Gruodžio 16-oji

128 

Gimė Tadas Ivanauskas, 1882 12 16 Lebiodkoje (dab. Baltarusija). Gamtininkas, profesorius (1922), biologijos mokslų daktaras (1940), akademikas (1941). Baigė Sankt Peterburgo (Rusija) 10-ąją berniukų gimnaziją, studijavo gamtos mokslus Sankt Peterburgo universitete (1903–1905), baigė Paryžiaus Sorbonos (Prancūzija, 1909) ir Sankt Peterburgo (1910) universitetus. Sankt Peterburge įkūrė Gamtos mokslų vaizdinių priemonių laboratoriją „Zootom” (1910) ir jai vadovavo (iki 1915). Dirbo Žemės ūkio ministerijoje Sankt Peterburge (1916–1918). Grįžęs į Lietuvą (1919) Musteikos kaime (dab. Varėnos r.) įkūrė lietuvišką mokyklą ir jai vadovavo. Kaune įsteigė Gamtos tyrimo stotį su muziejumi (1919), buvo jos vadovas (nuo 1919). Dalyvavo steigiant Aukštuosius kursus Kaune (1920), buvo vienas iš dėstytojų. Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universiteto (1922–1940), Vilniaus universiteto (1940–1944; 1956–1964), Lietuvos žemės ūkio akademijos (1949–1974), Kauno medicinos instituto (1954–1970) profesorius. Iniciavo Ventės rago ornitologinės stoties (1929), Žuvinto rezervato (1937) ir Kauno zoologijos sodo (1938) įkūrimus. Dalyvavo kuriant Sovietų Lietuvos mokslų akademijos Biologijos institutą (1945), buvo pirmasis jo direktorius (1945–1950). Rengė mokslines ekspedicijas ir jose dalyvavo, rinko medžiagą zoologijos muziejams. Žurnalo „Medžioklė“ redaktorius (1927–1939). Išleido 37 knygas, iš jų žymesnės: „Mūsų paukščiai ir mokykla“ (1923), „Vadovėlis vabzdžiams rinkti“ (1924), „Lietuvos paukščiai“ (3 kn., 1938–1955) bei kt. Padujos (Italija) universiteto Garbės daktaras (1922), suteiktas Sovietų Lietuvos nusipelniusio mokslo veikėjo vardas (1945), apdovanotas Sovietų Lietuvos valstybine premija (1945). Mirė (87) 1970 06 01 Kaune, palaidotas Tabariškių kapinėse.

106 

Mirė Jurgis Zauerveinas (73), 1904 12 16 Kristianijoje (dab. Oslas, Norvegija) palaidotas Gronau (Vokietija). Gimė 1831 01 15 Hanoveryje (Vokietija). Poetas, visuomenės, kultūros veikėjas, filosofijos daktaras (1873), poliglotas (mokėjo daugiau kaip 60 kalbų). Kilęs iš sorbų (vakarų slavų tauta). Studijavo Getingeno (Vokietija) ir Vienos (Austrija) universitetuose. Užsiėmė Biblijos vertimais į įvairias pasaulio kalbas. Kovojo už pavergtų tautų (valonų, armėnų, lenkų, bulgarų, suomių, lietuvių ir kt.) teises. Gyveno Klaipėdoje (nuo 1875). Susižavėjo lietuvių kalba, ėmė ją tirti, į ją versti. Prisidėjo prie Tilžės „Lietuvių literatūros draugijos“ įkūrimo (1879). Bendradarbiavo lietuvių spaudoje, gynė Mažosios Lietuvos lietuvninkus nuo germanizacijos. Parašė straipsnių apie lietuvių kultūrą, eilėraščių lietuvių kalba. Sukūrė eilėraštį „Lietuvninkai esame mes gimę“, kuris kiek pakoreguotas virto Mažosios Lietuvos himnu.

69 

Mirė Stasys Šalkauskis (55), 1941 12 16 Šiauliuose. Gimė 1886 05 16 Ariogaloje (buv. vls., dab. Raseinių r.). Filosofas neotomistas, pedagogas, filosofijos daktaras (1920), profesorius (1922), Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas (1933). Mokėsi Šiaulių gimnazijoje (baigė 1905), Maskvos (Rusija) universitete baigė teisę (1911). Samarkande (dab. Uzbekistanas) dirbo banko tarnautoju (iki 1915). Studijavo Fribūro (Šveicarija) universitete filosofiją (1915–1920). Dėstė Aukštuosiuose kursuose Kaune (nuo 1921) ir Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1922–1940). VDU rektorius (1939–1940). Vadovavo ateitininkų organizacijai (1927–1930). Vienas iš Lietuvių katalikų mokslo akademijos steigimo iniciatorių (1922), jos pirmininkas (1938–1940). Žurnalų „Romuva“ (1921–1922), „Židinys“ (1932–1934) redaktorius. Kūrė lietuvišką filosofijos terminiją. Svarbiausi darbai – „Kultūros filosofijos metmenys“ (1926), „Filosofijos įvadas“ (1928), „Lietuvių tauta ir jos ugdymas“ (1933) ir kt. Išleisti „Raštai“ (8 t., 1990–2005), „Pedagoginiai raštai“ (1991), „Rinktiniai raštai“ (1992).

68 

Mirė Augustinas Voldemaras (59), 1942 12 16 Butyrkų kalėjime, Maskvoje (Rusija). Gimė 1883 04 16 Dysnoje (Tverečiaus vls., dab. Ignalinos r.). Valstybės veikėjas, politikas, diplomatas, istorikas, profesorius (1917). Baigė Sankt Peterburgo (Rusija) universitetą (1909). Dirbo Sankt Peterburgo universitete docentu (1911–1914), Permės (Rusija) universitete profesoriumi (1917–1918). Dalyvavo Tautos pažangos partijos (1916) ir Lietuvių tautininkų sąjungos (1924) kūrime. Lietuvos Valstybės Tarybos narys (nuo 1918), Lietuvos Ministrų Kabineto Pirmininkas (1918), užsienio reikalų ministras (1918–1920). Lietuvos universiteto profesorius (1922–1926). Prisidėjo organizuojant 1926 12 17 valstybės perversmą. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras ir Ministras Pirmininkas (1926–1929), krašto apsaugos ministras (1928–1929). Pašalintas iš vyriausybės dėl nesutarimų su Prezidentu Antanu Smetona. Su savo šalininkais rengė pučus, sukūrė „Geležinio vilko“ organizaciją, už tai buvo kalinamas, ištremtas iš Lietuvos (1938 ir 1940). Grįžęs iš Prancūzijos į Lietuvą, suimtas sovietų (1940 06 19) ir išgabentas į Maskvą tardymams (1940 06 22). Po mėnesio ištremtas į Ordžonikidzę (dab. Šiaurės Osetija, Rusija). Pakartotinai suimtas (1941 06 26), tardytas, pervežtas į Maskvos Butyrkų kalėjimą (1942 07 20), kurio ligoninėje ir mirė.

