Plokščius kryžiuočiai pasirinko Lietuvos sostine?

Prieš gerą savaitę darbą baigė dešimt dienų trukusi ekspedicija, ruošianti medžiagą „Lietuvos valsčių“ serijos „Plokščių“ monografijai, kurią 2008 metais planuoja išleisti „Versmės“ leidykla. Ekspedicijai vadovavęs Antanas Andrijonas teigia, jog ekspedicija laikoma pavykusia, joje dalyvavo 22 autoriai, iš kurių nemažai vietinių žmonių. Ekspedicijos metu buvo sukaupta daug archyvinės medžiagos: perfotografuota per 700 senųjų istoriją menančių nuotraukų, dokumentų, nufotografuota per 600 dabartiniu miestelio vaizdų.

Kadangi ekspedicijoje vienu metu dirbo kelių specialybių tyrinėtojai, ne vienas jų apsilankęs čia pirmąkart, pakalbinome ir paprašėme pasidalinti įspūdžiais.

Tomas BARANAUSKAS, 
viduramžių istorikas:

Tik šiais metais buvo paskelbtos istoriko Gintauto Zabielos hipotezės, kad Plokščių (Vaiguviškių) piliakalnį kryžiuočiai 1337 metais buvo pasirinkę Bajerburgo pilies statybai. Ši nauja G. ZabieIos versija buvo paskelbta „Lietuvos archeologijos“ 28 tome. Todėl kai sužinojau, kad vyksta ekspedicija Plokščiuose ir gavau pasiūlymą joje dalyvauti, nutariau savo akimis pamatyti, kaip tas piliakalnis atrodo. Įspūdis tikrai pritariantis Gintautui Zabielai – piliakalnis galingesnis, didesnis nei kiti, esantys aplinkui. Jo dydis nėra būdingas Lietuvos piliakalniams.

Šaltiniai teigia, kad 1337 metais kryžiuočiai netoli Veliuonos pastatė pilį. Ji buvo siejama su Veliuonos pilaitėmis, esančiomis kitoje Nemuno pusėje. Tačiau istorikas archeologas G. Zabiela, išnagrinėjęs šaltinius, priėjo išvados, kad būtent Plokščių piliakalnis yra tinkamiausia vieta, nes jis labiausiai tinkamas tokiai piliai, o Veliuonos pilaitė buvo kaip priedanga statant Bajerburgą, kad lietuviai nepultų nuo Veliuonos pilies pusės. Tos pilaitės pavadinimas nėra žinomas, šaltiniuose nepaminėtas. O Bajerburgui, kaip manoma, ant Plokščių piliakalnio, buvo numatytas Lietuvos sostinės ir Lietuvos vyskupijos centro vaidmuo, nes kaip tik tuo metu kryžiuočiai planavo greitai nukariauti Lietuvą ir Bajerburgą paskelbti sostine. Bajerburgu ji buvo pavadinta todėl, kad statant pilį dalyvavo Bavarijos kunigaikštis. Bajerburgas išvertus iš vokiečių kalbos reiškia Bavarijos pilį.

Kai lankėmės prie šio piliakalnio, šalia gyvenęs žmogus pasakojo, kad prieškario laikais buvo išariama plytų, jos buvo traukiamos ir naudojamos statybose. Tai tikėtina, nes vokiečiai, skirtingai nei tuo metu lietuviai, naudojo plytas. Bet tai nereiškia, kad pilis buvo visa mūrinė, gal pamūrytos buvo tik krosnys.

Aišku, šias hipotezes gali patvirtinti tik archeologiniai kasinėjimai. Reiktų įsitikinti, kad tos plytos priklauso būtent tam laikotarpiui. Archeologiniai kasinėjimai būtų labai naudingi, jie patvirtintų arba paneigtų šias hipotezes, įneštų daugiau aiškumo. Ekspedicijai, kuri atsakytų į klausima, ar tikrai Plokščiuose stovėjo Bajerburgas, reiktų kokių 20 tūkst. litų finansavimo. Tačiau tokių pinigų niekas nesiūlo. Dabar piliakalnis tankiai apžėlęs mišku ir jį sunku apžiūrėti. Jeigu kas nukirstų medžius arba juos praretintų, jau būtų naudinga – galima būtų ką nors daugiau pasakyti ir be kasinėjimų.

Povilas SPURGEVIČIUS, 
menotyrininkas, Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytojas:

Bandysiu populiariai visuomenei papasakoti apie Plokščių architektūros paminklą – bažnyčią, kuri statyta romantizmo laikotarpiu – 1868 metais.Jos statybą yra parėmęs grafas Benediktas Tiškevičius. Tai jau trečioji Plokščių bažnyčia. Kadangi romantizmo idealas buvo praeitis, tai bandysiu atskleisti, kaip ir kokiu būdu statytojai suprato tą praeitį. Vienas iš tikslų – susipažinti su dailės paminklais, kurie yra bažnyčios vidaus erdvėje – altoriai, skulptūra, tapyba. Čia ne pirmoji bažnyčia, kurią tyrinėju, ir galiu teigti, kad daroma didelė klaida, jog šitie dailės paminklai nėra populiarinami, ir vietos gyventojai nelabai suvokia, jog tai meno vertybės. Galbūt tokiai pozicijai įtakos turi sustiprėjusios vagystės, nes vagys rado kelius, kaip tuos dalykus realizuoti Vakaruose. Tačiau čia jau mūsų Vyriausybės klaidos, ir labai didelės, todėl reikia numauti jiems kelnes ir įtvatinti pagal viduramžių tradicijas. Būtina suinventorizuoti visus kūrinius – nufotografuoti, aprašyti, kad pavogus būtų žinoma, ko ieškoti.

