Ar jau išleista knyga apie Jūsų tėviškę?

Kur gyvena raguviai

Raguva – vidurio Lietuvos miestelis, įsikūręs abipus Nevėžio. Jos apylinkėse žmonės gyveno jau akmens amžiuje – tai liudija archeologų rasti akmeniniai kirviai, datuojami vėlyvuoju neolitu ir žalvario amžiumi. Vietovės išskirtinumą prieškrikščioniškoje Lietuvoje rodo ir jos pavadinimas su šaknimi rag. – Pasak archeologo P. Tarasenkos, šia šaknimi su įvairiomis priesagomis yra išreiškiamas ,,bendras visiems aisčiams ir daugumai kitų indoeuropiečių tautų nekrokulto šventovių pavadinimas“. Beje, lotynų kalboje žodis rogus turi ir laužo, ir kapo prasmes. Tokios pat kilmės yra ir garsiojo Šventaragio slėnio Vilniuje pavadinimas (šaltiniuose lotynų kalba – Sanctorogi), kuriame, anot Lietuvos. metraščio, deginę ir laidoję visus Lietuvos didžiuosius kunigaikščius ir kilmingesnius bajorus iki Vytauto. Vadinasi, senojoje Raguvoje galėjo būti pagonių kulto apeigų vieta. Tai liudija ir mitologinis akmuo, kurį pirmą kartą paminėjo istorikas Mykolas Balinskis 1846 m. Varšuvoje išleistoje knygoje Senovės Lenkija. „Prie Raguvos, ant Nevėžio kranto, gulėjo senovinis, įspūdingo dydžio granitinis akmuo, lietuviškai vadintas Žalčiu, ...kadangi ant jo buvo iškalti trijų žalčių siluetai“. Šis akmuo buvo nuvežtas į grafo Čapskio dvarą Kėdainiuose, ten jį 1867 m. aprašė, nupiešė ir spaudoje paskelbė senovės tyrinėtojas, archeologas, Senienų muziejaus Vilniuje steigėjas Eustachijus Tiškevičius. Vykstant sukilimui, 1863 m. Čapskių dvaras buvo nacionalizuotas, o kur dingo akmuo – neaišku.

Rašytiniuose šaltiniuose Raguvos žemės pirmą kartą paminėtos 1501 m. Vilkmergės (Ukmergės) vietininko Boriso Semenavičiaus prašyme Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui. 1501 m. liepos 22 d. Aleksandro dovanojimo raštu Raguva su žmonėmis, žemėmis, vandenimis ir viskuo buvo atiduota B. Semenavičiui. 1586 m. dokumentuose jau minimas Raguvos miestelis, 1610 m. balandžio 7d. dvaro inventoriuje – Šv. Jono bažnyčia ir priešais dvaro vartus buvusi sena cerkvė. 1740 m. gruodžio 12 d. Raguvai suteikta turgaus bei prekymečių privilegija. XVI a. Raguvą valdė kunigaikščiai Žilinskiai (kitur – Zilinskiai), XVII a. – Oginskiai, XVIII a. (iki 1831 m. sukilimo) – Straševičiai. Raguvos istorijoje rasime ir 1831 m., ir 1863-1864 m. sukilimų, ir 1905-1907 m. įvykių, ir nepriklausomybės kovų puslapių. Su Raguva susiję daugelis iškilių asmenybių, knygnešių, mokslininkų, dailininkų, poetų, kunigų, visuomenininkų. Nuo XVII a. Raguvoje gyveno žydai, šiek tiek, karaimų, XIX a. – sentikiai, (1867 m. Kritižio kaime pastatyti mediniai sentikių maldos namai).

1861 m. buvo įkurtas Raguvos valsčius, išrinktas viršaitis, jo padėjėjai, seniūnijų seniūnai, mokesčių rinkėjai, teismo teisėjai ir kiti pareigūnai. Sovietmečiu nuo 1950 m. toje pačioje teritorijoje veikė Raguvos apylinkė. 1995 m. gegužės 9d. įsteigta Raguvos seniūnija, savo teritorija gerokai mažesnė už buvusį valsčių.

