Knyga apie Žiobiškį

Retas inteligentas, staigiai užkluptas, iš karto atsakys į klausimą – o koks gi tai miestas Žiobiškis ir kur jis yra? Dar labiau žmonės nustemba sužinoję, kad apie tą Žiobiškį, nedidelį bažnytkaimį Lietuvos rytuose, Rokiškio rajone, glūdintį tolokai nuo didelių centrų ir autostradų, neseniai išleista 1000 puslapių didelio formato knyga su keliais šimtais nuotraukų, žemėlapių, schemų, dokumentų kopijų. Kaip ir kitos, kuklesnės jos seserys „Žagarė“. „Plateliai“, „Širvintos“, „Obeliai. Kriaunos“, knyga „Žiobiškis“ („Versmė“, 2000) priklauso lokalinių monografijų „Lietuvos valsčiai“ serijai, kuri savo ruožtu yra skirta Lietuvos tūkstantmečiui (1009–2009) paminėti.

Serijos idėja gana vykusi, nors ir nelengvai įgyvendinama. Valsčiai kaip teritorinis–administracinis vienetas turi solidžią istoriją. Suvalkijoje jie atsirado XIX a. pradžioje po Napoleono karų, kitoje Lietuvos dalyje – po baudžiavos panaikinimo, o likviduoti 1950 m., pertvarkius apskritis į rajonus. Per tuos dešimtmečius valsčių teritorijose susiformavo savitos šnektos, papročiai, tradicijos – skirtingi nuo kitų panašių teritorinių vienetų. Antra vertus, kiekvienas valsčius – tegul ir nedidelė, bet svarbi visos Lietuvos dalis, todėl pasakojant apie jo praeitį, gamtą, etnografines ypatybes galima atskleisti ir visos mūsų Tėvynės, mūsų tautos savybes.

Tačiau valsčių būta apie 500, taigi aprašyti juos taip išsamiai kaip aprašytas Žiobiškis – ne vieno dešimtmečio darbas. O mūsų laikais taip toli žiūrėti į ateitį daug kam atrodo pernelyg rizikinga ar net donkichotiška. Nepaisant to, iki šiol darbas vyksta sėkmingai: išėjo jau 6 šios serijos tomai, rengiamos ar planuojamos knygos „Lygumai. Stačiūnai“, „Veliuona“, „Raguva“, „Tauragnai“, „Kazlų Rūda“, „Griškabūdis“, „Kvėdarna“, „Panemunėlis“, „Laukuva“, „Rumšiškės“ ir „Giedraičiai“. Užmojai, kaip matome, dideli, jei apima visas Lietuvos dalis – Aukštaitiją, Žemaitiją, Suvalkiją ir Dzūkiją.

Visų leidinių struktūra vieninga ir stabili. Tarp 40–80 šios serijos knygų autorių sutinkame ir profesionalių mokslininkų, ir visuomeninių kraštotyrininkų. Pirmieji pateikia medžiagos apie kiekvieno valsčiaus gamtines sąlygas, archeologinius radinius, etninę kultūrą, kalbą, tautosaką. Kraštotyrininkai, kurių indėlis pagal apimtį gerokai didesnis, rašo apie praeitį: mokyklas, bibliotekas, bažnyčias, chorus, kaimų muzikantus, architektūros ir istorijos paminklus, dvarus, pašto įstaigas, tarpukario metus, sovietmetį, Atgimimo metą, apie valsčiuje dirbusius mokytojus, kunigus ir kitus nusipelnusius tam kraštui žmones ir t. t.. Nemažai vietos knygose užima kaimų ir giminių istorijos – žmonių likimai sudėtingais, net tragiškais mūsų tautos istorijos laikotarpiais, nuostoliai dėl okupacijų, karų, tremčių ir t. t. Tikriausiai kas nors suabejos, ar verta tą fiksuoti knygose ir išsaugoti būsimosioms kartoms. Tačiau jeigu sutinkame, kad Lietuvos praeities vaizdą galima atskleisti per pasakojimus apie jos valsčius, tai, regis, visai natūralu, kad ir valsčiaus istoriją nušviečiant naudinga leistis gilyn, domėtis kaimais ir ten gyvenusiomis žmonių kartomis. Ir nuošaliame kaime galima sutikti turtingas biografijas turinčių, daug mačiusių ir patyrusių, mokančių įdomiai apie savo gyvenimą papasakoti žmonių. Pagaliau tokios medžiagos publikavimas solidžiose lokalinėse monografijose, enciklopedinio pobūdžio knygose – tai savotiškas atpildas šimtams ir tūkstančiams kraštotyrininkų judėjimo entuziastų, aukojančių savo laisvalaikį kilniam ir reikšmingam darbui, jų paskatinimas tęsti tą veiklą, kuri trunka jau apie 100 metų ir kuri visais laikais buvo ir tebėra svarbi priemonė tautiniam identitetui išsaugoti. Knygose surasime ir dokumentų iš istorijos archyvų, tautosakos pavyzdžių – dainų su gaidomis, pasakų ir kt., saugomų tautosakos archyvuose ar užrašytų kraštotyrininkų ekspedicijų metu.

„Žiobiškis“ ir kitos „Lietuvos valsčių“ serijos knygos – tai ne sausokos akademinės monografijos, kur gausu teorijų, analizių, apibendrinimų, bet populiarūs, originalaus žanro, prieinami bet kokio amžiaus ir išsilavinimo skaitytojui leidiniai.

Tai, kad nors nedidelė kraštotyrininkų surinktos medžiagos dalis nedulka archyvų lentynose, o nepaisant sunkių laikų tampa lengvai prieinama visiems ja besidomintiems, yra didelis „Versmės“ leidyklos, jos vadovo Petro Jonušo nuopelnas. O kadangi čia pristatoma knyga apie Žiobiškį, tai reikia būtinai paminėti dar vieną pavardę: „Lietuvos valsčių“ serijos redakcinės komisijos pirmininko, kraštotyros judėjimo organizatoriaus ir veterano, ilgamečio Vilniaus universiteto kraštotyrininkų vadovo, J. Basanavičiaus premijos laureato Venanto Mačiekaus. Be šių titulų, jam priklauso dar vienas – monografijos apie savo gimtinę „Žiobiškis“ sudarytojo. Argi nebūtų gerai, jei apie visus 500 Lietuvos valsčių iš jų kilę inteligentai paskubėtų rengti panašias knygas?

Pagaliau reikia pagirti įmonę „Lietuos paštas“ ir Rokiškio rajono savivaldybę, kurios parėmė knygų išleidimą.

Atgal

Viršun