Laukuvos kryžkelė

Senas paminklinis kryžius prie kelio Laukuva–Kvėdarna

Žemaitijos laukai, gojai, kalnai, tamsios daubos, raguvos, upių slėniai vėl prasiskleidė savastimi. Visa, ką viduvasario žalumoje aprėpia akys nurimusios, neskubru, vilioja ilgesiu, o saulės pusėje - kažką pranašauja, žada švytintys debesų kupolai, kopiantys giliu dangaus skliautu.

Šeštadienio popietę Laukuvos bažnyčios šventoriuje nė gyvos dvasios, bet štai pasirodo zakristijonas su būreliu vaikų. Prasideda ruoša, rytoj - didieji Laukuvos atlaidai - „škaplierna“. Ant medinių ilgasuolių rikiuojasi iš bažnyčios išneštos aukštos, sidabru žibančios žvakidės, jas mergaitės valo, šveičia, kad dar labiau tviskėtų. Netrukus atsiranda ir daugiau talkininkų - smagus šurmulys prie zakristijos durų! Sekmadienį į atlaidus susirinks visi aplinkinių klonių ir kalvų ūkininkai, su jais - iš Klaipėdos, Telšių, Kauno parvykę artimieji. Į Laukuvą patogu keliauti - ji pačiame Žemaitijos viduryje, įsikūrusi ten, kur nuo seno susikerta Kaltinėnų-Rietavo, Varnių-Kvėdarnos keliai. 1938 metais per miestelio pakraštį nutįso Žemaičių plentas, 1939-ųjų liepos 9 dieną 

Dievyčio ąžuolas

Vakaras Laukuvoje (buvęs Rietavo kelias)

Laukuvoje, prie Dievyčio ežero, ant Šiauduvos kalno, valstybės prezidentas Antanas Smetona, kiti garbūs svečiai dalyvavo plento atidarymo iškilmėse. Laukuva turi dar tris kelius – jie jungia su Šilale ,Tverais, Žarėnais. Pastarasis vieškelis suka pro vakarinį Paršežerio pakraštį, aplanko garsių piliakalnių draugiją – Burbiškį, Paršpilį, Sargakalnį. Čia kadaise nekviestieji kryžiuočiai klaidžiojo. Laukuvos krašte iškilę ir kiti Žemaitijos didžiūnai – Medvėgalis (Karūžiškėje), paslaptingasis Bilionių piliakalnis, Aukštagirės, Miltų kalnai. Tarp jų vingiuojančius senuosius žvyrkelius ir kamšas naujaip „įdarbinti“ sumanė Varnių regioninio parko žmonės – įrengė 23 kilometrų ilgio Aukštagirės pėsčiųjų ir dviratininkų taką. Keliausite – patirsite, tiek čia, tiek piečiau nuo Laukuvos esančių aukštumų, Treigių piliakalnio atsiveria reginiai, kaip kadaise nuo Medvėgalio kaimynės Šatrijos Maironis matė:

„Kad vidurdieny saulė aukštai
Iš pietų prasijuoks į Žemaičius,
Nuo viršaus Šatrijos išmatai
Nesuskaitomus kryžkelių skaičius“.

Laukuvos bažnyčios šventoriaus šiauriniai vartai

Laukuviškiams gyventi kryžkelėje įprasta. Apie tai ir daug ką kita rašoma neseniai pasirodžiusioje „Versmės“ leidyklos monografijoje „Laukuva“ (turi per 900 puslapių). Tai jau keturiolikta serijos „Lietuvos valsčiai“ knyga. Šio veikalo vyriausiasis redaktorius istorikas Virginijus Jocys ne tik savo kojomis išmatavo visus Laukuvos žemės takelius, be pakvietė ir daugelį kitų čionykštėmis erdvėmis pasidžiaugti.

Atgal

Viršun