|
Kada pirmą kartą paminėtos Rumšiškės?
Tomas
Baranauskas
|
Atspindžiai, 2005
08 19, nr. 64 (904)
|
Sena istorija besididžiuojantis Rumšiškių miestelis kitąmet
rengiasi švęsti 625 metų jubiliejų, nes visose enciklopedijose,
informacinėje bei turistinėje literatūroje nurodoma, kad Rumšiškės
pirmą kartą paminėtos 1381 metas. Deja, mūsų lokalinė istorija
yra menkai tyrinėta, ir labai dažnai mažesnių miestelių pirmojo
paminėjimo datos enciklopedijose bei populiarioje literatūroje
nurodomos klaidingai. Tai verčia patikrinti ir pirmojo Rumšiškių
paminėjimo datą.
Visų pirma pasižiūrėkime, ką apie pirmąjį Rumšiškių
paminėjimą sako svarbiausi enciklopediniai leidiniai. Rumšiškės
sena gyvenvietė, ne kartą minėta istorijoje, nes
buvo ant kelio, kuriuo kryžiuočiai keliaudavo siaubti Trakų
kunigaikštystės. Čia jie persikėlė per Nemuną 1381 m.,
vadovaujami Ordino maršalo Kuno v. Hattensteino ir didžiojo komtūro
Ruedigerio v. Elnerio; čia vėl, kai didysis magistras Konradas
Zolneris, grįždamas 1385 m. iš Vilniaus apylinkių, buvo
priverstas atgaliniame kelyje ieškoti brastos per Nemuną, jo išsiųstos
Pamario vėliavos užėmė lietuvių gynybines pozicijas, o tai palengvino
visos vokiečių kariuomenės persikėlimą per Nemuną,
rašoma 1889 m. išleistame Geografinio žodyno (Słownik
geograficzny) 10-ajame tome. Tą pačią informaciją 1961 m. S.
Krasauskas pakartojo bostoniškėje Lietuvių enciklopedijoje
(t. 26, p. 112), o B. Kviklys Mūsų Lietuvoje (t. 2,
p. 377): Ties Rumšiškėmis kryžiuočiai, vadovaujami maršalo
Kuno von Hattensteino ir komtūro Ruedigerio von Elner, 1381 m.
persikėlė per Nemuną ir žygiavo į Trakų sritį. 1385 m. kryžiuočiai,
grįždami nuo Vilniaus, prie Rumšiškių susikovė su lietuviais,
trukdančiais jų kariuomenei persikelti per Nemuną.
Tą
pačią 1381 m. datą nurodo ir sovietinės Lietuvos enciklopedijos,
nuo savęs pridėdamos, kad tuo metu Rumšiškės buvo nusiaubtos ar
net sudegintos: Istoriniuose šaltiniuose Rumšiškės minimos
XIV amžiuje. 1381 ir 1385 Rumšiškes nusiaubė kryžiuočiai
(Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, Vilnius, 1971, t. 3,
p. 118); Rumšiškės minimos nuo 1381 (tais metais ir 1385
kryžiuočių sudegintos) (Tarybų Lietuvos enciklopedija,
Vilnius, 1987, p. 586). Ši informacija atkeliavo iš ankstesnių
informacijos šaltinių, tik sukurtos naujos pirmojo Rumšiškių
paminėjimo aplinkybės.
Vėliau
prasimanytų aplinkybių dar gausėjo: 1381 ir 1385 kryžiuočiai
sudegino Rumšiškes. Ten buvo pilis (Turisto atlasas, sud.
K. Vaškelis, Vilnius, 1994, p. 137). Rumšiškių pilis atsiranda
ir į moksliškumą pretenduojančioje K. Čerbulėno Lietuvos gynybinių
įrenginių sistemos apžvalgoje (Lietuvos architektūros istorija,
Vilnius, 19*88, t. 1, p. 27). Iš tiesų istorijos šaltiniai Rumšiškes
vadina kaimu (1387 m.), pilies jose niekada nemini, o Kauno marių
sunaikintas Rumšiškių piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu
istoriniais laikais jis nebenaudotas. Naujausioje, šiemet išleistoje
Stanislovo Abromavičiaus knygelėje Nuskendusio slėnio istorija
(Kaunas, 2005, p. 52) pirmojo Rumšiškių paminėjimo istorija vėl
papildyta naujomis aplinkybėmis kryžiuočiai 1381 m. puola
Eigulių ir Rumšiškių pilis Eiguliai čia pasiskolinti
iš 1382 m. kryžiuočių žygio...
Ką
gi apie pirmąjį Rumšiškių paminėjimą ir su juo siejamą 1381
m. kryžiuočių žygį sako pirminiai šaltiniai?
1381
m. vasario mėnesį įvykdytas kryžiuočių žygis net du kartus
aprašytas Vyganto Marburgiečio Naujojoje Prūsijos kronikoje,
kuri 1999 m. išleista lietuvių kalba (p. 166168):
I.
