Senoji Plokščių žemė išaugino daug garbių žmonių

Jonas Matusas

Jonas Matusas

Šiandien tęsiu įspūdžius, kurie susikaupė per „Versmės“ leidyklos surengtą ekspediciją į Plokščius. Šį kartą toliau pakalbėsime apie žymius plokštiečius.

Tarp jų, be abejo, būtina paminėti istoriką Joną Matusą.

Jo kolega Zenonas Ivinskas įvertino Joną Matusą kaip istoriką, turėjusį gerą pasiruošimą, gerai mokėjusį keletą svetimų kalbų, bet dėl gyvenimo aplinkybių negalėjusį visiškai atsidėti darbui.

Jonas Matusas gimė 1899 metų spalio 26 dieną Vaiguviškiuose, kur ir dabar tebėra jo tėviškės sodyba. 1911 metais jis baigė pradinę mokyklą Plokščiuose. Lankė Jurbarko ir Seinų keturklases mokyklas.

Gimnaziją baigė Kaune 1919 metais. Vėliau mokėsi kunigų seminarijoje Gižuose. Jo primicijos vyko Plokščiuose 1924 metų rugsėjo 7 dieną.

1924–1930 metais studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Nuo 1936 metų jis – jau šio universiteto docentas.

Žymiausi Jono Matuso istorijos darbai – „Lietuvių rusinimas per pradžios mokyklas“ (1937 m.), „Švitrigaila“ (1938 m.), „Lietuvių kultūra senais laikais“ (1939 m.), „Šaulių sąjungos istorija“, „Senovės prūsų žemės nukariavimas“ (1940 m.).

Jonas Matusas, mokėdamas kelias kalbas, naudojosi pirminiais šaltiniais, detaliai juos nagrinėjo. Sovietmečiu jam buvo prikišama, kad rašo krelikalizmo ideologijos veikiamas.

Pacituosiu, kalbos netaisęs, nedidelę ištraukėlę iš daktaro Jono Matuso straipsnio „Iš kur vokiečiai Mažojoje Lietuvoje“, išspausdinto „Trimite“ (1935 09 26. Nr. 39):

„Tokiu būdu prūsai-lietuviai buvo uždaryti savo žemėje lyg kokiame katile. Apgalvotai buvo čia inleidžiama svetimo, daugiausia vokiško elemento. Patys vietiniai gyventojai visokiais būdais buvo žeminami ir skriaudžiami. Bet ką matome? Nors po maro in Mažąją Lietuvą pritraukė per 100 000 svetimų kolonistų, XVIII a. pab., kaip sako Mielckės žodyno inžanga, dar čia randama in 200 000 lietuvių. 1848 m. oficialus gyventojų surašymas dar jų paduoda per 160 000. Ir tai po to, kai XVIII a. pirmais dešimtmečiais lietuviai iš Mažosios Lietuvos bėgo in Didžiąją Lietuvą. Žmogui, visokio plauko, net ir savųjų, tendencinės literatūros apsvaigintam, sunku tam patikėti, bet „būriais bėgimą“ aiškiai mini jau cituotas mokslininkas Aubinas. Jei prisiminsime mūsų Klaipėdos kraštą, tai čia lietuviškiausias kraštas. Ana 1763 m. Priekulės apskrityje tebuvo vos 21 vokiška pavardė. Mokslininkas Zveckas mini vokiečių emigraciją in tą žemę antroje XIX a. pusėje.

