Žilieji panemunių pilių kuorai

Kompleksinė ekspedicija Gelgaudiškyje

Birželio 30 – liepos 9 dienomis Gelgaudiškyje vyks kompleksinė ekspedicija, kurią rengia „Versmės“ leidykla. Ši leidykla leidžia knygų seriją „Lietuvos valsčiai“, ją skiria Lietuvos 1000-mečiui paminėti. Tarp šios serijos knygų numatyta monografija apie Gelgaudiškio valsčių. Knygą sudarys apie 1000 puslapių, 500 nuotraukų. Monografijai „Gelgaudiškis“ straipsnius rengia 50–70 autorių. Dauguma tų žmonių yra gelgaudiškiečiai arba kilę iš to miestelio aplinkinių kaimų. Kai kurie jų pabirę po visą Lietuvą. Dalis tų žmonių minėtomis šios vasaros dienomis gyvens ir dirbs Gelgaudiškyje bei jo apylinkėse. Knygą ketinama parengti ir išleisti kitais metais, kai bus minimas Gelgaudiškio 500-ųjų metinių jubiliejus.

Sapiegų nuosavybė

1504 m. Gedigaudiškio palivarką, pavaldų kunigaikščio dvarui Skirsnemunėje, karalius Aleksandras Jogaila padovanojo Jonui (Ivaškai) Sapiegai. Dar po dviejų metų, 1506-aisias, jau karalius Žygimantas II (Senasis) tam pačiam Jonui Sapiegai patvirtino palikimo teises.

Per amžių istoriją Gedigaudiškio pavadinimas transformavosi į Gelgaudiškį. Kitais metais, 2004-aisias, šis miestelis prie Nemuno (Šakių raj.) minės savo 500 metų sukaktį, kai pirmą kartą buvo paminėtas rašytiniuose šaltiniuose (karaliaus dovanojimo rašte).

Gelgaudiškio vardu vadinamos ir su juo glaudžiai susijusios trys vietovės: Aukštasis Gelgaudiškis – dvaras kairiajame Nemuno krante; Žemasis Gelgaudiškis – miestelis kairiajame Nemuno krante; Gelgaudų pilis – dešiniajame Nemuno krante. Gelgaudiškio dalijimas į Aukštąjį ir Žemąjį, berods, vyko XIX a. pradžioje.

Dabartinės Gelgaudiškio žemės kairiajame Nemuno krante nuo kryžiuočių puolimų laikų buvo labai retai apgyvendintos, žmonių jose padaugėjo tik po Žalgirio mūšio (1410), ypač XV a. pabaigoje ir XVI a. pradžioje.

Sūduvos girioje prie Nemuno

Dar 1422 metais Melno taika Sūduvą galutinai sugrąžino Lietuvai. To krašto girias suskirstė į dalis ir perdavė dešinėje pusėje buvusiems Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvarams. Skirsnemunės (Jurbarko raj.) kunigaikščio dvarui atiteko dabartinio Gelgaudiškio apylinkėse buvę miškai.

Didžiojo kunigaikščio dvaro girių ūkį tvarkė dvaro vietininkas arba laikytojas, o vėliau – seniūnas. Nuo pašalinių tuos plotus saugojo sargai-žvėrių sekėjai. Jie buvo pirmieji girių gyventojai, kurie miškų plotuose Lietuvos didžiajam kunigaikščiui rengė medžiokles ir poilsio vietas. Taip kunigaikščio giriose atsirado medžioklės dvareliai. Šalia jų išaugo vienas kitas kaimas, kurio gyventojai dirbo ūkyje. Dalis gyventojų giriose veisė bites, gaudė žuvį dvarui. Tokių verslų būdu Sūduvos girioje prie Nemuno, jau antrojo šio krašto apgyvendinimo metu, atsirado dabartinis Gelgaudiškis.

Gelgaudiškio atsiradimą lėmė tos vietovės ekonominės socialinės prielaidos. Jas sukūrė dešinėje Nemuno pusėje buvę Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvarai: Vilkijos, Veliuonos, Skirsmenunės ir Jurbarko. Jau minėta, kad Gelgaudiškio vietovė atiteko Skirsmenunės dvarui. O XV a. antroje pusėje ekonomines socialines vietovės vystymosi sąlygas dar skatino Virbalis, kuris savo ruožtu buvo veikiamas ekonominių kultūrinių Lietuvos centrų Gardine ir Augustave.

1517 m. Gelgaudiškis dar kartą paliudytas istorijos šaltiniuose kaip velionio Jono Sapiegos palikimas. 1567 m. Gelgaudiškio dvaras (palivarkas) jau minimas su miesteliu. J. Sprogis iš 1588 m. dokumento rašo: „Dedigoldiški yra miestelis ir bažnyčia“.

Istorikas J. Matusas pažymi, kad Gelgaudiškis įkurtas Gadgaudų. Laikas Gedgaudo pavardę taip pat transformavo į Gelgaudo. Per istorijos laikotarpį Gelgaudiškio pavadinimas patyrė tam tikrą evoliuciją. Seniausiu vietovės pavadinimu laikytinas Gedigoldiškis, Gedigaudiškis. Vietovės ir miestelio evoliucijoje būta pavadinimų: „puščeju... Kodgovdišskoju“, „Dedigoldiški“ ir kt.

