) ir ištremtas į Sibirą (1865–1872). Paleistas iš tremties grįžo į Suvalkus (1872), vėliau apsigyveno Varšuvoje (1873). Parašė atsiminimų knygą „Jokūbo Geištoro 1857–1865 metų dienoraštis“ (lenk. k., 2 t., 1913; perleista 1921).

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

151

Gimė J. Lindė - Dobilas

Žr. plačiau

 

 

 

Lapkričio 16-oji

 

159

Gimė Petras Leonas, 1864 11 16 Leskavoje (dab. Prienų r.). Lietuvos valstybės veikėjas, teisininkas, profesorius (1922).

Baigė Marijampolės gimnaziją, studijavo Maskvos universitete gamos mokslus ir teisę. Baigę teisę (1889) vertėsi teisininko praktika: Suvalkų apygardos teismo darbuotojas (1890–1893), teismo ir prokuratūros darbuotojas Taškente ir Samarkande (dab. Uzbekija; 1893–1905). Išrinktas Rusijos II Valstybės Dūmos nariu nuo Suvalkų gubernijos. Sudarė Lietuvos autonomijos projektą. Dalyvavo varpininkų veikloje. Kartu su bendraminčiais įkūrė „Santaros“ partiją (1918) ir kurį laiką jai vadovavo. Užėmė aukštas pareigas Lietuvos valstybės vyriausybėje: teisingumo ministras (1918–1919), vidaus reikalų ministras (1919). Dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (nuo 1922). Bendradarbiavo „Lietuviškajame balse“, „Šviesoje“, „Varpe“, redagavo žurnalą „Kultūra“ (nuo 1933). Išleido darbus „Teisės enciklopedijos paskaitos“ (1924), „Teisės filosofijos istorija“ (1928–1936), „Sociologijos paskaitos“ (1939). Mirė (74) 1938 05 12 Kaune.

 

124

Mirė Vincas Kudirka (40), 1899 11 16 Naumiestyje (nuo 1934 m. – Kudirkos Naumiestis). Gimė 1858 12 31 Paežeriuose (buv. vls., dab. Vilkaviškio r.).  Vienas lietuvių tautinio sąjūdžio ideologų, rašytojas, varpininkas, gydytojas, Lietuvos Respublikos himno autorius.

Baigė Varšuvos universiteto Medicinos fakultetą (1889), iš kurio už antivalstybinę veiklą kartą buvo pašalintas. Prisidėjo kuriant nelegalią Lietuvos studentų draugiją „Lietuva“ (1888). Bendradarbiavo „Aušroje“ (nuo 1885). Žurnalo „Varpas“ redaktorius (1889–1899, su pertraukomis), žurnalo „Ūkininkas“ leidimo iniciatorius (1890). Dirbo gydytoju Šakiuose (1890–1894). Dėl lietuviškos veiklos padarius kratą namuose ir radus draudžiamos lietuviškos spaudos, suimtas, bet dėl ligos (džiovos) paleistas. Po nesėkmingo gydymosi Sevastopolyje (dab. Krymas, Ukraina) grįžo į Lietuvą ir atsidėjo literatūriniam darbui (1896). Parašė prozos, poezijos, kūrinių, publicistikos, rinko ir vertė tautosaką, kūrė muziką. Sukūrė „Tautišką giesmę“, tapusią Lietuvos Respublikos himnu. Žymiausi kūriniai – poezijos rinkinys „Laisvos valandos“ (1899), satyriniai apsakymai „Viršininkai“ (1895), „Vilkai“ (1898), „Lietuvos tilto atsiminimai“ (1896), „Cenzūros klausimas“ (1897). Išvertė Dž. G. Bairono, F. Šilerio, A. Mickevičiaus, J. Slovackio, I. Krylovo kūrinių.

 

151

Gimė Andrius Bulota

Žr. plačiau

 

 

 

Lapkričio 17-oji

 

83

Įkurtas Lietuvos aktyvistų frontas (LAF). 1940 11 17 Berlyne Lietuvos įgaliotasis ministras ir pasiuntinys Vokietijoje Kazys Škirpa įkūrė antisovietinio pasipriešinimo organizaciją ir jai vadovavo. Tai buvo pirmoji Lietuvos istorijoje organizacija, siekusi bendro tikslo – nepriklausomybės atkūrimo, sutelkusi įvairių politinių srovių bei pažiūrų žmones, parengusi ir sėkmingai įvykdžiusi 1941 m. Birželio 23-osios sukilimą. Nepaisant pasiekimų, Lietuvą okupavusios nacistinės Vokietijos valdžia, vengdama organizuoto lietuvių judėjimo, neleido grįžti į Lietuvą. LAF štabas okupacinės valdžios įsakymu buvo užimtas (1941 09 06), o organizacija likviduota.

 

138

Gimė Vladas Jurgutis, 1885 11 17 Joskauduose (Palangos vls.). Kunigas, ekonomistas, ekonomijos mokslų daktaras, profesorius (1918).
Baigė Palangos progimnaziją (1902), Žemaičių (Kauno) kunigų seminariją (1906), Sankt Peterburgo (Rusija) dvasinę akademiją (1910), studijavo ekonomiką Miuncheno (Vokietija) universitete (1910–1915). Dirbo vikaru Švėkšnoje (1913), Liepojoje (1914–1915) Saratove ir Astrachanėje (Rusija, 1915–1918). Vienas ateitininkų organizacijos steigėjų, įkūrusių šią katalikišką jaunimo organizaciją (1908). Dėstė Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijoje (1918–1920). Įsitraukė į politiką: Steigiamojo Seimo atstovas (1920–1922), Lietuvos Užsienio reikalų ministras (1922). Lietuvos banko valdytojas (1922–1929), vadovavo pinigų emisijos politikai, dar vadinamas lito „tėvu“. Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo; 1925–1940) ir Vilniaus (1940–1946) universitetų profesorius, Lietuvos mokslų akademijos prezidentas (1941–1943). Nacistinės Vokietijos okupacijos metais už valdžios kritiką kalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje (nuo 1943). Svarbiausi darbai – „Finansų mokslo pagrindai“ (1938), „Pinigai“ (1938), „Bankai“ (1940). Mirė (81) 1966 01 09 Vilniuje.

