lankymasis šioje svetainėje

 


Šventė Žagarėje

Alfredas Šimkus

Žiemgala, 1998/2

1998 06 26 Žagarėje įvyko mokslinė istorinė konferencija "Žagarei - 800", atvėrusi šventinius miesto renginius. Archeologijos paslaptis gvildeno Klaipėdos universiteto archeologijos bakalauras Ernestas Vasiliauskas. Gausių klausimų sulaukė profesoriaus, habilituoto daktaro Edvardo Gudavičiaus pranešimas apie Žagarės ištakas audringame XIII a. Paslaptingus Žagarės bažnyčios aktus kruopščiai nagrinėjo Stasys Šimaitis. Restauratoriai Tauras Jurkūnas ir jo mokytojas Balys Pakštas aptarė Žagarės bažnyčiai prikeltus paveikslus "Šventasis Stanislovas Kostka" ir "Kristus Išganytojas". Atėjo laikas ir man pasidalinti mintimis apie tai, ką šiandien ošia 6290 medžių, kuriuos Žagarės parke skaičiavo jauni miškininkai diplomantai V. Gladas ir R. Jasaitis. Nepalūžęs Žagarės parkas. Vienų pagrindinių parko medžių - eglių belikę apie ketvirtadalis. Blankesni ir žemesni medyno kontūrai, bet vietoj jų išaugę lapuočiai per daug nerėžia akies. Juolab Žagarės parko reginį švelnina kiti išlikę spygliuočiai - maumedžiai, paprastosios bei juodosios pušys. Gal liūdniau parkas atrodys žiemą, lapuočiams nuogomis šakomis palikus. Ir vis tiek - nebaisu. Pasigedau parke vakarinių tujų, kėnių, amerikinės vinkšnos, popieržievio beržo... Labai sumažėję kedrinių, Veimuto pušų ir kanadinių (arba baltųjų) eglių, daugoka išpuvusių bukų. Tačiau parke netrūksta ir vertingos pamainos: gausu uosių, klevų, liepų, nestinga ąžuoliukų, pasitaiko jaunų bukų, skrobliukų, platanalapių ir trakinių klevų, net pušaičių ir maumedukų, prasikalusių pro suvelėnėjusią dirvą. Reikia juos puoselėti, ginti nuo menkaverčių varžovų, papildyti. Žagarės parkas - kaip nė viename kitame Lietuvos mieste - užima net šeštadalį miesto teritorijos. Dauguma šventės renginių vyko parko prieglobstyje. Šventės antrosios dienos atidaryme dalyvavo Jo Ekscelencija Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus. Jis šiltai pasveikino žagariečius ir padėkojo už moralinę globą okupacijos metais į Žagarę nutremtam arkivyskupui J. Steponavičiui. Prezidentas savo dekretu patvirtino Žagarės herbą ir išreiškė viltį, kad miestas netrukus įgys savivaldą. Koncertavo Žagarės krašto folkloro ansambliai. Daug žmonių žiūrėjo kultūros namų dramos spektaklį, dalyvavo kraštiečių vakare, knygos "Žagarė" pristatyme. Tai buvo esminis jubiliejaus įnašas. Džiugu, kad knygos pristatyme dalyvavo ir ilgametis nenuilstantis kraštotyrininkų Ramuvos ekspedicijų organizatorius V. Mačiekus. Patys sudarytojai (redaktorė R. Vaitkienė) knygą taip pristato: "Žagarė - savitą ir turtingą istoriją turintis Šiaurės Lietuvos kampelis. Monografijoje apibūdinama Žagarės apylinkių gamtinė-geografinė situacija, žiemgalių kovos su alavijuočiais, Žagarės miesto atsiradimo ir vystymosi istorija, švietimo ir kultūros raida, tautinių mažumų (žydų, vokiečių, latvių, rusų) įnašas į Žagarės ekonomiką ir kultūrą, tremtis, sovietizacija ir rezistencinė kova. Rašoma apie žemdirbystę, tradicinį maistą, atlaidus, tradicinį tautos žinyną (pedagogiką, mediciną, meteorologiją) ir kt., pateikiama žagariečių tautosakos tekstų." Daug iškilių dvasingų akordų šventei suteikė Naujosios Žagarės bažnyčia. Po šv. Mišių buvo pašventintas Žagarės miesto herbas ir vėliava. Tiek Žagarės bažnyčios dvasinė raida, tiek materialusis paveldas labai saviti, dar laukiantys tyrimų. Deja, vis nesulaukiantys, kaip baigianti sunykti Naujosios Žagarės bažnyčios senoji klebonija. Šventė priminė didžius dalykus, išjudino Žagarę naujiems siekiams. 

 

Atgal Viršun

 

 
© „Versmės“ leidykla                                                                     Mums rašykite leidykla@versme.lt