Geriausias paminklas valstybės tūkstantmečiui

Lietuvos Mokslų akademijoje vykęs trijų šiemet vasarą išleistų stambių monografijų Raguva, Lygumai. Stačiūnai ir Veliuona pristatymas visuomenei tapo prisilytėjimo prie neišsemiamų dvasinių lobių švente ir atgaiva. Interviu su Lietuvos tūkstantmečiui bei Mindaugo karūnavimo 750 metų jubiliejui skirtos knygų serijos Lietuvos valsčiai vienu iniciatorių, leidėju – ,,Versmės“ leidyklos vadovu Petru Jonušu.

– Papasakokite plačiau apie leidyklos „Versmė“ leidžiamą knygų seriją Lietuvos valsčiai. Kaip kilo sumanymas imtis tokios įspūdingos apimties darbo?

– „Versmės“ leidykla, gyvuojant jau aštuoneri metai, rengia ir leidžia daugiatomę monografijų seriją Lietuvos valsčiai, kuri įeina į Lietuvos tūkstantmečio programą. Serijos pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai. XIX a. viduryje susiformavę valsčiai buvo mažiausi, stabilūs administraciniai-teritoriniai vienetai, jungę tos pačios etninės kultūros žmones. Valsčių ribos paprastai atitiko ir parapijų ribas, tuo pačiu ir šnektų ribas. Kadangi tuo metu būta per 300 valsčių, mes ir pasirinkome juos kaip tam tikrą visą Lietuvos teritoriją aprėpiančią sistemą, rengiant ir leidžiant monografijas apie šalies miestus ir miestelius, kaimus ir vienkiemius. Ir nors mūsų serija vadinasi Lietuvos valsčiai, bet leidžiamos knygos nėra tiesiogiai apie valsčius, kurie gyvavo apie šimtą metų. Mūsų serijos knygose apimamas ne vienas tūkstantmetis: nuo priešistorės, archeologinių kasinėjimų, vietovės paminėjimo istoriniuose šaltiniuose iki šių dienų. Mes ne valsčių istorijas sudedame į monografijas, o iš tikrųjų visą Lietuvos istoriją, kuri susidėlioja iš atskirų dalių į tam tikrą visumą, kuri vadinasi valstybė. Mums atrodo, kad šiomis knygomis mes rašom savo valstybės istoriją ir tai yra geriausias paminklas.

– Kokie yra bendrieji serijos monografijų sandaros principai?

– Iš tikrųjų, jau nusistovėjo tam tikra struktūra, kurios mes laikomės. Monografija paprastai sudaryta iš septynių dalių: gamta, kraštovaizdžio raida – nuo to prasideda visos serijos knygos, praeitis arba istorija, etninė kultūra, įžymūs žmonės, kalba, tautosaka. Monografijos sklaidos laukas yra įvairiapusiškas: tai ir tradiciniai verslai, gyvenamieji namai ir jų interjeras, audiniai, paprotinė teisė, kalendoriniai ir šeimos papročiai, bažnyčios, kapinės, mokyklos bibliotekos, valstybės ir svarbiausių jos institucijų bei įstaigų kūrimosi istorija, tarmių ir vietos šnektų ypatumai, tautosaka ir liaudies išmintis, muzikantai, tautinių mažumų istorija bei papročiai ir kt.

– Tačiau tam reikia pasitelkti labai daug įvairių sričių žinovų bei specialistų. Ar lengvai sekasi surasti autorius?