46 

Mirė Steponas Kairys (85), 1964 12 16 Niujorke (JAV), emigracijoje, perlaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse (1996). Gimė 1879 01 03 Užunevėžiuose (Kurklių vls., dab. Anykščių r.). Inžinierius, politikas, publicistas, profesorius (1939). Vasario 16-osios Akto signataras. Baigė Šiaulių gimnaziją (1898), mokėsi Sankt Peterburgo (Rusija) technologijos institute (su pertrauka 1898–1908). Dirbo inžinieriumi Samaroje (Rusija, nuo 1908) ir Vilniuje (1912–1916). Aktyviai dalyvavo politikoje: Didžiojo Vilniaus Seimo vicepirmininkas (1905), Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) Centro Komiteto narys (1901–1944), LSD frakcijos Rusijos II Valstybės Dūmoje narys (1907). Dalyvavo organizuojant Vilniaus konferenciją, kurioje buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu (1917). Lietuvos Respublikos tiekimo ir maitinimo ministras (1919), LR Seimo narys (1920–1927), vicepirmininkas (1926). Vienintelis po 1926 12 17 valstybės perversmo viešame balsavime pasisakė neigiamai dėl tuometinės vyriausybės paleidimo. Dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1923–1943). Išrinktas VLIK’o pirmininku (1943–1945). Artėjant Antrojo pasaulinio karo frontui emigravo į Vokietija (1944), apsigyveno JAV (nuo 1951). Pakartotinai įsijungė į VLIK’o veiklą (iki 1957). Parašė darbų apie kanalizacijos įrengimų projektavimą, straipsnių, feljetonų, atsiminimų („Lietuva budo“, 1957, ir kt.), politinių brošiūrų. Redagavo laikraščius: „Darbo balsas“ (1917–1919), „Socialdemokratas“ (1919–1933), „Darbas“ (nuo 1953). VDU garbės daktaras (1940).

Gruodžio 17-oji

84 

Įvykdytas Lietuvos Respublikos valstybės perversmas. 1926 12 17 Lietuvos kariuomenės tikrosios tarnybos bei atsargos karininkai gen. Kazys Ladyga, mjr. Povilas Plechavičius ir plk. Vladas Skorupskis su Antano Smetonos žinia, vadovaujant P. Plechavičiui, įvykdė Lietuvos valstybės perversmą. Kariuomenei apsupus LR Seimą ir Prezidentūrą, Seimui buvo liepta išsiskirstyti, LR Prezidentas Kazys Grinius kitą dieną atsisakė prezidento posto. LR prezidentu išrinktas A. Smetona (1926 12 19), paleistas LR Seimas (1927 04 12). Su šiuo perversmu Lietuvoje prasidėjo autoritarinis A. Smetonos režimas, trukęs iki sovietų okupacijos (1940).

158 

Gimė Mikalojus Katkus, 1852 12 17 Ažytėnuose (Krakių vls., dab. Kėdainių r.). Mirė (91) 1944 06 26 ten pat. Agronomas, publicistas, prozininkas, knygnešys, aušrininkas. Mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje (1866–1873), studijavo Maskvos (Rusija) universitete (1873), vėliau perėjo į Razumovskojės (prie Maskvos) žemdirbystės ir miškininkų akademiją (baigė 1878). Dirbo ūkvedžiu Lietuvos ir Latvijos dvaruose (1879–1885). Grįžęs į Ažytėnus visą gyvenimą ūkininkavo tėvo ūkyje. Platino „Aušrą“, rinko tautosaką, mokė apylinkės vaikus. Dalyvavo 1905 m. revoliucijoje, Didžiojo Vilniaus Seimo darbe (1905). Už aktyvią veiklą buvo suimtas (1906) ir du kartus kalintas Kauno kalėjime. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, savo namuose įrengė Ažytėnų pradžios mokyklą ir joje mokytojavo (1919–1922), trumpai dirbo ir Plungės gimnazijoje. Reiškėsi kaip aktyvus demokratas. Parašė pasakėčių, apsakymų, atsiminimų apie 1863 m. sukilimą, „Aušrą“ ir kt. Svarbiausias kūrinys – etnografinė apybraiža „Balanos gadynė“ (1931). Išleisti „Raštai“ (1965).

144 

Gimė Kazys Grinius, 1866 12 17 Selemos Būdoje (Sasnavos vls., dab. Selema, Kazlų Rūdos savivaldybė). Gydytojas, valstybės veikėjas, politikas. Lietuvos Respublikos Prezidentas (1926). Mokėsi Marijampolės gimnazijoje. Platino lietuvišką spaudą (nuo 1883), dalyvavo varpininkų veikloje (nuo 1888; Varpininkų komiteto narys, 1893–1905). Maskvos (Rusija) lietuvių studentų draugijos pirmininkas (nuo 1889), tais pačiais metais už šią anticarinę veiklą įkalintas Butyrkų kalėjime (Maskvoje). Baigė Maskvos universitetą (1893), dirbo gydytoju rusų Kaspijos laivyne, vėliau Marijampolėje, Virbalyje, Naumiestyje (nuo 1934 – Kudirkos Naumiestis) ir Pilviškiuose. Dalyvavo įkuriant Lietuvos socialdemokratų partiją (1895–1896). Aktyviai reiškėsi lietuvių kultūrinėje ir politinėje veikloje, už tai valdžios ne kartą suimtas ir kalintas (1903, 1905, 1906, 1910). Apsigyveno Vilniuje (1905). Bendradarbiavo redaguojant ir leidžiant „Lietuvos žinias“ ir „ Lietuvos ūkininką“. Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Rusijoje (1914–1918), prisidėjo kuriant Vyriausiąją lietuvių tarybą Voroneže. Grįžo į Lietuvą (1919) ir buvo vienas iš Lietuvos Respublikos valdžios organizatorių, vienas iš Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos (LVLS) ideologų, LVLS Centro tarybos pirmininkas (nuo 1927), vėliau garbės pirmininkas (nuo 1933). Steigiamojo Seimo (1920–1922), LR I, II ir III Seimų (1922–1927) narys, Ministras Pirmininkas (1920 06–1922), LR Prezidentas (1926 06 07–12 17). Iš Prezidento pareigų atsistatydino po 1926 12 17 valstybės perversmo. Nusišalinęs nuo politikos dirbo Kauno savivaldybėje. Už protesto raštą dėl Lietuvos žydų žudynių, vieneriems metams ištremtas į Ąžuolų Būdą (dab. Kazlų Rūdos savivaldybė, 1942). Artėjant Antrojo pasaulinio karo frontui iš Rytų, pasitraukė į Vokietiją, vėliau JAV (nuo 1947). Išleido autobiografines knygas: „Varpo metų knygnešiai (1924), „Atsiminimai ir mintys” (2 t., 1947–1967; 2006), „Apie 1926 gruodžio 17-os dienos perversmą“ (1954). Lietuvos universiteto garbės daktaras (1926). Mirė 1950 06 04 Čikagoje (JAV), emigracijoje, urna su palaikais perlaidota netoli Selemos Būdos kaimo Mondžgirėje (1994 10 08).