Postūmis parengti knygą – Raguvos 500 metų jubiliejus, kuris buvo švenčiamas šių metų rugpjūčio 18-19 d. Knygos pristatymas, šalia Raguvos vėliavos ir herbo pašventinimo, buvo svarbus jubiliejaus akcentas. Knygoje daug dėmesio skiriama Raguvos krašto bajorams Zaremboms, Komarams, Straševičiams, bažnyčios ir parapijos istorijoms, švietimo raidai, folklorui, tautinėms mažumoms – žydams, rusams. Išsamiai aprašyta valsčiaus mokyklų raida 1918-1944 m. Kultūrinio gyvenimo panoramą atskleidžia istorijos ir kultūros paminklų – Raguvos simbolio šv. Florijono, šv. Agotos, dailės kūrinių, numizmatikos ir faleristikos rinkinių aprašymai. Rezistencinę kovą prisimena jos dalyviai, spausdinami straipsniai apie Raguvos partizanus. Etninę kultūrą atspindi Raguvos amatai, prekyba, apylinkių kapinės, senieji raguviškių tikėjimai, burtai ir prietarai. Pateikiami apylinkių gyvenamųjų vietų vardai, raguviškių šnektos žodynėlis. Raguvos kraštas davė įžymių žmonių: istorikę Jonę Deveikytę-Navakienę, žurnalistą Jurgį Savaitį, kunigą ir publicistą Titą Narbutą, pedagogus Juozą Burbą, Vytautą Narečionį, Česlovą Vaišvilą, poetus-partizanus Bronių Krivicką, Kostą Tvaską-Rugelį, poetus Povilą Kulvinską, Živilę Baltušnikaitę, dailininkus Joną Mackevičių, Petrą, Domicelę ir Aleksandrą Tarabildas, dailės istoriką Tadą Adomonį, inžinierių ir žodynininką Bronių Masioką, aktorę Eugeniją Šulgaitę, sportininkus Algirdą Baltušniką, Mariją Kartanaitę, laivų kapitonus Stasį Marcinkevičių, Algirdą Kulboką, lakūnus Aleksandrą Vilkončių, Vytautą Sargautą.

Dienos šviesą išvydusi, knyga padarė didžiulį įspūdį raguviams, buvo graibstyte graibstoma Raguvos jubiliejaus iškilmių metu. Pirmojo pristatymo metu nepakako atsivežto 150 knygų tiražo. Raguvos krašto žmonės yra dėkingi ,,Versmės“ leidyklos vadovui Petrui Jonušui už knygos išleidimo finansavimą, vadina jį auksiniu raguviu, o monografiją Raguva – šventuoju raštu.

Romaldas Samavičius
Raguvos sudarytojas ir vyriausiasis redaktorius

Kur teka Veliuonėlė

Veliuona – nedidelis miestelis prie Nemuno intakėlių Veliuonos, vietinių žmonių vadinamos Veliuonėle, bei Skruzdupio. Važiuojant Nemuno slėniu, kairėje atsiveria nepakartojamo grožio vaizdai, o dešinėje prie aukštų kalvų prisispaudę miesteliai, iš kurių bene pats garsiausias yra Veliuona. Miestelis tarsi padalytas į dvi dalis: viena kalnų papėdėje, prie pat kelio Kaunas-Jurbarkas, kita – aukštai, ant pačių kalnų, į vieną ir kitą puses nuo bažnyčios.

Istoriniuose šaltiniuose Veliuonos vardas minimas 1291 metais – ten tuomet jau stovėjusi lietuvių pilis. ,,Lietuvos gynybos skydas kare su kryžiuočių ordinu“ – taip įvardijo Veliuonos reikšmę Vilniaus pedagoginio instituto docentas istorikas Romas Batūra. Anot senųjų metraščių, Veliuonoje, puldamas ^:kryžiuočių pastatytą Bajerburgo pilį, žuvo Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas. Veliuonoje, kaip ir Vilniuje, yra kalnas, vadinamas Gedimino kapu. Vienas jų galėjo žymėti žūties, kitas – palaidojimo vietą. Pasakojama, kad Gedimino kūnas su didžiausia palyda buvo atvežtas į Vilnių ir sudegintas Šventaragio slėnyje.

1412 m. Vytautas Veliuonoje pastatė pilį. 1421m. jis fundavo bažnyčią ir įsteigė vieną pirmųjų parapijų Lietuvoje. 1416-1423 m. Veliuonoje ne kartą vyko Vytauto organizuotos diplomatinės derybos su Ordinu, kuriose taip pat dalyvavo ir Jogaila bei Prūsijos ir Livonijos magistrai bei vyskupai. 1501-1506,m. Karaliaus Aleksandro privilegija Veliuonai suteikta Magdeburgo teisė. XVII-XVIII a. Veliuona buvo didelis srities centras. Ji minima daugelyje įvairiomis kalbomis parašytų knygų, bibliografijai pateikti reikėtų kelių tomų, tačiau apie Veliuoną iki šiol nebuvo išleista atskira knyga (neskaitant brošiūrų). Knygą pradėta rengti 2000 m. pradžioje, o po pusantrų metų – 2001 m. liepos 6 d. ji jau buvo pristatyta Veliuonoje, minint 500-ųjų metų Magdeburgo teisės suteikimo sukaktį. Tai yra septinta Lietuvos valsčių serijos knyga.