– Į šias ir kitas sritis žvelgia, jas analizuoja bei savo straipsniuose apibendrina gausus įvairių sričių mokslininkų – etnografų, etnologų, sociologų, kalbininkų, istorikų, dailėtyrininkų – būrys, vietos kraštotyrininkai, mokytojai, kiti krašto šviesuoliai, aktyviai įsitraukiantys tiek renkant medžiagą, tiek ją apibendrinant. Mūsų monografijos – tai analitinio ar informacinio pobūdžio straipsnių rinkiniai, įdomūs įvairiausių pomėgių ir interesų skaitytojams, taip pat ir mokslininkams. Ir kaip sakė žinomas etnologas, prof., hab. dr. Vacys Milius, Bonoje šių monografijų straipsnių anotacijos yra verčiamos į anglų kalbą ir tokiu būdu tampa pasiekiamos užsienio tyrinėtojams. Ir todėl drįstu prieštarauti tiems, kurie sako, kad knygos apie atskirus Lietuvos regionus ir įdomios tik čia gyvenantiems ar iš šio krašto kilusiems žmonėms. Kadangi kiekvieną monografiją rengia apie 50-70 autorių, savo srities profesionalų, jų straipsniai ir nedidelės vietovės dvasinės ir materialinės kultūros reiškinius įveda į bendrą Lietuvos kontekstą. Ir tai tampa ne vietine lokaline, bet visos šalies savastimi. Iš čia šių monografijų universalus pobūdis, jų nenykstanti vertė. Aišku, straipsniuose kai kurios daromos išvados nėra visiškai neginčijamos – suradus naujų faktų, ne vienas teiginys gali keistis, bet tai nekeičia visumos.

– Kas sąlygoja vienos ar kitos monografijos atsiradimą?

– Iš tikrųjų, mes šliejamės prie didžiojo Lietuvos tūkstantmečio. Tai yra kertinė mūsų idėja, tam tikras kamienas, išsišakojantis į didesnes ar mažesnės atšakas. Tačiau Lietuvos tūkstantmetis yra absoliuti idėja, savotiška piramidės viršūnė. Bet juk negalima iškart į ją įkopti, prieš tai nepraėjus ir nepamačius, kas yra pakelėse, pasilypėjus nuo vienos prie kitos aukštumėlės. Kaip tik monografijų serija Lietuvos valsčiai yra savotiškos žvalgytuvės pakeliui į valstybės tūkstantmetį. Turime nuosekliai, detaliai įvertinti, ką matome ir žinome, naujai pakilnoti senas vertybes, nupūsti dulkes, atšviežinti atmintį. Ir vienas pagrindinių monografijos atsiradimo veiksnių – yra vieno ar kito miestelio, vietovės jubiliejus, pirmasis paminėjimo istoriniuose šaltiniuose ženklas. Tokiu būdu didįjį tūkstantmetį pasitiksime, tarsi pasilabindami su Lietuvos miestais ir miesteliais, kurių jubiliejus paminime knygomis. Štai, sakysime, Žagarė skirta šio miestelio 800 metų jubiliejui, Obeliai. Kriaunos – Obelių 480-mečiui, Plateliai – garsaus Žemaitijos miestelio 550 jubiliejui, Širvintos – šio miesto 525-mečiui paminėti, o Veliuonos atsiradimo svarbiausias stimulas buvo Magdeburgo teisės suteikimo Veliuonai 500 metų jubiliejus. Panašiai yra ir su kitomis monografijomis. Tačiau be tokios dedikacijos turi susiklostyti ir kitos palankios aplinkybės, kad knyga išvystų dienos šviesą. Kitą kartą tiesiog sunku ir suprasti, kokios jėgos pastumia vienos ar kitos monografijos spartesnį pasirodymą. O kartais tai priklauso tiesiog nuo vieno ar kito žmogaus iniciatyvos, atkaklumo ar pasiaukojimo. Beje, pirmoji knyga, kuriai buvo suteiktas leidimas naudoti Lietuvos tūkstantmečio jubiliejinį ženklą, buvo mūsų Žagarė.

– Mokslų akademijoje surengtame trijų naujausių monografijų – Raguvos, Lygumų, Stačiūnų ir Veliuonos – pristatyme kaip išskirtinį atvejį paminėjote knygos Širvintos atsiradimą.