79

Mirė Jonas Yčas (51), 1931 12 17 Kaune, palaidotas Senosiose kapinėse. Gimė 1880 07 21 Šimpeliškiuose (Biržų vls., dab. r.). Istorikas, visuomenės veikėjas, filosofijos daktaras (1919), profesorius (1922). Po Vasario 16-osios Akto atkurtos Lietuvos valstybės švietimo sistemos kūrėjas. Mokėsi Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija; 1890–1894) ir Slucko (dab. Baltarusija; 1894–1898) gimnazijose. Baigė Sankt Peterburgo (Rusija) istorijos ir filologijos institutą (1903). Mokytojavo Tomsko (Rusija) gimnazijoje (1903–1908). Lietuvių mokslo draugijos narys (nuo 1907). Dirbo Semipalatinsko (dab. Semejus, Kazachija) gimnazijos inspektoriumi (1908–1916). Persikėlė į Voronežą (Rusija, 1916), čia suorganizavo privatų Lietuvių mokytojų institutą (1917) – pirmąją lietuvių pedagogų rengimo ir tobulinimo įstaigą. Iš Rusijos grįžus į Lietuvą, paskirtas Lietuvos švietimo ministerijos valdytoju (1918). Vėliau tapo švietimo ministru (1918–1919). Karaliaučiaus (Kaliningrado sr., Rusija) universitete parengė ir apgynė disertaciją apie kronikininką Simoną Grunau (1920). Panevėžio gimnazijos direktorius (nuo 1920), dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1922–1925). Paskirtas Klaipėdos krašto direktorijos decernentu (patarėju) švietimo reikalams (1925–1927). Daug prisidėjo stiprindamas lietuvybę Klaipėdos krašte. Stiprino Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčią, buvo jos sinodo narys ir pirmininkas. Žymiausias istorijos veikalas – „Biržai: tvirtovė, miestas ir kunigaikštystė“ (1931).

Gruodžio 18-oji

88 

Sudarytas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas. 1922 12 22 Klaipėdoje jį sudarė Prūsijos lietuvių tautos tarybos (išrinkta 1918 11 16) nariai: Martynas Jankus, Jurgis Strėkis, Jurgis Lėbartas, Vilius Šaulinskis, Jurgis Brūvelaitis ir Jonas Vanagaitis. Į pirmą posėdį susirinko Klaipėdoje (1922 12 22), o kitais metais persikėlė į Šilutę. Komitetas oficialiai vadovavo Klaipėdos krašto sukilimui, rengė atsišaukimus, paskelbė manifestą (1923 01 09), turėjusi įteisinti Prancūzijos administracijos nuvertimą Klaipėdoje, ir deklaraciją (1923 01 19), kuria Klaipėdos kraštas turėjo būti prijungtas prie Lietuvos autonomijos teisėmis. Po sėkmingai įvykdyto Klaipėdos sukilimo (1923 01 10–15) ir Klaipėdos krašto susijungimo su Lietuva (1923 01 24) komitetas virto visuomenine jėga. Savo užduotį įvykdęs, buvo panaikintas (1924).

46 

Mirė Pranas Kuraitis (81), 1964 12 18 Aleksote (Kaune). Gimė 1883 07 04 Pavasijuose (Būblelių vls., dab. Šakių r.). Pirmasis profesionalus filosofas lietuvis, filosofijos daktaras (1911), profesorius (1922), prelatas (1930). Baigė Marijampolės gimnaziją (1895), studijavo Seinų kunigų seminarijoje (1899–1907) ir Sankt Peterburgo (Rusija) dvasinėje akademijoje (1907–1909), filosofijos daktaro laipsniu baigė Leuveno (Belgija) universitetą (1911). Tobulinosi Miunsterio (Vokietija) universitete (1911–1912). Dėstė Seinų kunigų seminarijoje (1914–1916; 1918–1922) Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1922–1940), Vilniaus universitete (1941–1943) ir Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje (1944–1953). Sovietinio saugumo suimtas (1953 02 20), kalintas ir nuteistas 25 metams kalėjimo. Ištremtas į Šilutės bei Kursko (Rusija) lagerius. Dėl prastos sveikatos amnestuotas (1955) ir paleistas, gyveno Aleksote (Kaune). Redagavo žurnalą „Vadovas“ (1912–1915), laikraščius „Tiesos kelias“ (1929–1940) ir kt. Laikėsi neotomizmo filosofijos, daug rašė ontologijos ir gnoseologijos klausimais. Žymiausi veikalai – „Pagrindiniai gnoseologijos klausimai“ (1930) ir „Ontologija“ (2 t., 1931–1932).

Gruodžio 19-oji

46 

Gimė Arvydas Sabonis, 1964 12 19 Kaune. Krepšininkas. Profesionalaus krepšinio žaidėjo karjerą pradėjo Kauno „Žalgiryje“ (1981–1989). Ne kartą kviestas į JAV NBA lygą, bet dėl jauno amžiaus ir politinių aplinkybių kvietimais nepasinaudojo. Žaidė Europos krepšinio klubuose: Valjadolido (Ispanija) „Forum“ (1989–1992), Madrido (Ispanija) „Real“ (1992–1995). Karjerą tęsė JAV NBA lygos klube Portlendo „Trail Blazers“ (1995–2001; 2002–2003). Paskutinius metus žaidė Kauno „Žalgiryje“ (2001–2002; 2003–2005). Per profesionalaus krepšininko karjerą su Sovietų Sąjungos ir Lietuvos krepšinio rinktinėmis iškovojo pasaulio aukso (1982) ir sidabro (1986), olimpinius aukso (1988) ir du bronzos (1992, 1996), Europos aukso (1985), sidabro (1995) ir du bronzos (1983, 1989) medalius. Septynis kartus išrinktas geriausiu Europos krepšininku (1984, 1985, 1988, 1993, 1995 1997, 2002), išrinktas didžiausią įtaką NBA padariusiu užsieniečiu (1999). Už nuopelnus Lietuvos sportui apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III (1995) ir I (1996) laipsnio ordinais. Apdovanotas aukščiausiu Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) apdovanojimu – Olimpiniu ordinu (2001). Įtrauktas į FIBA Šlovės muziejų (2010 09 12).

