Plokščiai: čia dirbo ir gyveno 
daug žymių ir garbingų žmonių

Klebonas Antanas Urbanavičius

Toliau tęsiu įspūdžius, kurie susikaupė per „Versmės“ leidyklos surengtą ekspediciją į Plokščius. Šį kartą norisi daugiau pakalbėti apie žymius plokštiečius.

Plokščių klebonas Antanas Urbanavičius su parapijiečiais

Miela buvo susipažinti ir bendrauti su Plokščių klebonu kunigu Antanu Urbanavičiumi. Šis šviesus žmogus daug nusipelnė Plokščiams ir jo apylinkėms, yra labai gerbiamas ir mylimas.

„Kokie žmonės gyvena Plokščių parapijoje?“ – pasiteiravau klebono.

„Daugiausia – geri“, – vienareikšmiškai atsakė jis.

Antanas Urbanavičius labai rūpinasi bažnyčia, suremontavo ją, gražiai sutvarkė šventorių. Be to, jis aptarnavo ir šalia esančią Sutkų parapiją. Pastaraisiais metais kunigas daug dėmesio skyrė Sutkų bažnyčiai statyti.

„Tautos šventovę, bažnyčią Kaune, stato 15 metų ir netgi su valstybės finansavimu iki šiol nepabaigė, o Plokščių parapijos klebonas Antanas Urbanavičius Sutkų bažnyčią prikėlė per keletą metų. Dar laukia daug nebaigtų darbų, tačiau bažnyčioje jau vyksta šventos Mišios“, – perskaičiau katalikų leidinyje „XXI amžius“.

Plokščių bažnyčios statytojo kunigo Tomo Jankausko kapas

Jei prisimintume istoriją, tai dar 1938 metais buvo gautas Šakių apskrities leidimas statyti Sutkų bažnyčią pagal architekto S. Fedoravičiaus projektą. 1939 metais vyskupas M. Rainys, dalyvaujant kitiems vyskupijos dvasininkams, pašventino bažnyčios pamatus ir įklojo kertinį akmenį. Bažnyčia buvo pradėta statyti ir pamūryta iki stogo. Darbus tęsti sutrukdė karas ir sovietinė okupacija.

Idėją atstatyti Sutkų bažnyčią klebonui Antanui Urbanavičiui pasiūlė žinomas kultūros istorikas Albinas Vaičiūnas. Kilniam tikslui finansiškai padėjo gelgaudiškiečiai Gerulaičiai. Generaliniai rėmėjai – Vokietijos šalpos organizacijos „Kirche ir Not“ bei „Renovalis“.

Kleboną Antaną Urbanavičių parapijiečiai vadina kunigu-kūrėju. 22 darbo metus Plokščių parapijoje dirbantis klebonas kupinas idėjų. Jau keletą metų jis ieško galimybių parapijos namuose įsteigti socialinės paramos centrą.

Pasitelkęs profesionalius specialistus, kunigas pateikė paraišką socialinės paramos centro steigimui finansuoti, paruošė darbų sąmatą ir projektą. Šiai klebono idėjai pritaria Kubilių, Plokščių, Voniškių žemės ūkio bendrovių vadovai, seniūnė Laima Miliūnienė, savivaldybės meras Juozas Bertašius.

Paprastas žmogus, anot Antano Urbanavičiaus, nedaug tepadarys, tik pinigai bus išleisti vėjais. Klebonas tiki, kad finansavimą centro steigimui gaus.

„Dabar taisyklė, kad už pinigus galima viską padaryti, nebegalioja. Reikia sutelkti visas jėgas ir būrį specialistų, kad tikslas būtų pasiektas ir pinigai panaudoti“, – kalbėjo klebonas. Klebonai, septynetą metų tarnavę vienai parapijai, vyskupo sprendimu perkeliami tarnauti kitur. Tačiau išimtys leidžia kunigams baigti pradėtus darbus.