– Širvintų atvejis yra išskirtinis tuo, kad 1998 m. į leidyklos kvietimus savivaldybėms dalyvauti serijoje Lietuvos valsčiai, kurių mes išsiuntėme daugiau kaip 80, atsiliepė tik vienintelis Širvintų meras Vytautas Šimonėlis. Visi kiti mandagiai atsisakė, teisindamiesi lėšų stygiumi ar kitokiais motyvais atsiribodami nuo kvietimo. Kaip žinia, Širvintų rajonas yra vienas mažiausių, taigi ir jo biudžetas taip pat yra vienas mažiausių. Bet šis atvejis įrodė, kad ne piniguose esmė. Viskas priklauso nuo vieno ar kito valdžios, pareigūno požiūrio į kultūrą, į praeities vertybes, nuo to, ar jis brangina ir puoselėja krašto tradicijas. Kad vieno žmogaus iniciatyva gali kalnus nuversti, įrodo ir vieno šios serijos iniciatorių – valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureato Venanto Mačiekaus pavyzdys. Iš Žiobiškio kilęs etnografas tiesiog jautė pareigą įamžinti savo gimtąjį kraštą, paskatino ir Rokiškio rajono administraciją prisidėti prie knygos leidybos, kurią akademikas Antanas Tyla pavadino paminklu Žiobiškiui. Sakysim, knyga Lygumai, Stačiūnai buvo istoriko Roberto Jurgaičio rengta daug metų. Jis kreipėsi į mūsų leidyklą, teko priderinti struktūrą prie mūsų reikalavimų ir monografija sėkmingai įsiliejo į Lietuvos valsčių seriją. Tai ne pavienis atvejis, o veikiau ta kibirkštėlė, kuri duoda pradžią.

– Jūsų leidykla tarsi pratęsia Broniaus Kviklio keturtomį Mūsų Lietuva. Matyt, poreikis turėti išleistą išsamią knygų seriją apie atskirus Lietuvos miestus, miestelius, kaimus atgyja, vėl susigrąžinus valstybingumą?

– Nors man ir nepatinka šis biurokratinis terminas, tačiau mes nesam reikiamai ir sistemingai inventorizavę savo materialinės ir dvasinės kultūros turtų. Tai lėmė įvairios istorinės bei politinės aplinkybės. Šie turtai neužrašyti, neužfiksuoti nesugražinamai pranyksta, ir, kiek įmanoma, būtina skubėti. Iš gyvenimo išeina tautosakos pateikėjai, partizaninių kovų dalyviai, mūsų tėvai ir seneliai, galėję daug ką papasakoti apie savo ir kitų gyvenimus. Kai kraštotyros ekspedicijose matai, kokie dideli turtai slypi, o mes net nesugebam ar nenorim to užfiksuoti, nes esame apsileidę ar abejingi, atsiranda šventas pareigos jausmas sumažinti tuos praradimus, palikti ateities kartoms bent tai, ką galima šiandien išsaugoti. Jeigu matai, kad yra kažkas vertinga, o tu praeini pro šalį, savotiškai nusikalsti. Nesu aš nei didesnis, nei mažesnis patriotas už kitus. Tiesiog taip atsitiko, kad niekas kitas tokio darbo nesiėmė, ir teko jo imtis man. Galbūt mes šiandien dėl to vos suduriame galą su galu, kad nesame pakankamai dvasiškai turtingi. Tūkstantis metų valstybei, o mes ieškome, kas kaltas dėl to, kad esame vargšai. Jungtinėms Valstijoms tik du šimtai metų, o kokiais žingsniais ji veržiasi į priekį. Mes stebimės ir nesuprantam, kodėl taip yra.

– Tikriausiai jums akstinas imtis šios veiklos buvo dar studijų laikais rengiamos Vilniaus universiteto kraštotyros ekspedicijos?