70 

Gimė Pranas Mašiotas, 1863 12 19 Pūstelninkuose (Būblelių vls., dab. Vilkaviškio r.). Mirė (76) 1940 09 14 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Rašytojas, kultūros veikėjas, pedagogas. Baigė Marijampolės gimnaziją (1883), Maskvos (Rusija) universitetą (1887). Dirbo finansinėse įstaigose Lomžoje (dab. Lenkija; 1887–1889), Rygos mokslo apygardos kanceliarijoje (1889–1891), Rygos realinėje mokykloje (1891–1915). Rygoje subūrė scenos mėgėjų draugiją „Kanklės“ (1904), švietimo draugiją „Žvaigždė“ (1906). Įvairiais slapyvardžiais rašė „Aušroje“, „Varpe“, „Rygos garse“ ir kituose leidiniuose. Lietuvių mokslo draugijos narys (nuo 1907). Pirmo pasaulinio karo metais buvo Voronežo (Rusija) lietuvių gimnazijos direktorius (1915–1918). Vėliau, grįžo į Lietuvą (1918). Lietuvos Respublikos švietimo viceministras (1919–1923), Klaipėdos lietuvių gimnazijos direktorius (1924–1929). Parašė straipsnių, skirtų pedagogikai, filosofijai, etnografijai, kalbos kultūrai, aritmetikos, trigonometrijos, fizikos vadovėlių pradinėms ir vidurinėms mokykloms. Itin daug nusipelnė vaikų literatūrai. Parengė ir išleido apie 150 grožinių bei mokslo populiarinimo knygų vaikams. Iš jų apie 30 parašė pats: „Pasikalbėjimai apie dangų ir žemę“ (1901), „Mano dovanėlė“ (1913), „Pasakos – nepasakos“ (1915) ir kt. Išvertė ir sulietuvino D. Defo, H. Loftingo, E. Setono Tompsono ir kitų autorių kūrinius.

Gruodžio 20-oji

126 

Gimė Juozas Gruodis, 1884 12 20 Rokėnuose (Antazavės vls., dab. Zarasų r.). Kompozitorius, dirigentas, kompozicijos profesorius (1936). Baigė Rokiškio muzikos mokyklą. Vargonininkavo Raguvėlėje (1901–1902), Utenoje (1903–1905), Mintaujoje (dab. Jelgava, Latvija; 1905–1908), vėliau (nuo 1908) – Leliūnuose, Kuktiškėse ir Alantoje. Privačiai mokėsi muzikos Maskvoje (1914), ten pat studijavo konservatorijoje (1915–1916). Susirgęs gydėsi Jaltoje (Ukraina, 1916–1920). Mobilizuotas į Rusijos armiją dirbo kariuomenės kapelmeisteriu (1916–1918). Grįžo į Lietuvą (1920), rengė koncertus. Gavęs valstybės stipendiją, mokėsi Leipcigo (Vokietija) konservatorijoje (iki 1924). Po studijų dirbo Valstybės teatro dirigentu (1924–1927), dėstė Kauno muzikos mokykloje (nuo 1926), vėliau tapo direktoriumi (1927–1937, 1940). Sukūrė baletą „Jūratė ir Kastytis“ (1933), simfoninių poemų, siuitų, instrumentinių pjesių, dainų. Kūryba neoromantinės krypties. Latvijos (1929) ir Helsinkio (Suomija, 1932) konservatorijų garbės narys. Apdovanotas „Italijos karūnos“ ordinu (1929), suteiktas nusipelniusio meno veikėjo vardas (1944). Mirė (64) 1948 04 16 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Gruodžio 21-oji

155 

Gimė Tomas Zanas (58), 1796 12 21 Miasatoje (Mladečnos vls., dab. Baltarusija). Rašytojas, visuomeninis veikėjas. Studijavo Vilniaus universitete (nuo 1815). Pasižymėjo kaip aktyvus Vilniaus filomatų, masonų, šubravcų draugijų veikėjas, Filaretų draugijos steigėjas ir prezidentas (1820–1823). Savo darbuose pasisakė prieš Rusijos priespaudą, už tai buvo suimtas (1823) ir nuteistas (1824) tremtimi į Orenburgą (prie Uralo, Rusija). Tyrė Uralo mineralus, vadovavo Orenburgo muziejui (iki 1837), dirbo Sankt Peterburge (Rusijos) Geologijos instituto bibliotekininku (1837–1841). Panaikinus bausmę, leista grįžti į Lietuvą (1841). Mirė 1855 07 19 Kohačynėje (prie Oršos, dab. Baltarusija).

122 

Mirė Jonas Zenkevičius (62–63), 1888 12 21 Vilniuje, palaidotas Bernardinų kapinėse. Gimė 1825 Raseinių apskr. Dailininkas, tapytojas. Mokėsi Kražių kolegijoje. Tapybą studijavo Lietuvoje, Peterburge, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje. Yra nutapęs nemažai portretų, iš kurių žymiausi – Simono Daukanto (1850), vysk. Motiejaus Valančiaus, vysk. Antano Baranausko ir kt. Kūryboje ryškūs akademizmo bruožai.

Gruodžio 22-oji

125

Gimė Kipras Petrauskas, 1885 12 22 Ceikiniuose (buv. vls., dab. Ignalinos r.). Operos dainininkas (tenoras), profesorius (1951). Nuo jaunų dienų vargonininkavo Gervėčiuose, Onuškyje, Švenčionyse, Dusmenyse (1900–1904). Aktyviai dalyvavo 1905 m. revoliucijoje, už šią veiklą kalintas. Mokėsi Sankt Peterburgo (Rusija) konservatorijoje (1907–1911). Dirbo Sankt Peterburgo Marijos teatro solistu (1911–1920). Grįžo į Lietuvą ir įstojo į Lietuvos kariuomenę (1920). Tais pačiais metais kartu su Lietuvių meno kūrėjų draugijos nariais Kaune įkūrė Lietuvių operos teatrą, jame dainavo (iki 1958). Lietuvos valstybinės konservatorijos dėstytojas (nuo 1949). Lietuvos Sovietų Aukščiausiosios Tarybos (1959–1963) ir Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos deputatas (1946–1950, 1954–1958). Mirė (82) 1968 01 17 Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse. Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III (1928), II (1930), I (1936) laipsnio, Darbo raudonosios vėliavos (1951) ir Lenino (1951) ordinais. Brolis Mikas Petrauskas (1873–1937).