Bene daugiausia vietos šioje knygoje skirta iš čia kilusiems ir tebegyvenantiems žmonėms. Rasite literatūrologo Rimanto Skeivio straipsnį apie tėviškės – Klangių kaimo – įtaką Petro Cvirkos kūrybai, surasti ir paskelbti rašytojo kūrinių veikėjų veliuoniškių prototipai. Pateikiamos išsamios rašytojo Jono Mačiulio, skulptoriaus ir rašytojo Šarūno Šimulyno, brolių – dailininko Romualdo ir smuikininko Petro Kuncų gyvenimo bei kūrybos apžvalgos.

Knygoje Veliuona gausu ne tik istorinių straipsnių, etninės kultūros tyrinėjimų. Išskirtinė vieta – broliams Antanui ir Jonui Juškoms, jų Veliuonos apylinkėse XIX a. antrojoje pusėje užrašytoms dainoms. Tarpukaryje Veliuonoje buvo pastatyti paminklai Vytautui ir Gediminui, vietinių žmonių pastangomis išsaugoti ir sovietiniais metais. Ši knyga nuo kitų panašaus pobūdžio leidinių skiriasi nuotraukų, ypač tarpukario, gausa. Jų čia 700, dar l00 piešinių ir kitų iliustracijų. Mat Veliuonoje gyveno garsus to meto fotografas Antanas Mickus. Jo nuotraukos buvo spausdinamos to meto leidiniuose (Broniaus Kviklio Mūsų Lietuvoje ir kituose, periodikoje). Tik dabar, suradus stiklo negatyvus, kuriuos išsaugojo sūnus Kazys Vytautas, buvo galima nustatyti šių unikalių nuotraukų autorystę. Antanas Mickus fotografavo ir šventes, ir kaimų bei miestelių kasdienybę, dauguma jo nuotraukų knygoje spausdinama pirmą kartą. Beje, sovietiniais laikais Antano Mickaus namuose (1951-1952 m.) rinkdavosi pogrindinės istorijos mokytojo Jono Žilaičio vadovaujamos organizacijos „Lietuvos laisvės varpas“ nariai. Už tai 1952 m. tėvas ir sūnus saugumo buvo suimti ir nuteisti laisvės atėmimu.

Monografiją Veliuona rengė didelis autorių kolektyvas – 70 specialistų, tarp jų – žinomi istorikai Romas Batūra, Adolfas Tautavičius, Edmundas Rimša, Algirdas Baliulis, Vykintas Vaitkevičius, etnologai Eligijus Juvencijus Morkūnas, Libertas Klimka, Irena Regina Merkienė, gamtininkai – Kęstutis Labanauskas, Egidijus Bukelikis, Filomena  Kavoliūtė. Yra ir jaunų kultūros tyrinėtojų – Alfredo Rukšėno, Arūno Abromaičio, Daivos Puzaitės ir kitų autorių straipsnių. Iš jų išsiskiria Veliuonos seniūno Mindaugo Šlepševičiaus straipsniai, analizuojantys įvairias gyvenimo sritis atkūrus nepriklausomybę. Etninės kultūros skyrių sudarė Irena Seliukaitė, kalbos – Arūnas Judžentis, tautosakos – Povilas Krikščiūnas. Knygoje yra čia gyvenusių ar gyvenančių žymių žmonių biografijos, išsami pavardžių rodyklė. Monografiją redagavo Asta Žernienė ir Albinas Masaitis, maketavo Ina Budrytė.

Šios serijos dailininkas yra Alvydas Ladyga. Knygą parėmė Kultūros ministerija (34,000 Lt), Jurbarko rajono savivaldybė (4,000 Lt) bei kraštiečiai – dabartinė Veliuonos dvaro savininkė Olga Vakselytė-Švartz bei šiuo metu Lietuvoje gyvenantys Anton Balnis (po 500 Lt) bei Leonidas Venckus (400 Lt). Pastarasis yra veliuoniečių sambūrio ,,Junigeda“ prezidentas. Pagrindinis knygos rėmėjas – „Versmės“ leidyklos vadovas Petras Jonušas. Taip pat visus šios serijos leidinius remia „Lietuvos paštas“ bei UAB „Magnolija“.

