“Gražūs mano Tauragnai...”

Tauragnų miestelis Aukštaitijoje paminėjo 750 metų sukaktį

Tarp ežerų ežerėlių, tarp kalvų kalvelių, kurių šlaituose lyg paukščių lizdai sulipę kaimai ir atskiros sodybos, vingiuoja siaura asfalto juosta iš Utenos į Tauragnus. Ten ant ežero kranto, jau didesnė kelių sankryžėlė, iš kurios gali pasukti į kaimyninį Ignalinos rajoną. Kelių rodyklės rodo: Kirdeikiai – 12 km, Daugailiai – 10.

Senoji Tauragnų bažnyčia sudegė Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, ją mena tik pamatų ir mūrinės tvoros akmenys po senais buvusio šventoriaus medžiais. Todėl šio Aukštaitijos miestelio jubiliejui skirtos šv. Mišios vyko toliau nuo centro, prie kapinių įkurtoje bažnyčioje.

Po pamaldų šimtai į iš įvairių Lietuvos bei Tauragnų seniūnijos kampelių į bažnyčią susirinkusių žmonių su vėliavomis, orkestru, choristais, kartu pasipylė į pagrindinę miestelio gatvę. Eisena sustojo jau minėtoje sankryžėlėje, kur iškilo Tauragnų 750 metų jubiliejui skirtas koplytstulpis (autorius – tremtinys Antanas Mačerauskas), pažymintis tą garbingą datą – 1255–2005.

Į šventę atvyko Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, Utenos apskrities meras Alvydas Katinas ir kt. Pagrindinis šventės režisierius, aišku, buvo visur esantis Tauragnų seniūnas Alvydas Danauskas.

Tauragnų jubiliejaus dienai “Versmės” leidykla išleido Lietuvos tūkstantmečiui (1009–2009) skirtą “Lietuvos valsčių” serijos knygą “Tauragnai”. Į jos pristatymą atvyko “Versmės” leidyklos vadovas Petras Jonušas, šios monografijos vyriausiasis redaktorius Venantas Mačiekus, Tautosakos skyriaus redaktorius Povilas Krikščiūnas, istorikas Stanislovas Buchaveckas ir kt. savo darbu prisidėję prie šio istorinio leidinio.

Ekspedicijoms vadovavo Venantas Mačiekus

Tauragnų kraštas nepakartojamas gamtos grožiu ir istoriniais įvykiais. Čia, išsitiesęs visu savo 9,5 km ilgiu, tarp kalvų ir piliakalnių tyvuliuoja giliausias Lietuvos ežeras Tauragnas, kiek tolėliau nuo jo į padebesius kopia kitas rekordininkas – Piliakalnio ežeras, kurio paviršius yra aukščiausiai Lietuvoje – beveik 200 metrų aukščiau jūros lygio. Kraštovaizdis raižytas, patrauklus akiai, anot poeto: “Krūmai ežerai, kalnai – gražūs mano Tauragnai.”

Ne vieną vasarą šiame krašte praleido monografijos “Tauragnai” ekspedicijų vadovas Venantas Mačiekus, dalyviai ir kiti knygos autoriai. Apie tuos darbus monografijos vyriausiasis redaktorius V. Mačiekus pasakojo:

“Rinkti medžiagą šiai knygai pradėjome 1977 metais, kai Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva surengė kompleksinę tiriamąją ekspediciją į Tauragnų apylinkes. Vietą ekspedicijai parinkti padėjo iš Tauragnų seniūnijos Daunorių k. kilęs lituanistas, dabar Vilniaus universiteto profesorius habil. dr. Bonifacas Stundžia. Ekspedicijoje Tauragnų apylinkes tyrinėjo net 131 mokslininkas ir kraštotyrininkas. 28 tautosakos rinkėjai, vadovaujami Gražinos Mališauskienės (Meilutytės), užrašė 1737 kūrinius (957 dainas su melodijomis, 500 pasakojamosios tautosakos, 118 smulkiosios ir 162 kitokios tautosakos kūrinių). Nemenkas 26 kalbos medžiagos rinkėjų (vadovas B. Stundžia) derlius: 2460 žodžių su sakiniais, 2700 vietovardžių, po 600 pravardžių ir zoonimų, 580 atsakymų į dialektologines anketas. 28 etnografai parašė per 1000 mašinraščio puslapių etnografinių aprašų, 10 dailininkų nupiešė per 300 etnografinių objektų piešinių. Surinkome atsiminimų, eksponatų muziejams, užpildėme pluoštą sociologinių anketų. Šiek tiek ekspedicijoje surinktos etnografinės ir sociologinės medžiagos, smulkiosios tautosakos buvo paskelbta žurnaluose “Kraštotyra 13” ir “Kraštotyra 24”. Galimybė skelbti politiškai nekupiūruotą ekspedicijų medžiagą atsirado tik atgavus nepriklausomybę.