Vėliau viso savaime peršasi išvada, jog Mažosios Lietuvos, taigi ir Klaipėdos krašto, pirmieji vietiniai gyventojai buvo lietuviai. Ją patvirtina ir tas faktas, kad po 600 metų vokiško valdymo su lietuvių žeminimais, spaudimais, jų kalbos persekiojimais ir brukimais vokiškos maldos dar ir šiandien daugelyje vietų už Nemuno, vadinamuose Rytų Prūsuose, gyvena lietuviai. Daugiau negu keista, kad svetimųjų agitacija kartais pasiekia ir mūsų žmones. Pernai vienas šiaip visai lietuviškas laikraštis dėl šventos ramybės atsisakė dėti vieną straipsnį, kur išrodinėjama Mažosios Lietuvos lietuviškumas. Reikia be galo saugotis, nes toji „šventa ramybė“ seniau privedė ligi to, jog lietuvis, pataikaudamas lenkams, ėmė gėdytis savo vardo“.

Jonas Matusas yra parašęs beletristinių dalykų religine ir blaivybės tematika.

Tolimesnis Jono Matuso gyvenimo kelias – išeivio dalia. 1944 metais jis patenka į Vokietiją. Nuo 1948 metų apsigyvena Amerikoje. Ten kurį laiką dirbo vokiečių ir prancūzų kalbų dėstytoju kunigų seminarijoje, dirbo ir pastoracinį darbą įvairiose vietose.

Mirė 1962 metų birželio 29 dieną Niujorke.

Pranas Gudaitis

Pranas Gudaitis

Dar tebestovi Plokščiuose, Vaiguvos slėnyje, namas, kuriame gyveno Prano Gudaičio motina. Čia 1920 metų sausio 13 dieną gimė būsimasis poetas.

1944 metais jis pasitraukė į Vakarus. Apsigyveno Kanadoje.

Išleido eilėraščių rinkinį „Aguonos ir smėlis“ (1957 m.).

Pagrindiniai eilėraščių motyvai yra gamta ir asmeniniai išgyvenimai, jaučiamas polinkis į avangardizmą.

Gaila, anot plokštiečio kraštotyrininko Vytauto Valuntos kad, apie šį mūsų poetą tiek težinome, kiek yra parašęs Vytautas Kazakevičius „Tarybų Lietuvos enciklopedijoje“.

Dar ir šiandien galima dažnai išgirsti Prano Gudaičio eilėraštį „Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus“, pavirtusį populiaria daina. Ją su malonumu Plokščiuose dainavo ir „Versmės“ leidyklos surengtos ekspedicijos dalyviai.

Šios dainos populiarumą liudija pokario metais sukurtas posmelis:

Neišeik, neišeik iš kolchozo,
Nepalik avižų nepjautų,
Bulvės nekastos, avižos byra,
Už darbadienius nėra grūdų!

Antanas Venys

Antanas Venys

Antanas Venys – dar vienas šio krašto literatas, dar vienas JAV lietuvis, kaulus paguldęs svetimoje žemėje.

Antanas Venys gimė 1904 metų gruodžio 27 dieną Antkalniškiuose. Pradinę mokyklą lankė Plokščiuose, vėliau baigė Šakių „Žiburio“ gimnaziją. Po jos baigė mokytojų kursus Vilkijoje ir Kauno „Saulės“ seminarijoje.

Buvo pradinių mokyklų mokytojas. Mokytojaudamas Brazūkuose, išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Jaunos svajonės“.

Perkeltas į Šiaurės Lietuvą, dirbdamas Linkuvoje parašė antrąją eilėraščių knygą „Žydintis pavasaris“.

Vėliau Antanas Venys Kauno Vytauto Didžiojo universitete studijavo teisę. Studijas baigė jau vokiečių okupacijos metais Vilniaus universitete. Čia parengė trečiąjį eilėraščių rinkinį, bet nespėjo išleisti.

1944 metais pasitraukė į Vakarus. Nuo 1949 metų gyveno Čikagoje. Su jo darbu čionykščiame metalo fabrike susikęs paskutinio jo eilėraščių rinkinio pavadinimas – „Geležiniai žiedai“.

Mirė Antanas Venys Čikagoje 1971 metų lapkričio 22 dieną.

Jonas Švedas

Plokščiai yra davę Lietuvai Nepriklausomybės kovų savanorį, kariuomenėje užsitarnavusį pulkininko leitenanto laipsnį – Joną Švedą.

