Apie Žiemgalos žmonių gyvenimą

Lokalinė monografija „Lygumai. Stačiūnai“ (Vilnius, Versmė. 2001. 896 p.: iliustr., žml., gaid., tiražas 700 egz.) išleista „Žiemgalos“ draugijos iniciatyva. Ji skirta ir Lietuvos tarptautinio pripažinimo 750-osioms metinėms (1253–2003) bei Stačiūnų parapijos 90-mečiui. Knygą sudarė Robertas Jurgaitis, Kazimieras Kalibatas, Povilas Krikščiūnas –žmonės, kilę iš šio gražaus lygumų krašto. Jie yra ir didelės knygos dalies autoriai. Šią knygą apie Žiemgalos kraštą iš viso rašė 57 autoriai, į ją sudėję 82 straipsnius. Jos vertę didina asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės, kurios padeda skaitytojams rasti informacijos apie gimtuosius kaimus, gimines bei kaimynus, taip pat iliustracijos (žemėlapiai, schemos, nuotraukos), vaizduojančios to krašto gamtą, pastatus, įvairius žmonių darbinės veiklos ir kultūrinio gyvenimo epizodus. Knygos autoriai – įvairių specialybių ir kvalifikacijų žmonės.

Panaudotų archyvinių šaltinių gausa, surinkta istorinė ir etnografinė medžiaga, užrašyti prisiminimai tik padidina šios lokalinės monografijos mokslinę vertę.

Ši knyga turėtų sudominti tų apylinkių gyventojus arba iš čia kilusiuosius, nes ji visų pirma yra apie Lygumų ir Stačiūnų apylinkėse gyvenusių ir tebegyvenančių žmonių likimus, apie sodybų tuštėjimo laikotarpį ir dabartinį jų atsikūrimą.

Knygą sudaro 7 skyriai: Gamta, Praeitis, Atkūrus nepriklausomybę, Etninė kultūra, Kalba, Tautosaka, Įžymūs žmonės.

Lygumų krašto gamtą – ledynmečių paliktus pėdsakus, dirvožemius, upes ir jų slėnius, kalvagūbrius, gyvūniją ir augaliją – nagrinėjo geografas Rimvydas Kunskas, visa tai moksliniu pagrindu iliustravęs žemėlapiais, geologinių sluoksnių pjūvių schemomis bei vaizdingomis nuotraukomis. Jį papildė Valentina Alekseriūnaitė ir Janina Greiškanienė, aptarusios 1954–1995 m. hidrometeorologinius stebėjimus Miciūnų hidrologiniame poste.

Didžiausias savo apimtimi yra skyrius apie Lygumų ir Stačiūnų apylinkių praeitį nuo VIII–X a. iki 1990 metų. Su apylinkių archeologiniais paminklais ir juose aptiktais radiniais supažindina Virginijos Ramanauskaitės-Ostašenkovienės straipsnis. Išsamiau apie Šukionių kapinyno tyrinėjimus rašo jo tyrinėtoja archeologė Ilona Vaškevičiūtė. Mokslininkė aptaria Vlll–X a. laidosenos ypatybes, kasinėjant rastas VI–X a. įkapes (darbo įrankius, ginklus bei papuošalus) ir iš savo tyrinėjimų daro išvadą, kad čia gyvenę žiemgaliai „nebuvo izoliuoti ar atskirti nuo kitų genčių nepereinamais miškų masyvais, o gyvai bendravo su kaimyninėmis gentimis, perimdami jų kultūros bruožus“. Straipsnis iliustruotas dailininkės Ilonos Keršulytės piešiniais. Apie senųjų šio krašto gyventojų kai kuriuos galimus tikėjimus, susijusius su čia, dažniausiai prie buvusių senovės gyvenviečių arba prie kaimo sodybų randamais akmenimis su smailiadugniais dubenimis, rašo mokslo istorikas Libertas Klimka, pritaręs kai kurių archeologų išsakytoms mintims apie šių akmenų sakralinę ir apeiginę, o ne vien praktinę, paskirtį.

