lankymasis šioje svetainėje

 


Kraštotyros džiaugsmai (1). Gyvenimo meno išmintis

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Akvarelės, piešiniai ir tekstas

Lietuvos žinios, 2006 02 04

 

Jono ir Stasės Rusteikų sodyba Ližių kaime, Endriejavo seniūnijoje

Žmonėms, norintiems vėl rasti laiko knygai, laikraščiui, svarstantiems, kaip pakeisti savo būtį, kaip prisišaukti permainų ryžtą, turiu gerą receptą, kurį radau fotografo, kraštotyrininko Balio Buračo (1897-1972) knygoje „Lietuvos kaimo papročiai“. Straipsnyje „Joninių burtai bei prietarai“ autorius rašo, kaip seniau bandyta kovoti su piktosiomis dvasiomis, bei pateikia šiaip naudingų burtų. Štai vienas: „Laumės ir kitos tamsybių būtybės galinčios prie žmogaus prieiti tik per aukštinius, pastoges ir namų plyšius, todėl atseit reikia visas tokias vietas užkamšyti Joninių žolėmis“. Apsidairykite, garbingiausioje savo būsto vietoje išvysite kiaurymę, dar vadinamą televizoriumi, ir pridenkite šią Joninių žolynais. Jeigu jų neturite, bent užstatykite ekraną kaktusais ar kitais žalumynais!

Koplytėlė Judrėnų (Klaipėdos r.) Šv. Antano Paduviečio bažnyčios šventoriuje. Koplytėlė pastatyta 1878 metais

O dabar jau galima knygas skaityti... Toje pačioje Buračo rinktinėje – kitų straipsnių antraštės: „Kai aš mažas buvau, šile ožius ganiau“, „Žvanga dalgelis žialioj lankelėj“, „Kaimo linamynio šnekos“, „Piemenėliai šaukia žiemą“, „Trys karaliai Lietuvos kaime“, „Gavėnios vakarai sodžiuje“, „Kupiškėnų vakaruškos“. Ė, kiek čia žmonių išminties surašyta! Atverčiu kitą knygą, Buračo fotografijų albumą, – nuotraukos dar iškalbingesnės – „Žlugto talka. 1923“, „Artojai arklius maudo Šušvės upėje. 1922“, „Vaikai parneša rugiapjūtės pabaigtuvių vainiką. 1924“. Stebiuosi, kokius nuostabius gyvenimus kūrė fotografijose įamžinti žmonės – piršlys Antanas Barzdžiukas, kanklininkas Jonas Staniulis, muzikantų Abromavičių šeima, piemenėliai su užstovu, dievdirbiai Stasys Burneika, Augustinas Potockis! Bet, kaip pasakose sakoma: „Ir aš ten buvau...“ – ir aš, kaip kadaise Buračas, keliauju po Lietuvą stebėdamas gyvenimus, dalyvauju kraštotyros ekspedicijose. Kai pasigiriu, išgirdusieji stebisi: nejaugi šiais laikais dar yra tokių ekspedicijų? Daugiau nei bet kada anksčiau! Vien „Versmės“ leidykla kasmet rengia keliolika, jose dalyvauja šimtai žmonių.

Veiviržėnų (Klaipėdos r.) Šv. Apaštalo Evangelisto Mato bažnyčia

Kas yra kraštotyra? Manau, tai meilės prisipažinimas savo Tėvynei. Tačiau kraštotyrininkais laikau ne tik tuos, kurie užrašo žmonių pasakojimus, dainas, prisiminimus, ne tik tuos, kurie fotografuoja, matuoja, braižo, piešia. Manau, patys tikriausi kraštotyrininkai yra mūsų kaimų ir miestelių gyventojai. Štai koks nors Antanas pastatė savo kieme koplytėlę Šv. Antanui – tai, žinia, ne vien šventojo garbei, o kad ir meno kūrinys aplinką puoštų, kad kaimynai džiaugtųsi ir kad kraštotyrininkai turėtų ko pasiteirauti!

Tarp dviejų piliakalnių. Veliuona

Kraštotyrininkės Modesta ir Vita klabina Eleną Majienę. Laukuva (Šilalės r.)

Atgal Viršun

 

 
 
© „Versmės“ leidykla                                                                     Mums rašykite leidykla@versme.lt