Blogiausia netgi ne tai, kad žurnalisto
paprašytas papasakoti apie Lietuvos tūkstantmetį iš pirmų lūpų,
jis kalba tarsi laidos Klausimėlis herojus. Blogiausia, kad
net pirštu parodžius, kur jis šneka vėjus, nė akimirkos
nesuabejoja savo teisumu ir pasipiktinęs puola kartoti teiginius, dėl
kurių jau kartą viešai apsijuokė. Tokio žmogaus nei pamokysi,
nei jam patarsi. Namų bibliotekėlėje jis turi Lietuvos TSR
istorijos šaltinius, ir apie Lietuvos istoriją jau žino viską!
Ir vis dėlto, ponui Gediminui Ilgūnui,
jei tik jis teiktųsi užsikrauti šiokių tokių žinių naštą,
žinotina:
1. Kvedlinburgo analus atrado ir pirmą
kartą paskelbė ne Povilas Pakarklis Lietuvos TSR istorijos šaltiniuose
1955 m., o Gotfrydas Vilhelmas Leibnicas (Gottfried Wilhelm Leibniz)
leidinyje Scriptores rerum Brunsvicensium 1710 m. Naują
Kvedlinburgo analų leidimą 1839 m. parengė Georgas Heinrichas
Pertcas (G. H. Pertz) leidinyje Monumenta Germaniae Historica
tai klasikinis leidimas, naudojamas šiuolaikinėje
istoriografijoje.
2. Istoriografijoje Kvedlinburgo analų
žinutė žinoma, naudojama ir aptarinėjama ne nuo Lietuvos TSR
istorijos šaltinių išleidimo 1955 m., o visą XIX ir XX amžių.
Ji tyrinėjama bent dviejuose kontekstuose: kaip pirmasis Lietuvos
paminėjimas (šį akcentą bene pirmasis šiai žinutei suteikė
dar Nikolajus Karamzinas 1818 m. išleistos Rusijos valstybės
istorijos antrajame tome) ir kaip plačiai tyrinėto Šv. Brunono
gyvenimo šaltinis (iš pastarųjų tyrinėtojų ypač paminėtinas
H. G. Foigtas (Voigt), kuris 1907 m. paskelbė net 525 puslapių
monografiją apie Šv. Brunoną).
3. Į Lietuvos istorikų akiratį 1009
m. Kvedlinburgo analų žinutė ilgą laiką dažniausiai patekdavo
kaip G. H. Pertco publikacijos ištrauka, paskelbta kiekvienam
viduramžių Lietuvos tyrinėtojui žinomame leidinyje Scriptores
rerum prussicarum (Leipzig, 1861, t. 1, p. 237). Šis leidinys
yra vertingas kaip Prūsijos kronikų rinkinys, bet Kvedlinburgo
analų ištrauka jame paskelbta su klaida vietoj vienuoliktųjų
Brunono vienuolystės metų įrašyti antrieji (G. H. Pertco
publikacijoje buvęs skaičius 11 perskaitytas kaip romėniškas
skaičius II). Šią ištrauką su klaida ir naudojo daugelis
lietuvių istorikų (įskaitant ir E. Gudavičiaus akademines
sensacijas).
4. Kalbėti apie Kvedlinburgo analų
atradimą lietuviškai rašytoje istoriografijoje yra absurdiška,
nes ne lietuvių autorių šie atradimai buvo daromi. Kai pasirodė
pirmieji moksliniai Lietuvos istorijos tyrinėjimai lietuvių kalba,
Kvedlinburgo analai ir jų žinutė apie Lietuvą jau buvo visais įmanomais
būdais įvesti į mokslinę apyvartą, tame tarpe ir kiekvienam
Lietuvos istorijos tyrinėtojui svarbiausiuose leidiniuose. Todėl
ji ir žinoma nuo pat pirmųjų studijų lietuvių kalba (pvz.,
Klimas P. Lietuvių senobės bruožai, Vilnius, 1919, p. 114).
5. Lietuvos TSR istorijos šaltiniuose
pateikiamame lietuviškame Kvedlinburgo analų žinutės vertime, be
klaidos, paveldėtos iš Scriptores rerum prussicarum
publikacijos, įvelta ir dar viena klaida romėnų kalendoriaus
data VII. Id Martii klaidingai išversta vasario 23 d.
(turi būti kovo 9 d.). Šią klaidą savo veiklos pradžioje
plačiai paskleidė ir Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija
bei kai kurie pavieniai populiarintojai, įskaitant A. Bumblauską.
Pastarasis ir savo bulvarinėje Senosios Lietuvos istorijoje
Kvedlinburgo analų žinutę ketino pateikti pagal Lietuvos TSR
istorijos šaltinių publikaciją, bet šių eilučių autoriaus sukritikuotas
(Voruta, 1999-02-20), pasitaisė. Vėliau tikroji Kvedlinburgo analų
pateikiama data tapo žinoma ir Tūkstantmečio minėjimo
direkcijai. Bet sunkus tas kelias į elementarias tiesas! Štai G.
Ilgūno vaizduotėje, toliau plėtojant Lietuvos TSR istorijos šaltinių
tekstologines interpretacijas, jau gimė originali idėja apie P.