Stengėmės, kad knyga apie Veliuoną būtų įdomi ir mokslininkui, ir eiliniam skaitytojui. Tikimės į šį kilnų darbą įtraukti ir daugiau žmonių tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje, galinčių finansiškai paremti Lietuvos valsčių serijos leidybą.

Vida Girinikienė
Veliuonos sudarytoja ir vyriausioji redaktorė

Monografija apie Lygumus ir Stačiūnus

Lygumų ir Stačiūnų apylinkės – plačiųjų Šiaurės lygumų kraštas. Garsus jis darbščiais žmonėmis, ilgaamžėmis žemdirbystės tradicijomis, gardžia alaus puta, prie dažno kaimo boluojančiomis vėjo malūnų kepurėmis ir viena aukščiausių bažnyčių Lietuvoje. Šiuos širdžiai mieliausius gimtinės akcentus, vedami pareigos ir dėkingumo jausmų, ir ėmėsi aprašyti bei pristatyti kitiems iš šių apylinkių kilę kraštiečiai.

„Versmės“ leidykla Lietuvos valsčių serijoje išleido lokalinę monografiją Lygumai. Stačiūnai. Didelio formato, 896 puslapių, 700 egz. tiražu išleista knyga apie dviejų Šiaurės Lietuvos valsčių, egzistavusių 1918-1950 m., praeitį nuo seniausių laikų iki šių dienų. Ši lokalinė monografija parengta ,,Žiemgalos“ draugijos iniciatyva. Jau Atgimimo metais šios draugijos iniciatyva organizuotos tautosakos ekspedicijos į Lygumus (1989 m.), Stačiūnus, Šukionius (1990 m.) ir kitus aplinkinius kaimus.

Kiek vėliau, 1998 m. ,,Žiemgalos“ draugija surengė dar dvi ekspedicijas sudarydama sąlygas dirbti istorikams, etnologams, menotyrininkams. Pamažu kaupėsi medžiaga, kurią nutarta apibendrinti ir publikuoti lokalinėje monografijoje.

Ši iš kitų Lietuvos valsčių serijos monografijų išsiskiria tuo, kad pirmąkart leidinys papuoštas 35 spalvotomis nuotraukomis, sudarytos asmenvardžių, vietovardžių rodyklės, santrumpų bei sutrumpinimų sąrašas. Lygumai, Stačiūnai savita tuo, kad publikuojamas gausus tautosakos tekstų pluoštas su išsamiu įvadu bei komentarais. Tik tyrimų eigoje pavykus išsiaiškinti tikslią Stačiūnų parapijos įkūrimo datą, ši knyga kaip tik ir dedikuota šios parapijos įkūrimo 90 m. jubiliejui (1911-2001).

Gamtos skyriuje aptariama Lygumų kraštovės kilmė ir raida, skelbiami 1954-1995 m. hidrometeorologinių stebėjimų Miciūnų poste rezultatai. Didžiausiame Praeities skyriuje nemažas dėmesys skiriamas kaimų istorijoms (aprašomi Norvaišių, Vaigailių, Poškiečių, Ročkaičių, Joniškaičių, Sereikių, Šukionių kaimai), sovietmečio istoriją atspindi publikuojami atsiminimai, sudarytas Lygumų seniūnijos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas. Didesnę šio skyriaus dalį sudaro žinomų Lietuvos tyrinėtojų straipsniai apie archeologinius tyrimus Šukionių kapinyne (dr. I. Vaškevičiūtė), istorinius akmenis bei Stačiūnų varpus (dr. L. Klimka), Lygumų dvarą ir miestelį XV-XIX a. (dr. A. Baliulis), Lygumų Švč. Trejybės bei Stačiūnų Šv. Lauryno bažnyčias (P. Spurgevičius), Lygumų ir Stačiūnų valsčių istoriją 1918-1940 m. (J. Misevičius, R. Jurgaitis, R. Leviškaitė-Sperskienė), šių vietovių pašto istoriją (K. Misius), nacmečio savivaldą bei mokyklas (S. Buchaveckas), partizaninį judėjimą 1944-1953 m. (A. Malinauskaitė). Publikuojamas išsamus į Sibirą 1941-1952 m. laikotarpiu ištremtųjų sąrašas, rašoma apie Lygumų šaulius, ilgametį Lygumų valsčiaus viršaitį Petrą Mekį, Lygumų mokyklos direktorę Rozaliją Matulevič (Matuliauskaitę).