 

119

Gimė Salomėja Nėris (tikr. Bačinskaitė-Bučienė), 1904 11 17 Kiršuose (Alvito vls., dab. Vilkaviškio r.). Poetė.

Jos  kūriniai paveikti romanso poetikos, lietuvių liaudies motyvų. Paskelbė poezijos rinkinius „Anksti rytą“ (1927), „Pėdos smėlyje“ (1931), „Diemedžiu žydėsiu“ (1938), „Lakštingala negali nečiulbėti“ (1945) ir kt. Įsitraukė į politiką, kolaboravo su Sovietų Lietuvos ir Sovietų Sąjungos valdžia (1940–1945). Mirė (40) 1945 07 07 Maskvoje (Rusija), emigracijoje, palaidota Petrašiūnų kapinėse (Kaune).

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Lapkričio 18-oji

 

 

Latvijos nepriklausomybės diena. Lietuvos valstybės vėliavos kėlimo diena.

 

35

Iš Sovietų okupacijos grąžinti Lietuvos valstybės simboliai ir nacionalinė kalba. 1988 11 12 Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu valstybinis statusas buvo suteiktas lietuvių kalbai, tautinei vėliavai (Trispalvei) ir himnui. Nepaisant pasiekimų, nebuvo paskelbta Lietuvos įstatymų viršenybė prieš Sovietų Sąjungos, todėl Sąjūdis perėjo į atvirą opoziciją Lietuvos komunistų partijai.

 

142

Gimė Juozas Zikaras, 1881 11 18 Paliukuose (Pumpėnų vls., dab. Panevėžio r.). Lietuvių dailininkas, skulptorius, profesorius (1944).
Remiamas lietuvių inteligentų (Gabrielės Petkevičaitės, Jono Jablonskio ir kt.) mokėsi Ivano Trutnevo piešimo mokykloje Vilniuje (1904–1906), vėliau studijavo Sankt Peterburgo Dailei skatinti draugijos mokykloje (1907–1910) ir Sankt Peterburgo dailės akademijoje (1910–1916). Mokytojavo Panevėžio valstybinėje gimnazijoje (1919–1928), dėstė Kauno meno mokykloje (1928–1940), Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute (nuo 1941). Sukūrė daugelį nepriklausomos Lietuvos simboliais tapusių meno kūrinių: Laisvės statulą, Knygnešio skulptūrą, pirmąsias lietuviškas monetas, bareljefą Nežinomo kareivio kapui. Už darbus apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu. Neištvėręs okupacinio sovietų režimo saugumo persekiojimo, nusižudė (62) 1944 11 10 Kaune.

 

77

Nužudytas Vincentas Borisevičius (58), 1946 11 18 Tuskulėnuose (dab. Vilniaus m. dalis.). Gimė 1887 11 23  Bebrininkuose (Paežerių vls., dab. Vilkaviškio r.). Lietuvos katalikų bažnyčios veikėjas, prelatas (1928), vyskupas (1940), profesorius (1922).

Baigė Seinų kunigų seminariją (1909), studijavo Friburgo universitete (Šveicarija, 1910). Dirbo Kalvarijos parapijos vikaru. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo pasitraukęs į Rusiją, dalyvavo Petrapilio lietuvių seime (1917). Grįžęs į Lietuvą, paskirtas Marijampolės gimnazijos kapelionu (1918), Seinų kunigų seminarijos profesorius (1922–1926). Įkūrus Telšių vyskupystę, paskirtas Telšių vyskupijos kurijos generalvikaru (1926), o įsteigus Telšių kunigų seminariją, išrinktas rektoriumi bei profesoriumi (1927). Dalyvavo Lietuvių katalikų mokslo akademijos veikloje. Paskelbtas tituliniu Lizijos vyskupu ir paskirtas Telšių vyskupo pavaduotoju (1940). Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, sugrįžus Sovietų Sąjungos okupacijai, pasisakė prieš bažnyčios persekiojimą. Rusų Sovietų okupantų valdžios suimtas (1946 02 05), kalintas, kankintas ir slapta sušaudytas.

 

 

 

 

61

Mirė Nilsas Boras

Žr. plačiau

 

 

 

Lapkričio 19-oji

 

323

Įvyko Valkininkų mūšis. 1700 11 18 prie Valkininkų (dab. Varėnos r.) bajoriškoji opozicija sutriuškono sapiegininkus. Įsiplieskęs šių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės grupuočių karinis konfliktas (1694–1697) buvo apramintas (1698–1699), bet naujai iškilę nesutarimai tarp Sapiegų ir Vilniaus vyskupo Kazimiero Bžostovskio baigėsi nauju karu. Antisapiegininkai, kuriems vadovavo kunigaikštis Mykolas Servacas Višnioveckis ir Žemaičių seniūnas Grigalius Antanas Oginskis, disponavo apie 4 tūkst. bajorų kariuomene, o LDK didysis arklininkas ir Vilniaus vaivada Mykolas Pranciškus Sapiega mažesne – 2 tūkst., bet geriau ginkluota. Mūšyje sužeistas LDK didysis iždininkas Povilas Benediktas Sapiega, kariuomenės vadas M. P. Sapiega paimtas į nelaisvę ir nužudytas Valkininkų vienuolyne. Sapiegų valdžia LDK buvo pakirsta, jų dvarai konfiskuoti, o patys paskelbti bešloviais. Dėl šių LDK elito nesutarimų Šiaurės karo metu (1700–1721) Sapiegos rėmė Švediją, siaubusią LDK.