Skaitytoją turėtų ypač sudominti knygos straipsniai apie šio krašto ir jo žmonių istoriją. Lygumų dvaro ir jo valdytojų likimą XV–XlX a. tyrinėjo istorikas Algirdas Baliulis. Matyt, ne vienerius metus Lygumų ir Stačiūnų vietovių istorijos tyrinėjimams paskyrė ir istorikas Robertas Jurgaitis. Tai rodo ir jo mokslo darbai. Istorikas, remdamasis gausia medžiaga – archyviniais šaltiniais ir literatūra, pateikė šių žemių istorinę charakteristiką nuo XV amžiaus. Skaitytojai, kuriems itin brangi kiekviena žinutė apie gimtinę, sužinos, kokius pėdsakus Lygumų miestelyje ir jo apylinkėse paliko 1863 m. sukilimas, kaip po sukilimo numalšinimo vaikai slapta buvo mokomi gimtąja kalba ir platinama draudžiamoji spauda, kokie žmonės pasiaukojamai gabeno ir platino katalikišką bei pasaulietinę literatūrą, kokius atgarsius 1905–1907 m. įvykiai paliko Lygumuose, kokie kaimai statė Lygumų bažnyčią ir koks jos inventorius buvo 1920–1927 metais. Plačiau Lygumų ir Stačiūnų bažnyčių raidą nagrinėja Povilas Spurgevičius, o Vytautas Didžpetris rašo apie čia veikusių brolijų (draugijų) veiklą. Robertas Jurgaitis kartu su kolega Juozu Misevičiumi išanalizavo Lygumų valsčiaus ūkio ir demografinę padėtį, savivaldos, visuomeninių bei politinių organizacijų įnašą ugdant švietimą bei kultūrą 1918–1940 metais. Daug įdomių istorijos faktų apie Stačiūnų savivaldybės veiklą pateikė istorikė Rasa Leviškaitė-Sperskienė.

Sudėtingą, dramatišką, kupiną tragiškų padarinių gyvenimą Lygumų ir Stačiūnų valsčių žmonės gyveno vokiečių okupacijos metais (1941–1944). Remdamasis daugelio vietos gyventojų atsiminimais, archyvų duomenimis bei literatūra, istorikas Stanislovas Buchaveckas analizuoja 1940–1941 m. sovietinės ir 1941–1944 m. vokiečių nacistų okupacijų žmonių supriešinimo padarinius. Jis pabrėžė, jog „naciai, kurstydami antisemitines nuotaikas, stengėsi žydų diskriminacijai bei izoliacijai panaudoti ir vietinius gyventojus..., po vieno ar kito žodinio nacių įsakymo neretai atsirasdavo potvarkis, kurį apskrityje, mieste ar valsčiuje pasirašydavo tik lietuvių savivaldos pareigūnas. Taip naciai Baltijos šalis (Lietuvą, Latviją ir Estiją) padarė masiško žydų naikinimo poligonu visos Europos mastu“. Gyventojai mokėjo nepakeliamus mokesčius ir prievoles. Kartais juos nuo to gynė kai kurie seniūnai bei viršaičiai, įspėdami, kada vokiečių pareigūnai atvyks tikrinti ūkininkų turtinės padėties. Istorikas palietė ir pradžios mokyklų istoriją, atskleidė sovietų valdžios ideologinę prievartą, taip pat mokytojų pedagoginę ir kultūrinę veiktą vokiečių okupacijos metais, nepaisant ekonominių sunkumų. Lygumų ir Stačiūnų mokyklų ir jų pedagogų gyvenimo istoriją gausiais faktais papildė Jadvyga Korsakienė bei Renata Budrienė, paryškindamos pedagogų veiklą po Nepriklausomybės atkūrimo.

Įdomūs, papildantys archyvinę medžiagą (kaip sako pats autorius) yra Jono Juozapaičio atsiminimai apie Lygumų parapijiečių gyvenimą paskutiniuoju Nepriklausomybės dešimtmečiu bei gyventojų nuotaikas prasidėjus okupacijoms.

Kraštiečiai supažindinami su Lygumų bei Stačiūnų paštų istoriją iki 1940 metų. Kazys Misius pateikė iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo duomenų apie paštuose dirbusius žmones, jų parinkimo šiai tarnybai kriterijus, pašto darbo specifiką, vietos žmonių prenumeruotą spaudą, korespondencijos gabenimo būdus.