Magistrui įsakius, brolis Kunonas [iš Hatenšteino], maršalas,
o su juo didysis komtūras surangė žygį 1380 metais [iš tiesų
1381 m. vasario mėn. T. B.]. Ir jie pasuka į Vaiguvos žemę,
užpuola kaip priešai, iki vidurnakčio jodinėja [į visas puses],
[paskui] apsistoja stovykloje. Toliau eina į Naupilį [dabar
Aukštadvaris T. B.]. Tenai priešakiniai raiteliai išžudė
daug vyrų. O iš paskos atžygiuoja kariuomenė ir apsistoja priešais
pilį, atritina bombardas. Rytojaus dieną puola, šaudydami [iš
bombardų] sviediniais, ir daug kas iš stabmeldžių smarkiai išsigando,
nes iki tol [krikščionys] nenaudodavo bombardų prieš stabmeldžius.
todėl jie pasidavė su žmonomis ir vaikais, žadėdami amžinai
klausyti Ordino.
Trečios
dienos rytą kariuomenė pajudėjo, ir priešakiniai raiteliai susidūrė
su lietuviais. Buvo daug užmuštų. O [krikščionių] kariuomenė
priėjo Nemuną prie Dirsūniškio pilies, kurią pabėgdami
stabmeldžiai patys buvo sudeginę. Ir visa kariuomenė laimingai
paržygiavo namo, pasivesdama 4000 vertų belaisvių.
II.
...brolis Kunonas iš Hatenšteino, didysis komtūras
Riudigeris iš Elnerio su kitais žymiausiais žengia į Lietuvą [Šventojo]
Valentino dieną [II.14], užpuola Lekeniškių [Liaukiškių]
apylinkes ir toliau [apsistoja] priešais navos pilį [dabar Aukštadvaris
T. B.], ir iš bobmardų apšaudo pilį. Dėl to stabmeldžiai
ima prašyti paliaubų ir derybų su maršalu. Jose [stabmeldžiai]
3000 savo valia pasidavė, užleisdami pilį be kovos. Kai
kurie buvo tiap pat užmušti. O [krikščionys] stovėjo [tame] krašte
6 dienas. Minėtą pilį padegė. Nepatyrė [Ordino] broliai tenai
jokio nuostolio.
Nuo
minėtos Navos pilies [broliai] skubėdami nueina 4 mylias [ir]
sudegina Sunerpilį (lietuviškame vertime čia nepagrįstai
išversta Dirsūniškio pilį).
Vygando
Marburgiečio kronikos originalas neišliko (tai eiliuotas tekstas
vokiečių kalba).
Tą
patį žygį kiek trumpiau aprašė glaudžiai tarpusavyje susiję
Torunės analai, Detmaro Liubekiečio bei Jono Posilgės kronikos.
Torunės analų pasakojimas išsamiausias:
Tais
pačiais [1381] metais vasario 11 d. nuvyko mūsų ponai į Lietuvą
ir 13-ą dieną su didelėmis patrankomis apgulė Navinpilio pilį,
kurią lietuviai iš baimės atidavė, o taip pat save ir savo turtą
toje pilyje buvo, rodos, 3000 abiejų lyčių žmonių ir
kitą pilį, Dirsūnpilį [Dirsūniškį], iš kurios žmonės, užėmus
ankstesnę pilį , bailiai pasitraukė, šią, kaip ir Navapilio pilį,
sudegindami. Nebuvo tuomet Prūsijoje nei kunigaikščių, nei
daugelio žymių baronų, o tiktai daug svečių.
Taigi, 1381 m. vasario mėnesio žygis aprašytas gana išsamiai,
ir yra svarbus bent keliais požiūriais. Tai yra pirmasis
kartas, kai kryžiuočiai kare su Lietuva panaudojo patrankas, buvo
sunaikintos trys Trakų kunigaikštystės pilys, be to, tai buvo kryžiuočių
plano išprovokuoti Kęstučio ir Jogailos konfliktą dalis (prieš
metus Jogaila buvo sudaręs separatines paliaubas su kryžiuočiais).
Tačiau kuo ši istorija susijusi su Rumšiškėmis? Jų vardo
nemini nė vienas 1381 m. žygio aprašymas. Tiesa, Vygando
Marburgiečio pirmajame pasakojime nurodyta Vaiguva yra tik 8 km piečiau
Rumšiškių (prie Kruonio), bet šiaip ar taip Rumšiškių vardas
ryšium su šiuo žygiu nepaminėtas. iš kur jis atsirado literatūroje
apie Rumšiškes?
Dar 1839 m. išleistas Teodoro Narbuto Lietuvių tautos
istorijos 5-asis tomas, kuriame buvo aprašytas minėtasis 1381
m. žygis. Pagal T. Narbuto interpretaciją, paremtą Johanseno
Foigto Prūsijos istorija (1832, t. 5), kryžiuočiai įsibrovė
per Vaiguvą prie Nemuno, per kurį persigavę Rumšiškių apylinkėse,
nužygiavo Strėvos upės link, paskui puolė Darsūniškį, tačiau
gyventojai, sudeginę papilę, jau buvo pabėgę; po to patraukė
prie Nemuno aukštupio, vasario 14 dieną apsupo Naujapilį, į kurį
paraku iš patrankų (Bombardae) taip smarkiai šaudė, kad įgula,
išgąsdinta to neįprasto per šaudymo reiškinio ir jo padarinių,
greit pasidavė su visais žmonėmis, kurių buvo trejetas tūkstančių
galvų, sutikę su sąlyga priimti krikštą ir išsikelti į Prūsiją.