 

103

Laimėtas Giedraičių mūšis. Giedraičių mūšio pergalės diena. 1920 11 19–21 Lietuvos kariuomenė ties Giedraičiais ir Širvintom sumušė generolo Liusjano Želigovskio vadovaujamus Lenkijos karinius dalinius, kurie jau buvo okupavę Vilnių (1920 10 09) ir veržėsi į Lietuvos gilumą. Lietuvos kariuomenės kontrpuolimui vadovavo generolas Silvestras Žukauskas. Sėkmingos operacijos metu lapkričio 21 d. po pietų Giedraičiai buvo išvaduoti, bet, įsikišus Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisijai, lietuvių kontrpuolimas buvo sustabdytas ir Kaune buvo pasirašytos paliaubos tarp Lietuvos ir L. Želigovskio atstovų (1920 11 21). Nutrauktas kontrpuolimas nebedavė didesnių perspektyvų atgauti lenkų užgrobtą Vilnių ir jo kraštą.

 

31

Atkurta Lietuvos kariuomenė

Žr. plačiau

101

Mirė Aleksandras Dogelis

Žr. plačiau

 

 

 

Lapkričio 20-oji

 

64

Mirė Mstislavas Dobužinskis (84), 1959 11 20 Niujorke (JAV), emigracijoje. Gimė 1875 08 02 Naugarde (Rusija). Lietuvių  scenografas, grafikas ir tapytojas.

Kilęs iš senos lietuvių Dobužinskių giminės. Studijavo Sankt Peterburge, ten kurį laiką ir dirbo. Atvykęs į Lietuvą (1923), dirbo Kauno meno mokykloje (1929–1930), Valstybės dramos teatre (nuo 1931). Savo aktyvios kūrybinės veiklos metu rengė autorines parodas, piešė knygų iliustracijas, plakatus, kūrė ekslibrisus. Dalyvavo kuriant lietuvišką herbą (1933), vėliavą, ordinus, pašto ženklus. Išvykęs į Londoną (Didžioji Britanija) ruošti autorinės parodos (1939) buvo užkluptas Antrojo pasaulinio karo ir į Lietuvą nebegrįžo. Gyveno Prancūzijoje ir JAV. Paliko daugiau kaip tūkstantį darbų.

 

 

 

 

 

 

 

141

Gimė Ernestas Galvanauskas, 1882 11 20 Zizonyse (dab. Biržų r.). Politikas ir diplomatas, Lietuvos valstiečių sąjungos  steigėjas (1905), 1918 m. atkurtoje Lietuvos valstybėje ėjęs įvairias aukštas valstybines pareigas: Lietuvos Ministras Pirmininkas (1919–1920, 1922–1924), užsienio reikalų ministras (1922–1924), finansų ministras (1939–1940) ir kt.

Atstovavo Lietuvą Paryžiaus taikos konferencijoje (1919), Tautų Sąjungoje (1921), Didžiojoje Britanijoje (1924–1927). Vienas svarbiausių 1923 m. Klaipėdos sukilimo organizatorių. Mirė (84) 1967 07 24 Aiks les Bainse (Prancūzija), emigracijoje.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

420

Mirė Kristupas Mikalojus Perkūnas Radvila (55–56), 1603 11 20 Lososnoje (dab. Lenkija). Gimė 1547 Vilniuje. Lietuvos valstybės ir karo veikėjas.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lauko etmonas (1572–1579), LDK pakancleris ir Trakų kaštelionas (1579–1584). Vienas iš LDK kariuomenės vadų (nuo 1579) per Livonijos karą (1558–1583). Jo metu surengė drąsų žygį į Rusijos gilumą, kuris į istoriją įėjo „Radvilos reido“ vardu. Vilniaus vaivada (1584), LDK didysis etmonas (nuo 1589). Atrėmė Švedijos kariuomenės puolimą Latvijoje ties Kuoknese, išvadavo Cėsių pilį (1601). Pastatydino Biržų pilį (1586–1589), kuri tapo svarbiausiąja Šiaurės Lietuvos tvirtove.

 

141

Gimė Ernestas Galvanauskas

Žr. plačiau

 

 

 

Lapkričio 21-oji

 

655

Pirmą kartą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė apgulė Maskvą. 1368 11 21 Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo vedama LDK kariuomenė prie Trosnos upės sumušė Maskvą saugojusį pulką ir apgulė Maskvą. Algirdo kariuomenė tris dienas laikė apsiautusi Maskvos Kremlių, bet paimti neįstengė. Vėliau dar du kartus Ldk Algirdas nesėkmingai bandė užimti Maskvą: 1370 m. (Maskvos Kremlius buvo apsiaustas 8 dienas) ir 1372 m. Karas su Maskva baigėsi Liubutsko taikos sutartimi (1372).

 

104

Laimėtas Radviliškio mūšis. Radviliškio mūšio pergalės diena. 1919 11 21–22 Lietuvos kariuomenė ties Radviliškiu sudavė triuškinamą smūgį bermontininkams. Rusų baltagvardiečių ir vokiečių daliniai (oficialiai Rusijos Vakarų savanorių armija), vadovaujami Pavelo Bermonto, dar 1919 m. spalio mėnesį užėmė teritoriją kairiajame Dauguvos krante, puolė Rygą, iki lapkričio mėnesio užėmė Biržus, Radviliškį, Šiaulius, Raseinius, Jurbarką. Lietuvos kariuomenė Radviliškio mūšyje būtų visiškai sutriuškinusi bermontininkus, bet, įsikišus Tautų Sąjungai, ji privalėjo karo veiksmus nutraukti ir bermontininkus palydėti link Vokietijos sienos.

 

193

Mirė Janas Sniadeckis (74), 1830 11 21 Jašiūnuose (dab. Šalčininkų r.). Gimė 1756 08 29 Žinine (Lenkija). Matematikas,  astronomas, filosofas, filosofijos daktaras (1775), profesorius (1781).