Gyvai ir išraiškingai panaudojant dokumentinę medžiagą pasakojama apie valsčiuose vykusią partizaninę kovą 1944–1953 m. dėl Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Aurelija Malinauskaitė pateikė 1941 m. birželio aukų ir žuvusių sukilėlių, taip pat žuvusių ir suimtų partizanų sąrašus, o Birutė Burauskaitė ir Robertas Jurgaitis, remdamiesi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, suregistravo apylinkių 1941–1952 m. tremtinius. Skaudžius kaimo žmonių likimus, sovietų represijas, NKVD „darbus“, kaimų nykimą atskleidžia Jono Švobos pasakojimai. Visa ši medžiaga atspindi ilgą žūtbūtinę rezistentų kovą už Lietuvos laisvę.

Ši kova nebuvo beprasmė, nors ir labai skaudžiai naikino Šiaurės Lietuvos sodybas. Prasidėjus Atgimimui žmonės atgavo viltį laisvai gyventi. Knygoje nagrinėjamas Sąjūdžio laikotarpio gyvenimas (Jonas Kelevišius), Lygumų herbo sukūrimo istorija (Juozas Galkus), Lygumų savivaldybės veikla (Leonas Norkuckis), kultūrinis gyvenimas (Alfredas Šimkus), Lygumų krašto ūkininkų dabartiniai rūpesčiai bei džiaugsmai (Pranė Kvedarienė, Algis Padora), Lygumų girininkijos padėtis (Jonas Kelevišius, Mantvydas Zuokas).

Džiugu, kad yra žmonių, kuriems rūpi etninės kultūros klausimai. Sparčiai modernėjant visuomenės gyvenimui, Lietuvai siekiant narystės Europos struktūrose, labai svarbu nepamiršti mūsų tautos etninių – dvasinių ir medžiaginių – vertybių, stengtis jas prikelti iš užmaršties, parodyti pasauliui. 0 kad pasauliui tai įdomu ir reikalinga, parodė ir Lietuvos kryždirbystės įtraukimas į žmonijos paveldo sąrašą. Žinoma, ne viskas paklius i UNESCO akiratį, tačiau patys turime domėtis etninėmis vertybėmis, jas branginti, tyrinėti, kad turėtume ką palikti ateinančioms kartoms. Gyvenimas keičiasi, modernėja, ir mes turime rodyti tuos pakitimus, naujoves, tačiau neturime užmiršti ir mūsų senolių gyvenimo, jų buities, papročių. Turime stengtis fiksuoti (užrašyti, fotografuoti, piešti) ir nagrinėti tai, ką dar įmanoma užčiuopti žmonių atmintyje, rasti jų gyvenimuose. Juk jau daugybę kartų pasitvirtino sena tiesa, kad iš praeities galima daug ko pasimokyti, todėl būtina gaivinti ir ištaikyti savo tautos istorinę – dvasinio ir medžiaginio gyvenimo – atmintį.

Pažinti savo tautos tradicijas, mokėti atkurti gyvavusius amatus bei verslus, parodyti juos per šventes – visa tai tik praturtins ateities kartų gyvenimo jvairovę, sutvirtins meilę gimtojo krašto istorijai ir kultūrai. Įvairių amatininkų darbai pagyvins organizuojamas amatų dienas, skatins turizmą. Todėl rengiant serijos «Lietuvos valsčiai" monografijas reikėtų labiau kreipti dėmesį\ tai, kas praeityje buvo būdinga vienai ar kitai vietovei, regionui, ką augino to krašto žmonės, kuo prekiavo, kokius amatus puoselėjo, kokius valgius gamino, kokių papročių laikėsi ir 1.1. Dėl to} leidinius (ir {ekspedicijas) reikėtų ,,pritraukti" daugiau etnogratų ir etnologų, tautosakininkų. kultūros darbuotojų, kurie tyrinėtų ir rašytų jvairiausiomis buities ir dvasinio gyvenimo temomis.

