Knygos apie Vilkiją belaukiant

Kaip jau esame rašę, praėjusių metų vasarą Vilkijoje apsilankė pirmoji mokslinė ekspedicija išsamiam leidiniui apie Vilkiją bei jos apylinkes parengti. Tai bus dar viena „Versmės“ leidyklos leidžiamos serijos apie Lietuvos valsčius monografija.

Šįkart – apie pokarį bei tremtį

Nepriklausomybės šventės išvakarėse Vilkija vėl sulaukė garbingų svečių, kurie savo darbu ir veikla ar atsiminimais prisilies prie šios vertingos monografijos pasirodymo. Šį kartą buvo kalbėta apie pokario rezistencijos laikotarpį, neatsitiktinai pasirenkant susitikimo vietą Vilkijos tremties, rezistencijos ir atgimimo muziejuje – pastate, kurio rūsiuose (dabartinio muziejaus vietoje) buvo tardomi ir kankinami žmonės. Apie tai byloja muziejuje sukaupti ir saugomi nuotraukų stendai bei atsiminimai.

Vilkijiečiai bendrauja su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotoja Birute Burauskaite

Tądien svečiavosi monografijos apie Vilkiją redaktorė istorikė Vida Girininkienė, habilituotas daktaras Algis Tomas Geniušas – vienas žymiausių V. Šekspyro kūrybos žinovų ir kritikų, Lietuvos ir Jungtinių Tautų asociacijos prezidentas bei Tarptautinės laisvųjų žurnalistų federacijos atstovas Jungtinių Tautų žmogaus teisių komisijoje. Į susitikimą atvyko ir Birutė Burauskaitė – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyvinio vardyno skyriaus vedėja.

Svečius maloniai priėmė Vilkijos miesto seniūnas Jonas Gurskas, apylinkės seniūno pavaduotojas Arūnas Bačiūnas, politinių kalinių ir tremtinių atstovai Vladas Štilpa, Stasė Kuklerienė, Tulija Bulovienė, Genovaitė Šilkuvienė bei Algis Narušis.

Knygos redaktorė Vida Girininkienė supažindino vilkijiečius su veikla, susijusia nagrinėjant istoriniu požiūriu bei rašant apie skaudžiausią ir bene sudėtingiausią mūsų šalies ir tautos istorinį laikotarpį. Redaktorė pasidžiaugė, kad dar nė vienoje išleistoje šios serijos knygų nebuvo tiek daug atsiminimų bei medžiagos šia tema. Būsimoje knygoje apie Vilkiją šiam laikotarpiui ketinama skirti visą skyrių – tai bus, anot V. Girininkienės, tarsi knyga knygoje, atskleidžianti ir išsamiai pasakojanti apie partizaninės kovos, pokario ir tremties laikotarpį šiame krašte.

Svarbus kiekvienas faktas

Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotoja Birutė Burauskaitė trumpai supažindino su šio centro veikla, nuveiktais darbais. Anot pašnekovės, nors ir yra tekę bendradarbiauti kuruojant bei redaguojant straipsnius apie šį laikotarpį, su tokia gausia medžiaga tenka susidurti pirmą kartą. B. Burauskaitė akcentavo, kad tyrinėjimo darbai, susiję su šiuo laikotarpiu, turi būti atliekami kreipiant dėmesį ne tik į pavienį gyventoją, bet žvelgiant į šeimą, nes šeima kaip mažiausias socialinis vienetas bene geriausiai ir išsamiausiai gali atspindėti krašto ar visos tautos svarbiausius istorinius įvykius bei jų peripetijas.

Šio laikotarpio tragiškumas giliausiai pajaučiamas per šeimą, jos likimą. Juk būta nemažai atvejų, kai vienos šeimos nariai atsidurdavo skirtingose barikadų pusėse.

1988 m. įkurtas Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras renka medžiagą bei rengia vardynus. Kaip teigė šio centro darbuotoja B. Burauskaitė, svarbu paskubėti ir kuo daugiau sužinoti, užrašyti žmonių atsiminimus, patikslinti represuotojų sąrašus.

...Tarsi kelrode žvaigždė

Profesorius Algis Tomas Geniušas dalijasi prisiminimais

Susitikime dalyvavusio profesoriaus Algio Geniušo vaikystės ir jaunystės metai prabėgo Vilkijoje, kur jis mokėsi pradinėje mokykloje, vėliau – gimnazijoje, o už dalyvavimą pasipriešinimo judėjime buvo ištremtas.