Mokėsi Jogailos universitete Krokuvoje (1772–1775). Matematikos profesorius Krokuvos universitete (1781–1806). Dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime (1794). Persikėlė į Vilnių, dėstė astronomiją Vilniaus universitete (1806–1825), vadovavo jo astronomijos observatorijai, paskirtas Vilniaus universiteto rektoriumi (1807–1815). Išrinktas Rusijos mokslų akademijos nariu korespondentu (1811). Kūrė lenkų matematikos ir astronomijos terminiją. Parašė darbų matematikos temomis „Algebrinio skaičiavimo teorija“ (lenk. k., 1783), „Sferinė trigonometrija“ (lenk. k., 1817) ir kt.), filosofinių veikalų „Apie metafiziką“ (lenk. k. 1814), „Apie filosofiją“ (lenk. k., 1819) ir kt. Brolis Andrius Sniadeckis (1768–1838).

 

 

 

 

 

Lapkričio 22-oji

 

130

Kražių skerdynės. 1893 11 22 Rusijos imperijos kariuomenės Dono kazokų 3-iojo pulko 300 karių, panaudodami brutalią jėgą ir nepamatuotą prievartą bei smurtą, puolė Kražių bažnyčios gynėjus ir išlaisvino Kauno gubernatorių Nikolajų Klingerbergą, kuris buvo užsibarikadavęs Kražių bažnyčios palėpėje. Kražių skerdynėse 9 žmonės buvo nužudyti, apie 50 sužeista, 330 tardyta. Nors garsūs Rusijos advokatai įrodė, kad gubernatoriaus veiksmai buvo neteisėti, o Kražių bažnyčios gynėjai nekalti, bet, nepaisant to, teismas nuteisė 35 Kražių įvykių dalyvius (1894), iš jų 4-is – dešimčia metų katorgos. Tik caras Nikolajus II katorgininkams šią bausmę pakeitė kalėjimu, o kitas bausmes panaikino. Konfliktas tarp tikinčiųjų ir Rusijos valdžios kilo dėl caro Aleksandro III įsako (1893 06 22) nugriauti Kražių bažnyčią ir vienuolyną. Kražiškiai dieną ir naktį saugojo Kražių bažnyčią (nuo 1893 09 13). Kauno gubernatorius N. Klingenbergas su 70 policininkų ir žandarų jėga bandė uždaryti bažnyčią (1893 11 21), bet bažnyčios gynėjų buvo sumušti. Kražių bažnyčia nugriauta nebuvo, o vėliau naujai atidaryta (1910). Po Kražių įvykių itin sustiprėjo antirusiškos Lietuvos gyventojų nuotaikos.

 

 

 

 

 Lapkričio 23-ioji 

 

 

Lietuvos kariuomenės diena. Atmintina valstybės diena. LR Seimo nutarimu lapkričio 23-ioji paskelbta (2005 05 12)  atmintina valstybės diena – Lietuvos kariuomenės diena. Šią dieną atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės premjeras Augustinas Voldemaras pasirašė Apsaugos ministerijai įsakymą Nr. 1, kuriuo įkūrė Apsaugos Tarybą (1918 11 23). Iki tol minėta (nuo 1997) kaip Lietuvos karių diena. Lietuvos valstybės vėliavos kėlimo diena.

 

105

Sukurta Lietuvos kariuomenė. 1918 11 23 atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės premjeras Augustinas Voldemaras pasirašė Apsaugos ministerijai įsakymą Nr. 1, kuriuo įkūrė Apsaugos Tarybą. Pulkininkas Jonas Galvydis-Bikauskas paskirtas I pėstininkų pulko vadu, o pulkininkas Jurgis Kubilius štabo viršininku. Tuo metu kariuomenėje jau buvo apie 100 karininkų, valdininkų, gydytojų ir apie 50 savanorių karių. Vokietija pažadėjo Lietuvos kariuomenei materialinę ir ginkluotės paramą. Lietuvos kariuomenė pasižymėjo kovose su Lenkijos, Sovietų Rusijos karinėmis pajėgomis ir bermontininkais, apgynė Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.

 

138

Gimė Stasys Šilingas, 1885 11 23 Vilniuje. Lietuvos valstybės veikėjas, teisininkas, politikas.

Baigė Vilniaus I gimnaziją (1905),  studijavo teisę Maskvos universitete (1905–1912). Aktyviai reiškėsi Lietuvos politiniame gyvenime ir valstybės valdyme: Vilniuje įsteigė Lietuvių politikos centrą (1914), Lietuvių Tautos Tarybos pirmininkas (1917), Lietuvių Seimo prezidiumo narys (1917), Lietuvos Valstybės Tarybos narys, prezidiumo vicepirmininkas (1918) ir pirmininkas (1919–1920, 1928–1938), teisingumo ministras (1926–1929, 1934–1938). Demokratinės tautos laisvės santaros partijos vienas iniciatorių ir steigėjų (1917). Organizavo Lietuvos Respublikos kariuomenę. Dalyvavo 1926 valstybės perversme. Aktyvus įvairių visuomeninių organizacijų steigėjas. 1941 06 14 sovietų suimtas ir ištremtas į Krasnojarsko krašto lagerius, kalintas be teismo. 1952 02 27 Sovietų MGB Ypatingojo pasitarimo nuteistas kalėti 25 metus. 1954 06 02 SSRS Aukščiausiojo teismo karinė kolegija bausmę sumažino, leista grįžti į Lietuvą. 1954 07 15 pakartotinai suimtas ir priverstinai ištremtas į Žitomiro srities (Ukraina) invalidų namus. 1961 11 17 leista grįžti į Lietuvą. Mirė (76) 1962 11 13 Kelmėje.

 

136

Gimė Vincentas Borisevičius, 1887 11 23 Bebrininkuose (Paežerių vls., dab. Vilkaviškio r.). Lietuvos katalikų bažnyčios  veikėjas, prelatas (1928), vyskupas (1940).