– Būdamas studentas, dalyvavau Venanto Mačiekaus organizuojamose Vilniaus universiteto kraštotyros klubo ekspedicijose, rinkau dainuojamąją tautosaką. Bet man galbūt didžiausią įtaką bus turėjusi mano močiutė, šviesaus atminimo Viktorija Kaupelienė, ilgametė Vilniaus 1-ųjų vaikų namų direktorė. Ji buvo tokia ištverminga, kad, tik sulaukusi 85-rių, nustojo eiti šias pareigas, o mirė šiemet, sulaukusi 95-rių. Tai ji pasėjo gerumo, pareigos sėklą, kuri vėliau neleido pasiklysti ir atvedė į Lietuvos valsčių leidybą. Be abejo, mes visi gyvenom sovietmetyj. Iš vienos pusės, gyvenimas okupuotoj valstybėj mus visus privertė šiek tiek degraduoti dvasiškai ir morališkai, nes buvo išdraskyta valstybė, atmesta kelis dešimtmečius ir šimtmečius atgal. Bet, iš kitos pusės, atgavę nepriklausomybę, įgavom didžiulį impulsą, paskatą kažkiek atsigriebti, kompensuoti tuos praradimus. Tų paskatų galbūt neturi Vakarų Europos valstybės, kurios yra seniai sočios ir seniai panašias knygas išleidusios, nors manau, kad ne visas ir ne viską. Jos tiesiog yra kitame vystymosi etape, tas etapas, kuriame mes esame, joms jau praeityje. Bet dabartis ir praeitis yra sąlyginiai dalykai. Iš tikrųjų, ko mes nesugebėjome padaryti praeitame ar šiame šimtmetyje, vis tiek turime tai atlikti. Kitaip nebūsim visaverčiai žmonės. Būsim skylėti, turintys tam tikras neužpildytas tuštumas, ir tai visur atsilieps ateity.

– „Versmės“ leidykla pati kasmet organizuoja ekspedicijas į tas vietas, apie kurias numatomos išleisti serijos knygos. Šios ekspedicijos – bene svarbiausias monografijų šaltinis?

– Iš tikrųjų, ekspedicijos suteikia galimybę pažinti kraštą, jo žmones, perteikti jų būdo, papročių savitumus, gamtovaizdžio unikalumą. Negreitas tai darbas – apibendrinti sukauptą informaciją, sudėlioti į atskirus straipsnius. Knygos ruošai prireikia kelerių metų. Artimiausios ekspedicijos bus rengiamos Seredžiuje, Rumšiškėse, Giedraičiuose, Kriūkuose, Žemaičių Naumiestyje, Papilėje, o 2002-2005 metais apie šias vietoves tikimasi parengti ir išleisti knygas. Galiu tik paminėti, kad artimiausiais metais dar ketiname išleisti monografijas Musninkai. Kernavė, Griškabūdis, Kvėdarna, Panemunėlis, Laukuva, Balbieriškis ir kt.

– Bet rengiant tokios apimties knygas, tenka remtis ne tik archyvais, bet jau išleistais kitais leidiniais. Juk tenka kai ką pakartoti, perspausdinti?

– Mes nesame atlikę tokios analizės, kiek mūsų knygose yra pakartota straipsnių iš kitų leidinių. Bet tokių straipsnių, su autoriaus žinia neretai patrumpintų ar patikslintų, būtų maždaug iki 10 proc. Iš kitų leidinių dedame tik tuos straipsnius, kurie turi didelę vertę, yra labai sunkiai pasiekiami skaitytojui. Pavyzdžiui, monografijoje Žiobiškis įdėjome prieš 100 metų Lenkijoje spausdintą straipsnį apie šioje vietovėje atliktus archeologinius kasinėjimus bei tyrinėjimus. Mes nemanom, kad dėl to knyga tampa mažiau vertinga. Be to, ne visi skaitytojai yra Lietuvos gyventojai, jie neturi galimybių ieškoti kitų leidinių. Monografijos patenka ir į įvairias užsienio bibliotekas ir tyrimo centrus, jas skaito žmones, galbūt niekad nebuvę mūsų krašte ir todėl būtina siekti, kad jie susidarytų kuo išsamesnį vaizdą apie šalį ir jos žmones.

– Kaip surandate lėšų leisti fundamentalios apimties, enciklopedinio pobudžio monografijas? Ar turite pakankamai rėmėjų?