„Čia išdirbau jau daugiau kaip 20 metų, čia norėčiau ir būti palaidotas“, – sako kunigas Antanas Urbanavičius.

Jis gyvybingomis šaknimis yra įaugęs į senąją Plokščių žemę.

Konstantinas Bajerčius-Garibaldis

Konstantinas Baječius-Garibaldis

Konstantinas Bajerčius gimė 1903 metų spalio 24 dieną Plokščių valsčiaus Pajotijų kaime. Augo Šakiuose tarp kitų devynių brolių ir seserų. Jurbarke baigęs „Saulės“"gimnaziją, pasirinko mokytojo kelią. Dirbo Juodkėnų ir Žindaičių pradinėse mokyklose (Jurbarko apylinkėse), mokytojavo Grabauciškės, Gegužinės, Žiežmarių, Zūbiškių mokyklose. Buvo mylimas pedagogas, kūrybiškai skiepijęs mokiniams meilę Tėvynei ir gimtajai kalbai.

Nuo 1930 metų Konstantinas Bajerčius Kauno Vytauto Didžiojo universitete studijavo filologiją, pedagogiką. Dirbdamas ir studijuodamas bandė ir literato plunksną – parašė ir išleido poezijos knygeles vaikams: „Laukų barškučiai“, „Saulėtekis“, „Spindulėliai“, „Namuose ir giriose“, „Zuikių žemėje“, „Nugirstos šnekos“, „Iš pasakų krašto“. 1939 metais apsigyveno Alytuje, 1941 metais rudenį buvo paskirtas Alytaus mokytojų seminarijos lietuvių kalbos ir literatūros dėstytoju.

Lietuvą okupavus sovietams, stojo į rezistentų gretas. Kartu su kunigu Povilu Šliumpa-Partenijumi ir kitais įsteigė Alytuje pasipriešinimo organizaciją, vadovavo patriotinei jaunimo pasipriešinimo grupei. Organizavo platų partizanų rėmėjų tinklą, per kurį laisvės kovotojus pasiekdavo radijo technika ir sanitarijos reikmenys, žvalgybos duomenys, buvo platinama partizanų spauda. Pasirinko slapyvardį – Garibaldis.

Būdamas sumanus ir turėdamas daug pažinčių Konstantinas Bajerčius talkino koordinuojant ryšius tarp atskirų partizanų būrių ir junginių. Per jį ir jo grupę buvo palaikomas ryšys tarp Dzūkų grupės ir Dzūkų rinktinės, kurios vėliau susijungė į Lietuvos partizanų Dainavos apygardą.

1946 metų balandžio 23 dieną vykusiame partizanų sąskrydyje vieninteliam Konstantinui Bajerčiui-Garibaldžiui, kaip inteligentijos atstovui, patikėta pasirašyti Pietų Lietuvos partizanų vadų deklaraciją.

1950 metais Pietų Lietuvos srities partizanų vadas Sergijus Staniškis-Viltis savo raporte LLKS tarybos prezidiumo pirmininkui Jonui Žemaičiui-Vytautui rašė, kad „...aukštesniųjų partizanų vadų pasitarimuose atsiradus priešingumams, K. Bajerčius savo autoritetingumu ir sumanumu rasdavo išeitį priešingumams išvengti. Tai buvo išsimokslinęs, pasiaukojęs, narsus ir ryžtingas laisvės kovotojas, kuris viską, kas žmogui brangu žemėje, paaukojo Lietuvai Tėvynei“.

1946 metų pabaigoje Alytaus pasipriešinimo grupė buvo sunaikinta, jos vadovai suimti. Gruodžio 6 dieną suimtą Konstantiną Bajerčių-Garibaldį tardė ir kankino Alytaus MGB kalėjime. Nieko neišdavęs, nuo žiaurių sumušimų Garibaldis po dviejų dienų mirė kameroje.
Suklastoję mirties liudijimą, neva mokytojas mirė nuo girtumo, emgėbistai jo lavoną užkasė iki šiol nesurastoje vietoje.