Visiškai sugriovę tvirtovę, vienas kariaunos dalinys pasuko į
Laukiškes; kitas nuvyko į įtvirtintą pilį Zūnenpilę (Sunnenpille),
visą ką aplink ugnim ir kardu naikindama (Narbutas T.
Lietuvių tautos istorija, Vilnius, 2001, T. 5, P. 582583, 255).
T. Narbuto Lietuvių tautos istorija tapo šaltiniu XIX a.
autoriams, rašiusiems apie Rumšiškes, o nuo pastarųjų nusirašinėjo
XX a. autoriai. Taip pagal pirminius šaltinius nepatikrinta tariama
pirmojo Rumšiškių paminėjimo data įsitvirtino visuose
informaciniuose leidiniuose.
Kryžiuočių persikėlimo ties Rumšiškėmis vietą galima būtų
laikyti pakankamai pagrįstu spėjimu, juo labiau, kad ties Rumšiškėmis
iš tiesų buvo žinoma brasta (vadinamasis Velnio tiltas
ilgą laiką laivybai trukdžiusi rėva), ties kuria 1385 m. iš
tiesų įvyko lietuvių ir kryžiuočių susirėmimas. Tačiau tai
tik spėjimas, rekonstrukcija, o ne Rumšiškių paminėjimas.
Kada iš tikrųjų pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtos
Rumšiškės? Atsakymą rasti nesunku, jis toje pačioje Vygando
Marburgiečio kronikoje. Pirmąjį Rumšiškių paminėjimą randame
1382 m. kryžiuočių žygio aprašyme. Šis žygis susijęs su
vidaus kovomis Lietuvoje.
1382 m. birželio 12 d. Vilniuje Kęstučio nuversto Jogailos šalininkai
įvykdė perversmą. Gavęs žinią, kad sostinė yra jo šalininkų
rankose, Jogaila atvyko į Vilnių ir netrukus apgulė Trakus. Kaip
tik tada Vokiečių ordino kariuomenė įžengė į Lietuvą ir
patraukė Trakų link į pagalbą Jogailai. Šiuo atveju mums
svarbu svarbu tai, kad šio žygio aprašyme Vygandas Marburgietis
pirmą kartą paminėjo Rumšiškes: Maršalas Kunonas iš
Hatenšteino (...) ėjo į Eigulių pilį, kurią visą su 40 vyrų
sunaikino, o prieš tai paėmė į nelaisvę du žymius bajorus. Rytą
greitai perėjo per Šlavaišuvos [Sloasser, dabar galbūt Šlienava
T. B] žemę ir pastatė savo palapines Rumšiškių [ Rumsinker]
žemės lygumoje. Pagaliau išžygiuoja Strėvos upės link; trečią
dieną prie didelio ežero, netoli Trakų, [kur] prastovėjo 2
dienas."
Torunės analai nurodo, kad Eigulių pilis buvo sudeginta paskutinę
birželio dieną, taigi Rumšiškių valsčiaus lauke kryžiuočiai
nakvojo liepos 12 d. naktį. Vadinasi, galima nurodyti tikslią
pirmojo Rumšiškių paminėjimo datą 1382 m. liepos 1 d. Rumsinker
taip perteikė Rumšiškių vardą Vygando Marburgiečio
kronikos vertėjas į lotynų kalbą. Kasparas Šiutcas tą patį
vietovardį Vygando kronikoje perskaitė Runtziske. Šiuos užrašymus
kaip seniausius, beje, pateikė ir Aleksandras Vanagas knygelėje
Lietuvos miestų vardai (Vilnius, 1996, p. 204), nors čia
pat, remdamasis Tarybų Lietuvos enciklopedija, tvirtino, esą
Rumšiškės minimos nuo 1381 m. Tokia yra istoriografinės
tradicijos, įsigalėjusio stereotipo galia juo tikima net tada,
kai jį patvirtinančių duomenų nerandama. Metas tokios praktikos
atsisakyti.
Rumšiškių atvejis, deja, nėra kuo nors unikalus. Fiktyvias
pirmojo paminėjimo datas turi, o kartais ir iškilmingai švenčia,
daugelis Lietuvos miestelių. Ir skirtumas paprastai būna kur kas
didesnis nei vieneri metai kartais tikroji istorija būna ir šimtu,
ir dar daugiau metų trumpesnė, nei įsivaizduojama. Rumšiškiečiams
savo istorijos pradžios datą pakeisti ne taip jau sunku
tiesiog bus metais daugiau laiko pasiruošti tikrajam Rumšiškių
625-ųjų metinių jubiliejui, kuris, tikimės, bus švenčiamas ne
2006, o 2007 m.
|
|