114 

Gimė Petras Biržys (slap. Pupų Dėdė), 1896 12 22 Liudiškiuose (buv. Anykščių vls., dab. r.). Literatas, Lietuvos kariuomenės savanoris, scenos artistas ir kraštotyrininkas. Mokėsi Voronežo (Rusija) lietuvių gimnazijoje (1915), Maskvoje (Rusija) baigė prekybos mokyklą (1917). Įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę (1919), mokėsi Karo mokykloje Kaune (1919), paskirtas vyresniuoju leitenantu į pėstininkų pulką Ukmergėje. Išėjęs į atsargą (nuo 1921) dirbo mokytoju Alovėje, Pagėgiuose, Radviliškyje. Tęsė studijas Lietuvos universitete (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo, 1924–1927). Grąžintas į Lietuvos kariuomenę tarnavo Kauno komendantūroje (nuo 1927). Kalintas dėl valdžios kritikos Vokietijos okupacijos metais. Po Antrojo pasaulinio karo dirbo Vilniuje filharmonijos artistu. Aktyviai reiškėsi teatrinėje veikloje, dirbo radijuje ir kine, užsiėmė kraštotyra, redagavo laikraščius, leido žurnalą „Pupų dėdė“ (1935). Išleido knygas: „Karininkas Antanas Juozapavičius“ (1923), „Vyžuonos“ (1927), „Kaimo vestuvės“ (1930), „Alytaus apskritis“ (1931), „Biržų apskritis“ (1932), „Kėdainių apskritis“ (1934), „Marijampolės apskritis“ (1937). Mirė (73) 1970 07 23 Vilniuje, palaidotas Saltoniškių kapinėse.

58 

Mirė Jurgis Savickis (slap. Rimošius) (62), 1952 12 22 Mentone (Prancūzija), palaidotas Rokuebrune. Gimė 1890 05 04 Pagausantyje (dab. Raseinių r.). Rašytojas, diplomatas. Mokėsi Maskvos (Rusija) gimnazijoje, Sankt Peterburge (Rusija) lankė žemės ūkio kursus ir dailės studiją (1911–1912), toliau mokėsi Krokuvos dailės akademijoje (nuo 1913). Pirmojo pasaulinio karo metais dirbo Sankt Peterburge Lietuvių komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti įgaliotiniu (nuo 1915). Pasiųstas su misiją į Kopenhagą (1915), ten rūpinosi lietuviais, esančiais Vokietijos karo belaisvių stovyklose. Lietuvos atstovas įvairiose Europos šalyse: Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Nyderlanduose, Suomijoje, Švedijoje, Latvijoje (1919–1939) bei Tautų Sąjungoje (1939–1940). Apsigyveno Prancūzijoje (1939), įsikūrė Rokuebrune (1939), kur turėjo vilą „Ariogala“ (statė nuo 1935). Nusišalinęs nuo politikos, atsidėjo žemės ūkio darbams ir kūrybai. Rašyti pradėjo nuo 1910, pasižymėjo kaip modernistinės krypties rašytojas. Išleido novelių rinkinius „Šventadienio sonetai“ (1922), „Ties aukštu sostu“ (1928) ir kt., kelionių įspūdžių knygų „Atostogos“ (1928), „Truputį Afrikos“ (1934), „Kelionės“ (2 t., 1938). Išleisti „Raštai“ (5 t., 1990–1998).

 Gruodžio 23-ioji 

106 

Didžiojoje Lietuvoje pradėjo eiti pirmasis legalus lietuviškas laikraštis – „Vilniaus žinios”. 1904 12 23 6 tūkst. tiražu pasirodė pirmasis „Vilniaus žinių“ numeris. Laikraštį įsteigė ir leido Petras Vileišis. Pirmąjį redakcijos branduolį sudarė P. Vileišis, kalbininkas Jonas Jablonskis, Jonas Kriaučiūnas, Povilas Višinskis, Kazys Puida, Petras Klimaitis. Administratoriumi dirbo rašytojas Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, buhalteriu – Jonas Siabas. Laikraštis suvaidino didžiulį vaidmenį organizuojant Didįjį Vilniaus Seimą (1905), jame buvo paskelbti Seimo nutarimai. Dėl vidinių ideologinių priežasčių suskilo redakcinis kolektyvas, laikraštis darėsi nuostolingas. Leidyba buvo trumpam sustabdyta (1907 04 07–08 21), ją iš P. Vileišio perėmė Pasitikėjimo bendrovė, kuri laikraštį dar leido iki 1909 03 17. Iš viso išėjo 1175 numeriai.

239 

Gimė Jozefas Frankas, 1771 12 23 Raštate (Vokietija). Gydytojas, medicinos daktaras (1794), profesorius (1796). Paduvos (Italija, 1796–1803) ir Vilniaus (1805–1823) universitetų profesorius. Vadovavo savo tėvo Johano Peterio Franko (1745–1821) Vilniuje įsteigtai Terapijos klinikai (nuo 1805). Iniciavo Vilniaus medicinos draugijos (1805), ambulatorijos (1805), Vakcinacijos instituto (1808) ir Motinystės instituto (1809) įkūrimus bei Patologijos anatomijos muziejaus steigimą. Pirmasis Lietuvoje tyrė klimato ir kitų geografinių sąlygų įtaką žmogaus sveikatai. Tobulino medicinos dėstymą Vilniaus universitete. Vargšus dažnai gydė veltui, išrūpino 50 stipendijų neturtingiems VU medicinos studentams. Parašė veikalus „Praktiški medicinos patarimai“ (lot. k., 14 t., 1811–1843), „Toksikologija“ (vok. k., 1815), „Patologinė medicina“ (lot. k., 6 t., 1835–1843). Mirė (70) 1842 12 06 Kome (Italija). Išleisti „Atsiminimai“ (lenk. k., 1913; dalis liet. k., 2001).

179 

Mirė Emilija Pliaterytė (25), 1831 12 23 Justinavos dvare (netoli Kapčiamiesčio, dab. Lazdijų r.). Gimė 1806 11 13 Vilniuje. Grafaitė, sukilėlė, kapitonė (1831). Su savo adjutante Marija Prušinskaite ir pusbroliu Cezariu Pliateriu Dusetų bažnyčioje paskelbė sukilimo pradžią (1831 03 29), iškėlė vėliavą ir surinko būrį, kurį sudarė 280 šaulių, 60 raitelių ir keli šimtai dalgiais ginkluotų vyrų, daugiausia valstiečių. Būrys, susidūręs su rusų pėstininkais, buvo sunaikintas (1831 04 02). Po pralaimėjimo kovos nenutraukė, kartu su C. Pliaterio ir J. Horodeckio daliniais užėmė Zarasus (1831 04 04). Nesėkmingai bandė pulti Daugpilio tvirtovę, pasižymėjo mūšiuose ties Maišiagala ir kitur. Sukilėlių generolas P. Chlopovskis jai suteikė kapitono laipsnį. Toliau dalyvavo mūšiuose Šiauliuose, ginant Kauną ir kt. Nors 1830–1831 m. sukilimas slopo, o pagrindinės sukilėlių pajėgos pasitraukė į Prūsiją, neatsisakė kovos dėl Tėvynės laisvės.