Plokščių bažnyčioje, atrodo, yra archyvai, kurie gali būti įdomūs.

Malonu pastebėti, kad Plokščiai ir Gelgaudiškis yra kultūringesni negu Vilnius. Čia niekur nemačiau priterliotų sienų ir prišiukšlintų gatvių.

Albinas VAIČIŪNAS, 
kultūros istorikas:

Mano tema – Plokščių parapijos kunigai ir iš dalies – parapijos istorija. Yra 17–18 amžiaus archyvai, reiktų, kad juos ištyrinėtų rimti istorikai. O aš apie asmenybes jau labai daug medžiagos surinkau – ir Vilniuje, Istorijos institute, jos nemažai radęs, nes lenkų kalba buvo leidžiami liturginiai kalendoriai ir yra parašyta, koks kunigas kokiai parapijai ir kada vadovavo. Manau, kad visa tai, kas Lenkijoje pokario metais išleista, ir Vilniuje nesunkiai bus randama. Ši bažnyčia jau trečioji Plokščiuose. Pirmoji buvo pastatyta 1670 metais, ir nuo tos datos norima kildinti miestelį. Bet man atrodo, jog tai netiesa. Jeigu statė bažnyčią, miestelis jau turėjo būti. Tuščioje vietoje, kur nėra gyventojų, bažnyčios nestatomos. Etnografas Tomas Glodas užsimena, kad 1665 metais Plokščiai minimi Gelgaudiškio istoriniuose šaltiniuose. Tegul tai bus ir tik penkerių metų skirtumas, bet bažnyčios statybos negalima tapatinti su miestelio atsiradimu. Bažnyčia tegul švenčia savo istoriją, o miestelis ir civiliniai reikalai yra kiti. Apie šituos dalykus dar reikės gerokai patupinėti.

Antanas ANDRIJONAS, 
žurnalistas, „Versmės“ leidyklos darbuotojas, 
ekspedicijos vadovas:

Atradome tikrai įdomių dalykų. Labai pravertė Plokščių mokyklos muziejuje sukaupta medžiaga, ypač vertingi 1973 metais vykusios ekspedicijos Plokščiuose metu etnografo Tomo Glodo sukaupti žemėlapiai. Labai sudomino 1793 metų Plokščių žemėlapis po antrojo Lietuvos ir Lenkijos padalijimo, netgi radome 1522–1527 metų šių vietovių miškų žemėlapį. Jų iš viso yra apie dešimt. Labai įdomūs ir vertingi senųjų rakandų, darbo įrankių tikslūs su matmenimis brėžiniai, ne vien jų piešiniai. Naudinga ir amžinatilsį Vytauto Valuntos sukaupta Plokščių istorija.
Galime pasidžiaugti, kad noriai mums padėjo vietos gyventojos – galima sakyti paskutinė Vaiguviškių kaimo gyventoja, dabar gyvenanti Plokščiuose Janina Šilingienė, taip pat prie kapinių gyvenanti Jadvyga Žemaitienė. Jos dabar jau miręs vyras turėjo sukaupęs didžiulį fotonuotraukų archyvą. Nors jis dirbo pašte, bet buvo aistringas fotografas mėgėjas, įamžinęs daugybę istorinių įvykių. Būtent ponios J. Šilingienės dėka mums pavyko nustatyti, kad garsiąją Plokščių Šventaduobę – Lietuvos Lurdą – įkūrė ne tik ūkininkas Rimkus, kaip teigiama Kviklio knygoje „Mūsų Lietuva“, bet ir kunigas Andrius Gustaitis, kuris ten visai neminimas. Pasirodo, viskas, kas ten dabar yra išlikę – tai kunigo A. Gustaičio darbas. Prie visų gražių darbų Plokščiuose jis, perkėlus jį 1946 metais į Šakius, atstatinėjo ir Šakių bažnyčia. Mums bus malonu grąžinti kunigo Andriaus Gustaičio vardą į Plokščių Lurdo istoriją.

Paskutinė mūsų „Lietuvos valsčių“ serijos knyga išėjo apie Laukuvą. Į ją jau įdėjome spalvotų dailininko Kęstučio Šiaulyčio akvarelių reprodukcijas. Malonu, kad dailininkas dalyvavo ir Plokščių ekspedicijoje, fiksavo istorinius objektus – bažnyčią, interjero detales bažnyčioje, darė gamtos, Nemuno pakrančių revų, kurie ypač jį sužavėjo, eskizus. Kadangi prieš pora metų ekspedicijos Gelgaudiškyje metu tokio žmogaus neturėjome, tai dabar su dailininku aplankėme Gelgaudiškį, Paežerėlius. Savo darbais jis papildys ir baigiamą surinkti medžiagą knygai apie Gelgaudiškį.

Malonu, kai žmonės žino, jog esame, siūlosi padėti, pabendrauti. Tačiau Plokščiuose visgi jaučiama pasyvi aplinka. Per dešimt dienų čia nelabai buvo užsukęs koks žmogus. Tačiau nebūtina, kad mus rastų šiandien, lauktume jų laiškų kad ir vėliau, norėtųsi, kad jie ieškotų kontaktų su mūsų knygos autoriais. O jų šiais metais dirbo ypač daug – vietiniai žmonės mokslininkai Genė ir Algirdas Totoraičlai, geologas, J. Basanavičiaus premijos laureatas Rimvydas Kunskas ir daugybė kitų.

Kol kas kažkuo labai nustebinti laikraščio skaitytojus sunku, kadangi daugeliui mokslo žmonių ši ekspedicija buvo pažintinė, o didysis darbas bus dirbamas Vilniuje su archyvine medžiaga, ir tikiuosi, kad sulauksime svarbios mūsų krašto istorijai knygos.

Atgal

Viršun