Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje

Taip pavadintas jau tradiciniu tapęs festivalis (7-asis) praėjusį savaitgalį vyko Kernavėje. Tris dienas siauromis miestelio gatvelėmis, išdidžiais piliakalniais, šienu kvepiančiomis Neries lankomis vaikščiojo atgijusi senovė. Iš seniausių laikų į šias vietas sugrįžo žmonės, jų parėdų mados, buitis, verslai, karyba, atgijo raudos ir dainos, šokiai ir papročiai. Tomis dienomis šventės dalyviams buvo pristatyti archaiški muzikos instrumentai, medžiotojų gyvenimo būdas, viduramžių kovos, skambėjo grupių “Stary Olsa”, “VISI”, “Trys keturiose”, “Sedula” atliekama senoji muzika. Amatininkai rodė akmens apdorojimo, bronzos, sidabro, alavo liejimo, keramikos išdeginimo, deguto gamybos būdus ir kt. Dažnas miestelio svečias užsukdavo į privatų Jono Pivoro Armonikų muziejų, kur, aišku, galėjo pamatyti ne tik armonikas, bet ir akordeonus, senus patefonus ir kt. muzikos instrumentus.

Atrakcijų mėgėjai galėjo pasivažinėti bričkelėmis, pajodinėti žirgais ir poniu, palaidyti strėles iš lanko, paprasčiausiai pasėdėti piliakalnio šlaite ir pasigėrėti šurmuliuojančiomis apylinkėmis.

Istorijos mokslo atstovai tikriausiai teisūs sakydami, kad archeologija mums dovanoja stebuklą – grąžina į tolimą praeitį, į mūsų civilizacijos ištakas, leidžia prisiliesti prie to, ką lietė protėvių rankos prieš šimtus ir tūkstančius metų. Gyvoji archeologija – praeities atkūrimas mūsų sukauptų žinių pagrindu. Kernavė – Lietuvos valstybingumo lopšys. Todėl ir ši šventė buvo skirta Mindaugo karūnavimo dienai – Valstybės dienai.

Širvintų rajono meras Vytas Šimonėlis šventės metu susitiko su įvairių šio krašto kampelių žmonėmis. Prekybos kioskų pilnoje centrinėje Kernavės gatvelėje jis nuolat stabteldavo, sveikindavosi su pažįstamais, maloniai šnekučiavosi jų būreliuose – ir šventą dieną jam buvo proga išgirsti kasdienius žmonių rūpesčius.

Kernavės seniūnui Virginijui Urbonui šventė tapo apskritai įtemto darbo dienomis. Šeštadienio popietę nutrūko elektros energijos tiekimas, o prekybininkams reikia kaitinti vandenį, plauti bokalus, virti kavą, šildyti pyragaičius. Elektros poreikis ne tik Kernavėje, bet ir apylinkėse buvo didžiulis – vakare net už kelių kilometrų, prie Musninkų, netoli Kaimynėlių kaimo juodais dūmais apsivijo elektros pastotė, apylinkėje užgeso šviesos.

Žurnalistas Juozas Vercinkevičius su grupe kolegų šventei parengė ir išleido laikraščio “Kernavė” specialų numerį, kuris pasirodo tik kartą per metus ir tik šio krašto žmonių senovinėms tradicijoms bei darbams įprasminti. Straipsnyje “Atgimkime!” pristatomas projektas, kuris kviečia išsaugoti senuosius amatus – istorinį atminties šaltinį. Šios idėjos vienijančiu simboliu pasirinktas lietuviškas luotas, kuris turi tapti sakraliniu įvaizdžiu. Jo skobimas – tai meditacija, malda. Luotas projekto autoriams yra mistinis išminties simbolis: jį iš senosios sostinės paleis į šventą vėlių upę Viliją-Nerį, išreikšdamas savisaugą ir susitelkimą, jis plauks Nemunu į žydrąsias marias...Šventėje lietuviškasis luotas nebuvo vien mistinis Nojaus laivas: slėnyje tarp piliakalnių amatininkai senoviniu lietuvių būdu skobė šią baltą vandenų gulbę. O tai idėjai įprasminti dokumentinio filmo prodiuseris Jonas Vaitkus jau kuria kino juostą.