Gruodžio 24-oji

212 

Gimė Adomas Mickevičius, 1798 12 24 Zaosėje (netoli Naugarduko, dab. Baltarusija) arba Naugarduke. Rašytojas, poetas, žymiausias lenkų romantizmo atstovas. Kilęs iš sulenkėjusios lietuvių bajorų Rimvydžių-Mickevičių giminės. Baigė Naugarduko dominikonų mokyklą (1815), studijavo Vilniaus universitete (1815–1819). Mokytojavo Kauno apskrities mokykloje (1819–1823). Nuo studijų laikų dalyvavo Filomatų draugijos veikloje, buvo vienas iš jos organizatorių (1817). Už dalyvavimą draugijoje suimtas (1823), kalintas, iki kol teismas (1824) paskyrė tremties bausmę. Ištremtas į Rusiją, gyveno Sankt Peterburge, Maskvoje, Odesoje, keliavo po Krymą. Gavęs užsienio pasą, iš Rusijos išvyko (1829) ir visą likusį gyvenimą praleido emigracijoje. Gyveno daugiausia Paryžiuje (Prancūzija, nuo 1832). Rašė lenkų kalba, bet kaip manoma, iš vaikystės mokėjo ir lietuviškai. Rinkinys „Poezija“ (2 kn., 1822–1823) davė pradžią lenkų romantizmui. Parašė su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija perpintus veikalus: draminę poemą „Vėlinės“ (1823), poemas „Gražina“ (1823), „Konradas Valenrodas“ (1828), „Ponas Tadas“ (1834); rinkinį „Krymo sonetai“ (1826). Rašytojo kūryba padarė didelę įtaką lietuvių tautinių veikėjų (S. Daukanto, L. A. Jucevičiaus, V. Ažukalnio, A. Baranausko, Maironio ir kt.) pasaulėžiūrai, kūriniai į lietuvių kalbą buvo verčiami dar autoriui gyvam esant. Aktyviai Italijoje organizavo lenkų legionus kovai su Austrija (1848). Rusijos ir Osmanų imperijos Krymo karo metu (1853–1856), atvykęs į Konstantinopolį organizuoti lenkų legionų (1855), susirgo cholera. Mirė (56) 1855 11 26 Konstantinopolyje (Osmanų imperija, dab. Turkija), palaidotas Paryžiuje, perlaidotas Vavelyje (Krokuva, 1890). Išleisti „Raštai“ (3 t., 1975–1978).

112 

Gimė Stasys Lozoraitis, 1898 09 05 Kaune. Lietuvos valstybės veikėjas, diplomatas, Paryžiaus tarptautinės diplomatinės akademijos narys (1935). Baigė Martyno Yčo gimnaziją Voroneže (Rusija, 1918). Dirbo Lietuvos vidaus reikalų ministerijoje (1918–1923), Lietuvos diplomatu Vokietijoje (1923–1929), Vatikane (1929–1932). Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius (1932–1934), Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras (1934–1938), Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Italijoje (1939–1940). Iniciavo Pabaltijo valstybių santarvės sutarties pasirašymą Ženevoje (1934). Jam buvo pavestos visų užsienyje likusių Lietuvos diplomatinių atstovybių šefo pareigos (1940 06 02). Mirė (85) 1983 12 24 Romoje (Italija), emigracijoje, perlaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse (1998 11 10).

39 

Mirė Zenonas Ivinskis (63), 1971 12 24 Bonoje (Vokietija). Gimė 1908 05 25 Kaušėnuose (Plungės vls., dab. Plungė). Istorikas, habilituotas daktaras (1933; pakartotinai 1964), Lietuvių katalikų mokslų akademijos akademikas (1933), profesorius (1940), akademikas (1941). Baigė Telšių gimnaziją (1925), studijavo istoriją Lietuvos universitete (1925–1929), tobulinosi Miuncheno ir Berlyno universitetuose (Vokietija, 1929–1933), Berlyno universitete apgynė disertaciją (1932). Po metų Vytauto Didžiojo universitete apgynė habilitacinį darbą „Lietuvių ir prūsų prekybiniai santykiai pirmojoje XVI a. pusėje“. Dėstė Vytauto Didžiojo (1933–1940) ir Vilniaus (1941–1943) universitetuose. Antrojo pasaulinio karo frontui artėjant link Lietuvos ir su juo grįžtant Sovietų Sąjungos okupacijai, pasitraukė į Vokietiją (1944). Vėliau, gyvendamas Romoje, tyrinėjo Vatikano archyvus (1949–1963). Dirbo Bonos (Vokietija) Baltistikos tyrinėjimo instituto direktoriumi. Dėstė Rytų Europos istoriją Bonos universitete (1963–1971). Dalyvavo lietuvių politinėje veikloje, bendradarbiavo su VLIK’u. Svarbiausi darbai: „Vyskupas Merkelis Giedraitis ir jo laikų Lietuva“ (1955–1956), „Lietuvių tautos istorija“ (1978; perleista 1991) ir kt. Išleisti „Rinktiniai raštai“ (4 t., 1978–1989).

Gruodžio 25-oji

Šv. Kalėdos. Valstybės šventė, nedarbo diena, reglamentuota LR Darbo kodekso. Viena svarbiausių krikščionių švenčių siejama su kūdikėlio Jėzaus Kristaus gimimu. Dar šv. Augustino laikais, nors nežinota tikrosios Jėzaus Kristaus gimimo dienos, gruodžio 25 d. buvo visuotinai švenčiama kaip tikroji jo gimimo diena. Pagal viduramžių tradiciją – pirmoji Naujųjų metų diena.

121 

Mirė Antanas Tatarė (tikr. Antanas Totoraitis) (84), 1889 12 25 Lomžoje (Lenkija). Gimė 1805 05 17 Rygiškiuose (dab. Šakių r.). Rašytojas, vienas iš lietuvių grožinės literatūros pradininkų, kunigas. Mokėsi Naumiesčio (dab. Kudirkos Naumiestis) ir Seinų (dab. Lenkija; 1828–1831) mokykloje. Baigė Seinų kunigų seminariją (1834). Kunigavo Balbieriškyje, Ilguvoje ir Lukšiuose (1834–1854), paskirtas Sintautų klebonu (1855). Rėmė 1863 m. sukilimą, už tai ištremtas į Horodiščę Penzos gubernijoje (Rusija). Amnestuotas persikėlė gyventi į Lomžos (Lenkija) benediktinų vienuolyną (1871). Paliko religinės ir pasaulietinės tematikos kūrinių, iš jų žymesni: „Pamokslai išminties ir teisybės“ (1851), „Pamokslai gražių žmonių“ (rankr., 1849; publ. 1900).

Gruodžio 26-oji

Šv. Kalėdos. Valstybės šventė, nedarbo diena, reglamentuota LR Darbo kodekso.