Baigė Seinų kunigų seminariją (1909), studijavo Friburgo universitete (Šveicarija, 1910). Dirbo Kalvarijos parapijos vikaru. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo pasitraukęs į Rusiją, dalyvavo Petrapilio lietuvių seime. Grįžęs į Lietuvą, paskirtas Marijampolės gimnazijos kapelionu (nuo 1918), Seinų kunigų seminarijos profesorius (1922–1926). Įkūrus Telšių vyskupystę, paskirtas Telšių vyskupijos kurijos generalvikaru (nuo 1926), o 1927 įsteigus Telšių kunigų seminariją, išrinktas rektoriumi bei profesoriumi. Dalyvavo Lietuvių katalikų mokslo akademijos veikloje. 1940 paskelbtas tituliniu Lizijos vyskupu ir paskirtas Telšių vyskupo pavaduotoju. Sovietams okupavus Lietuvą, pasisakė prieš bažnyčios persekiojimą. 1946 02 05 suimtas, kalintas ir kankintas, nuteistas mirti ir sušaudytas (58) 1946 11 18 Tuskulėnuose (dab. Vilniaus m. dalis).

 

 

 

 

 

142

Gimė Petras Rimša, 1881 11 23 Margiuose (Paežerių vls., dab. Naudžių k. Vilkaviškio r.). Mirė (79) 1961 10 02 Kaune.  Skulptorius, grafikas, medalistas.

Kartu su kitais įkūrė Lietuvių dailės draugiją (1907). Dalyvavo parodose (nuo 1900), surengė individualių parodų. Sukūrė patriotinės tematikos skulptūrų, skulptūrinių kompozicijų („Lietuvos mokykla 1864–1904“, dar vadinama „Vargo mokykla“, 1906, „Artojas“, 1907 ir kt.), portretų, medalių.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

172

Gimė Jonas Basanavičius, 1851 11 23 Ožkabaliuose (Bartininkų vls., dab. Ožkabaliai II, Vilkaviško r.). Vadinamas  lietuvių tautinio atgimimo patriarchu, tautosakininkas, medikas, istorikas ir archeologas.

Mokėsi Maskvos universitete iš pradžių Istorijos-filosofijos fakultete (1873–1874), vėliau perėjo į Medicinos fakultetą ir jį baigė (1879). Negalėdamas dirbti Lietuvoje, dirbo gydytoju Bulgarijoje (1879–1905). Parengė ir išleido pirmąjį „Aušros“ numerį (1883). Parvyko į Lietuvą (1904), apsigyveno Vilniuje (nuo 1905). Vienas iš Vilniaus Didžiojo Seimo organizatorių (1905). Iniciavo Lietuvių mokslo draugiją (1907) ir buvo jos prezidentas (1907–1927). Dirbo gydytoju Vilniaus lietuvių gimnazijoje (1917–1924). Kaip Lietuvos Tarybos pirmininkas iniciavo 1918 m. Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Aktą ir buvo jo signataras. Istorinio-etnografinio muziejaus direktorius (nuo 1919), Lietuvos universiteto garbės daktaras ir profesorius. Labiausiai domėjosi lietuvių tautos etnogenezės ir kultūros istorijos klausimais. Parašė daugiau nei 40 studijų iš istorijos, archeologijos, etnografijos, folkloristikos, kalbotyros ir kitų sričių. Paskelbė hipotezę apie lietuvių kilmę iš trakų-frygų. Mirė (75) 1927 02 16 Vilniuje. Išleisti „Rinktiniai raštai“ (1970).

 

137

Mirė Adomas Honorijus Kirkoras (68), 1886 11 23 Krokuvoje (Lenkija). Gimė 1818 01 21 Slivine (dab. Baltarusija). Lenkų archeologas, spaustuvininkas.
Dirbo Vilniaus iždo rūmuose, Vilniaus gubernijos Statistikos komitete kanceliarijos viršininku (nuo 1849). Vilniuje įkūrė spaustuvę ir jai vadovavo (1859–1867). Kasinėjo pilkapius ir kapinynus Baltarusijoje bei Lietuvoje. Priklausė Vilniaus laikinajai archeologijos komisijai, buvo Vilniaus senienų muziejaus istorijos ir archeologijos skyriaus vedėjas. Priklausė Imperatoriškajai rusų archeologinei draugijai Peterburge (narys korespondentas nuo 1856) ir Imperatoriškajai Maskvos archeologinei draugijai (narys nuo 1864). Išvyko į Sankt Peterburgą (1867), vėliau – į Krokuvą. Dirbo Lenkijos mokslų akademijoje (narys nuo 1873). Leidinių „Pamiatnaja knižka Vilenskoj gubernii“ (rusų k., 1850–1854), „Teka Wilenska“ (1857–1858), „Kurier Wilenski“ (1860–1865) redaktorius. Pirmojo vadovo po Vilnių ir Vilniaus apylinkes (1856), Senienų muziejaus katalogo (1858) leidėjas.

 

1111

Gimė Otonas I

Žr. plačiau

 

 

 

Lapkričio 24-oji

 

309

Gimė Tomas Žebrauskas, 1714 11 24, gimimo vieta tiksliai nežinoma (manoma, kad Žemaitijoje ar Naugarduke). Jėzuitas (1732), kunigas, matematikas, astronomas, architektas. Filosofijos ir laisvųjų mokslų daktaras (1752), profesorius (1753).

Mokėsi Vilniaus universitete, studijavo filosofiją (1735–1738) ir teologiją (1740–1744). Dėstė lotynų kalbą Kauno (1738–1739) ir Kražių (1739–1740) kolegijose bei filosofiją Kražių kolegijoje (1746–1748). Trumpai buvo Vilniaus jėzuitų naujokyno ūkio reikalų vedėjas (1748–1750). Tobulinosi Prahos, pas matematiką J. Steplingą, ir Vienos universitetuose (1750–1752). Vilniaus universiteto Matematikos katedros vedėjas (nuo 1752). Suprojektavo Vilniaus astronominės observatorijos pastatą (1752) ir vadovavo jo statybai, įsteigė universiteto fizikos ir astronomijos kabinetus (1753). Vilniaus universiteto observatorijos direktorius (1753–1758). Vykdė astronominius stebėjimus (stebėjo Jupiterio palydovų okultacijas). Nustatė Vilniaus geografinę platumą (1756). Lotynų kalba parašė aritmetikos ir geometrijos egzaminų programų. Mirė (44) 1758 03 18 Vilniuje.

