Valsčiai ieško savo istorijos

Pokalbis apie praeitį su paprastu kaimo žmogeliu dažnai primena brangakmenio šlifavimą. Užkalbinti jie retai atsisakinėja, kad neturi tam laiko, laukia darbai. Prabilę nustebina sodriu žodžiu, frazeologizmais ir palyginimais, įdomiais istorijos nutikimais, liaudiška išmintimi, filosofija. Viena studentė prisipažino net paraudusi, kai senutė ištarė nė karto lig tol nesutikusi tiek daug žinančios ir smalsios merginos – apie religines šventes ji klausinėjo pagal mokslininkų sudarytą anketą.

Didžiausias valsčius

Šiemet „Versmės“ leidykla organizavo ekspedicijas po 12 Lietuvos miestelių. Jų tikslas – paruošti monografijas apie senuosius tarpukario valsčius.

„Senuosius valsčius aprašyti reikia todėl, kad tradicijos ir papročiai, materialinis paveldas nyksta negrįžtamai, taip prarandame dalį savo vertės, savitumo. Visa tai yra ne tik mūsų šaknys, aplinka, bet ir mūsų pačių dalis. Šiandieninio žmogaus ir senosios kaimo bendruomenės laikas yra vientisas. Mes matome tik dabartį. Praeities, istorijos atmetimas ar nepažinimas ją menkina ir iškreipia. Istorijos fiksavimas labai svarbus ir ateinančioms kartoms“, – sakė Sintautų ekspedicijos vadovas, Šakių savivaldybės skyriaus vedėjas Vitas Girdauskas, pabrėžęs, kad šis valsčius buvo didžiausias Lietuvoje.

Šiemet dviejose ekspedicijose po Šakių rajoną dalyvavęs „Versmės“ leidyklos serijos „Lietuvos valsčiai“ koordinatorius Antanas Andrijonas pastebėjo, kad Lietuvos liaudies buities muziejaus moksliniai darbuotojai nustebo aptikę daug prieš šimtmetį statytų, unikaliai puoštų pastatų ir saugomų įdomių įrankių. Keliolika jų papildys šį muziejų po atviru dangumi.

Iš lūpų į lūpas

Sintautų miestelio kraštotyros entuziastas mokytojas pensininkas Justinas Kasperaitis džiaugėsi užrašęs kelias dar negirdėtas liaudies dainas ir daug įdomių vaikų žaidimų, mažiesiems drausminti skirtų posakių. Suaugusieji dažnai paragindavo atžalas pažaisti „Tylos karalių“, vaikų mėgstamą žaidimą be žodžių. Visi Sintautų ekspedicijos dalyviai jį išbandė per jos uždarymą.

Ekspedicijoje stengtasi kalbinti vyriausius miestelių ir kaimų gyventojus. J.  Kasperaitis nustebo, daug žaidimų užrašęs ne iš senukų, o iš penkiasdešimtmečių žmonių. Jis daro išvadą, kad žodinį paveldą kaimo žmonės natūraliai tebeperduoda iš kartos į kartą, pasakodami, kaip anksčiau gyvenę: „Tai pastebėjau ir mokytojaudamas Keturnaujienos kaime. Daug patarlių ir priežodžių, legendų išgirsdavau iš vaikų, augusių su senoliais.“

Mokytoja Marija Puodžiukaitienė mano, kad vidutinio amžiaus žmonės neleistinai mažai žino savo krašto istoriją. Todėl būrelis entuziastų, susibūrę į „Aidijos“ grupę, domisi zanavykų istorija, vasarą lanko apylinkės įžymybes. Ypač įspūdinga buvo viešnagė kalbininko Juozo Pikčilingio gimtinėje, kur gyvena jo brolis Antanas su žmona ir sūnaus šeima.

Senoji valdžia

Vilniaus universiteto dėstytojas etnologas Venantas Mačiekus priminė, kad iki Pirmojo pasaulinio karo seniūną turėjo kiekvienas didesnis kaimas. Jų pareiga buvo sukviesti kaimo gyventojus į krivūlę svartyti įvairių klausimų, pranešti nutarimus valsčiaus viršaičiui.

Bene dažniausiai krivūlėse spręsti kelių taisymo ir luošųjų, elgetų globos klausimai. Jose kaimynai sutardavo, kiek dienų kiekvienas kiemas turi tokį elgetą globoti. Nepajėgiantį vaikščioti – atveždavo, akląjį - atvesdavo. Tokiam kaimo globotiniui mirus, krivūlė aptardavo jo laidojimo reikalus.

Paspėliokime orus

Sintautų ekspedicijos dalyviai daug informacijos suriko apie čia veikusias katalikiškas organizacijas, prieškario biblioteką, kalvystės tradicijas, Novos upelio pakrantes, senvages, čia esančius Milžinų kapus, priglaudusius su kryžiuočiais kovojusius ainius, maro aukų kapinaites, po pralaimėjimo besitraukiančių Napoleono kareivių kapus.

Tačiau prisiminkime mums kasdien praversti galinčia liaudies išmintį. Kaimiečiai sako, kad prieš lietų varlės kurkia, šunys ir katės pradeda žolę kramtyti, kregždės pažeme skraido, vištos ilgai neina tūpti. Jeigu gandras murzinas – dar ilgai lis, baltas – bus giedra. Išskristi gandrai turėtų šv. Baltramiejaus naktį, rugpjūčio 24-ąją, jei išskrenda vėliau – bus šiltas ruduo.

Ne vienoje ekspedicijoje liaudie išmintimi domėjusis sinoptikė Teresė Kaunienė pastebėjo, kad ypač dažnai spėjama pagal gyvūnų elgesį. Susidaro įspūdis, kad visa gyvūnija prieš lietų nerimsta, tik bitės lenda į avilį. Spėjimus apie orų permainas artimiausiomis dienomis ji vadina pakankamai logiškais, paremtais patirtimi ir gamtos pažinimu. Jai ypač patikimi atrodo spėjimai pagal rasą, rūkus.

Atgal

Viršun