147 

Nužudytas Antanas Mackevičius (35), 1863 12 28 Kaune. Gimė 1828 06 26 Morkiuose (Tytuvėnų vls., dab. Kelmės r.). 1863 m. sukilimo vadas, kunigas. Baigė Vilniaus gimnaziją, mokėsi Šv. Vladimiro universitete Kijeve (1846–1849). Paveiktas Tautų pavasario (1848) idėjų, metė universitetą ir įstojo į Žemaičių (Varnių) kunigų seminariją (1850). Baigęs kunigavo Krekenavoje (1853–1855) ir Paberžėje (1856–1863). Pirmasis Kauno gubernijoje iškėlė 1863 m. sukilimo vėliavą, Paberžės bažnyčioje paskelbęs sukilimo manifestą (1863 03 20), apsiginklavo ir surinko sukilėlių būrį (apie 250 žmonių). Kartu su būriu prisijungęs prie Zigmanto Sierakausko rinktinės (1863 04 01) tapo vienos jos kolonos vadu. Paskirtas Kauno gubernijos sukilėlių kariniu organizatoriumi ir vadu (1863 11–12). Vadovavo 8–15 tūkst. sukilėlių armijai. Po susirėmimo su Rusijos kariuomene (1863 11 26) Lebedžiuose (ties Vilkija, dab. Kauno r.) slapstėsi ruošdamasis kelionei į Varšuvą, bet pateko į nelaisvę (1863 12 17). Kalintas ir tardytas Kauno kalėjime. Neišdavęs kitų sukilimo vadų nuteistas mirties bausme ir Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo sprendimu pakartas.

128 

Mirė Ambraziejus Pranciškus Kašarauskis (61), 1882 12 26 Tomske (Rusija), tremtyje. Gimė 1821 prie Pavandenės (dab. Telšių r.). Lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, folkloristas, gamtininkas, kunigas. Mokėsi Kražių gimnazijoje, vėliau – Žemaičių (Varnių) kunigų seminarijoje (1841–1844). Kunigavo Baisogaloje ir Pajūryje (1845–1850). Buvo Telšių bajorų mokyklos kapelionas (1850–1851), tačiau iš jos atleistas dėl antirusiškų pažiūrų. Dirbo Varnių kunigų pataisos namų vedėju (1852–1864). Bendradarbiavo su Vilniaus archeologijos komisija, dalyvavo geologinėse ekspedicijose, tyrė Dubysos slėnį ir geologines atodangas ties Papile (1853), aprašinėjo retus Žemaitijos augalus, rinko etnografinę ir tautosakinę medžiagą. Dėl įtarimų prisidėjus prie 1863–1864 m. sukilimo, suimtas (1864) ir ištremtas į Sibirą (Rusija, 1865). Gyveno Bijske ir Tomske (abu Rusijoje). Tremtyje tyrinėjo ir aprašinėjo Altajaus kalnus. Parašė veikalų „Apie Visatos kilmę“ (lenk. k.), „Botanika“ (rankr., dalis publ. 1901), buvo parengęs rusų-lietuvių kalbų žodyną, tautosakos darbų, dalis jų publikuota.

Gruodžio 27-oji

92 

Išleistas pirmasis pašto ženklas nepriklausomoje Lietuvoje. 1918 12 27 Martyno Kuktos spaustuvėje Vilniuje atspausdinti pirmieji nepriklausomos Lietuvos valdžios leidžiami pašto ženklai.

Gruodžio 28-oji

217

Įkurta Lietuvos policija. 1793 12 28 Gardine (dab. Baltarusija) savo darbą pradėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės policijos komisija. Tiesiogiai įkurta prorusiškos LDK Generalinė konfederacijos nutarimu iš Abiejų Tautų Respublikos policijos komisijos (įkurta 1791 06 28) sudarant atskiras LDK ir Lenkijos policijos komisijas. LDK policijos komisijos misija buvo užtikrinti viešąją tvarką visuomenėje. Ji prižiūrėjo vietos administracijos darbą, cenzūrą, jai priklausė ligoninių (špitolių) priežiūra ir kt. Komisiją sudarė 1 senatorius ir 5 bajorijos atstovai renkami seime, o jos posėdžiams turėjo vadovauti LDK didysis maršalka. Į pirmąją komisiją buvo išrinkti Vilniaus kaštelionas Mykolas Jeronimas Radvila, Vilniaus vaiskis Valentas Goreckis, Rečycos pakamaris Stanislovas Valavičius bei dar trys bajorijos atstovai iš įvairių LKD apskričių. Komisijos aparatui priklausė raštininkas, teismo ir ekonomikos regentai, generalinis sekretorius, įgaliotinis, archyvistas, kasininkas ir geometras. LDK policijos komisijos veikla nutrūko 1794 m. pavasarį LDK prasidėjus sukilimui.

Gruodžio 29-oji

144 

Gimė Povilas Januševičius, 1866 12 29 Biržuose (buv. vls., dab. r.). Kunigas, kalbininkas, prozininkas, publicistas, pedagogas, prelatas. Baigė Rygos (Latvija) gimnaziją, studijavo Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijoje (1886–1890). Kunigavo Linkuvoje (1890–1894). Studijas tęsė Sankt Peterburgo (Rusija) dvasinėje akademijoje (1894–1898). Paskirtas Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijos dėstytoju (1898–1919). Ėjo Žemaičių (nuo 1926 – Kauno) vyskupijoje cenzoriaus, oficiolo pareigas (nuo 1918). Kauno Šv. Trejybės bažnyčios klebonas (1919–1938). Kunigavimo metais rūpinosi našlaičiais, dalyvavo įvairių katalikiškų organizacijų veikloje. Padėjo Jonui Jablonskiui redaguoti Jono Juškos lietuvių kalbos žodyną. Išleido lietuvių rašybos vadovėlių „Trįs lekcijos geram išsimokinimui puikjai rašyti“ (1900), „Naujas lietuviškas kalbamokslis“ ir kt., religinio, etinio, turinio knygų. Aktyviai bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, buvo pirmojo moterų žurnalo „Lietuvaitė“ (1910–1914) redaktorius. Paliko atsiminimų dienoraštį „Visokių atsitikimų sąraszą: 1895–1898“ (publ. 2004). Mirė (82) 1948 05 17 Kaune.