Skyriuje apie Šiaurės Lietuvos krašto dvasinę ir medžiaginę kultūrą parodyta, ko jau nebėra, bet išliko užfiksuota žmonių, supratusių etninės kultūros reikšmę. Gaila, kad šioje monografijoje yra mažai tokių straipsnių, be to, dalis jų perspausdinti iš kitų leidinių.

Etnologės Skaistės Mockutės rašinyje pateikiama Šiaulių ,,Aušros" muziejaus įkūrėjų 1935 m. surinkta medžiaga apie Joniškaičių kaimo pasiturinčio ūkininko sodybą: jos situacija gatviniame kaime, pastatai, namo interjeras. Daug informacijos teikiančios nuotraukos, namo planai, namo interjero fragmentų piešiniai ir autorės apibendrinimai atspindi jau išnykusio kaimo ir sodybos vaizdą, primena prie namo pastatytą koplytstulpį su skulptūrėlėmis (tais laikais niekas nė nepagalvodavo jų sau pasiimti!), ant netinkuotų sienų sukabintus šventųjų paveikslus, rožančius, laikrodžius, veidrodėlį, pasuoly sutupdytas perekšles vištas, virš stalo pakabintą žibalinę lempą, gėles ant palangės, duonkubilį, kieme – medinį šulinį su svirtimi, prieangyje – skrynią, ant kablio sukabintus pakinktus, kamaroje – spintelę su ornamentuotomis augaliniu raštu durimis, ant kurių data „1861“. Visa tai labai vaizdžiai pasakoja apie to laikotarpio kaimo žmogaus dvasinį pasaulį ir buitį.

Šiaurės Lietuva – vėjo malūnų kraštas. Lygumų technikos paminklą – molini vėjo malūną analizuoja jų žinovas ir tyrinėtojas etnologas Eligijus Juvencijus Morkūnas. Lygumiečiai neišsaugojo malūno, jis išliks ateities kartoms tik knygoje. Dar 1978 metais jį tyręs etnologas rašo, kad malūnas buvo plūkto molio, trijų aukštų, turėjo sudėtingos formos medinę kepurę. Autorius piešiniais parodo sudėtingą malūno vidaus konstrukciją, supažindina su molinių malūnų statybos pagrindinėmis savybėmis.

Išsamus ir informatyvus etnologės Erikos Nenartavičiūtės straipsnis supažindina skaitytojus, kokius audinius ausdavo Lygumų apylinkių valstiečiai iki XX a. penktojo dešimtmečio. Pasirodo, net ir XX a. 2–4 dešimtmetyje labiausiai buvo vertinamas merginos namie austas kraitis. Anot autorės, merginos iš 20–40 ha ūkio kraitį sudarydavo gana daug įvairių audinių (rankšluosčių, staltiesių, paklodžių, lovatiesių, pagalvių, antklodžių, lininių drobių) rietimų. Lygumai – garsėjantis naminiais audiniais kraštas. Gaila, kad neatsirado vietos tas grožybes parodyti skaitytojams – straipsnyje nėra nė vienos iliustracijos.

Lygumai – derlingas kraštas. Libertas Klimka rašo, kad net „sovietiniai kolūkiai čia buvo ganėtinai stabilūs“, nes žmonėse gyvavo gilios ūkininkavimo tradicijos ir kai kurie papročiai giliai jaugę i žmonių atmintį, ypač „būtinybė ūkio darbus derinti su Mėnulio faze“. Būtent Mėnulio fazių reikšmę ir jų mitologizavimą gyvai pateikia minėtas etnokosmologijos tyrinėtojas Libertas Klimka.

Su ypatinga meile ir žinovo plunksna išsamiai aprašytas kasdienės duonos ir šventinės duonelės kepimas, įrankiai ir pati kepimo technologija. Atrodo, skaityk, daryk taip, kaip parašyta, ir iškepsi skanią duoną! Ilgametis kraštotyrininkas Vladas Trinka, nepamiršo pabrėžti duonos valgymo papročių, iš duonos daromų valgių bei gėrimų. Skaitytojai įsimins ir duonos gydomąsias savybes bei Šv. Agotos duonos stebuklingąją galią! To paties autoriaus dėka sužinome ir apie kūlimą „dampiu“ – kuliamąja mašina su garine krosnimi, kūrenama malkomis. Be kūlimo eigos, autorius mini ir kūlimo papročius. Jis taip pat aprašė Ramonaičių kaimo piemenų rūpesčius bei darbus ganymo metu.