– Išleisti vieną Lietuvos valsčių serijos knygą vidutiniškai kainuoja, apie 100,000 litų (25,000 dol.). Jeigu šiemet įstengėme išleisti tris monografijas, galite paskaičiuoti, koks mūsų leidyklos biudžetas. Antra vertus, visi mūsų leidyklos darbuotojai dar turi papildomai dirbti kitur, nes iš čia gaunamo atlyginimo tiesiog sunku būtų išgyventi, išlaikyti šeimą. Nežarsto didelių honorarų ir mūsų autoriai, kurių garbei galiu pasakyti, kad dėl mūsų leidyklos neretai į šalį padeda kitus darbus ar nebaigtus straipsnius. Tenka be atvangos įtikinėti skirti lėšų leidybai ir Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkciją, ir Kultūros ministeriją, politikus, įmones, merus, seniūnus, verslininkus, bankininkus. Sakysime, Veliuoną 34,000 litų parėmė Kultūros ministerija, Lygumus. Stačiūnus – Almos Adamkienės paramos ir labdaros fondas (1,000 Lt), Pakruojo rajono savivaldybės kultūros skyrius (400 Lt), taip pat kraštiečiai – Švedijoje gyvenantis Povilas Čalnaris (1,200 Lt), Valstiečių laikraščio redaktorius Jonas Švoba (l,000Lt) ir kt Visų aukotojų bei rėmėjų pavardes spausdiname monografijų pradžioje.

Nuolatinis visų serijos knygų rėmėjas yra ,,Lietuvos paštas“, užsakęs straipsnių apie įvairių Lietuvos vietovės paštų istoriją. Per mus atsiranda puiki proga parodyti svarbiausių valstybės institucijų plėtrą, papasakoti skaitytojui apie jų atsiradimą ir pan. Kviečiau įmones, bankus pasekti „Lietuvos pašto“ pavyzdžiu. Juk bankai, paštas, kariuomenė, geležinkeliai yra valstybės statybos ženklai. Tiesiog labai puiki proga serijos knygose juos įtvirtinti, parodyti jų svarbą, kaip, sakysim, elektros atėjimas į kaimą, vienos ar kitos įmonės atsiradimas paveikė žmonių gyvenseną ir pan. Sulig kiekviena knygos serija stiprėja įsitikinimas, kad kas įeis į Lietuvos tūkstantmečio metraštį, tas ir liks čia tūkstantmečiams. Ir dėl to visi turėtų stengtis čia patekti, jausti pareigą ir atsakomybę, kad nebūtų tuščių puslapių valstybės istorijoje.

–Neretas užsienyje gyvenantis lietuvis turi savo archyve išsaugojęs vertingos informacijos apie kraštą, iš kurio jis yra kilęs. Kaip pasiekti, kad tai būtų pasiekiama ir jūsų leidyklai?

– Iš tikrųjų, esame kažkiek kalti, kad apie Lietuvos valsčių seriją mažai žinoma užsienyje. Reklama, informacijos sklaida būtina, kad apie mus žinotų, į mus kreiptųsi, pagaliau, mus paremtų. Juk vien dėl to, kad neturime pakankamai lėšų, negalime planuoti ir leidybinės veiklos, organizuoti nepigiai kainuojančių ekspedicijų į atskirus regionus ar vietoves. Gal ir tarp svetur gyvenančių tautiečių atsirastų tokių, kurie sumanytų apie savo gimtąjį kraštą palikti knygą ir tuo ne tik patiems įsiamžinti, bet ir palikti istorijai fundamentalų leidinį apie savo kraštą. Esame pasiryžę rėmėjui, kuris būtų knygos mecenatas ir paaukotų 20-30 tūkstančių dolerių, skirti titulinį puslapį su nuotrauka ir palinkėjimais skaitytojui, parengti išsamų straipsnį apie šio kilnaus žmogaus ir tikro lietuvio gyvenimą ir veiklą. Pats iš savo pusės garantuočiau, kad visi pinigai būtų skirti tik šiai knygai, ir niekam kitam. Taip pat, jeigu dienraštis Draugas sutiktų spausdinti, mielai nuolatos pateiktume informaciją apie numatomas leisti bei išleidžiamas mūsų leidyklos monografijas. Manytume, kad toks bendradarbiavimas būtų abipusiai naudingas. Tikiu, kad, bendrai surėmę pečius ir jausdami atsakomybę už savo valstybę, garbingai pasitiksime tūkstantmečio jubiliejų, naujai pažvelgsime į nelengvą istoriją ir kartu kursime geresnę ateitį. Manau, kad kiekviena serijos Lietuvos valsčiai knyga tampa savos valstybės atradimu, jos vizijos paieškomis.

 – Dėkui už pokalbį.

Kalbėjosi

Jonas Albertavičius 

Atgal

Viršun