1947 metų pradžioje jo žmonai Magdalenai saugumo darbuotojai grąžino tik vyro žiedą, paskutinį atlyginimą ir portfelį.

1950 metų birželio 1 dienos Pietų Lietuvos partizanų vadų susirinkimo sprendimu Konstantinui Bajerčiui-Garibaldžiui buvo suteiktas Laisvės kovos karžygio vardas.

1997 metų lapkričio 20 dieną Lietuvos Respublikos prezidento dekretu Konstantinui Bajerčiui-Garibaldžiui suteiktas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (po mirties).

Tų pačių metų gruodžio 17 dieną Pasipriešinimo dalyvių komisija jam suteikė kario savanorio statusą (po mirties).

1998 metų gegužės 13 dienos KAM įsakymu Konstantinui Bajerčiui-Garibaldžiui suteiktas kapitono laipsnis (po mirties).

Reikšmingiausio jo kūrinio „Gaigalas Kvarklys“ rankraštis iki šiol nesurastas.

Knygnešys Antanas Gudaitis

Antanas Gudaitis

Antanas Gudaitis gimė 1872 metais Gelgaudiškio apylinkės Antakalniškių kaime.

Baigęs Kudirkos Naumiesčio dviklasę miesto mokyklą, pradėjo dirbti raštininku pas Plokščių valsčiaus teisėją Petrą Kriaučiūną. Čia susipažino su žymiais to meto kultūros ir visuomenės veikėjais, mokslo žmonėmis, kurie atvykdavo pas Kriaučiūnus: V. Kudirka, J. Jablonskiu, K. Griniumi, E. Volteriu ir kitais.

1897–1905 metais gyveno Naumiestyje ir dirbo teismo raštininku. Dar artimiau susipažino su Vincu Kudirka, nuolat jį aplankydavo. Padėdavo tvarkyti redakcinius „Varpo“ ir „Ūkininko“ reikalus.

Kaip valdininkas turėjo leidimą laisvai pereiti sieną į Prūsiją. Nunešdavo į Širvintą ir parnešdavo atgal „Varpo“ korektūrą ir visą Vincui Kudirkai skirtą korespondenciją.

Širvintoje tuos raštus priimdavo ir išsiųsdavo pagal nurodytus adresus vokietis vaistininkas Jastrzembskis. Taip darbavosi iki Vinco Kudirkos mirties.

Jam mirus, buvo vienas iš penkių vyrų, kurie nepabijojo nešti karstą į kapines.

Iš Prūsijos ir vėliau parsinešdavo draudžiamos spaudos. Kelis kartus buvo krečiamas žandarų ir tiktai užtarus teisėjui Vaškevičiui, pas kurį tarnavo, išvengdavo suėmimo.

Antanas Gudaitis bendradarbiavo draudžiamoje lietuviškoje spaudoje: „Varpe“, „Ūkininke“, „Vienybėje lietuvninkų“ ir kituose. Žandarai įtarė jį platinant draudžiamą spaudą ir pradėjo sekti. Buvo areštuotas, bet teisėjas pasirūpino, kad būtų paleistas.

1905 metais, nepakęsdamas žandarų persekiojimo ir norėdamas išvengti galimo arešto, pabėgo į JAV. Apsigyveno Filadelfijoje. Čia 23 metus vargonininkavo, rašė dainas, dirbo kultūrinį darbą.

1927 metais Antanas Gudaitis grįžo į Lietuvą. 1931-1934 metais dirbo Plokščių valsčiaus viršaičiu, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje.

Nuo 1935 metų rugsėjo 1 dienos jam buvo paskirta 50 litų knygnešio pensija. Antanas Gudaitis mirė 1937 m. kovo 11 d. Kaune. Palaidotas Plokščiuose.

Atgal

Viršun