Pastaraisiais metais etnologai ėmė tyrinėti miestelių ir kaimų kapines. Seni akmeniniai, kaimo kalvių kalti geležiniai kryžiai, jų įvairovė, paminklų įrašai rodo, kaip vienu ar kitu laikotarpiu keitėsi kapų priežiūra, gyvųjų požiūris į mirusiuosius (Daiva Leimontaitė).

Šio krašto žmonės yra sukaupę daug kultūros lobių, išplėtoję aukštą žemdirbystės kultūrą, be to, jiems būdingas turtingas dvasinis gyvenimas. Kazimieras Kalibatas vaizdžiai pateikia, kaip šiose apylinkėse buvo švenčiamos kalendorinės šventės – Kūčios, Kalėdos, Trys karaliai, Užgavėnės, Verbų sekmadienis, Velykos, Sekminės, Joninės, o Antanas Čalnaris vaizdžiai pasakoja apie Švč. Trejybės („Troicės“) atlaidus.

Išdagiečių kaimo praeities medžiaginius ir dvasinius elementus iškalbingai apibūdino šviesaus atminimo Marijona Čilvinaitė (straipsni spaudai paruošė R. Jurgaitis), atkreipdama dėmesį į to krašto moterų bei vyrų darbo ir šventinius drabužius, nešiosenos savitumą, drabužių vietinę terminiją, taip pat vestuvių svarbiausius papročius, dainas bei šokius.

. Etnologinių straipsnių trūkumą norėta užpildyti perspausdinant iš ,,Gimtasai kraštas" Juozo Petrulio straipsnius apie puodų žiedimą bei įnamių ir grytelninkų buitį. Iliustracijos suteikia straipsniams pažintinę bei mokslinę vertę.

Etnologams peno suteikia ir straipsniai, patekę į „Praeities“ skyrių. Stačiūnų kaimo sodybų išsidėstymo ir juose gyvenusių žmonių neleis užmiršti Angelės Zaveckienės etnologinės vertės straipsnis. Ypač vertingi etnologine prasme Liucijos Janinos Brazdžionienės straipsniai apie Šukionių ir Poškiečių kaimų ūkininkus, jų trobesių išsidėstymą, naudotus padargus. Su etnografija siejasi Leono Braziulio vaizdingai aprašyti kaimai.

Šio krašto etninei kultūrai skirti straipsniai, be abejonės, turi išliekamosios vertės. Pateikta medžiaga galės būti panaudota gilesnėms studijoms bei kartografavimui apie Lietuvos etninių regionų medžiaginę bei dvasinę kultūrą.

Nemaža knygos dalis skirta vietinės tarmės ypatybėms, asmenvardžiams, vietovardžiams (Kazimieras Garšva, Jurgita Petrauskaitė, Janina Švambarytė, Marija Razmukaitė) ir tautosakai (Povilas Krikščiūnas, Daiva Vyčinienė, Kazimieras Kalibatas).

Lygumų ir Stačiūnų kraštas išaugino daug Lietuvai nusipelniusių žmones – kunigą ir poetą Jurgį Rupką (apie jį rašo Robertas Jurgaitis), Lietuvos kariuomenės vadą Silvestrą Žukauską (Mečys Simonas Žeimantas), etninės kultūros tyrinėtoją, mokytoją Vladą Trinką (Vacys Milius), kovotoją už Tėvynės laisvę Joną Noreiką – generolą Vėtrą (Stanislovas Buchaveckas) ir daugelį kitų. Šie žmonės savo gyvenimu ir veikla yra pavyzdys, kaip reikia mylėti savo kraštą.

Ši lokalinė monografija – gražus ir didingas paminklas gyvenusiems ir dabar gyvenantiems Žiemgalos krašto žmonėms ir jų žemei.

Atgal

Viršun