Istorijos pavyzdžiai rodo, kad dažnai vienokią ar kitokią įvykių raidą lemia asmenybės. Ta paralelė tinka ir “Versmės” leidyklos bei monografijų serijos “Lietuvos valsčiai” atsiradimui. Lokalinių monografijų rengimo ir leidimo 1994 metų pabaigoje ėmėsi buvęs Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos ekspedicijų dalyvis, patriotiškai nusiteikęs verslininkas Petras Jonušas. Jau rengiant pirmąją monografiją, kilo mintis būsimąsias knygas jungti į “Lietuvos valsčių” seriją. “Tauragnai” yra 12-oji šios serijos knyga.”

XVIII a. dvaro inventorius

Istorijos šaltiniuose išlikęs 1792 metų balandžio 23 d. Tauragnų dvaro inventoriaus aprašymas. Šiuos dokumentus minėtai monografijai parengė Algirdas Baliulis. Inventoriaus aprašymas mus grąžina į kelių šimtų praeitį.

…Tauragnų dvaras prie to paties pavadinimo ežero pastatytas ant kalno. Ekonomijos pastatas statytas iš medžio sijų, ant mūro pamatų, stogas dengtas skiedromis, o virš jų – šiaudai. Svirnas pagrindiniu fasadu atgręžtas į ekonomijos pastatą, ant mūrinių pamatų, su 8 kolonų gonkomis ir lopeta išlygintais šiaudais dengtu stogu. Išėjus iš abaro dešinėje pusėje – bravoras. Virš stogo išvestas mūrinis kaminas. Bravorininko kambarys su apvalia plytine krosnimi ir dviem langais. Lubos iš lentų, plūkto molio asla. Šalia kambario – pirtis arba salyklinė, du dideli langai iš stiklo gabalų, viduje pusė aslos iš plūkto molio, o pusė grindų – iš lentų salyklui daiginti. Krosnis statyta iš plytų ir akmenų tokiu būdu, kaip įprasta pirtyse. Iš bravoro laiptai veda į viršų. Po tuo pačiu stogu – jautidė, joje aplink loviai, du kubilai įkasti į žemę. Į tuos kubilus iš bravoro latakais pilamas žlaugtas (broga penimiems galvijams).

Pirmasis kanalas už bravoro su užtvanka ir šliuzu, iš to kanalo vanduo lataku bėga į vamzdžius. Tarp to kanalo ir bravoro šulinys su rentiniu ir gerve.

Antrasis kanalas yra bravoro gale, prie jo užtvanka ir šliuzas iš apvalaus seno medžio.

Einant nuo bravoro, dešinėje pusėje ant kalnelio stovi palivarko pastatas iš seno medžio ir skiedromis dengtu stogu. Kairėje priemenės pusėje – kepykla su kamara. Išėjus iš kepyklos į priemenę, kairėje pusėje įrengta daržovinė. To pastato gale žemėje iškastas rūselis daržovėms supilti. Priešais jį – nauja sūrinė, į ją laiptai su turėklais. Netoli sūrinės, ekonomijos pastato gale, žemėje iškasta ledainė su dvigubu apvalaus medžio rentiniu ledams sudėti. Į ledainę padaryta anga iš tokio pat medžio, durys į angą vienvėrės. Pro jas įėjus ir nulipus laiptais, kitos durys veda į pačią ledainę. Virš ledainės – tašyto medžio svirnas su gonkomis (prieklėčiu). Iš to svirno grindyse dvivėrės durys ir laiptai žemyn veda į ledainę…

Valsčius 1941–1944 metais

Istorikas Stanislovas Buchaveckas rinko medžiagą apie gyvenimą Utenos krašte ir Tauragnuose praėjusio amžiaus penktojo dešimtmečio pradžioje, apie 1941 metų Birželio sukilimą.