Monografija “Musninkai. Kernavė. Čiobiškis”

Vienas ryškiausių akcentų šventėje, be abejonės, buvo tomis dienomis išleista ir skaitytojams pateikta monografija “Musninkai. Kernavė. Čiobiškis”. Pirmieji šią knygą išvydo ir galėjo įsigyti kaip tik šventės Kernavėje dalyviai. Šią monografiją išleido “Versmės” leidykla, kuri Lietuvos tūkstantmečiui (2009 m.) rengia unikalią “Lietuvos valsčių” seriją. Knygoje yra 1304 puslapiai, apie 700 vienetų iliustracinės medžiagos.

Monografijos “Musninkai. Kernavė. Čiobiškis” vyriausiasis redaktorius Stanislovas Buchaveckas, įvertindamas šį leidinį, sako: “Širvintų rajono Musninkų, Kernavės ir Čiobiškio seniūnijos maždaug atitinka tą teritoriją, kurią iki 1950 metų užėmė Musninkų valsčius. Šio regiono garsiausia vietovė – Kernavės gyvenvietė su savo piliakalniais, kurie kovoje su kryžiuočiais sudarė svarbų gynybinį kompleksą Vilniaus prieigose, o IV a. pabaigoje patyrė ir hunų antpuolį. Savo praeitimi taip pat įdomios Musninkų, Čiobiškio, Lapelių, Ardiškio, Vindeikių, Vinkšnabrasčio, Pamusių, Pigonių ir kitos vietovės, išsidėsčiusios prie Neries, Širvintos ir Musės upių ar jų tarpupių aukštumėlėse. Ir kitų buvusio Musninkų valsčiaus vietovių praeitis susijusi su istorinėmis asmenybėmis ir įvairiausiais įvykiais. Visus juos aprašyti vienoje knygoje, kurioje apžvelgiami taip pat su gamta, kalba, etnine kultūra susiję dalykai ir temos, net neįmanoma. Be to, tai pirma “Lietuvos valsčių” serijos knyga, kurioje aprašoma net trijų seniūnijų (iki 1995 m. – apylinkių) vietovių praeitis ir dabartis. Ši mokslinės kraštotyros monografija tai ir savarankiška knyga, ir 2000 metais išleistos knygos “Širvintos” tęsinys apie Širvintų krašto dalį, kuri anksčiau priklausė Musninkų valsčiui”.

Išties šios monografijos rengimo pradžia veda į 2000-sius metus, kai Kovo 11-osios išvakarėse “Versmės” leidykla išleido pirmąją Širvintų rajono “Lietuvos valsčių” serijos monografiją “Širvintos”, kurią užsakė Širvintų rajono savivaldybė. Bendradarbiavimas su širvintiškiais ir jų meru Vytu Šimonėliu tęsėsi ir toliau. 2000-ųjų metų rudenį jau tartasi su galimais straipsnių autoriais, pradėta rengti monografiją “Musninkai. Kernavė. Čiobiškis”. 2001 metais “Versmės” leidykla surengė ekspediciją, kurios dalyviai, įsikūrę Musninkų vidurinės mokyklos bendrabutyje, rinko medžiagą savo straipsniams Musninkų, Čiobiškio ir Kernavės seniūnijų gyvenvietėse bei vienkiemiuose, susitiko ir kalbėjosi su vietos gyventojais, kurių pasakojimai tapo svarbiu šaltiniu, papildė šykščius archyvų faktus, atskleidė buvusių papročių savitumą, šio krašto tradicijas.

