Prie Kapstato ežero

Endriejavas - senojo Žemaičių plento miestelis, esantis 14 kilometrų arčiau Klaipėdos nei garsusis Rietavas. Šiandien skubantieji naujuoju greitkeliu Kaunas-Klaipėda kažin ar bepastebi Endriejavą - jis likęs už poros kilometrų nuo dabartinės magistralės. Tačiau jei keliautojai – Lietuvos geografijos žinovai, važiuodami prošal neužmiršta čia stabtelti, žvilgtelėti ant pailgos kalvos sodų, senų ąžuolų, klevų glėby skendinčio miestelio link, akimis aprėpti šalia jo kūpsantį aukščiausią Klaipėdos rajone Pyktiškės kalną.

Endriejavas. Kelias į Veiviržėnus. Pyktiškės kalnas.

Pyktiškė - įspūdingiausia Endriejavo kalvagūbrio, nusidriekusio 30 kilometrų ruožu pietų-šiaurės kryptimi, kalva. Kalvagūbris skiria Pajūrio žemumą nuo Rietavo lygumos. Geografijos žinynai teigia, kad ši aukštuma yra pirmoji kliūtis nuo jūros pažeme slenkančioms oro masėms, todėl čia metinis kritulių kiekis didžiausias Lietuvoje. O kaip šiemet, bene šlapiausią naujojo amžiaus vasarą? Gal Endriejavas jau tapo lietaus sostine?

Rugpjūčio pradžioje į Endriejavą atvykę "Versmės" leidyklos kraštotyros ekspedicijos dalyviai (tarp jų ir aš) buvo maloniai nustebinti - visą dešimtadienį nelijo, o norint sušlapti teko bristi į Kapstato ežerą. Dar labiau ekspedicijos narius džiugino nuo senovės laikų visai nepasikeitęs endriejaviškių būdas. Jis toks, kaip Broniaus Kviklio „Mūsų Lietuvos“ tomuose aprašytas: „Kaip žemaičiams dera, yra ramaus, lėto būdo, bičiuliški. Svetimšalis, nevietinis sutinkamas su rezervuotumu, bet įsipažinus atsiveria nuoširdumas; savo tarpe gana socialūs. (...) Patalkių ir šeimos švenčių (vestuvių, krikštynų) progomis geba gražiai pasilinksminti. Pokalbius margina sodrus humoras ir lengva ironija“.

Ekspedicijos narių – mokslo žmonių – klausinėjami senieji Endriejavo ir apylinkių gyventojai mielai prisiminė jaunystės laikus – kokie malūnai, lentpjūvės, krautuvės tada veikė, koks derlius, maistas buvęs, kaip Žemaičių plentą taisė. O Ližių kaimo senolis Jonas Rusteika, gimęs 1911 metais JAV, – ir apie Ameriką, ir apie Rietavo kunigaikštį turėjo ką papasakoti.

Endriejavo žmonės iki šiol su širdgėla mena abu pasaulinius karus. Pirmasis paliko laukuose, žūties vietose, svetimtaučiams kariams skirtus kryžius, pradangino puikų bažnyčios varpą. Antrasis pasaulinis – visame pasaulyje išgarsino Endriejavą. 1941 metų birželio 23 dieną hitlerininkai sušaudė 42 Endriejavo valsčiaus Ablingos ir Žvaginių kaimo žmones. Karo liepsnose sudegė didžioji dalis miestelio, bažnyčia, mokykla.

Endriejaviškiai, sužinoję, kad esu dailininkas, ieškau savitų kraštovaizdžių, motyvų, vedžiojo mane nuo kalvos ant kalvos, vedė slaptais keliais į šventvietes, kvietė pabandyti apglėbti beveik 6 metrų apimties ąžuolus, pajausti jų galią. visų tokių ekskursijų vadovai klausė – ar matei Kapstatą nuo naujųjų kapinių kalvos?

Kapstato ežerą apžiūrėjau iš visų pusių. tai nedidelis, šalia Endriejavo lomoje įgulęs, drėgnais miškais, spanguolynais aprėmintas ežeras. Iš rytų į jį įteka mažytis Dievupis, vakaruose išteka Vieviržio upelis. Bene gražiausias Lietuvoje užrašytas padavimas – apie  Kapstato ežero vardo kilmę. Viena padavimo versija byloja apie „bobelę“, kita apie „vaikiuką“, trečia apie „keistą poną“, įspėjusius ežero vardą. Bet kas iš tiesų suvoks jo paslaptis? Kodėl jis, regis, yra kitoks nei šimtai matytų ežerėlių? Gal nuo pajūrio atšiaušęs vėjelis kitaip sujudina ežerą, gal Kapstato gelmėse žaliuojantys žolynų miškai suteikia jam tą kaistą nei žodžiais, nei akvarele neperteikiamą spalvą?

Atgal

Viršun