Vytauto Didžiojo šalininkas J. Gedgaudas

Žemaitijoje pirmasis įsikūrė Jurgis Gedgaudas, garsus Vytauto Didžiojo politikas ir kultūrininkas. Apie 1413–1414 metus aukščiau Skirsmenunės jis bus pastatęs Gedgaudų-Vytėnų pilį. Gedgaudų piliai ir dvarui buvo patogu, kad kaimyninės Veliuonos tėvūnas-laikytojas buvo Jurgio giminaitis Mykolas Mingaila-Gedgaudas (1412), kuris ėjo Vilniaus pilininko pareigas. Atrodo, kad 1457 m. M. Mingaila gyveno Veliuonoje, nes dalyvavo steigiant netoli esančią Šiluvos bažnyčią. Tuo steigimu užsiėmė Jurgio Gedgaudo sūnus Petras.

J. Gedgaudas nuo 1401 m. Vilniuje tarnavo maršalu, organizavo mūrines Trakų ir Vilniaus pilių statybas. Vėliau pilis jis statė Podolėje, kur buvo Lietuvos valdovo vietininkas (1415–1423). Todėl J. Gedgaudas, dešiniajame Nemuno krante netoli Skirsmenunės statydamas sau pilį, galėjo panaudoti savo patirtį šioje srityje.

J. Gedgaudas vadovavo 60-ies pakrikštytų Žemaitijos bajorų delegacijai, kurią 1415 m. rugsėjį Vytautas Didysis pasiuntė į Konstancą, kur buvo sprendžiamas Lietuvos ir ordino ginčas. Konstancos susirinkimas tęsė 1413 m. pradėtą Žemaitijos krikščioninimo procesą. Susirinkimu norėta padėti tašką senam lietuvių ir kryžiuočių ginčui dėl Žemaitijos sienų.

Po Vytauto Didžiojo mirties (1430) dėl valdžios prasidėjo politinės rietenos tarp brolių Jogailos ir Švitrigailos. Tuo metu J. Gedgaudas buvo Švitrigailos šalininkas. 1432 m. Švitrigaila su nėščia žmona Ona Tveriške vyko į Lietuvos Brastą. Rugsėjo 1-osios naktį Ašmenoje jį užpuolė priešininkai. Užpuolimas buvo netikėtas: Švitrigaila, palikęs žmoną, pabėgo su Jurgiu Gedgaudu, Jonu Manivydu ir keliais kitais savo šalininkais. J. Gedgaudas tada buvo Vilniaus vaivada.

 Jono (Ivaškos) Sapiegos testamentai

 jau minėta, kad 1504 m. karaliaus raštu Gelgaudiškis atiteko Jonui (Ivaškai) Sapiegai (1431–1520). Tokios dovanos buvo duodamos už didelius nuopelnus Lietuvai. J. Sapiega buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris, Vitebsko, Pagirio, Trakų vaivada. Važinėjo pasiuntiniu į Maskvą, Romą. 1514 m. J. Sapiega pasižymėjo kare su Maskva. Dar XV a. prie Bugo, netoli Tiraspolio, įsigijo Kodeną, kuriam 1511 m. Žygimantas Senasis suteikė Magdeburgo teises.

Prieš mirtį žmonai Onai Chodkevičiūtei ir vaikams paliko didelius turtus. Palaidotas Kodene, Šv. Dvasios cerkvėje.

1517 m. du dvarus (tarp jų Gelgaudiškio) Jonas (Ivaška) Sapiega užrašė antrajai žmonai Elžbietai. Po vyro mirties Elžbieta ištekėjo už Trakų karvedžio Grigaliaus Astiko, kuris po metų mirė.

E. Sapiegienė-Astikienė mirė 1552 metais. Po jos mirties, kaip tėvo palikimas, Gelgaudiškio dvaras atiteko jos posūniui Fiodorui Sapiegai. 1566 m. Gelgaudiškį perėmė Povilas (Nestoras) Sapiega (apie 1481–1579), Zapyškio savininkas.

Povilui (Nestorui) Sapiegai po tėvo mirties kaip palikimas atiteko Kodeno pilis prie Bugo upės. Po pamotės Elžbietos mirties savo jaunesniųjų brolių naudai jis atsisakė trijų jos dvarų Gudijoje ir Zapyškio. Karalius Nestorą paskyrė karvedžiu, o 1558 m. toms pačioms pareigoms perkėlė į Naugarduką. 1566 m. po ilgų ginčų su brolio dukra jis atgavo Zapyškį ir Gelgaudiškį, pusę dvaro Gudijoje.

 Povilo (Nestoro) Sapiegos turtai

 Tarp Veliuonos ir Skirsnemunės girininkijų iki Siesarties upelio buvo didelė privati Povilo (Nestoro) Sapiegos giria, kurioje išaugo Gelgaudiškio dvarai ir aplinkiniai kaimai. Tos girios kolonizacija žinoma iš dviejų juridinių aktų: iš 1507 m. akto sužinome apie jos būklę, kai girioje dar nebuvo gyventojų; 1599 m. aktas labai smulkiai paaiškina, kiek buvo įkurta kaimų, kiek juose gyveno ūkininkų, surašytos jų pavardės, šeimos ir jų nariai.