 

 

 

 

Lapkričio 25-oji

 

80

Įkurtas Vyriausiasis lietuvių išlaisvinimo komitetas (VLIK’as). 1943 11 25 įkurta Lietuvių organizacija kaip pasipriešinimo okupacijai centras bei aukščiausia instancija, skirta ginti lietuvių tautos teises, kalbėti tautos vardu Lietuvoje ir užsienyje, rūpintis Lietuvos valstybingumo atkūrimu. Pirmininku išrinktas Steponas Kairys. Iš pradžių veikė Lietuvoje, vėliau persikėlė į Vokietiją (nuo 1944) ir JAV (nuo 1955). Turėjo pavaldžią Laisvės armiją, atkūrė Lietuvos Raudonąjį kryžių, paruošė Pasaulio lietuvių bendruomenės organizacinį planą (1946). Informavo pasaulio valstybes apie padėtį Lietuvoje, leido informacinius leidinius, rengė suvažiavimus.

 

186

Gimė Jonas Andrius Vištelis-Višteliauskas, 1837 11 25 Karališkiuose (prie Zapyšio, dab. Kauno r.). Poetas, sukilėlis, aušrininkas,  vertėjas.

Dalyvavo 1863–1864 m. sukilime prieš Rusijos valdžią, sukilimui pralaimint, 1864 išvyko į Italiją, kovėsi Džiuzepės Garibaldžio kariuomenėje. Gyveno Poznanės kunigaikštystėje (Vokietija, dab. Lenkija; 1870–1886), valdžios įsakymu kaip svetimšalis turėjo apleisti kraštą. 1886 išvyko į Braziliją, vėliau Argentiną. Prisidėjo prie „Aušros“ žurnalo steigimo (1883). Parašė romantinių eilėraščių, pasakėčių, straipsnių lietuvių kalbos, mitologijos, etnografijos, kultūros temomis. Vertė iš lenkų kalbos Juzefo Ignacijaus Kraševskio, Adomo Mickevičiaus patriotinę poeziją. Mirė (74) 1912 08 02 Buenos Airėse (Argentina), emigracijoje.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Lapkričio 26-oji

 

357

Mirė Danielius Kleinas (57), 1666 11 28 Tilžėje (Prūsija, dab. Soveckas, Kaliningrado sr., Rusija). Gimė 1609 05 30 ten pat. Liuteronų kunigas, kalbininkas.
Filosofijos magistro laipsniu baigė Karaliaučiaus universitetą (1636). Kunigavo Tilžės lietuvių bažnyčioje (1637–1666). Karaliaučiuje lotynų kalba išleido pirmąją lietuvių kalbos gramatiką „Grammatica Litvanica“ (1653; santrauka vok. k. 1654; liet. k. 1957 ir 1977). Gramatika turėjo didelę reikšmę lietuvių kalbotyros raidai. Joje pirmą kartą sistemingai aprašyta lietuvių kalbos gramatinė sandara, nustatytos to meto bendrinės lietuvių kalbos normos. Koregavo Jono Bretkūno „Biblijos“ vertimo 4-ąją dalį, išleido giesmyną „Naujos giesmių knygos“ (1666) ir prie jo pridėjo naują maldaknygę, vėliau daug kartų perleistą. Buvo parengęs vokiečių-lietuvių kalbų žodyną, kuris liko neišspausdintas.

 

159

Mirė Teodoras Narbutas (80), 1864 11 26 Vilniuje. Gimė 1784 11 08 Šiauruose prie Gardino (dab. Rodūnės r., Baltarusija). Lietuvos istorikas, archeologas, rašytojas, karo inžinierius, kapitonas.
Baigė Vilniaus universitetą (1803), kur studijavo matematiką, inžineriją, o pas M. Šuką – architektūrą. Tarnavo inžinieriumi Rusijos kariuomenėje (1803–1812). Dalyvavo karuose prieš Prancūzija (1806–1807) ir Švediją (1808–1809). Išėjęs į atsargą (1812) apsigyveno savo dvarelyje Šauriuose (prie Gardino). Dar tarnybos metais (1810) pradėjo tyrinėti archeologijos paminklus. Skelbė straipsnius to meto lenkų spaudoje (nuo 1817). Palaikė ryšius su lietuvių šviesuoliais Simonu Daukantu, Ignacu Onacevičiumi, Simonu Stanevičiumi ir kt. Parašė „Lietuvių tautos istoriją“ (lenk. k., 9 t., 1835–1841), „Trumpą lietuvių tautos istoriją“ (lenk. k., 1847), paskelbė plačiausią Lietuvos metraščių variantą – Bychovco kroniką (1846), parengė rankraščiuose likusius Lietuvos istorinių paminklų indeksą ir XVII–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šaltinių rinkinį. Rinko tautosaką, etnografinę medžiagą, kurią panaudojo savo veikaluose. Darbuose nevengė romantikams būdingų istorinių mistifikacijų, o kartais ir falsifikacijų. Rėmė 1830 ir 1863 m. sukilėlius. Palaidotas Nočioje (Varanavo r., Baltarusija).

 

86

Mirė Silvestras Žukauskas (76), 1937 11 26 Dovalgonių dvare (netoli Kauno), palaidotas Kaune. Gimė 1860 12 31  Poškiečiuose (Pakruojo vls., dab. r.). Karininkas, generolas (1920).