Jonas Švedas gimė 1894 metų kovo l0 dieną pačiuose Plokščiuose. Jo tėvas buvo bežemis vėjinių malūnų meistras. Atvažiavusį į svečius Joną Švedą matydavo žmonės besėdiniuojantį to namelio verandoje.1933 metais jis baigė Vytauto Didžiojo aukštųjų karininkų kursų 1 laidą ir gavo pulkininko leitenanto laipsnį.

1938 metais jis įgijo ir Vytauto Didžiojo universiteto diplomą. Čia studijavo ekonomiką. Vokiečių okupacijos metais Jonas Švedas dirbo Kauno savivaldybėje buhalterijos viršininku.

1944 metais pasitraukė į Vokietiją, ten suorganizavo lietuvių vaikams darželį, pradinę mokyklą ir net gimnaziją.

1950 metais atvyko į JAV. Ten tapo aktyvus lietuvių išeivių bendruomenės narys. Buvo lietuvių bendruomenės kultūros fondo pirmininkas, organizavo Pirmąjį ir Antrąjį lietuvių kultūros kongresus, pirmąsias dainų ir šokių šventes Čikagoje.

Jonas Švedas mirė Čikagoje 1988 metų balandžio 10 dieną.

Marija Kristina Krasauskaitė

Marija Kristina Krasauskaitė gimė 1902 metų kovo 13 dieną Plokščiuose. Po tėvo mirties M. K. Krasauskaitė liko jo paveldėtoja.

1920 metais ji baigė Marijampolės gimnaziją. 1922–1926 metais ji studijavo istoriją Halės ir Ciuricho universitetuose.

Kaip teigė žinomas istorikas Zenonas Ivinskas, rinkinyje apie Vytautą Didįjį (1950 m.) jos duota valdovo charakteristika parodė, kad Krasauskaitė yra įžvalgi istorikė, tačiau atsidavimas pedagoginiam darbui jai neleido tėvynėje ir emigracijoje rimtai užsiimti tyrinėjimais.

M. K. Krasauskaitė dirbo mokytoja, buvo gimnazijų direktorė Marijampolėje ir Vilniuje. Artėjant frontui pasitraukė į Vokietiją ir Miunchene dirbo lietuvių gimnazijoje.

1949 metais ji emigravo į JAV ir dirbo Haveford College bibliotekoje.

Tomas Glodas

Tomas Glodas – mokytojas lituanistas, kilęs iš šio krašto. T. Glodas gimė 1902 metais Buižiuose. Baigė Šakių „Žiburio“ gimnaziją, vėliau – Kauno „Saulės“ mokytojų seminariją.

Nuo 1926 metų mokytojavo Kaune, Pasvalyje, Anykščiuose, Ignalinoje.

1951 metais jis tapo sovietų represijų auka, suimamas. Kalėjo Maliukų lageryje prie Šilutės. 1954 metais Tomas Glodas grįžta iš lagerio į Kauną.

Tomas Glodas prie ąžuoliuko, pasodinto Petro Kriaučiūno sodybos vietoje

Nuo tada prasideda kitas Tomo Glodo darbo etapas – kraštotyrai paskirti metai. Jis su Kauno kraštotyrininkais kaupia istorinę medžiagą, užrašinėja vietovardžius, talkina Lietuvos akademinio žodyno darbuotojams, organizuoja ekskursijas po Lietuvą.

Tomas Glodas daug nudirba šiuose kraštuose. Jis suranda Plokščių įkūrimo datą. Norėjo išleisti per dvejus metus išsamią Plokščių miestelio istoriją.

Turime būti dėkingi jam už ąžuoliuką, pasodintą Petro Kriaučiūno sodybos vietoje. Jis surado legendą apie Vinco Kudirkos akmenį.

Palaidotas Tomas Glodas Plokščių kapinėse, šalia savo tėvų.

Atgal

Viršun