Pakarklio neva Prūsijoje rastą ir naudotą niekam nežinomą
Kvedlinburgo analų rankraštį! O jo rekomenduojamame Eugenijos Ulčinaitės
straipsnyje vasario 23 d. data, plačiai aptarus, kaip teisingai išversti
VII. Id Martii, staiga paaiškinama tuo, kad misionieriaus
nužudymas buvo užfiksuotas ne tik Kvedlinburgo analuose, taigi
siūlo neprarasti vilties šią klaidingo vertimo į lietuvių kalbą
dėka atsiradusią datą surasti kažkokiuose mistiniuose kituose šaltiniuose.
6. Tomui Baranauskui nėra ir negali būti
apmaudu, jog ne jis pirmas paskelbė Kvedlinburgo analų įrašą,
nes jis, kaip ir bet kuris viduramžių Lietuvos tyrinėtojas,
suvokia, jog iš esmės visi XIXIII a. Lietuvos istorijos šaltiniai,
yra seniai žinomi ir paskelbti dar iki XX a. pradžios. Bet kokio
naujo šio laikotarpio šaltinio atradimas būtų didelė sensacija,
į kurią autorius tuo tarpu nepretenduoja (paskutinė tokia buvo
1979 m., Mervinui Kolkeriui (Marwin Colker) Dubline suradus XIII a.
vidurio Pasaulio aprašymą, kuriame minima Mindaugo karūnacija).
7. Eugenijos Ulčinaitės G. Ilgūnui
nederėtų lygiuoti į save. Ji aptarinėja tik lietuviškus
Kvedlinburgo analų žinutės vertimus, todėl nepriskiria P.
Pakarkliui atradėjo vaidmens, kaip tai daro G. Ilgūnas. Tiesa, visų
vertimų nežino ir E. Ulčinaitė, taip pat ir paties tiksliausio,
kuris pateiktas 1941 m. parašytoje, bet dėl sovietinės okupacijos
tik 1995 m. išleistoje Zenono Ivinskio studijoje Lietuvos
istorijos šaltiniai. Šioje studijoje pateikta pirmoji mokslinė
šaltinių apie Šv. Brunono misiją analizė lietuvių kalba.
8. Povilo Pakarklio pavadinimas
sovietiniu istoriku, nėra joks jo apspjaudymas ar nuopelnų,
rankiojant po Antrojo pasaulinio karo Rytų Prūsijoje išmėtytus
lituanistinius rankraščius, neigimas. Tai yra tik labai santūrus
elementaraus fakto konstatavimas. Negaliu uždrausti G. Ilgūnui gėrėtis
P. Pakarklio mokslinėmis knygomis, tokiomis kaip Popiežiai
lietuvių tautos priešai, ar kitomis, kiek rimtesnėmis, bet
irgi persunktomis ta pačia sovietine ideologija. Aišku,
faktografinės medžiagos ten yra, bet aš tikrai neketinu lygiuotis
būtent į šį autorių, ir, G. Ilgūno patariamas, stengtis
nuveikti bent dešimtadalį to, ką nuveikė profesorius P.
Pakarklis. Juo labiau, kad minėtas asmuo kai ką nuveikė ne tik
moksle, bet ir kaip sovietinių okupantų kolaborantas, eidamas
1940-ųjų marionetinės Liaudies vyriausybės teisingumo
ministro, vėliau teisingumo liaudies komisaro pareigas.
G. Ilgūno žinių apie Lietuvos tūkstantmetį
lygis man pakankamai aiškus, ir ką nors pakeisti aš neturiu
vilties. Yra kaip yra. Man tik apmaudu, kad Lietuvos tūkstantmečio
minėjimo direkcija neįvykdė jai pavestos užduoties, ir dėl
savotiško istorinių sukakčių supratimo nusprendė tikrosios
Lietuvos tūkstantmečio datos ar tai būtų vasario 14 diena
(pagal Titmarą Merzeburgietį), ar kovo 9-oji (pagal Kvedlinburgo
analus) neminėti. Lietuvos tūkstantmetis nukeliamas į liepos
6-ąją. Tai beveik pagal peliukų Mauzerio ir Sūrskio pasiūlymą
nukelti Lietuvos tūkstantmetį į pokrizinį laikotarpį.
Tačiau G. Ilgūnas žino, kai ką,
ko aš, pasirodo, nežinau kad Lietuvos tūkstantmečio datą
nustatė prezidentas Algirdas Brazauskas savo 1997 m. gegužės 18
d. dekretu Dėl Lietuvos vardo minėjimo tūkstantmečio
valstybinės komisijos sudarymo. Ten pasakyta, kad tūkstantmetis
bus 2009 metais. Mėnuo ir diena nenurodyti. Puiku vadinasi,
galima pasirinkti bet kokią datą. Ponui G. Ilgūnui labiausiai
patinka vasara. Liepos 6-oji pats tas. Mindaugas ar Brunonas
koks skirtumas? Vis kažkokia senovė, kurioje G. Ilgūnas
nesiorientuoja ir dėl to nekompleksuoja.
Taip mes praleidome Lietuvos tūkstantmetį.
Tomas Baranauskas yra istorikas,
Lietuvos istorijos instituto darbuotojas.