Baigė Marijampolės gimnazijoje 6 klases, nuo 1881 tarnavo Rusijos kariuomenės kavalerijoje. Baigė Karininkų artilerijos mokyklą (1903). Dalyvavo rusų-japonų kare (1904–1905). Pasižymėjo kariniais gabumais, todėl sparčiai kilo karjeros laiptais: papulkininkis (1908), pulkininkas (1912), generolas majoras (1916). 1918 grįžęs į Lietuvą, organizavo Lietuvos kariuomenę. Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo viršininkas (1919) ir Vyriausiasis kariuomenė vadas (su pertrauka, 1919–1920; 1923–1928). Sėkmingai vadovavo Lietuvos kariuomenės kovoms su bolševikais (1919), bermontininkais (1919) ir lenkais (1919–1920). Suteiktas generolo laipsnis (1920). Už nuopelnus apdovanotas Lietuvos ir kitų šalių vienuolika ordinų, svarbesni iš jų: Šv. Georgijaus kardas su paauksuota rankena (Rusija), Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius (1919), Karo kryžius (Čekoslovakija, 1926).

 

69

Sušaudytas Jonas Žemaitis (slap. Vytautas, 45), 1954 11 26 Butyrkų kalėjime, Maskvoje. Gimė 1909 04 15 Palangoje. Karininkas,  Lietuvos partizanų vadas (1949–1954), Lietuvos prezidentas (1949–1953 paskelbtas po mirties, 2009 03 11) ir Dimisijos brigados generolas (po mirties, 1998).

Baigė Raseinių gimnazijoje šešias klases, įstojo į Kauno karo mokyklą (baigė 1929), tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Studijavo Prancūzijos artilerijos mokykloje (1936–1938). Sovietų Sąjungos okupacijos metais (1940–1941) toliau tarnavo į Sovietų Sąjungos Raudonąją armiją inkorporuotoje Lietuvos kariuomenėje, kol 1941 įsiplieskė Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karas. Vokietijos kariuomenei po 1941 06 23 lietuvių sukilimo užėmus Lietuvą, sąmoningai su grupe karininkų pasidavė Vokietijos kariuomenei ir išėjo į atsargą. Gyveno ir dirbo Kaune, vėliau Kiaulininkuose (dab. Raseinių r.) bei Šiluvoje. Įsijungė į rezistenciją, platino antinacinę spaudą. Sovietų Sąjungai antrą kartą okupavus Lietuvą (1944), slapstėsi, kol įsijungė į Lietuvos laisvės armijos kovotojų gretas (1945), tapo Žebenkšties rinktinės (veikusios Raseinių r.) vadu. Kaip talentingas ir pasižymėjęs karininkas išrinktas Kęstučio apygardos vadu (1947 05). Įkūrė Jūros (Vakarų Lietuvos) partizanų sritį (1948 05) ir jai vadovavo. Partizanų suvažiavime išrinktas Lietuvos laisvės lovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo pirmininku (1949 02 10), faktiškai esančiu Lietuvos Respublikos Prezidentu, suteiktas partizanų generolo laipsnis. Po 1951 žiemą ištikusio insulto pavestų pareigų atsisakė ir gydėsi bunkeryje Šimkaičių miške (dab. Jurbarko r.). Pasveikęs (1953 pavasarį), vėl pradėjo eiti LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pareigas. Išduotas (1953 05 30) ir suimtas bunkeryje. Nuvežtas į Maskvos Butyrkų kalėjimą ir ten po tardymų sušaudytas. Su LLKS vado mirtimi baigėsi organizuotas Lietuvos partizanų pasipriešinimas. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu (2009 04 11) pripažintas ketvirtuoju Lietuvos Respublikos prezidentu. Apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi (po mirties, 1997).

 

 

 

 

Lapkričio 27-oji

 

433

Pirmą kartą į lietuvių kalbą išversta „Biblija“. 1590 11 27 Jonas Bretkūnas (1536–1602) baigė pirmąjį lietuvišką visos Biblijos vertimą. Pradėjo 1579 03 06 Labguvoje ir 11 metų, remdamasis Martyno Liuterio vokišku „Biblijos” variantu, atliko vertimą lygindamas su originalais. Lietuvišką „Bibliją“ Gumbinėje svarstė liuteronų kunigų konferencija (1590), tačiau rengimas spaudai buvo užvilkintas ir liko rankraštis. Jis šiuo metu saugomas Prūsijos kultūros paveldo slaptajame valstybės archyve Berlyne. Lietuvoje eksponuotas (2002) J. Bretkūno vertimas pasižymi išraiškos grynumu, taupumu ir aiškumu, leksiniais naujadarais, kurių dalis prigijo.

 

 

 

 

Lapkričio 28-oji

 

108

Lietuvai grąžintas Grigaliaus kalendorius. 1915 11 28 Vokietijos valdžia okupuotose Rusijos žemėse (tarp jų ir Lietuvoje) panaikindama Julijaus kalendoriaus galiojimą įvedė Grigaliaus kalendorių. Grigaliaus kalendorius vietoj Julijaus kalendoriaus Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo įvestas dar 1582, bet po 1795 m. trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, Rusijai aneksavus Lietuvą, buvo įvestas Rusijoje galiojęs Julijaus kalendorius.

 

 

 

 

Lapkričio 29-oji

 

66

Sušaudytas Adolfas Ramanauskas (slap. Vanagas) (39), 1957 11 29 Vilniuje. Gimė 1918 03 06 Niu Britene (JAV). Lietuvių partizanas,  Dimisijos brigados generolas (po mirties, 1998).