Skyriuje apie pastarąjį dešimtmetį skelbiama Sąjūdžio metų Lygumuose kronika, rašoma apie kultūrinių (bibliotekų, kultūros namų), švietimo (apie Lygumų, Stačiūnų mokyklas) įstaigų, Lygumų savivaldybės, girininkijos veiklą, pristatoma Lygumų žemės ūkio bendrovė, šio krašto stipriausi ūkininkai. Juozas Galkus išsamiai aprašo 1997 m. vasario 3 d. Lietuvos Respublikos prezidento dekretu Lygumų miesteliui suteikto herbo sukūrimo istoriją.

Etninės kultūros skyriuje pirmąkart skelbiami, rankraštynuose išgulėję, garsių kraštotyrininkų Vlado Trinkos bei Marijonos Čilvinaitės straipsniai. Taip pat rašoma apie Joniškaičių ūkininkų sodybas, nugriautą Lygumų vėjo malūną, interjero audinius, kalendorinius papročius, atlaidus, puodų gamybą, įnamius bei grytelninkus, Lygumų miestelio kapines, etnožinijos tradicijas.

Kalbos skyriuje ne tik aptariamos Lygumų šnektos ypatybės, vietų vardų bei vandenvardžių kilmė, bet ir išsamiai pristatomos XVIII a. Lygumų parapijos pavardės, jų kilmė ir daryba, pateikiami pagal naujausius transkripcijos reikalavimus parengti tarmės tekstai.

Įžymių žmonių skyriuje išsamiau pristatomos ne tik Lietuvoje žinomos garsios asmenybės – pirmasis Lietuvos kariuomenės vadas Silvestras Žukauskas, antinacinės bei antisovietinės rezistencijos organizatorius Jonas Noreika – Generolas Vėtra, bei mažiau žinomi, bet savo darbais nusipelnę mokytojai (Leonas Bojarskas, Stasys Jarmala, Elžbieta ir Aleksandras Padagai, Juozas Dominauskas), etninės kultūros tyrinėtojai (Vladas Trinka, Kazimieras Kalibatas), kunigai (Jurgis Rupka) ir kt. Parengtas ir kitų šiame krašte gimusių ar kada nors čia gyvenusių iškilių žmonių biografinis sąvadas. Tarp jų minimi rašytojai Antanas Čalnaris, Antanas Skripkauskas, žurnalistai Leonas Braziulis, Jonas Švoba, gydytojai Aloyzas Algimantas Skaringa ir daugelis kitų sričių specialistų.

Į monografijos komplektavimo bei redagavimo darbus įsijungė nemažas būrys redaktorių. Etninės kultūros skyrių kuravo prof. habil. dr. Vacys Milius, doc. dr. Libertas Klimka, Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus vedėjas dr. Žilvytis Šaknys, Kalbos skyrių – dr. Kazimieras Garšva ir dr. Artūras Judžentis. Tautosakos skyrius – vienas didžiausių tarp panašaus pobūdžio monografijų – sudarytas Kazimiero Kalibato, Povilo Krikščiūno, doc. dr. Daivos Vyčinienės kruopštaus darbo dėka. Pasitelkti ir kiti bendradarbiai. Nuotraukas iš privačių kolekcijų padėjo surinkti G. Juodytė, V. Virbickas, A. Zaveckienė, J. Kelevičius, G. Gulbinienė ir kiti. Nemaža nuotraukų panaudota iš Šiaulių „Aušros“, Šiaulių rajono literatūros muziejaus, įsikūrusio Naisiuose, fondų.

Džiugu, jog leidžiant šią knygą, kuri kainavo per 70,000 litų, finansiškai parėmė ne tik institucijos (Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondas, Lietuvos paštas, Pakruojo raj. savivaldybės Kultūros skyrius, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų, aukų rėmimo ir atminimo įamžinimo fondas, Lygumų seniūnija ir kt.), bet ir privatūs asmenys Povilas Čalnaris iš Švedijos, Jurgis Žalkauskas iš Australijos, Jonas Švoba, Vincas ir Vanda Poneliai iš Lietuvos. Tačiau didžiausią dalį pinigų, teko skirti „Versmės“ leidyklos vadovui Petrui Jonušui. Stokojanti rėmėjų, „Versmės“ leidykla kviečia aktyviau įsijungti užjūrio lietuvius į šį Lietuvos tarptautinio pripažinimo 750-osioms metinėms bei Lietuvos tūkstantmečiui paminėti skirtą projektą ir bendradarbiauti, leidžiant monografijas apie kitas Lietuvos vietoves.

Robertas Jurgaitis
Monografijos Lygumai. Stačiūnai sudarytojas ir vyr. redaktorius

Atgal

Viršun