Pirmosios žinios “Livonijos kronikoje”

Kernavės archeologinių tyrinėjimų istoriją monografijoje “Musninkai. Kernavė. Čiobiškis” aprašė archeologai Aleksas Luchtanas ir Gintautas Vėlius. Autoriai pažymėjo, kad Kernavė pirmą kartą paminėta 1279 metais Hermano Vartbergės “Livonijos kronikoje”, kur aprašė didelį Livonijos magistro Ernsto Rasburgo žygį į lietuvių žemes Kernavės link, kunigaikščio Traidenio (1269–1282) laikų Lietuvos sostinės. Rašytiniuose šaltiniuose XIII a. pabaigoje ir ypač XIV a. Kernavė jau dažniau minima. Aprašoma ne tik pilis, bet ir jos valdovai bei miestiečiai. XIV a. Kernavė tapo svarbiu gynybiniu centru, kartu su Trakais, Medininkais bei Maišiagala. Visos šios pilys saugojo Vilniaus prieigas. Kai karas su kryžiuočiais pasiekė opogėjų, Kernavė atsidūrė pačiame kovų sūkuryje ir skaudžiai nukentėjo dviejų didelių Ordino žygių metu. 1365 metais Ordino magistro Vinricho Kniprodės kariuomenė pakeliui į Vilnių sudegino Kernavę, o 1390 metais, negalėdami apsiginti, atsitraukdami pilį padegė patys jos gynėjai. XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje iš senosios didžiojo kunigaikščio Traidenio laikų sostinės Kernavė tapo eiliniu miesteliu. Gynybiniai įtvirtinimai bei viduramžių miestas Pajautos slėnyje nebeatsikūrė. Senoji Lietuvos sotinė ilgiems šimtmečiams liko užmaršty, kūrėjai ją apipynė legendomis.

XIX a. pirmoje pusėje ir viduryje Kernave susidomėjo Lietuvos archeologijos pradininkai. Pirmuosius archeologinius kasinėjimus jos apylinkėse atliko broliai E. ir K. Tiškevičiai, V. Kondratavičius-Sirokomlė, A. Plateris. Tik po šimtmečio, 1979 metais, Vilniaus universitetui pradėjus sėkmingus mokslinius tyrinėjimus, palaipsniui buvo atskleista garsi šios vietovės praeitis.

Pastarųjų dešimtmečių archeologų darbai

Per 23 tyrinėjimų sezonus Kernavėje surasta daug naujų, iki tol nežinomų archeologijos paminklų. Tačiau ištirta tik apie vienas procentas milžiniškos Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato teritorijos. 1989 metais Kernavėje įkūrė pirmąjį Lietuvoje specializuotą Valstybinį archeologijos ir istorijos muziejų-rezervatą, kurio tikslas saugoti, tirti bei populiarinti šios unikalios vietovės paveldą.

1983 metais pradėjo tyrinėti didžiausią Kernavės piliakalnį – Pilies kalną. Kasinėjimus tęsė ir 1985 metais. Archeologai ištyrė 518 m² plotą. Aptiko VIII–X a. pradžios Kernavės neįtvirtintos gyvenvietės kultūrinio sluoksnio liekanų, nustatė VI–XIV a. kultūrinių sluoksnių horizontus.

1983 metų rudenį, žvalgant Kernavės apylinkes, buvo aptikta nauja akmens bei geležies amžiaus gyvenvietė.

1986 metų gegužės mėnesį Pajautos slėnyje į pietvakarius nuo Pilies kalno melioracijos tranšėjoje aptiktos medinio kelio liekanos, akmenų grindiniai, išversti pastatų sienojai. Taip buvo aptiktas žemutinis viduramžių Kernavės miestas.

1986–1989, 1992–1993 ir 1995 metais ten atlikti išsamūs archeologiniai tyrinėjimai.

Pirmasis festivalis “Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje” įvyko 1999 metų liepos 4–6 dienomis. Jį organizavo tuometinis Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus-rezervatas, renginį finansiškai rėmė Kultūros ministerija. Šventė buvo skirta Mindaugo karūnavimo ir Valstybės dienai paminėti.

Atgal

Viršun