Gruodžio 30-oji

345 

Mirė Povilas Jonas Sapiega (56), 1665 12 30 Ružanuose (dab. Baltarusija). Gimė 1609 greičiausiai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. LDK karo veikėjas. Vitebsko (1646–1655) ir Vilniaus vaivada kartu LDK didysis etmonas (nuo 1656). Neparėmė 1655 m. Kėdainių sutarties su Švedija ir su savo kariuomene pasitraukė prie Bresto. Po brolio Kazimiero Sapiegos mirties (1656) paveldėtus didžiulius turtus panaudojo LDK kariuomenei samdyti. Su 10 tūkst. karių padėjo Lenkijos kariuomenei išvaduoti Švedijos kariuomenės okupuotus Sandomežą ir Varšuvą (1656 pavasarį). Kartu su Lenkijos etmonu Steponu Čarnieckiu sumušė Rusijos kariuomenę (1660 07 27) Polonkoje (dab. Baltarusija), toliau vadovavo LDK kariuomenei išvaduojant Rusijos okupuotas LDK žemes.

150 

Gimė Jonas Jablonskis (slap. Rygiškių Jonas), 1860 12 30 Kubiliuose (Būblelių vls., dab. Šakių r.). Kalbininkas, lietuvių bendrinės kalbos tėvas. Baigė Marijampolės gimnaziją (1881), studijavo Maskvos universitete (1881–1885). Dirbo privačiu mokytoju, teismo raštininku, mokytojavo Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija, 1889–1896) ir Talino (Estija, 1896–18900) gimnazijose. Bendradarbiavo „Aušroje“, „Varpe“, „Viltyje“ ir kt. Už lietuvišką veiklą ir draudžiamos lietuviškos spaudos laikymą Taline iškelta byla (1900), ištremtas į Pskovą (Rusija, 1902). Po malonės suteikimo apsigyveno Šiauliuose (1903). Persikėlęs į Vilnių dirbo „Vilniaus žinių“ redakcijoje (1904–1905). Mokytojavo Panevėžyje (1906), Breste (nuo 1908) ir Gardine (nuo 1912, abu Baltarusijoje). Pirmojo pasaulinio karo metais su Gardino gimnazija evakuotas į Veližą (1914), persikėlė į Voronežą (1915, abu Rusijoje), kur mokė lietuvių pabėgėlių vaikus. Po karo grįžęs iš Rusijos apsigyveno Vilniuje (1918), Lenkijai užėmus Vilnių, persikėlė į Kauną (1919). Dėstė Lietuvos universitete (1922–1926). Svarbiausi veikalai: „Lietuviškos kalbos gramatika“ (1901), „Lietuvių kalbos gramatika“ (1919; papild. 1922). Mirė (69) 1930 02 23 Kaune. Suteiktas Lietuvos universiteto garbės profesoriaus vardas (1922), apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu (1928) Latvijos universiteto garbės daktaras (1929). Konstantino Jablonskio (1892–1960) tėvas.

Gruodžio 31-oji

575

Pasirašyta Brastos (Bresto) taika. 1435 12 31 Kujavijos Breste (Lenkija) Lenkijos karalius Vladislovas III, Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis ir Kryžiuočių ordino didysis magistras Paulius Rusdorfas pasirašė taikos sutartį. Tai Pabaisko mūšio (1435 09 01) pasekmė, mat tarp pralaimėjusiųjų buvo Kryžiuočių ordino autonominė šaka – Livonijos ordinas ir buvęs Lietuvos didysis kunigaikštis Švitrigaila. Magistras įsipareigojo neberemti Švitrigailos ir nesikišti į LDK vidaus reikalus, o Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu pripažinti tik tą, kuris bus išrinktas su Lenkijos karaliaus ir Valstybės Tarybos sutikimu. Sutartis patvirtino Melno taika (1422) nustatytas LDK ir Lenkijos sienas su Kryžiuočių ordinu.

152 

Gimė Vincas Kudirka, 1858 12 31 Paežeriuose (buv. vls., dab. Vilkaviškio r.). Mirė (40) 1899 11 16 Naumiestyje (nuo 1934 – Kudirkos Naumiestis). Vienas iš lietuvių tautinio sąjūdžio ideologų, rašytojas, varpininkas, gydytojas, Lietuvos Respublikos himno autorius. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje (nuo 1871), įstojo į Seinų kunigų seminariją (1877), bet iš jos pašalintas dėl pašaukimo stokos (1878). Baigė Marijampolės gimnaziją (1881) ir Varšuvos universiteto medicinos fakultetą (1889), iš kurio už antivalstybinę veiklą kartą buvo pašalintas. Prisidėjo kuriant Varšuvoje nelegalią Lietuvos studentų draugiją „Lietuva“ (1888). Bendradarbiavo „Aušroje“ (nuo 1885). Žurnalo „Varpas“ redaktorius (su pertraukomis 1889–1899), žurnalo „Ūkininkas“ (1890) leidimo iniciatorius. Dirbo gydytoju Šakiuose (1890–1894). Gydėsi Kryme ir Adrijo pajūryje (1894–1897). Dėl lietuviškos veiklos padarius kratą namuose (1895) ir radus draudžiamos lietuviškos spaudos suimtas, tačiau dėl ligos (džiovos) amnestuotas (1896), gyveno pas tėvus. Parašė prozos, poezijos, kūrinių, publicistikos, rinko ir vertė tautosaką, kūrė muziką. Sukūrė „Tautišką giesmę“ tapusią Lietuvos Respublikos himnu. Žymiausi kūriniai – poezijos rinkinys „Laisvos valandos“ (1899), satyriniai apsakymai „Viršininkai“ (1895), „Vilkai“ (1898), „Lietuvos tilto atsiminimai“ (1896), „Cenzūros klausimas“ (1897). Išvertė Dž. G. Bairono, F. Šilerio, A. Mickevičiaus, J. Slovackio, I. Krylovo kūrinių.

150 

Gimė Silvestras Žukauskas, 1860 12 31 Poškiečiuose (Pakruojo vls., dab. r.). Mirė (76) 1937 11 26 Dovalgonių dvare (netoli Kauno), palaidotas Kaune. Karininkas, generolas (1920). Baigė Marijampolės gimnazijoje 6 klases, tarnavo Rusijos kariuomenės kavalerijoje (nuo 1881). Baigė Karininkų artilerijos mokyklą (1903). Dalyvavo Rusijos-Japonijos kare (1904–1905). Pasižymėjo kariniais gabumais, todėl sparčiai kilo karjeros laiptais: papulkininkis (1908), pulkininkas (1912), generolas majoras (1916). Grįžęs į Lietuvą (1918) organizavo Lietuvos kariuomenę. Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo viršininkas (1919) ir Vyriausiasis kariuomenės vadas (1919–1920; 1923–1928, su pertrauka). Sėkmingai vadovavo Lietuvos kariuomenės kovoms su bolševikais (1919), bermontininkais (1919) ir lenkais (1919–1920). Suteiktas generolo laipsnis (1920). Už nuopelnus apdovanotas Lietuvos ir kitų šalių vienuolika ordinų, svarbesni iš jų: Šv. Georgijaus kardas su paauksuota rankena (Rusija), Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius (1919), Karo kryžius (Čekoslovakija, 1926).