Kaip džiaugėsi profesorius kiekvienu namu ar gatvele šiame miestelyje, menančiais jo jaunystės laikotarpį! Nors trumpam A. Geniušas stabtelėjo norėdamas aplankyti savo bendramokslį Algį Sasnauską, iš kurio taip pat pavyko gauti vertingų nuotraukų būsimam leidiniui. Važiuodamas pro šalį profesorius su meile žvelgė į savo buvusius namus ir pasidžiaugė, kad juos nupirko dori naujieji šeimininkai.

Būdamas eruditas profesorius A. Geniušas savo atsiminimus apie tremtį pradeda nuo prisiminimų apie Vilkiją, apie siaurą pro senąsias kapines vingiuojančią gatvelę bei apie kelrodžius bažnyčios bokštus. Su meile ir šiluma profesorius kalbėjo apie Vilkiją, kuri, jo žodžiais tariant, jam pati brangiausia vieta ir kurią jis nuolat regėjo eidamas per gulagus bei kurią dažnai prisimena ir šiandien – važinėdamas po platųjį pasaulį ar gyvendamas Vilniuje. Kadangi mūsų tautiečių dabar daug yra užsienyje, knyga, anot A. Geniušo, apkeliaus ne vieną šalį, ir taip Vilkijos vardas taps dar labiau žinomas.

Labai svarbų ir reikšmingą momentą priminė profesorius A. Geniušas: vilkijiečiai patys pirmieji perlaidojo žiauriai nukankintus ir šlaite užkastus žmones į jiems deramą amžinojo poilsio vietą kapinėse.

...Klausydamasi profesoriaus mąsčiau ir tikėjau, kad galbūt šilti prisiminimai apie jaunystės miestelį Vilkiją jam suteikė nors kiek ištvermės ir jėgų nepalūžti, ištverti ir sugrįžti į savo kraštą. O dabartinis jo noras kuo plačiau pagarsinti Vilkijos vardą – tai tarsi geroji globalizacijos, apie kurią šiandien taip dažnai kalbama ir svarstoma, pusė.

Savo prisiminimais dalijosi ir vilkijietis Vladas Štilpa, beje, visuomeniniais pagrindais prižiūrintis muziejų ir kuruojantis jo veiklą.

Tenka tikslinti faktus

Kokį svarbų darbą atlieka mokslinės ekspedicijos, giliau pažvelgiančios į tiriamas vietoves, paliudija ir faktas, su kuriuo susidurta nagrinėjant Vilkijos apylinkių rezistencijos laikotarpio žmonių atsiminimus, kai specialistams (šiuo atveju knygos redaktorei V. Girininkienei) teko tikslinti kai kuriuos faktus ir ištaisyti klaidas, nes ir čia pat gyvenantys žmonės kartais nežino ar nepamena daugelio dalykų, faktų. O kartais tokie faktai būna labai reikšmingi, esminiai žmogaus gyvenime. Taip būta šį sykį, kai skaitydama Rygoje gyvenančio kraštiečio Vyto Sabaliausko atsiminimus, redaktorė V. Girininkienė pastebėjo klaidingų faktų apie Sibire gyvenantį ir dirbantį aktyvų lietuvių visuomenės veikėją kraštietį Joną Vilkevičių, su kuriuo bendrauja kaimyninio Seredžiaus miestelio kraštotyrininkai.

„Taip mes, rengdami knygas, papildome vietinės bendruomenės istoriją naujais atradimais ir suvedame tų pačių interesų žmones“, – teigė redaktorė V. Girininkienė, ragindama apsidairyti plačiau aplinkui ir pasidomėti ten gyvenusiais ar tebegyvenančiais žmonėmis. Juolab kad ir valsčių ribos neįmanoma nubrėžti kaip linijos popieriaus lape.

Ateities darbai

Knygos apie Vilkiją parengiamieji darbai tęsiasi. Didelė ir atsakinga našta tenka ir patiems vilkijiečiams, o ypač Arūnui Bačiūnui rūpinantis Vilkijos apylinkių žmonių, o miesto seniūnui Jonui Gurskui – Vilkijos miesto žmonių aprašymu.

Vasarą ketinama sulaukti etnologų ir kitų ekspedicijų. O šiandien vilkijiečiai dar kartą nuoširdžiai dėkoja „Versmės“ leidyklai už ketinimą įamžinti Vilkijos ir jos apylinkių paveldą bei būsimos knygos redaktorei istorikei Vidai Girininkienei už taurų darbą organizuojant ekspedicijas bei susitikimus su įvairių sričių specialistais, prisidedančiais prie knygos atsiradimo.

Atgal

Viršun