Baigė Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją (1936), vėliau Klaipėdos pedagoginį institutą. Kauno karo mokykloje baigė paskutinę, penkioliktąją, karininkų laidą. Dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje (1940–1945). Antrosios sovietinės okupacijos metais įstojo į Lietuvos partizanų gretas (1945 04 25). Vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui, vėliau tapo Dzūkų grupės Merkinės bataliono vadu, o nuo 1946 – Merkinės rinktinės vadu. Perėmė vadovavimą Dainavos apygardai (1947), išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu (1948). Lietuvos partizanų vadų susirinkime paskirtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio pavaduotoju (1949 02 16). Paskirtas LLKS Gynybos pajėgų vadu (nuo 1950). Suteiktas partizanų pulkininko laipsnis. Susirgus LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkui J. Žemaičiui, perėmė jo pareigas (1951–1953). Slapstėsi (nuo 1952), tuo metu parašė atsiminimų knygą „Daugel krito sūnų..“ (išleista pav. „Partizanų gretose“, 1989; org. pav. 1992, 1999, 2007). Išduotas ir suimtas KGB (1956 10 12), kalintas ir žiauriai kankintas. LSSR Aukščiausiasis Teismas skyrė mirties bausmę (1957 09 25), kuri buvo įvykdyta 1957 11 29. Taip buvo nužudytas paskutinis LLKS Tarybos prezidiumo narys. Apdovanotas I ir II laipsnio Laisvės Kovos Kryžiais su kardais (1949 ir 1950), I ir II laipsnių Vyčio Kryžiaus ordinais (po mirties, 1998 ir 1999).

 

 

  

 

Lapkričio 30-oji

 

 

Mažosios Lietuvos prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos akto diena. Atmintina diena. LR Seimo nutarimu lapkričio 30-oji paskelbta (1998 06 25) atmintina valstybės diena – Mažosios Lietuvos prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos akto diena.

 

105

Paskelbtas Tilžės aktas. 1918 11 30 Prūsijos Lietuvių Tautos Taryba (išrinkta 1918 11 16) Tilžėje paskelbė deklaraciją, kuria reikalavo Mažąją Lietuvą prijungti prie Lietuvos valstybės. Šios politinės iniciatyvos ėmėsi prolietuviškai nusiteikę Mažosios Lietuvos inteligentai – Vilius Gaigalaitis, Martynas Jankus, Vydūnas, Adomas Brakas, Jonas Vanagaitis ir kt. (1918 11 16). Aktas teisine prasme neturėjo jokios juridinės galios, bet buvo Lietuvos valstybei svarbus kaip lietuvninkų apsisprendimo argumentas pretenzijoje į Klaipėdos kraštą, kurį prisijungė 1923 m.

 

596

Gimė Kazimieras Jogailaitis, 1427 11 30 Krokuvoje (Lenkija). Lietuvos didysis kunigaikštis (1440–1492), Lenkijos karalius (1447–1492).

Po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio nužudymo (1440 03 20), Lietuvos didikai prieš Lenkijos ponų valią Vilniaus katedroje (dab. arkikatedra) Kazimierą Jogailaitį paskelbė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu (1440 06 29). Šis aktas nutraukė unija su Lenkija. Kol Kazimieras buvo nepilnametis, už jį Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę valdė Ponų taryba, vadovaujama Jono Goštauto. Po brolio, Lenkijos karaliaus Vladislovo Varniečio, žūties kovoje su osmanais ties Varna (dab. Bulgarija, 1444), Lenkų didikai pasiūlė Kazimierui Lenkijos karaliaus sostą. Šis, reikalaujant LDK didikams, pasiūlymą priėmė tik lygiateisių valstybių sąjungos sąlygomis (1447). LDK bajorams Kazimiero privilegija buvo suteikta naujų teisių ir laisvių (1447). Kazimieras Jogailaitis karaliaudamas Lenkijoje ir beveik nesilankydamas LDK, daugiau rūpinosi Jogailaičių dinastijos stiprinimu Europoje nei LDK interesais. Dėl valdovo valdžios silpnėjimo itin sustiprėjo Ponų tarybos įtaka. Kazimieras buvo paskutinis Lietuvos didysis kunigaikštis, mokėjęs lietuviškai. Mirė (64) 1492 06 07 Gardine. Jaunesnysis Jogailos sūnus, pats turėjo šešis sūnus. Iš jų garsiausi – Aleksandras, Žygimantas Senasis, Jonas Albrechtas, Vladislovas II.

 

78

Mirė Vilius Gaigalaitis (75), 1945 11 30 Bretene (Vokietija). Gimė 1870 09 27 Naujienose (Ragainės apskr., dab. Kaliningrado sr.,  Rusija). Klaipėdos krašto lietuvių visuomenės veikėjas, publicistas, evangelikų liuteronų kunigas, teologijos daktaras (1900), profesorius (1929).

Prūsijos landtago deputatas (1903–1918), stengėsi ginti Prūsijos lietuvių reikalus, rašė memorandumus dėl Klaipėdos krašto atskyrimo nuo Vokietijos. Dirbo laikraščio „Pagalba“ redaktoriumi (1904–1931). Lietuvos Valstybės Tarybos narys (1920). Klaipėdos krašto lietuvių delegacijos Ambasadorių konferencijoje vadovas (1922). Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universiteto profesorius (1925–1941). Pirmininkavo „Sandoros“ draugijai (1905–1939), Lietuvių mokslo draugijos narys (1907–1914). Įkūrė pirmąją lietuvišką gimnaziją Klaipėdoje ir jai vadovavo (1922–1924), taip pat įkūrė Klaipėdos krašto mokyklų draugiją (1926). Po to, kai Vokietija okupavo Klaipėdos kraštą (1939), pasitraukė į Kretingą (1940), vėliau – į Vokietiją (1941). Išleido darbus lietuvių ir vokiečių kalbomis: „Kristijonas Donelaitis, jo gyvastis ir darbai “ (1913), „Lietuvių-baltų problema“ (1915), „Evangelikų liuteronų bažnyčia Lietuvoje, jos kovos ir vargai 1925–1929“ (vok. k., 1929) ir kt. Už nuopelnus apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio (1928) ir II laipsnio (1930) ordinais, Latvijos IV laipsnio Trijų žvaigždžių ordinu.

 

 

▲ Parengta ir nuolatos skelbiama nuo 2010 10