Apie prasidėjusį Vokietijos-Sovietų sąjungos karą Tauragnų valsčiaus žmonės sužinojo 1941 m. birželio 22 d. vidurdienį, kai ši žinia pasklido po kaimus ir viensėdžius Tauragnų ir kitų bažnytkaimių gyventojams skirstantis po sekmadienio šv. Mišių. Mat Tauragnų valsčiuje nebuvo strateginių objektų, kuriuos tą dieną bombardavo vokiečių lėktuvai, o Maskvos radijas, į kurį dar spėjo persijungti Lietuvos radijo stotys, apie karą prabilo irgi tik vidurdienį.

Utenos apskritis išsiskyrė antisovietinio 1941 metų Birželio sukilimo įvykiais. Pažymėtina, kad čia veikė 22 sukilėlių būriai.

Sukilėliai Utenos apskrityje pradėjo telktis birželio 22 d. popietę. Kitą dieną daugelyje vietovių buvo iškeltos tautinės vėliavos. Tą pačią birželio 23 d. aktyviausios sukilėlių grupelės, pasiėmusios išslapstytus ginklus, rinkosi į Uteną, kurią tuomet dar kontroliavo gerokai pakrikusios sovietų valdžios pareigūnai.

Utenos miestą sukilėliai užėmė ankstų 1941 metų birželio 24 d. rytą. Buvo nuginkluota ir suimta keliasdešimt besitraukiančių sovietų kareivių, taip pat vietos sovietų aktyvistų ir milicininkų. Tačiau lengvai užleisti apskrities centro, kuris buvo svarbus karinių komunikacijų mazgas prie plento Kaunas–Daugpilis, sovietų karinių dalinių karininkai ir ypač NKVD viršininkai, įniršę dėl nesėkmingos karo pradžios ir vykstančio lietuvių sukilimo, negalėjo. Mat ruošiantis karui tikėtasi kariauti Vokietijos teritorijoje, tam buvo prispausdinta daugybė Vokietijos ir kitų Europos šalių strateginių žemėlapių. Tokiomis aplinkybėmis sukilėlių susirėmimai su sovietų baudėjais, prieš vokiečių vermachtui pasiekiant Utenos apskritį (vokiečių kariuomenė į Uteną įžengė tik birželio 25 d. vakare) buvo neišvengiami. Utenoje išsilaikę visą dieną, sukilėliai išleido savo įsakymus ir paleido iš kalėjimo ir NKVD areštinės suimtus žmones. Taip jie buvo išgelbėti ir Utenoje nepasikartojo sadistinis susidorojimo Rainiuose scenarijus.

Birželio 23 d. Tauragnų valsčiaus gyvenvietėse buvo iškeltos pirmosios tautinės vėliavos. Sukilėliai apšaudė per miestelį važiuojančius raudonarmiečių ir enkavedistų sunkvežimius. Viena iš automašinų nuo sukilėlių kulkų ar granatos sprogo ir užsidegė. Kariuomenės pusėje buvo aukų ir sužeistų. Nukautas aukšto rango sovietų karininkas. Kiti kareiviai turėjo pasukti atgal į Uteną.

Tauragnai (Therake, Theuraxe, Thowraggen, Towragen) pirmąsyk rašytiniuose šaltiniuose paminėti 1255 metų spalio mėn. ir 1261 metų rugpjūčio mėn. Tuomet ant Taurapilio stovėjusi pilis buvo Lietuvos atsparos punktas kovojant su Livonijos ordinu.

Prie koplytstulpio Tauragnų 750 metų jubiliejui

Atgal

Viršun