P. Sapiega buvo pats turtingiausias Lietuvos didikas visoje panemunės juostoje nuo Balbieriškio iki Jurbarko. Jis nugyveno ilgą amžių, todėl buvo pavadintas Nestoru. Iš Zapyškio ir Gelgaudiškio karo reikalams jis turėjo pristatyti 19 arklių ir 10 vyrų iš tų miestelių, 6 karius iš dvarų. Iš to matyti, kad dvarų apylinkėse jis turėjo apie 200 baudžiauninkų. Iš kitų dvarų į kariuomenę jis siuntė 120 arklių ir 124 karius.

1568 m. P. Sapiega iš karaliaus dvariškio Bogušo Ovsianiko nupirko Dievogalą, kuri buvo prie Zapyškio. B. Ovsianikas tą vietovę buvo įsigijęs iš dviejų brolių Kuncevičių. P. Sapiega palaidotas Šv. Trejybės cerkvėje Vilniuje.

Kunigaikštytė Ona iš Alšėnų

Su pirmąja žmona kunigaikštyte Ona iš Alšėnų P. Sapiega susilaukė dviejų sūnų – Mikalojaus (mirė 1599) ir Bagdono – ir kelių dukterų. Antrai savo žmonai Olenai Chodkevičiūtei iki gyvos galvos jis užrašė Zapyškį ir Gelgaudiškį bei 3 tūkst. kapų grašių iš tų dviejų dvarų. Tačiau ji, norėdama padėti savo posūniams Mikalojui ir Bagdonui bei sūnui Andriui Sapiegai, tuos 3 tūkst. kapų grašių išdalijo tarp jų trijų su sąlyga, kad posūniai iš savo dalies po 1000 kapų sumokės broliui Andriui. Tik tuo atveju Zapyškis ir Gelgaudiškis su Elijašo dvaru (atrodo, netoli Gelgaudiškio) bei mūrinis namas Kaune, kuriuos jai užrašė velionis vyras, bus dalijami tarp trijų brolių.

Dalybos įvyko 1579 metais. Andriui Sapiegai (mirė 1609 ar 1614) teko Zapyškis su Dievogalos dvaru ir Gelgaudiškis bei mūrinis namas Kaune prie Bernardinų vienuolyno. Dar prieš tai Andrius buvo gavęs Rumborgo seniūniją Livonijoje. Tą vietovę ne jis pats išlaikė, o už 300 auksinų išnuomavo Livonijos administratoriui, suvereno maršalkai, Kauno ir Telšių seniūnui Jonui Chodkevičiui.

Gelgaudiškį Sapiegos valdė beveik 100 metų. Manoma, kad Gelgaudiškio bažnyčią apie 156 m. pastatė Povilas Sapiega (1481–1580), Andrius Sapiegos tėvas. Ji tapo vienintele atmintim apie ten buvusius Sapiegas.

1584 m. Andrius Sapiega Gelgaudiškį pardavė savo sesers vyrui, Livonijos karo dalyviui Motiejui Dembinskiui. Tačiau jau 1585 m. dvarą „kartu su miesteliu ir prie jo esančia bažnyčia“ nupirko Grigalius Masalskis. Dar po metų, 1586-aisiais, G. Masalskis Gelgaudiškį pardavė žemininkui Kasparui Ozemblovskiui.

 Gelgaudiškio girios kolonizacija

 Apie 1590 metus Gelgaudiškio girios kolonizacija vyko gana sparčiai. Iki 1599 m. įkurta 14 kaimų tose vietose, kur 1507 m. visai nebuvo gyventojų. Apie tuos kaimus, žemes ir gyventojus pasakoja 1599 m. pasidalijimo aktas, kurį Gelgaudiškio dalybų metu surašė keturi K. Ozemblovskio vaikai. Keturi sūnūs į lygias dalis išsidalijo tėvo palikimą. Pasidalijimo akte dvaras jau vadinamas Gelgaudiškiu, o ne Gedigaudiškiu.

Gelgaudiskio miesteliui tuo metu priklausė 22 margai žemės ir 7 margai pievų. Miestelyje buvo 12 šeimų, jos turėjo nelygaus dydžio daržus, nuo vieno iki trijų margų.

Du sodžiai prie Gelgaudiškio buvo bevardžiai: vienam priklausė trys valakai žemės ir gyveno viena šeima, kitam – taip pat trys valakai žemės ir gyveno penkios šeimos.

Vėlesniais amžiais Gelgaudiškio istorijos žinios ilgam nutrūksta: nieko neišliko apie XVII a. ir XVIII a. pirmąją pusę. Antroje XVIII a. pusėje Gelgaudiškį valdė Čartoriskiai. Jų eilė atėjo po K. Ozemblovskio palikuonių ir Gelgaudų. 

Atgal

Viršun